GERIAUSIA PREZIDENTĖS KALBA

Baigianti savo kadenciją Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė staiga stojo ginti diskusijų bei nuomonės laisvę ir pasisakė prieš įvairius draudimus šioje srityje. „Lietuva turi išlikti ta europinės kultūros ašimi ir šalimi, kurioje mes turime laisvę būti laisvais. Todėl, tik atvirai diskutuodami, priimdami ir gerbdami įvairias nuomones, galime kurti pažangos valstybę“, – 2019 metų vasario 16 – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtame koncerte Vilniuje pasakė D. Grybauskaitė. „Kitaip galime prarasti viską, drausdami ir neleisdami kitiems būti laisvais, galime prarasti savo ateitį. Už tai, esu įsitikinusi, kovojo signatarai ir partizanai, nes jie kovojo už teisę būti laisviems“, – pridūrė prezidentė.

Taigi, prezidentė, kuri per dvi savo kadencijas visokeriopai skatino bei palaikė žodžio ir diskusijų laisvės, kitaminčių persekiojimo ir nepatogios informacijos apribojimų ir draudimų politiką dabar užsidėjo žmogaus teisių gynėjos vainikėlį, nors šios teisės jau seniai įtvirtintos visose tarptautinėse deklaracijose ir šalies konstitucijoje. Kas tai? Politinis suvaikėjimas? Pastebėta, kad politikai savo kadencijos pabaigoje neretai grįžta į savo pradžią. Žmonės dar atsimena, kai kandidatuodama į prezidentus pirmai savo kadencijai D. Grybauskaitė žadėjo atverti naują puslapį šalies vidaus ir užsienio politikoje. Deja, po pirmų nedrąsių žingsnių į priekį šioje srityje buvo padarytas milžiniškas šuolis atgal į ksenofobinę ir represinę, informacinio – psichologinio autoritarizmo suluošintą ir invalidizuotą visuomenę.

Ir staiga toks praregėjimas! Toks keistas pasisakymas! Kas gi galėjo atsitikti? Mano galva, šiai situacijai paaiškinti galimos kelios versijos.

1. Proginė versija. Savo kalba D. Grybauskaitė norėjo kažkaip užglaistyti nepatogią situaciją, kuri susidarė visuomenėje po „partizaninio judėjimo“ veteranų demaršo iškilmingoje laivės premijos įteikimo jiems Seime ceremonijoje, kai vienas jų pasipiktino 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimu rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Kiek vėliau Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) viešai pareikalavo atšaukti šios premijos įteikimą M. Ivaškevičiui, nes rašytojas savo romanu „Žali“, neva, išsityčiojo iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vado Jono Žemaičio-Vytauto ir jo bendražygių. Prie šio LLKS reikalavimo prisijungė ir kai kurie visuomenininkai bei kultūrininkai. Bet prieš pat minėtą koncertą su skambiomis D. Grybauskaitės frazėmis apie „diskusijų ir nuomonės laisvę“ jį pati ir įteikė nacionalinę 2018 metų kultūros ir meno premiją M. Ivaškevičiui, kuris jos neatsisakė. Taigi, reikėjo paprasčiausiai švelninti situaciją ir pateisinti susidariusią dviprasmybę. Laivė, atseit, aukščiau už viską, partizanai patys už ją kovojo. Reiškia ir už M. Ivaškevičiaus laisvą žodį. Aukščiausio lygio politinis D. Grybauskaitės pilotažas! Gaila tik, kad jis kažkodėl nerodomas kitais žodžio laisvės apsireiškimo atvejais, kai juos demonstruoja kiti žmonės, pavyzdžiui A. Paleckis ar V. Titovas.

2. Pragmatinė versija. Greitai D. Grybauskaitė apleis prezidentūros rūmus ir teoriškai taps eiliniu Lietuvos piliečiu. Ir tokiu atveju ji nėra apsaugota nuo galimo politinio ir net teisminio persekiojimo už kai kuriuos savo darbus ir pasisakymus, nepaisant kada ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, pasakyta ar parašyta. Nes tokią praktiką įgalino ji pati savo prezidentavimo laikais. Politizuota Lietuvos teisėtvarka bet kokį praeities įvykį ar pasisakymą visada gali interpretuoti kaip „tautos genocidą“, „karo nusikaltimą“ ar „agresijos neigimą“ su atitinkamomis išvadomis. Priešingai įprastai pasaulinei praktikai įstatymai mūsuose gali veikti atgaline data. Ekspertai.eu jau buvo pateikę kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Lietuvos partizanų dergimo D. Grybauskaitės tarybinėje disertacijoje, kurioje ji teigė, kad partizanai faktiškai vykdė teroristinius aktus ir kurią Lietuvos mokslo taryba patvirtino jau nepriklausomais 1993 metais. Šį kartą į šį prašymą prokuratūra atsakė, kad D. Grybauskaitės moksliniame darbe neįžvelgusi nieko šmeižikiškai nusikalstamo apie pokario Lietuvos partizanus, dėl ko reikėtų pradėti ikiteisminį tyrimą. Deja, pilietė D. Grybauskaitė negali būti visiškai garantuota, kad panašūs bandymai nepasikartos ir kad pasikeitus politinei situacijai, jai nereikės vis dėlto stoti prieš teismą. Dėl įvairiausių savo veikų. Tame tarpe ir dėl ekonominės žalos padarytos Lietuvai. Ji pati paleido istorijos ir politikos kriminalizavimo bumerangą į Lietuvos visuomenę ir jos praeitį, o šis daiktas, kaip žinia, turi savybę sugrįžti. Būtent prezidentė didžiąja dalimi sukūrė dabartinę korumpuotą ir politizuotą teisinę sistemą, būtent ji pasirašė savo laiku baudžiamojo kodekso įstatymo pataisą kriminalizuojančią istorines diskusijas. Iš istorijos, deja, žinoma, kad kūrinys gali atsisukti ir prieš kūrėją. Giljotinos išradėjas pats buvo giljotinuotas. Iš čia ir prezidentės „baigiamoji“ kalba apie „europinę kultūrą ir laisvę“.

3. Romantiška versija. Gal kaip geruose klasikiniuose romanuose žmogus tiesiog suprato, kad klydo ir dabar atgailauja. Suprato, kad laisvė yra laisvė, o ne draudimais nuklotas kelias į „šviesų europietišką rytojų“. Kad diskusija yra diskusija, o ne koks nors TV – forumas į vienus vartus, kur tarpusavyje „diskutuoja“ vis tie patys „analitikai ir ekspertai“ su ta pačia „generaline linija“. Kad istorija yra istorija, o ne politika su tendencingais ideologiniais pateisinimais ir išvedžiojimais. Kad taip vadinami „signatarai ir partizanai“ tai ne šventieji ir ne angelai, o žmonės, kurie ir klydo, ir gudravo, ir vingiavo, ir išdavinėjo, ir pardavinėjo. Kad kiekvienas istorinis laikotarpis turi savo pliusus ir minusus, savo didvyrius ir niekšus. Kad žmonėms rūpi ne tik ir ne tiek, kas buvo praeityje, o daugiausia, kas yra dabar ir kas bus ateityje su jų vaikais ir anūkais. Kad ne politinės rietenos jiems svarbios, o normalus gyvenimas, darbas, tiesa ir teisingumas. Gal ji prisiminė savo jaunas dieneles, kai buvo Leningrado valstybinio universiteto ekonomikos studente, dirbo sunkų darbininkės darbą „Rot Front“ fabrike, reikliai ir atsakingai dėstytojavo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje? Atsiminė savo tėvą – tarybinį aktyvistą, savo mokyklą, vaikystės draugus, pirmą meilę ir dar daug sentimentalių detalių, kurios įstringa į atmintį iš vaikystės ir jaunystės dienų nepaisant visų nepriteklių ir negandų? Štai dėl tokio atsivėrusio „nušvytėjimo“ baigianti kadenciją prezidentė ir pasakė savo geriausią ir teisingiausią kalbą.

Žinoma, galimos ir kitokios versijos. Gal p. D. Grybauskaitė pasibaigus kadencijai nusitaikė į kokią šiltą vietą Europos Sąjungos struktūrose, kuri tiesiog reikalauja panašios „europietiškai demokratiškos“ retorikos? Kokia iš versijų arčiau tiesos – tegul skaitytojai sprendžia patys. Galimas daiktas, kad iki kadencijos pabaigos išgirsime ir pamatysime dar keistesnių prezidentės pasisakymų ir veiksmų.

Reklama
Paskelbta temoje Komentarai | Parašykite komentarą

TOTALITARINĖS DEMOKRATIJOS MANIFESTAS

Tarp visų kandidatų į Lietuvos prezidentus 2019 metų rinkimuose yra vienas, kuris atstovauja dabartinio globalinio kapitalizmo sistemą gryname jos pavidale, išlukštentą ir apvalytą nuo visokių šalutinių intarpų ir įtakų, taip sakant, visame jos nuogume ir gražume. Šis kandidatas – tai bankininkas ir finansistas G. Nausėda.

Iki šiol buvę mūsų šalies prezidentai įkūnydavo (ar bandydavo tai daryti) kapitalizmą su įvairiomis „priemaišomis“, kurios, deja, niekaip nekeitė jo esmės. A. Brazauskas – taip vadinamo „liaudiško“ kapitalizmo atstovas. V. Adamkus atstovavo vakarietiškam „demokratiniam“ kapitalizmui. R. Paksas – „nacionaliniam“, o D. Grybauskaitė su kaupu pateisino „autoritarinio“ kapitalizmo šalininkų lūkesčius.

A. Brazausko „liaudiškas“ kapitalizmas atvedė šalį į galingo biurokratinio – nomenklatūrinio sluoksnio susiformavimą ir įsitvirtinimą visuomeniniame gyvenime. V. Adamkaus „demokratinis“ kapitalizmas pagimdė oligarchinę sistemą ir dar daugiau pagilino socialinę atskirtį visuomenėje. R. Pakso eksperimentas su „nacionaliniu“ kapitalizmu taip ir pasibaigė vos prasidėjus. D. Grybauskaitės kapitalistinis „autoritarizmas“ pražydo tiesiog „bukietu“ pasėkmių – visų socialinių gyvenimo rodiklių stagnacija ir degradavimu, realios demokratijos ir žodžio bei informacijos laisvės apribojimais, kitaminčių persekiojimais, nacistinių kalobarantų garbinimu, totaline priešprieša su kaimynais ir militaristinės psichozės eskalavimu.

Ir štai tokioje situacijoje pasirodo G. Nausėda su baltu, atseit, nesuteptu valdžios intrigomis „kostiumu“. Veša paslaptis, kad dabartinis globalinis kapitalizmas – tai finansinio – bankinio kapitalo „demokratinė diktatūra“ arba “dikatatoriška demokratija“. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo G. Nausėda dirbo ir darė karjerą įvairiose Lietuvos ir tarptautinėse fiansinėse – bankinėse struktūrose skirtingose pareigose: skyrių viršininku, visokių departamentų direktoriumi, įvairių bankų analitiku ir ekonomistu, jų vadovų patarėju. Tuo pačiu jis plačiai reiškėsi ir visuomeninėje edvėje, kur užsitarnavo erudito, eksperto ir intelektualo autoritetą. Dar jis buvo įsigudrinęs patarinėti ir „liberalui“ bei „demokratui“ V. Adamkui jo prezidentavimo laikais.

Vienu žodžiu p. G. Nausėda uoliai tarnavo savo šeimininkams bei įtakojo politinį šalies gyvenimą transnacionalinio finansinio – bankinio kapitalo interesams naudinga linkme. Šiuolaikinė bankinė sistema – tai finansinio žmonių prievartavimo sistema. Darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, įvairios išmokos ir pašalpos, visokie atsiskaitymai – viskas vyksta per bankus. Apsipirkimai parduotuvėse irgi vis daugiau vyksta bankinių kortelių pagalba. Tendencija tokia, kad grynieji pinigai gali visiškai išnykti iš apyvartos. Finansinis – bankinis kapitalizmas tampa virtualinio prekinio – piniginio kapitalizmo organizatorius, tvarkytojas ir prižiūrėtojas. Jis ir skatina, ir baudžia.

Šiame kontekste įdomu, kad siekiant šalies vadovo posto Gitanas Nausėda visuomeniniuose tinkluose paskelbė politinį “demokratinį“ Manifestą, kuriame aštriai sukritikavo dabartinę žaliųjų valstiečių „kirviu sukaltą“ autoritarinę valdžios vertikalę su inkrustuotu demokratijos „trupiniu“ ir net anonsavo savo galimą dalyvavimą būsimuose streikuose „dėl demokratijos likimo mūsų mylimoje šalyje“.

G. Nausėdą šioje vietoje galima suprasti. (Kaip, deja, ir I. Šimonytę – kitą kiek blankesnę finansinio kapitalizmo kandidatę į prezidento postą). Reikalas tas, kad finansinis – bankinis kapitalas gali diktuoti savo virtualinio viešpatavimo taisykles visiems piliečiams tik „demokratijos“ sąlygomis. Be tokios demokratijos išvis nebūtų įmanomas šiuolaikinių bankų egzistavimas. Viduramžiais karaliai ir dvarininkai gaudavo paskolas iš anuometinių finansinių galiūnų su savo asmenine garantija. Kartais gražindavo, kartais negražindavo, kartais mirdavo negražinę.

Vienu žodžiu, kreditavimas anais laikais buvo gana rizikingas dalykas. Bankininkų problemas išsprendė demokratija, kurią finansinis kapitalas supranta pirmiausia kaip „vartotojišką demokratiją“. Tokios demokratijos sąlygomis kreditai suteikiami faktiškai ne konkrečiam asmeniui, o iš esmės visai tautai. Nes galimi bankų nuostoliai dėl nepagrįstų kreditų kompensuojami iš valstybės biudžeto, kuris formuojamas iš gyventojų mokesčių. Banko bankroto atveju jo indėlininkų nuostoliai irgi kompensuojami iš to paties valstybinio biudžeto, tai yra visos tautos sąskaita. Ir vienu, ir kitu atveju visa kompensacinė pinigine apyvarta vyksta vėlgi per bankus.

Tokia sistema iš tiesų reikalauja lygių demokratinių teisių visiems piliečiams naudotis bankiniais kreditais bei operacijomis. Bankai šiandien – tai galingas ir subtilus kapitalistinio žmonių išnaudojimo instrumentas. Faktiškai susiformavo finasinės multiplikacinės gamybos fenomenas, kai pinigai daromi iš nieko. Bankų tikslas – maksimalios pridėtinės vertės išgavimas siauro finansinio, prekybinio, pramoninio oligarchato ir korumpuoto politinio-biurokratinio valdininkijos sluoksnio naudai.

Tam, kad finansinis kapitalistinis elitas gautų pastovų pelną reikalingas nuolatinis vartojimas. Be vartojimo nebus ir pelno. Kaip savo laikais teigė G. Fordas, pramoninis kapitalizmas skiriasi nuo finansinio tuo, kad pirmasis tenkina žmonių poreikius, o antrasis juos formuoja. Suformuotų poreikių realizavimui reikia palaikyti perkamąją žmonių galią. Tam ir pasitarnauja bankinio kreditavimo sistema. Nori praturtėti – daugiau vartok, nori daugiau vartoti – imk banko paskolą. Visa kultūrinė – ideologinė kapitalizmo propaganda nukreipta būtent į tokių „vertybių“ motyvacinį formavimą. Viską, atseit, galima sutvarkyti bankuose ir per bankus. Šiame „užburtame rate“ ir sukasi visas finansinio kapitalizmo pasaulis.

„Demokratijos gynėjas“ G. Nausėda ir jo „Manifestas“ – tai šios sistemos potencialus prezidentas, kuris ir pateikia savo programą. Žinomas vokiečių ekonomistas R. Gilferdingas, kuris dar XX amžiaus pradžioje parašė knygą „Finansinis kapitalas“, pavadino tokią sistemą paprastai – totalitarizmas.

Totalitarizmas – tai nebūtinai tik sušaudymai, represijos ir areštai. Tai ir subtilus prekinis-piniginis visų suvarymas į vieną orvelišką gardą, kuriame liberalioji demokratija sužibės visais savo pilkumo atspalviais.

Paskelbta temoje Komentarai | Parašykite komentarą

СПИНОЗА

Для человека он заноза –
Еврей голландский Б. Спиноза.

Скептические
Мыли шифровал.
Оптические
Линзы шлифовал.

Его рациональный ум
Эмоции воспринимал как шум,
Который заглушает гул вселенной
И затемняет сущность всех явлений.

Он избегал собраний и трибун.
Свобода — его главный атрибут.

От жизни модной
Он держал дистанцию,
И разлагал на модусы
Субстанцию.

И ставил истину превыше бога.
Его отвергла Синагога.

Из-за своих сомнительных идей,
Стал Бенедиктом Барух — иудей.

Он сочинял этический трактат
И рано постарел от бедствий и утрат.

И прожил жизнь без смеха, и без слёз.
Его сгубил туберкулёз.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

ANTISISTEMA

Pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje plečiasi antisisteminės nuotaikos. Mūsų šalyje per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonės, berods, išmėgino visus galimus valdžios variantus – ir dešiniuosius, ir kairiuosius, ir centristinius, ir mišrius. Deja, sistema iš esmės nuo to nė kiek nepasikeitė. Todėl gyventojai emigruoja ar tiesiog degraduoja. Valstybių išvalstybinimas, visuomenių desocializavimas ir žmonių nužmogėjimas tampa vyraujančiomis egzistuojančios globalinės socialinės sistemos tendencijomis. Dauguma prisitaiko. Kai kas pradeda kovoti. Visi šie procesai neišvengiamai veda į antisistemos užuomazgų atsiradimą.

Antisistemos“ sąvoką į socialinių mokslų akiratį pirmasis įvedė ir apibūdino žinomas mokslininkas, garsių Rusijos poetų N. Gumiliovo ir A. Achmatovos sūnus L. Gumiliovas. Tiesa, jis taikė šią sąvoką etnosų evoliucijai, bet, mano galva, ją galima naudoti ir analizuojant socialinius-politinius procesus.

Antisistemų nereikia painioti tiesiog su kitomis sistemomis. Antisistema yra pačios sistemos produktas, jos potenciali sisteminė alternatyva. Antisistema – tai įvairiausių visuomeninių, politinių, kultūrinių, religinių ir kitokių organizacijų bei individualių veikėjų hibridinis rinkinys, kuris nukreiptas prieš pamatinę vienokiam ar kitokiam dominuojančiam socialiniam organizmui būdingą sisteminę tradiciją. Šios pamatinės tradicijos diskreditavimas, dominuojančios sistemos erozija, o vėliau ir transformacija ar sunaikinimas, – tai pagrindinis antisistemos tikslas.

Tas „vėlesnis“ tikslas – transformacija ar sunaikinimas – ir suformuoja antisistemos turinį bei jos struktūrą. Visu pirma, kiekvieną antisistemą galima sugraduoti į 2 pagrindinius lygmenis. Šia prasme galima net kalbėti apie dvejopus antisisteminius reiškinius kiekvienoje sistemoje – paviršutinišką kvazi-antisistemą ir radikalią alter- antisistemą.

Reikalas tas, kad pati sistema sugeba mimikruoti ir įgauti įvairias modifikacijas. Šios modifikacijos atsiranda ne iš „geranoriškos“ sistemos valios. Jos gimsta nelengvoje kovoje su esama sistemine modifikacija. Todėl paviršiuje visa tai įgauna sistemos ir antisistemos tarpusavio kovos pavidalą. Nors iš tikrųjų „žūtbūtinė“ kova vyksta pačios sistemos viduje tarp įvairių jos modifikacijų, kvazi-antisisteminių ir sisteminių.

Žinoma, šioje kovoje vienaip ar kitaip dalyvauja ir alter-antisistema, kuri pradiniame etape objektyviai atlieka dažniausia antraeilį vaidmenį. Deja, jos dalyvavimas panašiose batalijose sudaro visuminį antisisteminės kovos vaizdinį ir to pasekmėje daug sudėtingesnis bei spalvingesnis atrodo visas vientisinis sistemos-antisistemos priešpriešos paveikslas.

Antisistema su jos kvazi-antisisteminių ir alter-antisisteminių lygmenimis dar turi savo mikro-antisistemas, kurios priešpastatomos ir dominuojančiai motininei sistemai ir kai kuriais aspektais pačios antisistemos struktūriniams vienetams. Apart viso to, kiekvienas antisisteminis darinys turi, panašiai kaip ir sisteminis, savo poziciją ir opoziciją. Antisistemos diferenciacija į įvairius lygmenis ir mikrostruktūras tampa ypač akivaizdi tolimesnėje sistemos ir antisistemos priešpriešos eigoje.

Visi antisisteminės struktūros elementai turi skirtingą veikimo diapazoną ir jų strategija pirmiausia nukreipta į tradicinės kultūrinės sisteminės matricos devalvavimą. Iš nacionalinio lygmens jos pamažu globalizuojasi ir galų gale pretenduoja tapti nauja politine, teisine ir kultūrine sistemine realybe. Sistemų ir antisistemų tarpusavio kova, transformacijos ir integracijos vyksta nuolat, įvairiais pavidalais ir mastais.

Bet kuri antisistema savo pradžioje veikia kaip parazitinis organizmas. Jis susikuria sistemos gelmėse ir vystosi iš jos žmogiškų, materialinių ir idėjinių resursų. Ne visos antisistemos sėkmingai išgyvena formavimosi stadiją. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių ir svarbiausia nuo pačios sistemos gyvybingumo. Jeigu šis gyvybingumas jau išsisėmęs – tai antisistemos šansai išgyventi, kurį laiką sugyventi, o vėliau ir pergyventi esamą sistemą darosi pakankamai realūs. Kiekviena esama sistema – tai buvusi antisistema.

Antisistemos pagrindinė taktika – sociokultūrinio tradicinės sistemos identiteto niveliavimas, jos suvienodinimas su kitomis sistemomis ir su dominuojančiu globaliniu kontekstu bei sisteminio ypatumo „paskandinimas“ bendroje pilkoje ir beveidėje aplinkoje. Tokiu būdu siekiama „sistemos išsisteminimo“, sistema praranda savo egzistavimo prasmę ir esmę. Šiam tikslui reikalinga tradicinių fundamentinių pasaulėžiūrinių sąvokų, kuriomis remiasi sistema, desokralizacija ir diversifikacija. Antisiteminėje kovoje tiesa ir melas traktuojami kaip manipuliaciniai reiškiniai, kuriuos kiekvienas individas gali pateisinti ir traktuoti lygiagrečiai, pritaikant jų eklektišką mišinį vienokiai ar kitokiai egzistencinei situacijai.

Antisistemos turi savo elitą ir „plebsą“. „Juodus“ darbus, susijusius su antisistemos virsmo sistema, antisisteminis elitas paveda atlikti „plebėjiškiems“ sluoksniams. Būtent jie griauna „pamatus“ ir ant valstybių, kultūrų, etnosų griuvėsių elitas paskui bando realizuoti savo „sistemiškai antisisteminį“ projektą.

Antisistemos formuojasi lėtai, evoliuciniu būdu, bet jų vystymasis gali įgauti ir staigų, revoliucinį pagreitį. Savo laiku užgimusi Anglijoje kapitalizmo antisistema po visos eilės buržuazinių revoliucijų Europoje įgavo globalinį mastą ir tapo gilumine dominuojančia pasauline sistema.

Kiekviena sistema sugeba mimikruoti nekeičiant savo esmės iki tam tikros ribos. Kapitalizmo sistemos atveju ši esminė riba – tai privati gamybos priemonių nuosavybė. Šiandien šios sistemos gelmėse matomai formuojasi nauji kvazi – antisisteminiai reiškiniai, kurie išdygo būtent ant bendro privačios nuosavybės fundamento.

Klasikinės sisteminės buržuazinės tradicinės vertybės (laisvoji rinka ir gamybinė-prekybinė verslininkystė, konservatyvus religingumas, politinis bei ideologinis pliuralizmas, monogamiškos šeimos tradicijos, parlamentinės demokratijos ir teisinės valstybės privalumai, žmogaus teisių ir žodžio laisvės prioritetai bei kt.) sparčiai nyksta ir jų vietą užima taip vadinamos naujos globalinės vertybės ir postmodernistinio kapitalizmo tradicijos – oligopolinė rinkos struktūra ir monopolijų bei finansinio kapitalo diktatas, politkoretiškas politikavimas, represyvinė tolerancija, politikos fašizavimo tendencija, feikinės informacijos laisvė, vadybinis spectarnybų siautėjimas, seksualinės lyčių transformacijos, kosmopolitinio pasaulinio elito susiformavimas ir t.t.

Šie kvazi- antisisteminiai reiškiniai šiandien įgauna sisteminius bruožus bei politinės kovos eigoje jau faktiškai užėmė buvusios klasikinio kapitalizmo sistemos pozicijas. Tokio pobūdžio antisisteminė politinė kova šiandien vyksta ir mūsuose, bet iš atvirkštinių – tradicinio kapitalizmo – pozicijų. Pirmose šios kovos gretose kol kas žengia aukščiau minėtas kvazi- antisistemos lygmuo, kuris siekia ne sistemos sunaikinimo, o regresinės transformacijos. Šį kvazi – antisisteminį lygmenį galima pavadinti „tautiniu“. Jis šiandien kovoja su valdžioje esančia globaline sistemos modifikacija. Jį sudarančios politinės jėgos ir individai – tai gana margas socialinis mišinys. „Tradicinis kapitalizmas su tautiniu veidu“ – šio antisistemos lygmens kredo.

Formuojasi Lietuvoje ir alter – antisistema, kurią galima pavadinti „socialine“ ir kurios tikslas būtent sistemos sunaikinimas. Giluminis esminis alter – antisistemos pobūdis išplaukia iš žmogaus prigimties. Pamatinis žmogaus bruožas, kurio dėka jis ir tapo žmogumi, – socialumas. Tik socializuotas žmogus vėliau suvokia save kaip kokios nors grupės (genderinės, etninės, religinės ar kitokios) atstovas. Alter – antisistemos lygmuo formuojasi įvairių marksizmo interpretacijų pagrindu ir jo spektras irgi gana platus – nuo ortodoksų iki modernistų. Pagrindinė alter-antisisteminių veikėjų problema – nesugebėjimas pritaikyti marksizmo metodologiją dabarties analizei bei dar neįsisąmoninta teorijos ir praktikos dialektika. Bet vis gi dauguma šio antisisteminio lygmens dalyvių bent suvokia, kad kapitalizmui kaip sistemai, kokią modifikaciją jis neįgautų (konservatyvią, liberalią ar tautinę, tradicinę ar postmodernistinę) yra vienitelė antisisteminė alternatyva – socializmas.

Yra mūsuose ir visokiausių tarpinių ar maišytų antisisteminių reiškinių, kurios galima pavadinti mixs – antisistema.

Antisistemos lygmenų santykiai – tai priešingybių vienybės ir kovos santykiai. Ir „tautininkai“, ir „socialistai“, ir „mixseriai“ pradiniame kovos su sistema etape kai kuriais klausimais neišvengiamai turės veikti kaip sąjungininkai, bet jų esminiai ir giluminiai skirtumai laikui bėgant tik ryškės. Deja , „tautinė“ antisistema šiandien yra matomiausia visuose antisisteminiuose „mūšiuose“. Upės paviršiuje susikaupusios putos visada matomos geriau nei jų atsiradimo priežastis – povandeninės giluminės srovės.

Daugumą antisisteminių veikėjų dar vienija ir sistemos kritika iš moralės pozicijų. Tokia kritika gana paviršutiniška, ji apsiriboja daugiausia pasekmių ar paviršutiniškų priežasčių analize. Marksizmo klasikai panašią moralizuojančią istorinio proceso kritiką vadino antiistorine ir pateikė išsamią bei gilią tokios „kritiškos kritikos kritiką“.

Vyraujanti pasaulėjauta, kurios pagalba antisistema mobilizuoja ir konsoliduoja savo jėgas ir kuri būdinga visiems antisistemos virsmo sistemomis epochoms, – visuotinas nihilizmas ir apokaliptinės nuotaikos. Tokios nuotaikos neretai persiduoda ir į sistemos ideologinį bei politinį diskursą. Panašiai situacijai apibūdinti galima panaudoti dar vieną L. Gumiliovo terminą – chimera. Chimera – tai socialinis derinys, kuris atsiranda būtent virsmo zonoje ir kurioje antisistema tampa sistema bei bando savo „antisisteminį reikalą“ atlikti dar egzistuojančios sistemos sąskaita.

Šiandieninė Lietuva kaip tik ir tampa chimeriniu socialiniu organizmu. Chimera – laikinas sistemos ir antisistemos elementų mišinys, kovos tarp sisteminių ir kvazi- antisisteminių bei įvairių antisistemos lygmenų ir mikrostruktūrų tarpusavio priešpriešos laukas. Pati ši kova bei priešprieša turi chimerinį pabūdį, kadangi vieni jau pasiruošę pralaimėti, o kiti dar nepasiruošę laimėti.

Chimerinė sistemos ir kvazi- antisistemos priešprieša paviršiuje dažniausia įgauna elito ir liaudies priešpriešos formą. Liaudis šioje vietoje veikia kaip nediferencijuota į socialines grupes masė. Geriausiu atveju ji susluoksniuota pagal profesinę priklausomybę ir atskiros profesinės grupės priešpastatomos viena kitai.

Kita vertus, sistemos ir alter-antisistemos kova reikalauja pirmiausia socialinio – klasinio liaudies susigrupavimo ir savo grupinių ekonominių bei politinių interesų ir jų sąveikos suvokimo.

Mūsų sistemos elitas, kuris turi ir savo „hunveibiniškus“ smogiamuosius būrius, atstovauja globaliai „kvazi – antisisteminei sistemai“ su taip vadinamomis jau minėtomis „naujomis vertybėmis“. Kita vertus, „plebėjiškai – runkelinė“ liaudis irgi savo ruožtu turi vieną – kitą elitinį disidentą, atstovaujantį klasikinei kapitalistinei sisteminei tradicijai. Alter-antisistemos lygmenyje kol kas tokių nesimato. Šia prasme galima teigti, kad šiame etape sistemos ir antisistemos kova mūsuose – tai imitacinio pobūdžio „mūšis“. Deja, ir tokiose grumtynėse tenka susidurti su visai realiomis antisisteminėmis aukomis ir ciniškomis valdžios represijomis.

Kaip sako kariškiai, karas – niekas, svarbiausia – manevrai. Taip gaunasi dėl tos priežasties, kad pirmose kovos gretose kaunasi sistema ir kvazi-antisistema kaip sisteminės kapitalizmo modifikacijos.

Tokia „chimerinė“ situacija tenkina ir vienus ir kitus „kovotojus“, nes ir egzistuojanti „antisisteminė sistema“ ir su ja kovojanti „sisteminė antisistema“ Lietuvoje – tai dvi vieno medalio pusės.

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

СТАРАЯ ТЕОРИЯ

Весною думаем об осени,
А осенью – наоборот.
Куда б судьба нас не забросила-
Всё ностальгия не берёт.
Куда бы жизнь ни заносила:
В пустыню, в тундру ли, в тайгу, –
О доме вспомним мы насилу,
И то почти что на бегу.
Но есть тоска – огнями горна-
Всё обжигает сердце нам.
Острее лезвия у горла-
Тоска по прежним временам.
Я трезвенник и я безбожник,
Но пью, перекрестясь, вино.
И я кричу: «Эй, бог – сапожник!
Крути назад своё кино».
Хочу увидеть на экране
Друзей « прекрасны черты».
Возможно, мы переиграли,
Но не переступив черты.
Из одного мы рода – племени.
За нами разных дел груда.
И наша Родина во Времени:
Семидесятые года.
“Вы в кризисные года жили!“-
Теперь кричат со всех страниц.
А мы лишь матом обложили
Четверг, как рыбный день страны.
А остальные дни недели-
Счастливых лет и зим пора.
Мы были молоды на деле
И лишь теория стара.

Paskelbta temoje Стихи | Komentarų: 1

KUPRIUKAS IR GABRIUKAS (Beveik rimtai)

Gyveno kartą Kupriukas – muzikantas. Skambino jis fortepijonu, griežė smuiku, mušė būgnais. Vienu žodžiu, šaukė tautą, kvietė ją į kovą su priešais. Mylėjo jis tautą. Bet, deja, nemylėjo tautiečių ir šiaip žmonių. Vadino juos šunauja, runkeliais, kirmelynu. Dar daugiau jis nemylėjo kaimynų. Jie buvo jam banditai ir teroristai. Taip pat jis nemylėjo žiniasklaidą, teisėsaugą, žemės ūkį ir atominę energetiką. Nemylėjo ir visą valstybę už tai, kad kadaise buvo okupuota be jo žinios ir kurią jis ankščiau ar vėliau turės palikti be savo globos.

Kupriukas nemylėjo net savęs. Už tai, kad buvo kadaise komjaunuolis ir bendrai tarybinis žmogus. Iš nemeilės sau pačiam pagimdė vaikus ir užaugino anūką – gabų berniuką. Jį taip visi ir vadino – Gabriukas. Vos tik Gabriukas išmoko skaityti, Kupriukas padovanojo jam savo knygą „Mano kelias“ su mįslingu užrašu: „ Gabriuk! Niekada nestovėk po medžiu. Stovėk po stogu! Tavo Kupriukas“.

Deja, Gabriukas, skirtingai nei jo senelis, buvo labai religingas ir pamaldus, labai mylėjo save, vaikus, žiniasklaidą ir tautiečius. Jis buvo konservatyvus krikščioniškas liberalas – vertino šeimą, laisvę ir dievą. Šeimą – nes buvo galingo šeimyninio klano atstovas. Laisvę – nes galėjo visiškai laisvai politikuoti ir šaipytis iš savo oponentų. Dievą – nes jis yra gailestingas ir atleidžia visas nuodėmes.

Senelis Kupriukas išmokė anūką Gabriuką dviejų svarbių dalykų. Pirma, visada reikia intriguoti, ir antra – viską reikia demaskuoti. Intriga – politikos karalienė. (Nepainioti su Ingrida – buvusia ministre). Intrigos dėka, – aiškino Gabriukui Kupriukas, aš tapau Lietuvos siela ir simboliu. Tu gi turi tapti jos kūnu ir valdovu. Kartu su intrigavimu viską demaskuok. Nes visas pasaulis aplinkui – tai Molotovo-Ribentropo pakto padarinys, tai tik apgaulė ir miražas, priešų intrigos ir klasta. Demaskuok šį pasaulį, parodyk jo tikrą veidmainišką veidą.

Po tokių pamokymų Gabriukas sparčiai pradėjo kopti karjeros laiptais. Pradžioje jis tapo valstybinės partijos pirmininku, o vėliau ir valstybės prezidentu. Tapęs prezidentu jis suvokė, kad priešai aplink dar geriau intriguojančiai užsimaskavę nei sakė Anapilin iškeliavęs prezidento rinkimų dieną Kupriukas. Nes kaip tik jo nebeliko, nebeliko ir politikos, prie kurios Gabriukas jau buvo pripratęs. Nebeliko intrigų ir demaskavimų. O tai jau panašėjo į globalinio masto priešų sąmokslą.

Gabtriukas suprato, kad jis pralaimėjo lemiamą mūšį ir dėl to kaltas jis pats. Netinkamai įvertino Kupriuko pamokas. Intrigavimas ir demaskavimas – tai nuolatinis ir sunkus dvasinis darbas ir jį pradėti reikia nuo savęs. Gabriukas suprato, kad vienintelis žmogus, kurį reikia demaskuoti – tai jis pats. O vienintelis intrigantas, kuris tai gali padaryti- tai irgi jis. Tokio šizofreniško susidvejinimo jo trapi siela neišlaikė.

Gabriukas atsistatydino iš valstybės prezidento posto ir tolimesnis jo likimas apgaubtas paslapties šydu. Sklando įvairios versijos. Sakoma, kad jis išėjo į vienuolyną. Po kurio laiko dalis žiniasklaidos net pradėjo rašyti apie stiprų kandidatą iš Lietuvos į atsilaisvinusią Romos popiežiaus vietą. Atseit, šis kandidatas – intrigų ir demaskavimo meistras, padaręs žaibišką karjerą Šventosios Bažnyčios struktūrose ir galų gale atsidūręs Vatikano akiratyje.

Kita vertus, paplito gandai apie išmintingą vienuolį, kuris atsiskyręs nuo viso pasaulio gyvena Lietuvoje, Varėnos miškuose, kur ant Merkio kranto pasistatė nedidelę medinę koplyčią, nuolat ten meldžiasi ir priima įvairaus rango ir raugo politikus, kurie atvažiuoja pas jį pasisemti gyvenimiškos išminties. Kaip jie vėliau pasakoja, šis paslaptingas vienuolis yra sukūręs specialią intrigų ir demaskavimo maldą, kuri nuostabiai padeda politinėse batalijose.

Alternatyvi žiniasklaida skelbia ir visai egzotišką versiją. Neva, Gabriukas po atsistatydinimo išvyko į vieną garsią Šveicarijos kliniką, kur pasidarė lyties keitimo operaciją ir tapo Gabrija. Dabar Gabrija ruošiasi ištekėti už vieno garsaus oligarcho, kuris pretenduoja į vienos galingiausios valstybės prezidentus.

Politologai aiškina, kad visos trys aukščiau išvardintos versijos yra teisingos. Atseit, šiais laikais jokios objektyvios tiesos nėra. Yra tik interpretacijos, simuliakrai, diskursai ir naratyvai. Kas kaip visą tai supranta, kas ko nori, tas tuo ir tiki.

Kaip ten bebūtų, aš asmeniškai, būdamas senamadišku žmogumi, tikiu viena tiesa. Kaip tu žmogau nekeisk savo gyvenimo, kaip nesikeisk pats, nors susidvejink, nors sisitrejink, bet savo prigimties vis vien nepakeisi.

Paskelbta temoje Ironiška politologija | Parašykite komentarą

НАУКА И ЖИЗНЬ

Мы диалектику учили не по Гегелю…

В. Маяковский
***
А мы по Гегелю учили диалектику!
Но все науки не пошли нам впрок.
Не помогли ни книги нам, ни лекции,
И только жизнь преподала урок.

И вспоминая наши годы детские,
Мы смотрим в небо. В небе, где когда-то
Летали истребители советские,
Теперь летают самолёты НАТО.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą