MATERIALIZMAS IR IDEALIZMAS MŪSŲ GYVENIME

Koronoviruso pandemija sudavė stiprų smūgį vyraujančiam šiandien idealistiniam istorijos suvokimui, kuris grįžo į mūsų kasdienybę kaip dekadentiško globalinio išsigimimo pasaulėžiūrinis pamatas. Buržuazinė ideologija – tai iš esmės idealistinė ideologija, kuri užglaisto kapitalistinio gyvenimo realijas. Realiame gyvenime žūtbūtinis pelno siekimas kaip kapitalistinės visuomenės moto slepiamas ir maskuojamas po įvairiais idealistiniais išvedžiojimais apie demokratiją, žmogaus teises, saviraišką ir saviaktualizaciją, meditacijas ir motyvacijas, asmenybinį tobulėjimą ir t.t.

Idealistinės iš esmės teorijos paplitusios ir tarp dešiniųjų, ir tarp kairiųjų istorikų, politologų bei šiaip ideologų, nes, kaip žinia, viešpataujančios klasės idėjos tampa viešpataujančiomis idėjomis. Vieni apeliuoja į žmogaus laisvę bei naujas vertybes arba teigia, kad visus išgelbės verslas ir vartojimas, kiti – ragina eiti į darbo kolektyvus ir profsąjungas, arba kurti falansterius ir grįžti į katakombas.

Ir visi pasižymi politiniu bejėgiškumu bei idėjiniu savanaudiškumu, laiko utopiška arba tiesiog bijo ir visokeriopai diskredituoja bet kokios socialinės revoliucijos idėją. Revoliucija, atseit, viską sugriaus ir visuomenė dar daugiau regresuos. Jiems atrodo, kad jau egzistuoja beklasė visuomenė ir tik visiems iš karto gali būti blogiau ar geriau.

Bet revoliucija – tai ne idėja, tai neišvengiamas materialistinio istorijos suvokimo padarinys. Ji gali pasireikšti įvairiomis formomis ir įvairiais mastais bei atveria kelią tolimesniam progresui. Stagnacija bei regresas prasideda tada, kai naujos gamybinės jėgos nebetelpa į pasenusių gamybinių santykių rėmus. Būtent taip ir atsitiko po XX amžiaus antroje pusėje prasidėjusios mokslinės – techninės revoliucijos.

Transnacionaliniam kapitalui pavyko iš dalies sušvelninti jos anti-kapitalistines pasėkmes Tarybų Sąjungos žlugimo, neokolonijinės politikos reinkarnacijos bei naujo pasaulio perdalijimo sąskaita. Bet tai tik laikinai atidėjo globalinę krizę ir globalinės revoliucinės situacijos formavimąsi, kas vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar rikošetu atsilieps visiems regionams. Ir išeitis iš tokios situacijos galima dvejopa: arba karas, arba revoliucija; arba socializmas, arba fašizmas. Deja, dabartinio laiko dvasia sufleruoja, kad greičiausiai ateityje realizuosis koks nors hibridinis variantas su technologiniais patobulinimais.

Tokia istorinė tendencija nulemta būtent materialistinės dialektikos padiktuotais vystymosi dėsniais. Materialistinio istorijos supratimo esmę jo atradėjai ir formuotojai Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Per praėjusį nuo anų laikų periodą materialistinio istorijos suvokimo samprata bei turinys ženkliai prasiplėtė. Dabar tenka kalbėti ne tik apie būtinybę „valgyti, gerti, turėti pastogę bei rūbus“ ir našiai dirbti, bet ir apie būtinybę gydytis, lavintis, socializuotis, laisvai gyventi ir kitokius kūniškus bei dvasiškus žmogaus, kaip pagrindinės materialinės gamybos jėgos, dalykus. O po to užsiimti ne tik „protinėmis politikos, mokslo bei menų“ veiklomis, bet ir pramogomis bei bendravimu. Ir iš viso to šiandien išsivysto ne tik „ valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija su religija“, bet ir dirbtinio intelekto paskirtis ir funkcijos. Be to šiandien ir pačios „valstybinės institucijos“ dažniausiai suvokiamos kaip idealus absoliutaus gėrio ar/ir blogio įsikūnijimas, o ne klasinės hegemonijos instrumentas. Dabartinis jaunimo priešinimasis karantino draudimams visų pirma pramogų bei bendravimo srityje kaip tik ir demonstruoja idealistinio gyvenimo būdo bei mastymo viešpatavimą visuomeninės ir individualios sąmonės lygmenyse.

Ir šioje vietoje kaip tik mokslinės materialistinio istorijos suvokimo tiesos parodo savo aktualumą bei giluminę esmę pačiu suprantamiausiu būdu. Pasirodo pirmiausia tenka galvoti ne apie tai, kaip idealiai gyventi, o kaip materialiai išgyventi visuotino koronovirusinio „maro“ bei globalinės kapitalizmo krizės metu. Buržuazinė valstybė pati formavo bei visokeriopai skatino idealistines iliuzijas visuomenėje ir dabar ji susidūrė su visuotinu idėjiniu žmonių ir socialinių tinklų pasipriešinimu realaus gyvenimo iššūkiams, kuriuos ši valstybė bando vienaip ar kitaip suvaldyti.

Atsisakymas nuo istorinio materializmo išryškino ir dar vieną metamorfozę. Senovės Romos plebso reikalavimas „duonos ir pramogų“ laikui bėgant ir keičiantis materialinės gamybos svertams bei galimybėms iš dalies deaktualizavo pirmą „materialistišką“ šio reikalavimo pusę. Daugelis išsivysčiusių kraštų dabartinės kartos atstovų net nežino kaip „duona“ gaminama ir uždirbama. Kita gi idealistinė pramogų pusė tapo nepamatuotai svarbi ir esminga. Bet koks jos apribojimas dvelkia vos ne socialine mirtimi. O ir reali fizinė mirtis nebeatrodo kaip absoliuti gyvenimo priešingybė, o tik kaip kitoks virtualinio gyvenimo tesinys. Bet ištrynus egzistencinę ribą tarp gyvenimo ir mirties, išsitrina ir pats gyvenimas, jo prasmė ir vientisumas. Visiems norisi vartoti bei pramogauti, net ir išėjus anapilin. Arba teleportuoti ano pasaulio vizijas ir atributus į savo žemišką gyvenimą. Šia prasme vartotojiškas gyvenimas – tai materializmo surogatas, tai vulgarus materializmas, kuris anot marksizmo klasikų yra blogesnis dalykas nei „protingas idealizmas“. O šis idealizmo „protingumas“ reiškia jo dialektiškumą ir tai mažų mažiausia reikalauja pripažinti materialumo ir idealumo reiškinių tarpusavio ryšį ir sąveiką. Bet šioje vietoje mokslinė dialektinio materializmo metodologija kaip tik ir teigia: materija yra pirminė, o sąmonė – antrinė mus supančio pasaulio dalis.

Deja, tuo pačiu didis dialektinis materialistas F. Engelsas akcentavo, kad šis teiginis yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo bei istorinio žmonių visuomenės vystymosi kontekste ir kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia. Kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia, o ne filosofinė prasmė, kyla painiava. Panaši painiava kyla ir dėl istorinio materializmo postulato apie visuomeninę būtį ir visuomeninę sąmonę. Šia prasme individualios žmogiškos sielos istorija daug sudėtingesnis dalykas nei visuomenės isttorija. Dabar dvasinį žmogaus pasaulį bandoma supaprastinti bei suprimityvinti ir tuo pačiu padaryti lengviau valdomu. Bet dėl tuo sunkiau valdoma įprastais demokratiniais metodais darosi pati vusuomenė. Fašizacijos tendencija – neišvengiama visuomeninio idealizmo pasėkmė.

Taigi, tik visuomeninio gyvenimo gražinimas į dialektinio materializmo pozicijas, ekonomikos prioritetas politikos atžvilgiu, o ne atvirkščiai (kaip, deja, yra dabar, kai politikai pasijuto visagaliais ir nemirtingais dievais) dar gali užkirsti kelią visuotinai degradacijai ir globalinės sumaišties perspektyvai.

Idealaus vidinio individo pasaulio santykis su materialiu visuotinu išorės pasauliu ir sudaro tai, kas vadinama žmogaus gyvenimu. Materializmas – tai gyvenimas, o idealizmas – tai gyvenimas po mirties. Žinoma, tiems, kurie tuo tiki.

ТОСКА

Василию П – ву

Умер давний друг и всё померкло.

И тоска залила всё вокруг.

Мерили мы жизнь единой меркой

И всегда я знал — живёт на свете друг!

Развела нас жизнь по заграницам,

Но душа живёт в иных мирах.

В банке памяти, как золото, хранится

Наша ленинградская пора.

Наша юность нам была по кайфу.

Не сиделось нам за чашкой чая.

Изредка общались мы по скайпу,

Времени приметы замечая.

Годы шли и нас судьба качала,

Возносила и месила в грязь.

Если повторить бы всё с начала, –

Повторили бы, опохмелясь.

В этом мире мы — мишени в тире.

Для живых опасен этот свет.

Я один в своей пустой квартире.

Знаю я — на свете друга нет!

10 ноября 2020 г.

ЭНГЕЛЬС – XXI

Методологическое содержание работы Ф. Энгельса „Развитие социализма от утопии к науке“

Стендовый доклад на международной конференции — мемориуме к 200-летию Ф. Энгельса «Фридрих Энгельс и наука XXI века»

Санкт-Птеребург, Дом Плеханова

27-28 ноября 2020 г.

Традиционно принято пологать, что марксистская методология исследования общественных процессов базируется на 2-х великих открытиях К. Маркса: материалистическом понимании истории и законе прибавочной стоимости. Однако есть все резоны считать, что диалектика развития социализма от утопии к науке, раскрытая Ф. Энгельсом в его одноимённой работе, является 3 -им великим достижением марскиской теории.

Нынешний системный кризис глобального капитализма и нарастание внешних и внутренних противоречий капиталистической формации подвигает широкие массы людей, разные общественные движения и политические партии к поиску альтернативы социально деградируюющей и расчеловечающей человека системе, альтернативы этому „материальному и моральному убожеству буржуазного мира“, как его охарактеризовал Ф. Энгельс, оценивая критическую социологию Ш. Фурье. В этих условиях для идеи и идеологии социализма возникает шанс обретения „второго дыхания“ в политическом марафоне XXI века.

Вместе с тем на этом фоне возрождаются и разные утопические теории, происходит своебразное обратное развитие социализма от науки к утопии. Очевидно, что соотношение научности и утопизма в теории социализма более сложное явление, чем до сих пор представлялось. Утопичность и научность хотя и являются противоположными мыслительными парадигмами, но они диалектически взаимосвязаны и взаимно влияют друг на друга. Подобно тому как в классическом утопическом социализме в определёный исторический период нарастали элементы научности, так в другой период в научном социализме могут нарастать элементы утопичности.

Сегодня существует великое множество разных идеологических „социализмов“: шведский, австрийский, русский, исламский, лейбористский, либертарианский, демократический, сталинский, маоистский, чучхейский (Северная Корея), государственый, анархический, кооперативный, религиозный, технократический, экологический, этический, гуманитарный и т.т. Наблюдается настаящий „ренессанс“ утопических теорий. Они рапространены и в среде маркистсов, и немарксистов, и антимарскистов.

Причём всем этим теориям придаётся весьма наукообразная форма, происходит жонглирование марксисткой терминологией, под утопические в своей основе взгляды подводится солидная науковедческая база. В результате начинают функционировать утопические по содержанию и псевдонаучные по форме социалистические теории.

Разобраться во всей этой теоретической неразберихе отчасти как раз и помогает работа Ф. Энгельса, которую К Маркс называл „Введением в научный социализм“. Дело в том , что в духовно-мировозренческом плане нынешняя ситуация переходной эпохи во многом аналогична эпохе первоначального капиталистическоо накопления, когда по выражению Ф. Эннгельса „незрелому состоянию капиталистического производства, незрелым классовым отношениям соответсвовали и незрелые теории“^1. Тогда происходил переход от феодализма к капиталистической общественно-экономической формации, теперь мы наблюдаем переход к новой материально-технической базе, к новой социальной структуре информационно-цифрового общества, к новой постмодернистской культуре в рамках всё той же тогда установившейся капиталистической формации. Только тогда капитализм был на подъёме. Он выступал в роли прогрессивной обществеенной силы и поэтому происходило и восхождение теории социализсма от утопии к науке, а сегодня мы наблюдаем период глобального финансово-экономического кризиса, политической реакции, декаданса культурных ценостей глобального капитализма и паралельно с этим упадок и вырождение социальной науки в целом и возрождение утопических взглядов на социализм в частности. „Каждый исторический фазис имеет не только свою восходящую, но и нисходящую линию“², – отмечает Ф. Энгельс в своей работе.

Между тем, как опять же отмечаает Ф. Энгельс, что бы превратить социализм из утопии в науку, необходимо было прежде всего поставить его на реальную почву. А нынешняя „реальная почва“ как раз и характеризуется глобальной и национальной „переходностью, незрелостью и неопределённостью“ с точки зрения дальнейших перспектив развития. В работе Ф. Энгельса сформулирован основопологающий методологический принцип анализа подобных исторических периодов. Ф. Энгельс вскрывает внутреннюю логику исторического процесса, показывая, что крупная промышленость порождает социальные конфликты, но вместе с тем, она даёт так же и средства для их разрешения. Однако эти средства всегда возникают несколько позже тех проблем, которые они призваны решить. И в этом временном промежутке, в этом своебразном „историческом люфте“ между возникающими проблемами и обнаруживающимися для их разрешения средствами – а это паралельное опережающее чередование, очевидно, имеет характер общесоциологической закономерности, – в этом промежутке и имеет место период „разброда и шатаний“ в теории и метод „проб и ошибок“ в практиве. Одним словом, по выражению Ф. Энгельса, средства для решения существующих проблем выдумываются из головы, поскольку их ещё нельзя отыскать при помощи головы в реально существующей действительности.

Очевидно, что такое положение дел мы наблюдаем и сегодня. Разброс утопических социалистических возрений сегодня действительно весьма широк: от необходимости возрождения некоего мистического „духа комунизма“ до „естественной эволюции капитализма в социализм“, от „опоры на классовое сознание традиционного промышленного пролетариата“ до теорий „пролетаризации основной масы“ населения планеты. Между тем Ф. Энгельс чётко определяет, что „научный социализм – это теоретическое выражение пролетарского движения“. Стало быть ключевой момент нынешней фазы развития социализма от утопии к науке заключается в научном определении нынешнего состояния современного пролетариата и пролетарского движения. Меняется пролетариат, меняется его содержание, структура и положение в обществе, меняется пролетарское движение – должна менятся и теория научного социализма. В И. Леини после Октябрьской революции и в предверии НЭПа, как известно, заявлял о перемене всего нашей прежней точки зрения на социализм.

Критически оценивая теоретическое содержание утопического социализма Ф. Энгельс в своей работе раскрывает и диалектику формально – логических и всемирно – исторических аспектов научной истины. „На каждом шагу сквозь фантастический покров пробиваются зародыши гениальных идей и мыслей“ , пишет он, оценивая содержание утопического домарсистского социализма³. Позднее в других своих работах он диалектически конкретизирует это положение и формулирует важнейший тезис о том, что ложное в формально-логическом отношении положение может оказаться истиным во всемирно-историческом аспекте. Так, к примеру, он оценивал объявление А. Сен -Симоном политики наукой о производстве и о полном поглащении в будущем политики экономикой⁴. Пока на сегодняшний день это выглядит полной утопией, но именно из нынешней противоположности этому утопическому положению, из факта политизации экономики и практики политически мотивированых экономических санкций, и проистекают многочисленные проблемы современногог мира, и их разрешение настоятельно требует превращение сен-симоновской утопии в реальность. Однако здесь опять же следует учитывать диалектичекое положение В. И. Ленина о том, что в переходный период политика не может не иметь первенства над экономикой.

Основопологающие методологические принципы, которые использует Ф. Энгельс, анализируя процесс развития социализма от утопии к науке – это конкретно-исторический подход и материалистическая диалектика. С этой точкие зрения понятно , что в современных условиях необходима разработка теоретической модели нового или обнавлённого социализма с учётом опыта советской социалистической практики, а также китайской, латиноамериканской, скандинавской и иных социальных практик. Необходимо учитывать и тенденции развития современного капитализма, капиталистического способа произволства, в недрах которого и прорастают ростки новых производственных отношений. За все годы советского социализма власть так и не смогла найти эффективный механизм сочетания интересов производителей и потребностей потребителей в условиях планововго ведения хазяйствования на основе общественной собственности на средства производства. В этой связи актуальными представляются методологические положения Ф. Энгельса в этой и других его работах о „будущих пролетариях умственного труда“, о „огосударствлении и акционировании“ при капитализме как формальных средствах разрешения конфликта между производительными силами и производственными отношениями и пути к совершению переворота в способе производства. Здесь уместно заметить, что и огосударствление, и акционирование Ф. Энгельс опеделяет лишь как „формальные средства“ разрешения противоречий капитализма. Стало быть всё дело в том, что бы наполнить их конкретным сооциално-экономически содержанием. А это уже зависит от характера политической власти.

Идеи, изложенные в работе Ф. Энгельса „Развитие социализма от уторпии к науке“, а так же некоторые друугие положения марксизма, в частности, о кооперации, о государственной собственности как первом шаге на пути к реальному обобществлению и другие, дают нам методологию анализа современной ситуации в области социалистических теорий и надёжную научно – теоретическую основу для разработки концептуальной модели нового или обнавлённого социализма.

Литература

1. Ф Энгельс. Развитие социализма от утопии к науке. К. Маркс и Ф. Энгельс. Избранные произведения в трёх томах. М. 1970, т. 3, стр. 132

2. Там же, стр. 135

3. там же, стр.132

4. Там же, стр. 134

HIBRIDINIŲ LAIKŲ IDEOLOGIJA

Postmodernistinis pasaulis, kuriame mes šiandien gyvename, verčia spręsti hamletišką dilemą: arba žmonija galų gale susinaikins, arba judės link visuomenės panašios į komunizmą. Deja, kaip visada tokiose paribio situacijose, ryškėja ir „trečias sintetinis deformacijos kelias“ – žmogaus, kaip biosocialinės būtybės, performatavimas į kažkokį naują biotechnologinį padarą su visai naujais vidinio dvasinio gyvenimo ir tarpusavio santykių parametrais. Tai jau nebebus „žmogus“ (Homo sapiens) tradicine šios sąvokos prasme. Tai bus belytis, betautis ir beveidis, desocializuotas ir dehumanizuotas, dirbtinis iš esmės padaras (Animatum facticius).

Atsižvelgiant į dabartines tendencijas galima teigti, kad „animatumo“ pasaulėžiūrinį fundamentą sudarys 2 pagrindiniai dirbtinai sukonstruoti postulatai: tiesos kaip pažinimo tikslo atsisakymas ir įvairių hibridinių darinių įprasminimas bei hegemonizavimas. Šioje vietoje svarbu turėti omenyje, kad antras reiškinys išplaukia iš pirmojo. Jeigu nebėra objektyvios tiesos, reiškia nėra ir teisingų moksliškai ir gyvenimiškai pagrįstų argumentų ideologiniuose ginčuose. Visi yra savotiškai teisūs ir viską galima pateisinti bei išteisinti. O tai reiškia, kad būtina pripažinti įvairias sąmoningas ar nesąmoningas nesąmones ir jungti į vieną visumą nesuderinamas konstrukcijas ir objektus. Dar visai nesenai vienas postmodernizmo teoretikas Volfgangas Velšas teigė, kad mūsų pasaulio situacija – tai radikalaus pliuralizmo situacija.

Deja, šiandien vis daugiau požymių rodo, kad šis pliuralizmas įgauna vis didesnį totalitarinį pobūdį ir dėl politinių sumetimų oponuojanti nuomonė visokeriopai diskredituojama bei naikinama. Demokratija, žmogaus teisės ir žodžio laivė tampa grynai propagandinės manipuliacijos instrumentais. Agresija ir nepakantumas slepiasi po tolerancijos kauke, teisus ir teisingas visada tas, kuris atsisako tradicijų ir puoselėja taip vadinamas „naujas vertybes“.

Globalinė krizė, seksualinė revoliucija, jaunimo subkultūros, politikos marginalizavimas, tradicinių sisteminių struktūrų diskreditacija naujų informacinių technologijų ir socialinių tinklų fone kaip tik ir formuoja šias „naujas vertybes“, skatina vis spartesnį įvairiausių požiūrių ir koncepcijų persipynimą bei kultūrinės eklektikos diktatorišką dominavimą aiškių ir principingų pozicijų atžvilgiu. Visa tai veda į naują hibridinę realybę, kurioje funkcionuoja hibridinė ekonomika, hibridiniai žmonės, hibridinės visuomenės, hibridiniai karai, hibridinės ideologijos.

Hibridiniai visuomeniniai reiškiniai neišvengiama hibridinės ekonomikos pasekmė, kai pereinamaisiais laikotarpiais formuojasi mišri ekonominio gyvenimo realybė, kurioje dominuoja rinkos ir plano, kapitalizmo ir socializmo mišiniai. Savo ruožtu ekonomikos struktūra priklauso nuo technologijos, kuri irgi vystosi pagal hibridizacijos dėsnius. Tikriausia pirmasis ryškiausias technologinis hibridas – tai kompiuteris, kuris jungia savyje rašomos mašinėlės, radijo, televizoriaus, bibliotekos, archyvo ir kitas funkcijas.

Technologiniai hibridiniai procesai paveikė ekonominį, o vėliau ir socialinį žmonių gyvenimą. Dabartiniame globaliame pasaulyje apstu panašių hibridinių „germofroditinių“ derinių: privatus visuomeniškumas ir visuomeninis privatumas, rytietiški vakarai ir vakarietiški rytai, demokratinis totalitarizmas ir totalitarinė demokratija, socialistiškas kapitalizmas ir kapitalistiškas socializmas, pagaliau vyriškos moterys ir moteriški vyrai bei kt.

Panašios tendencijos bei jų ideologinis – pasaulėžiūrinis apipavidalinimas itin madingas ir populiarus dabartinės kūrybinės inteligentijos ir jaunimo tarpe. Atsiranda vis nauji „hibridizacijos“ ideologai ir transliuotojai. Nors ir šioje vietoje vėlgi „išradinėjimas dviratis“. Kaip sakoma, nieko naujo šiame pasaulyje nėra. Visa tai jau buvo. Dera atsiminti populiarią XX amžiaus antroje pusėje kai kuriuose inteligentijos sluoksniuose taip vadinamą „konvergencijos“ (dviejų sistemų – kapitalizmo ir socializmo – integracijos) teoriją. Idėjos buvo gražios, bet realiame gyvenime konvergencija galų gale išvirto į intervenciją, o perestroika patapo „katastroika“ (A. Zinovjevo terminas). Taigi, dabartiniai „konvergenciniai hibridizatoriai“ eina jau pramintais takais.

Terminas „Hibridas“ (lot. hybrida, hibrida) yra kilęs iš botanikos ir zoologijos mokslų ir reiškia mišrų, maišytą augalą ar gyvūną, kurie gaunasi sukryžminus du genetiškai skirtingus organizmus, priklausančius skirtingoms atmainoms. Socialiniuose moksluose kalbama apie skirtingų rasių, kultūrų, kalbų, religijų, civilizacijų atstovų sukryžminimą. Gamtinės hibridizacijos procesai rodo, kad gyvybingi išlieka tik tos pačios ar artimų rūšių hibridiniai organizmai. Bet skirtingų rūšių hibridai dažniausia būna nevaisingi ir galų gale išsigimsta.

Hibridiniai deriniai socialiniame – politiniame gyvenime ryškiausia pastebimi per ideologinę prizmę. Mūsuose, pavyzdžiui, konservatorių, liberalų ir socialdemokratų politinės bei ideologinės nuostatos „hibridizavosi“ iki pamatų, kadangi „sukryžminimas“ vyko vienos ir tos pačios santvarkinės „rūšies“, tai yra kapitalizmo bazės pagrindu.

Sudėtingesnis reikalas, kai bandoma hibridizuoti iš esmės priešingas kapitalizmo/postkapitalizmo ir socializmo/komunizmo ideologijas. Vienas tokių bandymų – tai libertarizmo ideologija, kaip pasaulėžiūrinis liberalizmo, anarchizmo ir komunizmo kokteilis.

Ideologinis libertarizmo pamatas – absoliuti asmenybės laisvė, kuri turi sudaryti visų socialinių santykių, ekonominių santvarkų ir politinių sistemų fundamentą. Valstybės vaidmuo – ne viešo intereso gynimas, o būtent tokios asmeninės laisvės siekimo ir jos įtvirtinimo taikiais metodais realizavimas. Tokiu būdu, centrinė libertarizmo problematika – tai individo, visuomenės ir valstybės santykių klausimas. Jau pamatine savo prasme libertarizmas tai hėgeliško tipo idealistinė filosofija su savo absoliučios idėjos – visiškos asmenybės laisvės, kuri gali egzistuoti tik danguje, o ne mūsų nuodėmingoje žemėje, viršenybė.

Kita vertus, libertarizmas metafiziškai priešpastato asmenybę ir visuomenę, nepastebi jų tarpusavio sąsajų, tarsi nesuvokia, kad visuomenė susideda iš žmonių, o žmogus tik ir gali egzistuoti bei vystytis visuomenėje. Valstybė libertarizmui yra visiškas svetimkūnis, jos kilmė, esmė ir perspektyvos tai tik tuščias ir scholastinis teoretizavimas.

Ir kuo daugiau siaurinamas socialinis žmonių gyvenimas, ribojama žodžio laisvė, tarpusavio santykiuose įsitvirtina taip vadinamas „politkorektiškumas“, kuo daugiau politizuojamos spectarnybos ir kuo didesnė jų visuotina kontrolė, vienu žodžiu, kuo mažiau erdvės asmeninei laisvei, tuo aukščiau virš ideologinių barikadų keliama libertarizmo vėliava. Galima teigti, kad apart religijos bei rytietiškų dvasinių praktikų libertarizmas šiandien tampa vos ne paskutiniu pasaulėžiūriniu idealizmo bastionu mūsų žiauriai realiame pasaulyje.

Asmeninės laisvės suabsoliutinimas, kaip žinia, itin populiarus jaunuomenės terpėje, kurioje paplitusios tokios libertarinės idėjos, kaip laisvas ginklų turėjimas, vienalytės santuokos, teisė į eutanaziją, karinės prievolės vengimas, mokesčių mokėjimo atsisakymas, nusikaltimų be nukentėjusių (narkotikų vartojimas, prostitucija, kontrabanda, vairavimas be saugos diržų, medicininių kaukių nešiojimo atsisakymas epidemijos metu ir t.t.), dekriminalizavimas bei panašiai. Šiose idėjose daug utopiškumo elementų, bet būtent tai ir tampa savotišku idėjinio libertarizmo patrauklumo priežastimi. Dar 1968 m. studentiškos Prancūzijos revoliucijos vienas populiariausių lozungų buvo: „Norime mėnulį iš dangaus“.

Tarp kitko, kai kuriose šalyse libertaristinės idėjos yra praktiškai įgyvendinamos, pavyzdžiui, narkotikų ar prostitucijos legalizavimas, homoseksualinių santykių įteisinimas ir kt. Tai suteikia libertarams dar didesnį pasitikėjimą savo idėjų tiesomis. „Jaunatviškoje“ libertarizmo ideologijoje yra ir nemažai problemų, dėl kurių paties jaunimo tarpe kyla nemenkos aistros ir ginčai. Pavyzdžiui, dėl seksualinių santykių amžiaus ribojimo (vieni teigia, kad jis turi būti nustatytas, kiti – jokio ribojimo neturėtų būti ir pati „pedofilijos“ sąvoka – tai buržuazinis „išmislas“); arba dėl intervencijos į kitas šalis (vieni teigia, kad negalimas joks kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, kiti – kad, jeigu pažeidžiamos bazinės žmogaus teisės, tai kišimasis yra tiesiog privalomas). Yra ir kiti ginčytini klausimai.

Su liberalizmu libertarizmą sieja žmogaus laisvės kultas bei valstybės vaidmens minimizavimas; su anarchizmu – nusiteikimas prieš valstybę ir prieš bet kokį autoritarizmą, visuomeninės bei vietinės savivaldos kultivavimas; su komunizmu – vėlgi valstybės išnykimo bei laisvo asmenybės vystymosi kaip visų laisvo vystymosi sąlyga. Visa tai interpretuojama iš antidialektiškų pozicijų.

Ir Vakaruose, ir Rytuose libertarizmo idėjos išpopuliarėjo dėl vienos ir tos pačios priežasties – Tarybų Sąjungos ir socialistinio Rytų Europos bloko žlugimo. Iš pradžių daugumai pasirodė, kad papūtė liberalios laisvės vėjai ir prasidėjo „istorijos pabaiga“. Bet gana greitai Vakarų Europoje tai atvėrė kelią socialiniam kapitalo revanšui ir multikultūralizmo politikai, o Rytų Europoje – rinkos bei demokratijos euforijai ir masiniai darbo migracijai. Bet gyvenimas viską sustatė į savo vietas. Revanšas ir multikultūralizmas išsikvėpė, o rinkos ir demokratijos euforija išblėso. Ir dabar mes matome augantį socialinį pasipriešinimą vienur ir didėjančias socialinės nostalgijos bei nevilties nuotaikas kitur. Visur aštrėja socialinės problemos ir ryškėja neofašistinės tendencijos. Socialistinės Tarybų Sąjungos vaiduoklis vis dažniau aplanko ir vakariečius , ir rytiečius.

Kaip ir kiekvienas hibridinis reiškinys libertarizmas negalėjo tapti ir netapo vientisa monolitine ideologija. Libertarizmas turi savo kairįjį ir dešinįjį sparnus bei įvairias atmainas. Nors abu sparnus vienija tai, kad ir vieni, ir kiti libertarinės visuomenės pagrindais laiko laisvą rinką, privačią nuosavybę ir silpną arba išvis išnykusią valstybę, bet yra ir skirtumų. Dešinieji visas visuomenės valdymo vadžias linkę perduoti stambiam bizniui bei korporacijoms, o kairieji – anarchistinio pobūdžio sindikatams, taryboms, asociacijoms ir komunoms.

Ir dešinieji, ir kairieji libertarai pasisako prieš bet kurias valstybines dotacijas įvairiausiems gamintojams, prieš muitus ir kitus prekybinius apribojimus, prieš valstybinę vaistų ir kitų prekių kokybės ir efektyvumo kontrolę, prieš įstatymiškai įteisintą minimalų darbo užmokestį, prieš bet kurią žiniasklaidos cenzūrą, prieš būtiną vidurinį mokyklinį išsilavinimą bei prieš visokius kitokius apribojimus. Būdingas libertarams ir savotiškas „socialinis kanibalizmas“. Pasak jų ideologijos, pensijų mokėjimas, sveikatos paslaugų teikimas, bedarbių ir kitų vargingų socialinių sluoksnių šelpimas – ne valstybės ir ne valdžios reikalas. Tai turi būti patikėta privačioms, pelno siekiančioms bendrovėms ar kitoms privačioms organizacijoms. Ukrainoje de jure libertarais save pasiskelbė valdančioji partija „Liaudies tarnas“. Lietuvoje de fakto prie libertarų galima priskirti „Laisvės partiją“.

Kairiojo libertarizmo sudėtyje per pastarąjį laikotarpį išsiryškino radikalus libertarinio socializmo sparnas. Žymiausias jo atstovas – žinomas JAV lingvistas ir filosofas N. Chomskis. Libertariniai socialistai pasisako už privačios nuosavybės ir valstybės likvidavimą bei revoliucinį kapitalistinės santvarkos nuvertimą. Jie taip pat kaip ir pridera libertarams, akcentuoja asmeninės laisvės idėją bei žaliąją problematiką. Šia prasme socialistinis libertarizmas yra suartėjęs su marksizmo teorija.

Deja, vis dėlto esminis skirtumas išlieka – libertariniai socialistai kategoriškai (ir tai jų pagrindinis utopinis momentas) pasisako prieš bet kurią valstybę, o marksizmas, kaip žinia, yra suformulavęs proletariato diktatūros, kaip pereinamosios iš kapitalizmo į socializmo valstybingumo formos, idėją. Apie valstybės gi atmirimą (o ne panaikinimą!) ir tik politine prasme marksizmas kalba kaip apie labai tolimą perspektyvą.

Ryškiausia dešiniojo libertarizmo atmaina – libertarinis fašizmas, kuris dažnai vadinamas tiesiog liberal – fašizmu. Šis fenomenas analizuojamas garsioje Dž. Goldberg knygoje „Liberalinis fašizmas. Kairiųjų jėgų istorija nuo Musolinio iki Obamos“. (Vakarietiška politologinė tradicija liberalus priskiria prie kairiųjų). Joje parodyta, kad naujo tipo totalitarizmas šiandien gimsta ne iš valstybės, o iš kapitalistinių korporacijų ir šešėlinių finansinių-oligarchinių struktūrų, kurių neatbaido nei nacionalinių valstybių sienos, nei galimų humanitarinių katastrofų rizikos. Šias korporacijas ir struktūras dar palaiko ir visa spectarnybų sistema bei korporacinė žiniasklaida. Žinoma, liberalinis fašizmas šiandien – tai ne dujų kameros ar koncentraciniai lageriai. Bet iš esmės ir liberalizmas, ir fašizmas – tai kapitalizmo rezervai. Tik kapitalistinis liberal – fašizmas viską pateikia subtiliau ir išradingiau. Liberal-fašizmui apibudinti naudojami įvairūs terminai: „visuotinos kontrolės visuomenė“, „kleptokratija“, „globalinė oligarchija“ „auksinis milijardas“, „skaitmeninis konclageris“ ar net „draugiškas fašizmas“ bei „fašizmas su šypsena“.

Vienu žymiausiu jo teoretiku laikomas vokiečių sociologas N. Lumanas. Jo idėjos dėl valdančiojo elito sprendimų atskyrimo nuo liaudies sluoksnių tapo vėlesnių liberalių demokratijų kredo. Tokia pozicija – tai garsių išrinktosios rasės bei antžmogio teorijų tęsinys. Pasionarinė mažuma (pirmiausia stambaus kapitalo atstovai bei turtingi intelektualai) turi diktuoti savo valią daugumai. Perteklinė žmonių populiacija turi būti sumažinta, o atsilikusių šalių gyventojai kastruoti ir čipuoti. Žemę būtina išvalyti nuo „untermenšų“. Liberal-fašizmas gali pasidabinti kosmopolitiniais arba tautiniais, švietėjiškais arba religiniais rūbais.

Ši ideologija mažai kuo skiriasi nuo tradicinio nacizmo ir fašizmo. Todėl ir politinėje plotmėje atsiranda keistoki deriniai, kuriuose liberalai solidarizuojasi su fašistais ir nacistiniais kolaborantais bei jų palikuonimis. Pietų Amerikoje liberalizmas puikiai sugyvena su karinių chuntų režimais, Artimuose Rytuose – su islamiškais fundamentalistais, Ukrainoje – su „banderovcais“, Baltijos šalyse – su buvusiais „miško broliais“. Libertarinis fašizmas dalija visuomenę į sėkmingus ir nesėkmingus, takoskyra tarp kurių išryškėja negailestingoje konkurencinėje rinkos kovoje. Nesėkmingų vieta už elitinio sociumo borto ir elitas turi visą tą „natūralios atrankos“ procesą griežtai kontroliuoti. Ši totalinė kontrolė per juvenalinės justicijos instrumentus skverbiasi net į privatų šeimos gyvenimą. Privatus būstas jau seniai nėra jokia „tvirtovė“, tai kiaurai permatomas nedūžtančio stiklo narvas. Net ir savo balkone žmogus negali jaustis laisvai.

Panašaus „narvo – panoptikumo“ idėja dar XIX amžiaus pradžioje buvo išsakyta anglų filosofo J. Bentamo. Jis pasiūlė „modernaus“ kalėjimo projektą. Permatomos kameros su kaliniais pastatytos ratu, o centre sėdi prižiūrėtojas, kuris visus stebi. Bet pats jis niekam nematomas ir kaliniai nežino kokiu momentu jie yra stebimi. Todėl visą laiką priversti kontroliuoti savo veiksmus.

Panašioje dabarties situacijoje kiek ironiškai atrodo pagrindinis etinis libertarizmo principas – taip vadinama „nepuolimo“ doktrina, tai yra bet kurios prievartos neigimas. Iš išorės atrodytų, kad tai labai patrauklus ir humaniškas principas. Bet prievartą libertarai faktiškai suveda tik į fizinius veiksmus ir nemato arba tyčia ignoruoja šio reiškinio visapusišką bei kompleksišką esmę ir turinį. Ar pridėtinės vertės pasisavinimas – tai ne prievarta? Ar nereikia naudoti prievartos prieš kriminalinius nusikaltėlius? Ar bet kuris įstatymas nėra prievarta? Ar yra esminis skirtumas tarp fizinės, psichologinės, informacinės prievartos? Ar išvis įmanomas pasaulis be prievartos? Žinoma, kaip idealas jis gali egzistuoti ir jo dera siekti. Deja, visa žmonijos istorija persunkta įvairiomis prievartos formomis. Kaip teigė K. Marksas: „Prievarta – tai istorijos pribuvėja“. Dabartiniame pasaulyje prievartos klausimu apstu veidmainystės ir taip vadinamų „dvigubų standartų“. Viena vertus, nuolat girdisi aimanos dėl „neproporcingo“ jėgos panaudojimo vienoje ar kitoje šalyje, kita vertus – raginimai įvykdyti „taikdarišką“ karinę invaziją viename ar kitame regione. Svarbiausia, kad šios aimanos ir šie raginimai skleidžiami vienų ir tų pačių šizofreniškai susidvejinusių politikų. Vienu žodžiu, kol prievarta įvairiais pavidalais egzistuoja, konkretus – istorinis marksistinis požiūris reikalauja iš socialinių-klasinių pozicijų vertinti jos tikslus, formas ir pobūdį.

Apibendrinant galima teigti, kad libertarizmas – tai tiesiog radikali liberalizmo atmaina. Liberalizmas nuo pat pradžių buvo grindžiamas social – darvinizmo, Maltuso ir Gobso teorijomis, kurių devizas: „žmogus žmogui – vilkas“. Amoralus žmogaus elgesys laisvoje rinkoje – tai norma. Libertarizmas – tai reinkarnacinis postmodernistinis buržuazinės ideologijos produktas. Tai globalinės sumaišties ir dekadentiško išsigimimo ideologija. Ji kaip vėžys plinta į dar gyvas ir sveikas socialinio organizmo lasteles, iš kurių pradeda skleistis saldžiarūgštis lavoninės kvapas ir pomirtiniam gyvenimui prisikelia įvairūs zombiai bei mankurtai.

Libertarizmo propaguojamas „asmenybinis laisvos rinkos fundamentalizmas“ visiškai prasilenkia su visuomeninės pažangos idėjomis. Deja, tuo jis ir patrauklus. „Bėgimas nuo realybės“, įvairios „matricos“, „simuliakrai“ ir „virtualios tikrovės“ vis daugiau tampa realiais gyvenimo surogatais. Paradoksas, bet mūsų sumaterialėjęs pasaulis, kaip ir Hegelio laikais, vėl stojasi ant galvos, tiksliau sakant, ant ligotos galvos.

ОКНО

Проходит жизнь. Течёт сквозь пальцы.

А я сижу, смотрю в окно.

В соседнем доме шум и танцы

И во дворе уже темно.

Висит луна печальным диском.

Мелькнёт прохожий в темноте.

Всё далеко – и всё так близко,

Но жизнь не та и мы не те.

А там, где шум, а там, где танцы-

Там жизнь, и песни, и вино.

В своей стране мы иностранцы.

Угрюмо смотрим мы в окно.

BAIGIAMOJI DALIS IR LITERATŪRA (Socializmas ir utopija)

Baigiamoji dalis

Socialinio mokslo ir socialinės utopijos santykiai per visą žmonijos istoriją buvo gana komplikuoti. Kas yra utopija šiandien, rytoj gali tapti realybe. Kas šiandien atrodo visiškai realiai, rytoj gali atskleisti savo utopinę pusę. Utopijos kartais realizuojamos tikrovėje. Dažniausiai su visiškai netikėtomis pasekmėmis, kurių niekas nelaukė ir nenorėjo. Utopijų realizavimo būdai visuomenėje būna antihumaniški ir negailestingi. Utopijos realizavimas deformuoja visuomeninius santykius ir veda visuomenę į neišvengiamą krizę. Kapitalistinė žaibiško ir staigaus praturtejimo utopija šiandien laužo žmonių likimus, griauna šeimas, žmonės neretai paranda savo būstą, darbą, karjerą, bet kokią gyvenimišką perspektyvą ir net patį gyvenimą.

Bet koks atitrūkimas nuo realybės visada pasižymi tam tikra utopiškumo doze. Utopinės sąmonės turinyje visada bandoma detalizuoti ateitį arba „ateitizuoti“ dabarties detales. Atskirti utopiją nuo mokslo sudėtinga ir del to, kad vaizdingas tikrovės utopizavimas – tai reikšmingas žmogaus psichologijos bruožas. Net ir racionaliai mąstantis žmogus dažnai pervertina racionalumo galią ir tokiu būdu tampa utopistu. Kaip rašė K. Marksas, protas egzistavo visada, bet ne visada protingoje formoje. Pervertinta mokslinio racionalumo galia XX amžiuje sukūrė „moksliškai“ pagrįstą žmonių naikinimo sistemą fašistinnėse koncentracijos stovyklose ir atvedė žmoniją prie atominio karo slenksčio.

Kita vertus, kiekviena didinga idėja iš pradžių turi utopiškumo požymių. Pavyzdžiui, laisvės ir teisingumo idėjos. Kiekvienoje ideologijoje irgi apstu utopizmo elementų. Tame tarpe ir socializmo ideologijoje. Kad to išvengti reikia laikytis gana paprastos taisyklės, kurią suformulavo žinomas marksizmo teoretikas G. Plechanovas: „Utopistas formuodamas savo idealą visada remiasi kokia nors abstrakcija, pavyzdžiui, „žmogaus prigimtimi“ arba „žmogaus teisėmis“. Tuo tarpu marksistas visada kalba apie laiko ir vietos istoriškumą, nuo kurių priklauso ir „prigimtis“, ir „teisės“.

Tai nereiškia, kad marksistai neturi idealų. Tas pats G. Plechanovas pažymi, kad Markso teorija – tai pati idealiausia teorija per visą žmonijos minties istoriją. Didingi idealai būdingi ir marksizmo teorijai, ir jo praktikai. V. Leninas irgi teigė, kad komunistai privalo svajoti.

Ideali socialiai teisingos visuomenės svajonė turi ilgą istorinę tradiciją. Dar senovės laikais žmonės svajojo apie „aukso amžių“. Deja, iki kapitalizmo atsiradimo, žmonės neturėjo praktinių prielaidų savo socialinių idėjų įgyvendinimui. Tik naujausios gamybinės jėgos atvėrė teisingo ir pasiturinčio gyvenimo perspektyvą visiems visuomenės nariams. Ir tik neteisingi, išnaudotojiški bei atgyvenę gamybiniai santykiai stabdo bei deformuoja šios perspektyvos realizavimą.

Politinės jėgos, kurios siekia socialistinio ir komunistinio idealo, šiandien privalo ne tik kelti liaudies masių sąmoningumą, įnešdamos į masinę sąmonę klasinę, socialistinę ideologiją, bet ir tobulinti pačią mokslinio socializmo/komunizmo teoriją. Šiam darbui atlikti dabar yra ne tik teorinis marksizmo palikimas, bet ir Tarybų Sąjungos, buvusių socialistinių šalių, dabartinių Kinijos, Kubos, Šiaurės Korėjos praktika su visais visų šių reiškinių pliusais ir minusais. Kapitalistinei utopijai būtina priešpastatyti naują socialistinę realybę.

Vienu žodžiu, šiandien reikalingas naujas Markso „Kapitalas“. Tik dabar socializmo „Kapitalas“, o tiksliau sakant „Socialas“. Kas nors privalės atlikti šį mokslinį žygdarbį.

Be to, dar svarbu kiekvienai šaliai pritaikyti mokslinio socializmo teoriją savo nacionalinei specifikai. Iš dialektikos puikiai žinoma, kaip nėra jokio abstrakčios tiesos ar abstraktaus „namo“, o yra tik konkretus namas, taip nėra ir abstraktaus socializmo, yra tik konkretus socializmas. Lietuviškas socializmas turėtų skirtis nuo kinietiško, rusiško, skandinaviško ar dar kitokio socializmo. Tuo pačiu dabartiniame pasaulyje privalu mąstyti ir apie konkretaus globalinio socializmo kontūrus.

Šioje veikloje vėlgi neišvengiamai gali atsirasti ir utopiniai momentai. Nes išlieka palanki utopiniam mąstymui socialinė dirva – neteisingumas, nelygybė, atskirtis bei susvetimėjimas. O žmogaus siela reikalauja idealo. Socializmo teorijos negalima išmokti vieną kartą ir visiems laikams. Kiekviena karta ir kikvienas žmogus ateina į socializmą savo keliais ir takeliais.

Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą – tai pastovus istorrinis procesas ir kolektyvinis kūrybinis žmonių darbas.

Lietartūra

Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V. 1967

Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai (2 t.). V. 1950

Marksas K. Ankstyvieji filosofijos raštai. V. 1986

Marksas K. Gotos programos kritika. V. 1975

Engelsas F. Anti-Diuringas. V. 1958

Engelsas F. Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą

Leninas V. I. Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys. V. 1977

Плеханов Г. В. К вопросу о развитии монистического взгляда на историю. (Избранные философские произведения). М. 1956

Brzezinski Z. Between Two Ages. America“s Role in the Technetronic Era. N.Y. 1970

Vidzgiris J. Marksistinis žmogaus samprotis ir žmoniškumo siekis

Mažeikis G. Revoliucijos morfologija ir idėjos trajektorijos

Jonaitis M. Prekariatas

Stankevičius K. Apie Lietuvos marksistų pakraipas

Voiška K. Kultūros reikšmė ideologineje kovoje

Popovas M. Kontrrevoliucija TSRS

Kurginianas S. Apie klasių kovą ir alternatyvas jai

Бугаков М. М. Методическое пособие по произведению Ф. Энгельса «Развитие социализма от утопии к науке». В. 1988

Красин Ю.А. Революцией устрашённые (Критический очерк буржуазных концепций социальной революции). М. 1975

Косолапов Р.И. Социализм (К вопросам теории). М., 1979

Застенкер Н.Е. Очерки истории социалистической мысли. М. 1985

Утопический социализм: Хрестоматия (Общ. Ред. А.И. Володина. М., 1982

Утопия и утопическое мышление: антология зарубежной литературы. М. 1991

Философские проблемы развития социализма (Составитель: Сапунов М.Б.). М. 1988

Троцкий Л. Д. Преданная революцияю М. 1991

Очерк теории социализма (Смирнов Г. Л.,Андреев Э. М., Баграмов Э. А. И др.). М. 1989

Черткова Е. Утопия как тип сознания. 1993

Жихаревич Д. Цифровизация для бедных

Пикетти Т. Капитал в XXI веке. М. 2015

Селиванов А. Война олигархического капитализма против человечества

MENTALINIS SMEGENŲ KARANTINAS

Žmonės nebesugeba arba tiesiog nebenori racionaliai ir logiškai mąstyti, remtis faktais ir moksliniais apibendrinimais savo pasisakymuose ir samprotavimuose. Jie jau atprato savarankiškai analizuoti ir vertinti visuomeninius procesus bei reiškinius. Jiems gyvenimui pilnai pakanka paviršutiniškos ir dažnokai konspirologinės bei „feikinės“ informacijos. Kapitalizmas atnešė į Lietuvą ir kitas postsocialistines šalis ne tik deindustralizavimą, bet ir deintelektualizavimą.

Liberalios demokratinės valstybės piliečiai tapo galingos „smegenų plovimo“ sistemos sraigteliais. Sistema nukreipia jų sąmonę nuo esmingų giluminių žmogaus ir visuomenės gyvasties veiksnių į smulkmenišką „blusinėjimąsi“ įvairiausiuose „nuslėptos realybės“ patamsiuose bei painaus klaidžiojimo įvairių „sąmokslo teorijų“ labirintuose.

Socialinė ir politinė alchemija bei astrologija tapo savotiška liaudiška sociologija ir politologija. Tai alternatyva ir antipodas galutinai išsigimusiam oficioziniam glamūriniam socialiniam mokslui. Pastarasis bet kurią socialinės tiesos paiešką traktuoja kaip totalitarizmo, ekstremizmo bei agresijos apraišką „demokratinėje“ visuomenėje.

Oficiozinė politologija „analizuoja“ tik gyvenimo skonį ir kvapus, bet ne patį realų gyvenimą. Ir dažniausia net „skonis ir kvapai“ – tai poniško prašmatnaus “vaišių stalo“ liekanos, o ne liaudiško dvokiančio „mėšlo“ substratas. Iš po oficiozinio mokslo užsismauktos, atseit, „objektyvumo“ kepurės vis išlenda pliko klasinio buržuazijos intereso ausys.

Liaudiškas atsakas į panašią poniškos politologijos „gastronomišką mokslą “ ir tampa iš esmės antikapitalistine gyvenimo mitologija, mistifikacija ir ezoterika, alternatyvaus gyvenimo būdo ir mąstymo paieškos. Mokslo sukarikatūrinimas transformuojasi į karikatūros sumokslinimą.

Atsisakymas nuo mokslinės tiesos peraugo į savo priešingybę – netiesos mokslą – įvairiausių konspirologų, eshatologų bei teologų „tiesas“. Sudvasintas visuomeninės sąmonės religiozavimas – tai atvirkštinė bedvasio kapitalo viešpatavimo pusė. Kaip rašė K. Marksas – tai „prislėgto padaro atodūsis, beširdžio pasaulio širdis“.

Antimokslinis liaudiškas „mokslas“ – atsakas į sumokslintą ponišką antimokslą. Ir vienu, ir kitu atveju visos senos ir naujos tiesos transformuojasi į pseudomokslinę propagandą. Ir vienur, ir kitur vis atsiranda nauji pranašai ir minčių valdovai. Priešingybės sueina ir persipina. Ir ši neigiama dialektika formuoja savotišką mentalinį karantiną, kuris užblokuoja žmogaus sąmonę nuo mokslinės tiesos „viruso“. Jis tiesiog neprasiskverbia į abipusės propagandos karantinuotas smegenis.

Žmogaus ir visuomenės mentalitetas, kaip intelektinių, emocinių ir kultūrinių bruožų bei vertybinių orientyrų kompleksas, praranda bet kokį moksliškumą. Panašu, kad mokslinė revoliucija, apie kurią tiek daug buvo kalbama, mentalinėje sferoje virsta į antimokslinę kontrevoliuciją.

Pats fundamentinis mokslas priverstas gelbėtis susikoncentruodamas į taikomąją gamtos bei technikos sritį. Technologizuoti viduramžiai, kuriuos istorikai vadina tamsiais laikais ir į kuriuos grimsta dabartinė civilizacija, dar paženklinta ir proto užtemimu bei vertikalaus ir horizontalaus neraštingumo išplėtojimu.

Koronoviruso pandemija ir įvairūs „maidanai“ tik dar daugiau išryškino šią tendenciją. Jie parodo kaip lengvai žmonės pasiduoda įvairioms informacinėms manipuliacijoms. Mentalinis smegenų karantinas tampa letaliniu intelekto ir jo sociobiologinio nešėjo – žmogaus evoliucijos veiksniu.

7. SOCIALIZMAS – SĄMONINGOS ŽMONIŲ VEIKLOS REZULTATAS (Socializmas ir utopija)

Socializmas – sąmoningos žmonių veiklos rezultatas

Socialinės revoliucijos, kurios keitė vieną išnaudotojišką antagonistinę formaciją kita, kaip taisyklė, pasibaigdavo politinėmis revoliucijomis. Tuo tarpu socialistinė socialinė revoliucija prasideda nuo politinės revoliucijos. Ir kapitalistiniai, ir feodaliniai gamybiniai santykiai visiškai susiformuodavo ankstesnių santvarkų gelmėse ir politinės revoliucijos tik uzbaigdavo jau faktiškai įvykusio socialinio – ekonominio perversmo procesą – viena išnaudotojiška klasė pakeisdavo prie valdžios vairo kitą išnaudotojišką klasę. Taip vykdavo dėl to, kad visos išnaudotojiškos visuomenės turėjo bendrą ekonominį pagrindą – privačią gamybos priemonių nuosavybę.

Tuo tarpu socialistiniai gamybiniai santykiai negali pilnai atsirasti kapitalistinėje visuomenėje, kadangi socializmas kaip pirmoji komunistinės formacijos fazė yra visų išnaudotojiškų antagonistinių formacijų priešingybė, ji privačią nuosavybės formą keičia visuomenine nuosavybe. Pastaroji negali stichiškai atsirasti iš privačios nuosavybės, nes ją gina visa kapitalistų klasė. Kapitalistinėje ekonomikoje gali atsirasti tik socialistinės ekonomikos užuomazgos. Pavyzdžiui, tokią socializmo užuomazgą F. Engelsas laikė kai kurių kapitalistinių firmų akcionavimą bei kapitalistinę valstybinę nuosavybę.

Apie tai, kad socialistiniai gamybiniai santykiai negali automatiškai susiformuoti kapitalizmo sąlygomis bylojo ir imperializmo kaip aukščiausios kapitalizmo stadijos ypatumai. Kaip parodė V. Leninas – tai pūvantis ir degraduojantis kapitalizmas, kuris savo bazine materialine – technine prasme visiškai parengtas socialistiniam gamybos būdui, bet jokie socialistiniai gamybiniai santykiai jame nesiformuoja, o atvirkščiai, jis klimpsta į vis gilėjančią krizę tempdamas su savimi į civilizacinę bedugnę ir visą žmoniją.

Šioje situacijoje socializmas neateina savaime. Socialistinių gamybinių santykių formavimas – tai sąmoningas ir planingas socialistinės valdžios darbas. Svarbu dar ir tai, kad socializmas nėra tik politinė ar ekonominė teorija. Pagal savo įtaką žmonijos raidai jis tolygus Renesansui ar Reformacijai, tikrai pasaulėžiūrinei revoliucijai. Socializmo pagrindai kuriami per pereinamąjį laikotarpį. Panašų laikotarpį šiandien išgyvena Komunistinė Kinija.

Socializmo kūrimo sąlygomos kardinaliai keičiasi santykis tarp vystymosi stichiškumo ir sąmoningumo. „Komunizmas nuo visų prieš tai buvusių judėjimų, rašė K. Marksas ir F. Engelsas, – skiriasi tuo, kad jis siekia perversmo buvusių gamybinių santykių ir bendravimo pagrinduose ir pirmą kartą istorijoje žiūri į stichiškai susidariusias prielaidas, kaip į ankstesnių kartų veiklos rezultatą, bei eliminuoja šių prielaidų stichiškumą ir pajungia jas susivienijusių individų valdžiai“.

Pereinamojo laikotarpio tikslas – socialistinės visuomenės pagrindų sukūrimas ekonomikoje, politikoje, socialinėje sferoje ir kultūroje. Kadangi socializmo kūrimas – sąmoningas procesas, tai neišvengiamai atsiveria kelias ir įvairiems subjektyvistiniams, valiuntaristiniams sprendimams, kurie prasilenkia su moksliniu požiūriu į visuomeninių procesų valdymą.

Į vieną metodologinį „ortodoksinio marksistino utopiškumo“ aspektą šioje vietoje yra atkreipęs dėmesį garsus J. Stalino idėjinis ir politinis oponentas L. Trockis. Reikalas tas, jog Markso koncepcija apie pereinamąjį laikotarpį ir 2 komunistinės visuomenės fazes buvo grindžiama prielaida, kad socialistinė revoliucija pirmiausia nugalės labiausiai išvystytuose kapitalo kraštuose. Atseit „prancūzas pradės, vokietis pratęs, o anglas užbaigs“. Bet revoliucija laimėjo ne stipriausioje, o visais atžvilgiais silpniausioje kapitalizmo grandyje. Todėl ir pereinamojo laikotarpio bei 2 komunizmo fazių teorijos pritaikymui tarybinio socializmo istorijai ir praktikai buvo reikalinga rimta korekcija. Deja, dialektinė marksizmo galia po V. Lenino mirties buvo ženkliai nusilpusi.

Marksizmo klasikai skirtingai nuo utopinio socializmo atstovų niekada nebandė pateikti detaliai užbaigto socialistinės visuomenės projekto. Tai turėtų padaryti tie žmonės, kurie praktiškai užsiims naujos visuomenės kūrimu. Kaip rašė V. Leninas: „Duoti socializmo charakteristikos mes negalime. Mes nežinome kokiomis formomis bus realizuotas užbaigtas socializmas“. Tai reiškia, kad svarbiausias socialistinių pertvarkymų kriterijus yra praktika – „gyva liaudies masių kūryba“. Tarybinio socializmo politikai ir teoretikai savo apibendrinimuose, atvirkščiai, vadovavosi ne prieštaringa socialistine praktika, o schematizuota nuo jos atitrūkusia teorija. Ypač tai pasakytina apie tarybinio socializmo specifiką ir jo istorinius periodus. Mąstymo utopiškumas pasireiškė tuo, kad pats socializmas buvo traktuojamas kaip „netobulas komunizmas“, nors Tarybų Sąjungos visuomenę moksliškiau reikėjo traktuoti kaip „netobulą socializmą“.

N. Chruščiovo pažadai apie „dabartinę jaunų žmonių kartą, kuri gyvens prie komunizmo“ – tai buvo akivaizdus strateginio utopizmo pavyzdys. Brežnevo laikais suformuluota „brandaus socializmo teorija“, nors iš esmės ir rėmėsi moksline metodologija, traktuojant socializmą kaip ant „savo pačios pagrindų“ išsivysčiusią visuomenę, bet paskelbdama tokios socializmo stadijos pasiekimą 70-ais praeito amžiaus metais Tarybų Sąjungoje, visiškai utopizavo socializmo kūrybos procesą. Pagaliau tik Andropovo raginimas „susivokti kokioje visuomenėje mes gyvename“ privertė realiau pažvelgti į esamą socialistinę praktiką. Deja, „realiau“ nereiškia „moksliškiau“. Ir Gorbačiovo „perestroika“ su jos tiesioginiu nemokšiškumu galutinai užbaigė socialistinį eksperimentą jo tarybiniame pavidale.

Į klausimą „kodėl žlugo Tarybų Sąjunga“ nėra vienareikšmiško ir kategoriško atsakymo. Ji žlugo dėl viso komplekso ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių ir globalinių priežasčių, daugelis kurių jų atsiradimo metu buvo vertinamos iš utopinių pozicijų. Bet remiantis marksistine metodologija esminių šio žlugimo priežasčių vis dėlto reikėtų ieškoti ne mistinės „komunizmo dvasios“ susilpnėjime arba nedialektiškai traktuojamoje „istorinės temperatūros“ įpatumose, o socialistinių gamybinių santykių (nuosavybės, gamybos, mainų, paskirstymo ir vartojimo santykių) bei ekonomikos planavimo mechanizmo atitikime/neatitikime esamų gamybinių jėgų išvystymo lygiui bei struktūrai. Deramai nebuvo išanalizuotas ir įvertintas prigimtinis socialistinės politekonomijos dvilypumas – prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos planavimo ir prekinių-piniginių santykių, tarp gamybininkų interesų ir vartotojų poreikių.

Tarybinis socializmas kaip socialinis reiškinys su visais jo ypatumais buvo nulemtas iš esmės 5 istorinių faktorių:

1. Bendras socialinis-ekonominis Rusijos atsilikimas, demokratijos tradicijų stoka.

2. Geopolitinis pirmos socialistinės valstybės vienišumas, priešiškų išorės ir vidaus politinių bei ideologinių jėgų apsuptis.

3. Pirmas istorijoje praktinis bandymas sukurti naują socialiai teisingą visuomenę, kitų šalių patirties nebuvimas, neišvengiamas mokymasis tik iš savo klaidų.

4. Prieškarių, karų ir pokarių laikų reikalavimai bei sunkumai, kurie apėmė beveik pusę TSRS egzistavimo laikotarpio ir pareikalavo daug socialinės – dvasinės energijos ir materialinių – ekonominių resursų „išimti“ iš tiesioginės socializmo kūrybos proceso bei nukreipti mobilizacinėms gyvenimo ir išgyvenimo reikmėms.

5. Kairuoliško radikalizmo ir utopiškumo elementų įtaka revoliuciniam Rusijos judėjimui, tame tarpe ir bolševikų partijos veiklai. Kaip teigė F. Kastro, revoliucijoms yra būdingi utopiškumo periodai, kai revoliucionieriams atrodo jog jie yra visagaliai.

Dėl visų šių aplinkybių reikia stebėtis ne tiek Tarybų Sąjungos žlugimo faktu, kiek istoriniais tarybinio socializmo pasiekimais per istoriškai gana trumpą laikotarpį – socialinėmis darbo žmonių garantijomis, Didziąja Pergale prieš žiauriausią žmonijos priešą – fašizmą, pirmo žmogaus prasiveržimu į kosmosą. Šalies industrializacija, kolektyvizacija, kultūrinė revoliucija – tai buvo dar nematyti istorijoje revoliuciniai visuomeninio gyvenimo pertvarkymai. Vienaip ar kitaip Tarybinė civilizacija, kaip ir Antikos periodas, padėjo pamatus galimai kultūrinei – socialistinei Europos ir pasaulio ateičiai, naujai gyvenimo filosofijai, kuri tampa vis aktualesnė.

Marksas rašė: „Idealybė — niekas kita, kaip žmogaus galvon perkelta ir persodinta materialybė”. Šias sąvokas – idealybė ir materialybė – K. Marksas naudojo filosofine prasme. Laikui bėgant jų dialektika darosi vis turiningesnė ir turtingesnė. Žmogaus veiklos eigoje materialybė vis daugiau persunkiama idealybės elementais, o idealybė vis daugiau ir dažniau materialėja. Socializmas šia prasme daugiausia idealiai- subjektinė santvarka nei visos iki šiol buvusios. Subjektas, t. y. žmogus, nulemia ir samoningą bei planingą sozializmo kūrimą, ir jo mokslinio valdymo efektyvumą bei rezultatyvumą. Socialistinė santvarka ne tik gamybinių jėgų vystymosi ir klasinės proletariato kovos rezultatas, bet ir sužmogintos visuomenės bei suvisuomeninto žmogaus formavimas. Socialistinio ir komunistinio judėjimo perspektyvos požiūriu svarbūs yra įvairių alternatyvaus bendruomeninio gyvenimo būdo bei kultūros židinių kūrimas ir palaikymas kapitalizmo viduje, ypač jaunuomenės tarpe.

Visa tai išplaukia iš bendrasociologinės subjektyvaus veiksnio vaidmens didėjimo tendencijos. Subjektyvus faktorius – tai sąmoninga ir tikslinė masių, klasių ir kitų socialinių grupių, politinių jėgų, atskirų asmenybių veikla, kuri nukreipta į objektyvių visuomeninio gyvenimo sąlygų vystymąsi, jų pakeitimą arba išsaugojimą. Jo vaidmuo gali būti pažangus, konservatyvus arba reakcingas.

Subjektyvaus faktoriaus struktūroje išskiriami organizaciniai ir ideologiniai lygmenys. Kuo geriau organizuoti žmonės, kuo giliau jie supranta savo veiklos tikslą ir jo siekimo būdus, tuo produktyvesnė darosi jų veikla. Jų organizuotumas priklauso nuo valdančių politinių jėgų vienybės ir pasirengimo, o ideologinis-pasaulėžiūrinis turinys nuo švietimo sistemos. Ir vienas, ir kitas dalykai tarybinio socializmo sąlygomis, deja, buvo prasilenkę su moderniais gamtos ir humanitarinių mokslų pasiekimais ir murkdėsi utopiško dogmatizmo baloje.

Šiandien pasaulyje veikia ne tik tradicinis globalinis prieštaravimas tarp kapitalo ir darbo, bet ir prieštaravimai tarp kapitalo ir gamtos, tarp kapitalo ir žmogaus, tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto. Kadaise kapitalizmas ženklino tautų išsivadavimą ir nacionalinių valstybių susikūrimą, skatino individualybės atsiskleidimą, dabar jis naikina ir tautas, ir civilizacijas, o svarbiausia griauna patį žmogų kaip savarankiškai mąstančią būtybę. Sociologinės apklausos rodo, kad šiandien jau daugiau ne pusė mūsų planetos gyventojų mano, jog kapitalizmas neša žmonijai daugiau žalos, nei naudos.

Kaip teigia filosofas A. Selivanovas, dabartinis oligarchinis kapitalizmas iš esmės paskelbė hibridinį karą visai žmonijai. Jo tikslas – neišvengiamos kapitalizmo žlugimo perspektyvos akivaizdoje išsigelbėti patiems ir išgelbėti 100-150 valdančių dabartinį pasaulį ologarchinių šeimų ir klanų.

Šis tklsas konkretizuojamas per keletą uždavinių:

– tolimesnis nacionalinių gamtinių, intelektualinių ir technologinių resursų privatizavimas bei „prichvatizavimas“;

– dar gilesnis žmonių suskaldymas pagal socialinius, kultūrinius, psicho-intelektinius, informacinius ir kitokius parametrus, jų „kastinis“ segregavimas;

– ryškus ir staigus žmonių populiacijos sumažinimas iki 1 mlrd. planetos gyventojų ar dar menkesnio skaičiaus.

-transnacionalinės kosmopolitinės „pasaulinės vyriausybės“ suformavimas iš įtakingiausių oligarchinių klanų atstovų;

– nacionalinių valstybių vaidmens minimizavimas ir jų pajungimas transnacionalinio kapitalo sukurtų tarptautinių struktūrų kontrolei;

– nacionalinių ekonomikų deindustrializavimas bei nacionalinių mokslo, švietimo ir kultūros segmentų likvidavimas;

– intelektinio ir dvasinio liaudies degradavimo skatinimas, vartotojiškumo kulto bei masinės kultūros surogatų diegimas ir informacinis – psichologinis žmonių vertybių valdymas bei manipuliavimas jų vertybėmis.

Žmogaus degradacija vyksta ne tik dėl kapitalizmo išnaudotojiško materialinės gamybos būdo, bet ir dėl šiai santvarkai būdingo metafiziškai idealistinio materijos ir sąmonės santykio interpretavimo. Idealybė kapitalistinėje visuomenėje tampa materialybės auka. Tuo tarpu socialistinė visuomenė remiasi priešinga tendencija – materialinės gamybos ir žmogaus gyvenimo būdo vis didesniu idealiu sudvasinimu. Tarybinė kultūra buvo ir iki šiolei išlieka visų buvusių TSRS respublikų ir visos žmonijos dvasinės kultūros viršūnė.

Socializmas žlugo, kai prasidėjo kapitalistiško vartotojiškumo reabilitacija tarybinėje ideologijoje ir masinėje tarybinių žmonių psichologijoje. Bedvasis vartojimas, į kurio skatinimą nukreipta visa kapitalistinės visuomenės filosofija, – tai tiesioginis kelias į visuomenės išvisuomeninimą ir žmogaus nužmogėjimą. Vartotojiška civilizacija, kaip rodo ir mūsų dienų praktika, neatlaiko išbandymo įvairomis krizėmis ir kataklizmais. Šioje vietoje kalbama būtent apie vartotojiškumo filosofiją ir ideologiją. Šia prasme tarybinėje sociologijoje buvo bandoma teoriškai atskirti besaikį vartotojiškumą nuo būtino protingo vartojimo, be kurio žmogus negali egzistuoti. Bet sukurti tinkamą vartojimo kultūrą tarybinio socializmo praktikoje pritrūko ir materialinių galimybių, ir ideologinių pastangų.

Objektyvi žmonijos vystymosi tendencija – judėjimas į vienybę per įvairovę. Nauja vienijimosi stadija pagimdo ir naują įvairovę. Ekonomika vis daugiau sukultūrinama. Gamtos ir visuomenės mokslai vis daugiau persipina ir ateityje prognozuojamas jų susijungimas į vieningą mokslą. Tuo pačiu gali išsitrinti ir pasaulėžiūrinė praraja tarp materializmo ir idealizmo. Kaip parodė F. Engelsas ir V. Leninas, sąvokos sąmonė ir materija yra priešingybės tik gnoseologine prasme. Visais kitais atvejais ši priešingybė tampa sąlyginiu dalyku. Materija vis daugiau sudvasinama. Kaip teigė marksizmo klasikai, valstybė iš žmonių valdymo įrankio turėtų ir galėtų tapti globaliniu ekonominių procesų reguliavimo mechanizmu ir tokiu būdu sunykti kaip valstybė. Pats marksizmas ateityje gali evoliucionuoti į žmogaus ir kosmoso problematikos filosofiją. Būtent tai buvo ankstyvojo filosofinio mąstymo pagrindinė tema. Tokiu būdu ateityje gali suveikti dialektinis neigimo neigimo dėsnis. Ir šioje vietoje atsiras aibė naujų įvairovių ir skirtumų jau noosferos lygmenyje.

Susitvarkyti su visomis egzistencinėmis dabarties problemomis neįmanoma nesugrįžus prie mokslinės marksizmo metodologijos ir neatnaujinus mokslinio socializmo teorijos, kuri būtų apvalyta nuo utopiškumo elementų.

ФИЛОСОФСКИЙ ВЗГЛЯД НА ЖИЗНЬ

На человеческую жизнь можно смотреть с разных точек зрения: профессиональной, семейной, общественной, политической, экономической, этической, религиозной, физиологической, психологической и любой другой. Что значит философский взгляд на жизнь? Философский взгляд – это умение разглядеть суть вещей и явлений. Его сущность хорошо сформулировал Спиноза: философ должен не плакать и не смеяться, а понимать.

Что значит понимать? Философия – это, как известно, любовь к мудрости. Что значит быть мудрым? Это значит прежде всего не суетиться. Мудрое понимание жизни зафиксировано в известной восточной сентенции: сиди спокойно на пороге своего дома и мимо пронесут труп твоего врага. Быть мудрым — значит не производить лишних движений, не сотрясать воздух пустыми громогласными речами, не делать поспешных выводов, не совершать эмоциональных поступков и соблюдать олимпийское спокойствие при любой ситуации. Мудрый человек всё понимает и внутренне готов к любым жизненным ситуациям. Надежда, как известно, любит дураков, но не философов, которые практикуются только в одном направлении – в искусстве и науке философствования. В отличии от них реальный человек развивает все свои способности, «в том числе и глупость» (А. Мариенгоф). Философская мудрость выглядит сродни бесчувственности. Древнегреческий скептик Пирон уподоблял философа свинье, которая спокойно ест из корыта на корабле во время шторма. Но философ не бесчувственен. Он и видит, и слышит, и чувствует. Но при этом он всегда рационален и иногда иррационален, поскольку второе есть форма проявления первого.

Главное – не быть категоричным. „Категоричность – сладкая привилегия невежд“ – сказал один мудрец. Эпикур мудрым называл человека достигшего состояния атараксии, т. е. полной невозмутимости духа, которая предполагает удовольствие как избавление от душевных болей и тревог. В буддизме мудрецы достигают нирваны – состояния, при котором отсутствуют страдания и страсти; это состояние умиротворённости, отрешённости и безмятежности.

Мудрый философ отличается от просто умного философа. Умный решает проблемы, мудрый их не создаёт. Умный вмешивается в жизнь в нужный момент, мудрый наблюдает за жизнью во все моменты её проявления. Однако его неучастие и есть способ участия. Всякая попытка избавится от оценок — это уже оценка.

Философ смотрит на мир и на жизнь сразу с 3-х точек зрения.

Во-первых, он смотрит на жизнь как бы сверху, с высоты. В этом взгляде нет какого-либо высокомерия или презрения к жизни внизу. Это просто взгляд сверху. По диалектическому закону раздвоения единого взгляд с высоты имеет как бы 2 «разновысотных» уровня: взгляд с высоты птичьего полёта и взгляд с высоты космоса.

С высоты птичьего полёта жизнь предстаёт в виде некоего узорного ковра. Она распадется на отдельные фрагменты, каждый из которых заполнен разными узорами. Целостной картины не видно, не видно и специфики индивидуальной жизни, и это освобождает душу от возможного сострадания и сочувствия. Вместе с тем при таком взгляде видна взаимосвязь отдельных действий и их последствий. Хорошо видны ошибки группового поведения в преддверии наступающего какого-либо катаклизма, который не виден участникам земной жизни. Поэтому они ведут себя по детски беспечно и даже если увидят вдалеке некие признаки надвигающегося тайфуна примут это за лёгкий каприз погоды. Философ же со своей высоты уже видит на горизонте угрожающие приметы зарождающегося стихийного природного или общественного бедствия – шторма, цунами. войны или революции. Но с высоты птичьего полёта не видно то, что за горизонтом, за пределом видимости.

Более мудрый взгляд – взгляд с высоты космоса. С этой высоты жизнь „человейника“ (А. Зиновьева) предстает в виде целостной, исторически и географически обусловленной системы, в рамках которой крошечные человеческие фигурки исполняют свои жизненные роли и функции во всём драматизме жизненных страстей и противоречий. Однако они не осознают общего сценария, который всегда имеет трагическую развязку. С высоты космоса видны все подъёмы и падения, прогресс и регресс. Причём они следуют не друг за другом, а происходят одновременно. В этом весь драматизм и общества и индивидуальной жизни. Жизнь – это всего лишь момент сущего и вечного космо – бытия. Секундное пламя спички в темноте Вселенной. Взгляд с высоты космоса перевоплощает историю и географию в бездушную и безыдейную космогонию. Человеческая жизненная суета – ничто перед мрачным и безмолвным величием космоса. От этого и на душе становится как-то легче, свободнее и спокойнее. По крайней мере, на душе мудрого человека. Мудрец – это „космонавт духа“. Космос – это и атараксия, и нирвана.

Во-вторых, философский взгляд – это взгляд как бы со стороны. Мудрый человек отделён от реальной жизни некоей прозрачной стеной подобно тому как какой-либо лаборант либо компьютерщик отделён стеклянной перегородкой от подопытных животных или персонажей компьютерных игр. Всё, что находится за пределами – это внешний, далёкий мир, чужая жизнь и к этому так и следует относится. Моя индивидуальная жизнь – это тоже внешний для меня мир, поскольку я могу не только быть участником своей собственной жизни, но и её наблюдателем. Всегда можно посмотреть на себя со стороны. Моя жизнь – и субъект, и объект. Чего больше – зависит от степени философичности мышления. В этом смысле человек не просто живёт, а наблюдает и оценивает. В том числе и самого себя. Я по „обе стороны“, но по „ту сторону“ – я действительный и истинный, не тот каким я себя представляю или каким меня представляют другие, не симулякр как «вечная потеря подобия» (Ж. Делез), а тот, кто я есть на самом деле. А на самом деле, я как все: вечно суечусь, куда-то стремлюсь, чего-то добиваюсь… Но всё напрасно. За стеклом лишь перемена слагаемых, которая не меняет общий результат.

Взгляд со стороны опять же распадается на две составляющие: односторонний, однолинейный взгляд с боку (плоскостной взгляд) и многосторонний. объёмный взгляд по периметру (панорамный взгляд).

Плоскостной взгляд означает, что жизнь протекает как бы рядом с тобой, а не внутри тебя самого. Истинный философ не является участником „громокипящей“ жизни, он даже не „болельщик“ на трибуне стадиона. Он опять же сторонний наблюдатель. Он не должен и не может вмешиваться во всё происходящее на „той стороне“. Он к этому просто не приспособлен. Его мозг устроен так, что он всё видит со стороны и понимает, что любое вмешательство приведёт совершенно не к тем последствиям, на которые должно рассчитывать. Будет только хуже. Однако плоскостной взгляд является не совсем мудрым взглядом по той простой причине, что он не видит всех изгибов жизненного рельефа, всех срытых расщелин и колдобин где-нибудь вдалеке за каким-либо отвлекающим ориентиром. Со стороны видны лишь признаки скрытых объектов. Причём чем более они скрыты, тем больше их видимых и уводящих от сути дела признаков. Но плоскостной взгляд видит лишь эти признаки. Жизнь при таком взгляде предстаёт слишком размеренной. Видимая картина даёт много информации, но мало смысла. Эпизод следует за эпизодом, но их сущность и влияние на конечный результат не улавливаются. Не видны возможные зигзаги судьбы. Не видать перспективы. Не видать, так сказать, «обратной стороны луны». Жизнь за стеклом — не реальная жизнь. Это рекламная сторона жизни. Это лишь вкус и запах жизни как безалкогольное пиво. Кроме того, отстранённость от жизни ощущается лишь частично, поскольку это всё таки и твоя жизнь. А это смущает философскую душу и затуманивает философский взгляд.

Другое дело – панорамное видение жизни, взгляд на неё со всех сторон. Достигший мудрости философ заранее знает, что на самом деле происходит и к чему всё в итоге придёт. „Всё суета сует и всяческая суета“ – как сказано в Экклезиасте. Всё повторяется по бесконечному круговороту „дурной бесконечности“ (Г. Гегель). Панорамный взгляд любую человеческую жизнь, даже и свою собственную, видит и оценивает во всех её противоречиях и движениях, во всех измерениях пространства и времени. И приходит к неутешительному и банальному выводу: всё уже было, ничто не ново под луной. Как говорится, самые банальные истины и оказываются самыми глубокими. Иногда впрочем „по ту сторону“ могут происходят и некоторые неожиданные повороты и события в той или иной жизненной драме. В таком случае философ приобретает новый опыт, который в дальнейшем использует в своих наблюдениях со стороны. Академик И. Павлов, надиктовывающий свои предсмертные ощущения, – пример панорамного взгляда на жизнь. Панорамный философ – это „посторонний“ (А. Камю).

В третьих, философский взгляд на жизнь – это взгляд снизу. Прежде всего -это взгляд из народных низин и глубин. Взгляд из народной жизни с её грубостью, брутальностью и простотой нравов, с её не театральным, а настоящим трагизмом и комизмом, с её бесцельностью и бессмысленностью. В чём смысл бессмыслицы! В её бессмысленном преодолении! Каждый мнит, что он является самоцелью, но на самом деле «народный» человек преодолевает сам себя, он действительно «не цель, а мост» (Ф. Ницше). «Мост» для себя, для своей семьи, для своей страны, в конце концов для человечества как биологического вида. Во время войн, голодоморов и и других социальных катаклизмов это проявляется со всей очевидностью и прямотой. До всяких и без всяких мудрецов народная жизненная философия фиксировалась в многочисленных поговорках, пословицах и афоризмах. Все они имеет глубоко диалектическое содержание. Народ – это всегда стихийно диалектический метафизик. Взгляд снизу – это трезвый взгляд на жизнь с её водкой, запоями и похмельем, с её грязью и полётами человеческого духа, с её искренностью и лицемерием. Народ и философ едины в своём восприятии жизни, что, кстати, отражается и в языке, в котором некоторые слова и выражения соединяют в себе казалось бы совершено противоположные или разные по своей природе явления. К примеру, слово «благо-воние» или хайдеггеровский термин «со – бытие». Философ – это „народник“ в самом подлинном значении этого слова.

Взгляд снизу – это так же и взгляд как бы из могилы. Мудрец – это философствующий шекспировский могильщик. Он уже прожил жизнь. Он всё про неё знает. „Прохожий, не гордись поправ мой прах. Я дома, ты – в гостях“ – гласит одна из банальнейших эпитафий. Напрасна мольба М. Цветаевой: „Я то же была, прохожий! Прохожий, остановись!“. Ничто и Никто и не остановится. Разве только какой-то любопытствующий кладбищенский зевака. Но в принципе всё продолжиться. Никакое „прекрасное мгновенье“ (Гёте) неостановимо и невосстановимо. Всё имеет своё начало и конец. В том числе и человеческая память. Как написал перед самоубийством 87-летний известный советский и российский философ Л, Науменко (на лекциях которого мне, кстати, в своё время довелось присутствовать): “Слепну, глохну, теряю остатки памяти. Я уже никому не нужен, да и мне тоже уже никто не нужен. Уходить из жизни трудно, но оставаться еще труднее“. Сколько людей лежит под землёй. Наверняка больше чем в настоящее время живут на земле. И кто их помнит. Только в исторических писаниях да в учебниках сохранились некоторые имена и биографии более или менее известных личностей. Но ведь абсолютное большинство так и ушло в прах и песок полной неизвестности. «Под каждым могильным камнем лежит Вселенная“ – сказал поэт. Но ведь и могил то со временем остается значительно меньше, чем умерших и похороненных. Всё в конце концов зарастает „травой забвения“ (В. Катаев). У умерших по крайней мере есть одно преимущество перед живущими: с ними всё уже произошло, а живым ЭТО ещё предстоит пережить.

Таким образом, взгляд сверху, со стороны и снизу – вот философский трёхмерный взгляд на жизнь, триединство философской мудрости восприятия действительности, который позволяет увидеть ещё античными философами предсказанную скрытую, невидимую реальность. Подобно тому как основу видимого материального мира составляет мир невидимый — мир элементарных частиц, так и философ должен видеть невидимую, но сущностную сторону жизни, понимать, что за миром явлений скрывается мир сущностей, который и является определяющим. Задача усложняется и одновременно облегчается тем обстоятельством, что оба эти мира связаны между собой. Как говорил Гегель: сущность является, а явление существенно. Следовательно нужно научится их различать. Как это сделать? Надо тренироваться!

Одна из методик выработки философского взгляда на жизнь помимо изучения философии — это чисто практическое упражнение. Например, почаще ходить на мост или на берег и смотреть на реку. Это «смотрение» может поспособствовать прохождению мысли по 5-ти этапам философского мыслительного акта:

1. Успокоение. Равномерное течение реки успокаивает и умиротворяет человеческую душу, нивелирует жизненную суету, уравновешивает внутренний мир человека, настраивает на философский лад.

2. Наблюдение и размышление. Наблюдение за однообразной ритмичностью течения и постоянными изменениями береговой линии и окружающего ландшафта подводит к мысли о повторяемости всего происходящего, о единстве постоянства и изменений. В то же время может возникнуть и мысль о том, что если постоянно всё меняется, то нет ли в этих изменениях чего-либо постоянного? Невольно может вспомнится Гераклит с его «всё течёт, всё меняется» и «дважды в одну и ту же реку не войдёшь». В то же время можно прийти к неутешительному выводу, что хотя всё течёт, но ничего не меняется и что человек всё же пытается войти в одну и ту же реку и дважды и трижды.

3. Сравнение. Отстранённое течение реки, её величавое природное «равнодушие» к мельтешению внешней жизни, порождает в человеческой душе ощущение и понимание полной отчуждённости окружающего мира к индивидуальным человеческим проблемам.

4. Углубление. Это заставляет задуматься о течении времени и, в частности, быстротечности человеческой жизни на фоне бесконечного величия природы. Возможно вспомнится и булгаковский Волланд с его теорией «внезапной смертности».

5. Рефлексия. Феномен реки помогает осознать, что причина поверхностных речных волнений и водоворотов — это голубиные невидимые взгляду подводные течения, а не внешнее воздействие погодных и иных условий. Вольно или невольно это наведёт на раздумья о своей собственной жизни, всех её поворотов. подводных камней и изгибов, заставит задуматься о причинах и следствиях разных жизненных ситуаций. Предметом философских раздумий в конце концов могут стать предельные основания бытия, т.е., окружающий нас мир, место человека в нём, жизнь и смерть, пространство и временя, необходимость и случайность, свобода и воля, смысл жизни и т.п.

Река человеческой и общественной жизни течёт спокойно и величаво или, наоборот, бурно и стремительно. Но её течение может изменить только какое-либо нестандартное природное событие или вмешательство внешних человеческих сил, а так же, возможно, бурный всплеск внутренней пассионарной энергии.

Вместо реки можно смотреть и на какое-либо другое природное явление — море, горы, звёзды, , облака и т. п. В таком случая 5-ти этапная структура процесса философствования сохранится. Но его содержательное наполнение может быть иным.

Здесь возникает вопрос – является ли философская мудрость бездеятельной по своей природе? Является ли спинозовское понимание оправданием отстранённости? Это вопрос реальной жизни. Философский ответ на этот жизненный вопрос заключается в следующем. Деятельность – это действия по осуществлению целей. Могут ли быть цели у бесцельно существующего космо-бытия? Ответ очевидный – нет! Тогда в чём же смысл человеческих действий? Ответ – в придании им смысла и цели! Бессмыслица гибнет от смысла. Цель и смысл человеческой жизни в понимании мудреца – конфликт со вселенной. С начала скрытый, а затем всё более явный. Космос в принципе бесчеловечен и это самая ужасающая нелепость и несправедливость. В этом «отвратительная правда существования» (К.Уилбер). Своим „железным циркулем“ (Б. Ахмадулина) космическое бытие всё время пытается очертить круг, за пределы которого человеку нельзя проникать. Но человек всё время пытается его если и не разорвать, то хотя бы расширить. И что бы в этом конфликте иметь хотя бы малейший шанс зацепиться за вечность (а к этому вольно или невольно стремиться каждый индивид, даже философ), мудрый человек должен кое – что изменить в этом мире, а следовательно и в самом себе. В этом месте философия становится жизнью, а жизнь философией, идеализм материализмом, а материализм идеализмом. До сих пор лишь 2 философа были истинными и мудрыми философами – это Сократ и Маркс. Один философски взглянул на человека, другой на общество. Человек действительно «обречён на свободу» (Ж-П. Сартр), но только в обществе и вместе с обществом. И лишь в таком тандеме общественный человек и очеловеченное общество могут на что-то рассчитывать в этой жизни. И именно в таком ракурсе философ как «не участвующий соучастник» и меняет реальную жизнь.

В заключении приведу ответы некоторых философов на вопрос:

ЧТО ТАКОЕ ФИЛОСОФИЯ?

Философия-это исследование природы вещей.
Гераклит (544-483 до н. э.)

Философия-это готовность ко всякому повороту судьбы.
Диоген из Синопа (400-323 до н.э.)

Философия-это знание об истине.
Аристотель (384-322 до н.э.)

Философия-это культура мышления.
Цицерон (106-43 до н. э.)

Философия-это искусство умирания.
Сенека (5 до н.э.-65 н.э.)

Философия-это мыслящее рассмотрение предметов.
Георг Гегель (1770-1831)

Философы лишь различным образом объясняли мир, но дело заключается в том,чтобы изменить его.
Карл Маркс (1818-1883)

Философия – всеобщая наука о ценностях.
Вильгельм Виндельбанд (1848-1915)

Что бы жить одному, надо быть или скотом, или богом, – сказал Аристотель. Он упустил из виду третий случай: когда человек и то и другое, т. е. философ…
Фридрих Ницше (1844-1900)

Философия делает самого человека именно человеком.
Владимир Соловьёв (1853-1900)

Философия-это освобождение от тоски и скуки жизни.
Николай Бердяев (1874-1949)

Философия есть нечто такое,что касается каждого.
Мартин Хайдеггер (1889-1976)

Один поэт обратился к своим коллегам по цеху с призывом: «Любите живопись, поэты!». Поскольку, как было определено в начале этого опуса, «философия — это любовь к мудрости», то позволю себе завершить его так же призывом ко всем живущим людям: «Любите философию природы и природу философии, мать вашу!».

В наши тяжёлые времена в некоторых ситуациях это спасает, успокаивает и возвышает человеческую душу.

6. SOCIALISTINĖ REVOLIUCIJA IR PROLETARIATO DIKTATŪRA (Socializmas ir utopija)

Socialistinė revoliucija ir proletariato diktatūra

Būdamas socialinės piramidės apačioje proletariatas faktiškai išlaiko ant savo “pečių ir nugaros” visą buržuazinės visuomenės antstatą. Šia prasme “išsitiesdamas” proletariatas gali apversti ir visą kapitalizmo pastatą, tapti varomąja socialistinės revoliucijos jėga. Nuo proletariato “išsitiesimo” amplitudės priklauso, kaip smarkiai susvyruos visa kapitalizmo konstrukcija, priklauso socialistinės revoliucijos eiga bei jos “humanitarinė kaina”. Dėl pastarosios kapitalizmo ideologų dėka šiandien sukurta aibė įvairiausių baubų ir mitų. Humanitarinė revoliucijos “kaina” – tai žmonių aukos, kurios gali atsirasti ginkluotų revoliucinių susirėmimų metu. Deja, marksizmo klasikų veikaluose pateikta nemažai teiginių apie tai, kad ginkluota kova – tai tik vienas iš galimų socialistinės revoliucijos kelių ir kad priimtinesnis visais atžvilgiais būtų taikus valdžios perėmimas į proletariato rankas.

Šioje vietoje svarbu išskirti “socialinės revoliucijos”, “politinės revoliucijos”, “ginkluoto sukilimo’ ir kitas su revoliucija susijusias sąvokos, kurios kartais dėl reikalo neišmanymo, o kartais ir dėl ideologinių-politinių sumetimų, yra painiojamos ir iškraipomos. Kai kurie šiolaikiniai oficioziniai filosofai net teigia, kad, atseit, Lietuvoje net terminas “revoliucija” niekada nebuvo savas, kad tai svetimkūnis, atneštinė iš svetur naujiena, svetima romantika, skirtingai nuo “sukilimo” sąvokos, kuri kaip 1831, 1863 metų įvykiai yra išaukštinta lietuviškoje istoriografijoje ir literatūroje. Tuo pačiu kažkodėl visiškai „pamirštami“ revoliuciniai 1918 ir 1940 metų įvykiai arba 1990 „sąjūdinė“ kontrevoliucija Lietuvoje.

Bet iš esmės revoliucijos problematika – tai ne terminijos populiarumo ar nacionalinės savimonės įpatumų klausimas, o objektyvių istorijos dėsningumų pripažinimo ar nepripažinimo dalykas.

Šioje vietoje kaip tik ir painiojama socialinė revoliucija su politiniais, nacionaliniais, religiniais, ideologiniais ar kitokiais lokalinio masto ir konkrečių-istorinių aplinkybių išprovokuotais konfliktiniais susirėmimais, kuriuose lemiamą vaidmenį atlieka dažniausiai subjektyvus veiksnys.

Marksistinė revoliucijos teorija teigia, kad socialinės revoliucijos nėra “daromos” pagal užsakymą, tai ne subjektyvus darinys. Jos “atsitinka” savaime, kai pasenę gamybiniai santykai tampa stabdžiu naujų gamybinių jėgų plėtrai. Įvairios socialinės grupės ir klasės būna įvairiai pasiruošusios šiam istoriškai lemiamam laikotarpiui. Socialinė revoliucija, kaip natūralus, objektyviai egzistuojantis reiškinys, yra ištisinis istorinis procesas, kurio socialinį turinį sudaro perėjimas nuo vienos visuomeninės formacijos prie kitos. Ekonominis jos pagrindas – nuosavybės santykių pertvarkymas. Šis socialinis – ekonominis procesas nulemia, kad socialinė revoliucija pagal dialektikos dėsnius dažniausia perauga į savo priešingybę – socialinę evoliuciją ir tik pagal rezultatus galima vertinti įvykusių visuomeninių permainų revoliucingumą.

Kitas dalykas – politinė revoliucija, kurioje lemiamą vaidmenį būtent ir vaidina subjektyvus faktorius, tai yra klasių ir politinių lyderių kova dėl valdžios. Pastaroji – tai centrinis bet kurios politinės revoliucijos, kaip ypatingo socialinės revoliucijos etapo, klausimas. Kaip rodo istorinis patyrimas, vienos socialinės revoliucijos eigoje gali įvykti kelios politinės revoliucijos ir kontrevoliucijos. Politinę revoliuciją be socialinės nemoksliška vadinti revoliucija, tai tiesiog perversmas.

Dar vienas svarbus aspektas yra tas, kad ir socialinės revoliucijos yra nevienodos gilumos ir masto. Marksas laikė Didžiąją 1879 metų Prancūzijos buržuazinę revoliuciją kartu ir gilia, ir paviršutiniška. Gilia, nes ji atvėrė kelią naujai objektyviai pribrendusiai santvarkai, o paviršutiniška, kadangi ji pakeitė vieną išnaudotojišką santvarką kita, nepakeitusi iš esmės antogonistinę civilizacijos raidą. Tik ženkliai radikalesnė proletarinė socialistinė revoliucija yra gili ir iš pamatų keičianti žmonijos istoriją bei atverianti kelią tariant F. Engelso žodžiais iš “būtinybės karalystės į laisvės karalystę”.

Politinės revoliucijos suabsoliutinimas, jos atplėšimas nuo socialinio turinio kaip tik ir veda į utopizuotą antimokslinę situaciją, kai, pavyzdžiui, Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje traktuojama kaip V. Lenino ir bolševikų partijos klastingos ar išmanios taktikos rezultatas arba kai dabartinės “spalvotos revoliucijos”, atvirkščiai, traktuojamos kaip gili socialinė transformacija.

Politinės revoliucijos kontekste kaip tik daugiausia ir spekuliuojama “ginkluoto sukilimo ir jo aukų” temomis bei žongliruojama moralinėmis kategorijomis. “Moralizuojančios istorinio proceso kritikos” utopiškumą K. Marksas išsamiai išnagrinėjo savo veikale “Skurdo filosofija”. Moralė yra toks pat istorijos produktas, kaip ir kiti “antstatiniai” reiškiniai ir priklauso nuo visuomenės išsivystymo pakopos bei jos socialinės – klasinės diferenciacijos. Revoliuciją vykdo žmonės, kurie gyvena ir yra išauklėti egzistuojančios santvarkos sąlygomis, o ne kokie nors nauji ir sterilūs “antžmogiai”, kurie sugeba visiškai atsiriboti nuo gyvenimiško “purvo”.

V. Leninas buvo genialus revoliucijos dialektikos meistras. Dialektiką jis suvokė būtent kaip „revoliucijos algebrą“ (Gercenas). Jis suvokė teorijos ir praktikos, strategijos ir taktikos, logikos ir intuicijos dialektiką. V. Leninas ir bolševikai stojo į ginkluotą revoliucijos kelią po to, kai buvo visiškai išeikvota taikios revoliucijos galimybė ir po to, kai kontrevoliucinės reakcinės jėgos pradėjo teroro aktus ir ginkluotą pasipriešinimą revoliucinėms permainoms. Pirmas revoliucijos laikotarpis net pasižymėjo savotišku taikdarišku ir utopiniu bolševikų naivumu. Vos antrą dieną po pergalingo Spalio ginkluoto sukilimo – lapkričio 8 d. – buvo pasirašytas vienas pirmųjų revoliucinių dekretų, kuris panaikino mirties bausmę. Areštuotus laikinosios buržuazinės vyriausybės ministrus bolševikai neužilgo paleido į laisvę, kaip ir kai kuriuos baltuosius generolus, kurie vėliau stojo į ginkluotą kovą su Tarybų valdžia.

Taikaus ir ginkluoto revoliucijos kelio dialektika turi šiandien ir kitą aspektą. Dabartiniai revizionistiniai teoretikai, bandydami iš esmės sukompromituoti marksizmą, teigia, kad net F. Engelsas savo gyvenimo pabaigoje suabejojo K. Markso revoliucijos teorija. Neva, 1895 metais parašytame įvade K. Markso veikalui “Klasių kova Prancūzijoje 1848 – 1850“ jis teigė: “Istorija mums parodė, kad mes klydom ir kad mūsų pažiūra tuo laiku tebuvo tik iliuzija. . . 1848 metų kovos metodas šiandien yra visais atžvilgiais pasenęs“.

Bet apie ką rašo iš tikrųjų F. Engelsas? Jis kalba apie 1848 metų revoliucijų ginkluotus miestų darbininkiškų sluoksnių sukilimus prieš valdžią, apie ginkluotus susirėmimus gatvėse. Įvertindamas pasikeitusias nuo anų laikų realijas, jis rašo, kad dabartinių (kalbama apie XIX amžiaus pabaigą) didžiųjų miestų išplanavimo specifika bei represinių valstybės struktūrų sustiprėjimas ir išplėtojimas ženkliai sumažina proletariato pergalės galimybes “gatvės mūšiuose”. Tokiomis sąlygomis kviesti socialistinės idėjos šalininkus į ginkluotą kovą – tai tiesiog avantiūrizmas arba provokacija, kuri būtų naudinga tik buržuazinei valdančiai klasei. Tuo pačiu F. Engelsas pažymi, kad laimėti “gatvės mūšyje” proletariatas gali tik vienu atveju – jeigu socialistinė idėja plačiai prasiskverbs ir į kariuomenės gretas. Pastaroji marksizmo klasiko įžvalga, kaip žinia, visiškai pasitvirtino Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje eigoje.

Taigi, F. Engelsas mąsto ne kaip “marksizmo revizionistas”, o kaip revoliucionierius – dialektikas, kuris suvokia klasinės – politinės kovos tendencijas ir jos priklausymą nuo konkrečių-istorinių aplinkybių. Kokia bus vyraujanti revoliucijos tendencija – taikus kelias ar ginkluotas susirėmimas – priklauso nuo daugelio aplinkybių ir pirmiausia nuo kontrevoliucinių jėgų pasipriešinimo ir jų pasirinktos taktikos.

Revoliucijos “kaina’ – tai pirmiausia jų humanitarinės atsakomybės reikalas. Tarp kitko, mūsų dienų taip vadinamų „spalvotų revoliucijų“ praktika parodo, kad dėl geopolitinių interesų stambaus tarptautinio kapitalo valdomi „kontrrevoliuciniai revoliucionieriai“ nesilaiko jokių humanitarinių sentimentų siekiant „savo-nesavo“ tikslų.

Nuo socialistinės revoliucijos eigos priklauso ir proletariato diktatūros pobūdis bei turinys. Proletariato diktatūros idėjos kritikai vadovaujasi antimoksline pozicija, kuri priešpastato abstrakčios demokratijos ir abstrakčios diktatūros idėjas. Bet tokios demokratijos ir tokios diktatūros niekur pasaulyje nėra ir nebuvo. Kaip žinia, tiesa visada konkretus dalykas, taigi ir demokratija bei dikatūra – tai istoriškai ir geografiškai konkretūs reiškiniai.

Revizionistai ir antikomunistai dažnai apeliuoja į V. Lenino tezę apie proletariato diktatūrą kaip apie “valdžią, kuri neapribojama įstatymais ir remiasi prievarta”. Užmirštama, kad kalbama apie buržuazinės klasės įstatymus ir prievartą kontrevoliucinių jėgų atžvilgiu. Proletariatas sukuria savo socialistinius įstatymus ir valstybines represines struktūras, kurios gina darbo žmonių interesus ir teises. Taigi, iš esmės proletariato diktatūra yra demokratija daugumai ir diktatūra mažumai. Tuo tarpu buržuazinė demokratija atvirkščiai – yra demokratija mažumai ir faktiška diktatūra daugumai. Proletariato diktatūros terminas tiesiog pavadina reiškinius savo tikrais vardais.

Kita vertus, pats V. Leninas pripažino, kad dėl istorinių sąlygų proletariato diktatūra Rusijoje buvo įgyvendinta “rūsčiausia jos forma” ir kad kitose šalyse galimas “švelnesnis” tradicinių buržuazinės demokratijos institucijų pertvarkymas nauju socialistiniu klasiniu pagrindu.

Dabartinių marksistų tarpe kol kas atviras lieka klausimas, ar po XX amžiaus socialinių kataklizmų, visų revoliucijų ir karų, masinio smurto ir teroro proveržių, kurie apėmė visus pasaulio regionus ir visas visuomeninio gyvenimo sferas, politiškai tikslinga yra vartoti “proletariato diktatūros” terminą? Ar ne teisingiau būtų šiandien kalbėti tiesiog apie “darbo žmonių valdžią” ir apie “liaudies demokratiją” kaip kitą dialektinę to paties reiškinio pusę ar dar kitaip formuluoti vieno ir to pačio dalyko esmę?

Dialektika teigia, kad panašus turinys gali būti išreikštas įvairiomis formomis. Formuluotės problema – ne ideologinis strategijos, o būtent terminologinis taktikos klausimas. Ir atsižvelgiant į socialinį – psichologinį tam tikros visuomenės klimatą, kiekviena marksistinė politinė jėga tiesiog privalo pagal konkrečią situaciją terminologiškai lanksčiai įforminti proletariato diktatūros idėją savo politiniuose dokumentuose. Takoskyrą tarp marksizmo ir revizionizmo šiuo klausimu reikėtų brėžti ne dėl termino „proletariato diktatūra“ naudojimo/nenaudojimo, o dėl pačios idėjos pripažinimo ar nepripažinimo.

Apskritai, marksizmo terminijos atnaujinimas, suteikimas jai naujų prasmių ir spalvų, jos savotiškas ir jaunimui patrauklus „suskaitmenimas“ bei tam tikro “senamadiškumo“ įvaizdžio įveikimas, marksistinis naujų kategorijų “sumokslinimas” – tai šiandien vienas svarbių ne tik marksizmo populiarinimo, bet ir jo vystymosi aspektų. Žinoma, būtina išsaugoti ir tradicinį mokslinį sąvokinį-kategorinį marksizmo karkasą.

Įvairūs terminologiniai ginčai negali užglaistyti esmės – pirmasis socialinės socialistinės revoliucijos aktas – tai politinė revoliucija, t.y. valstybinės valdžios užkariavimas ir darbo žmonių tapimas valdančiąja klase.