ANTISISTEMA

Pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje plečiasi antisisteminės nuotaikos. Mūsų šalyje per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonės, berods, išmėgino visus galimus valdžios variantus – ir dešiniuosius, ir kairiuosius, ir centristinius, ir mišrius. Deja, sistema iš esmės nuo to nė kiek nepasikeitė. Todėl gyventojai emigruoja ar tiesiog degraduoja. Valstybių išvalstybinimas, visuomenių desocializavimas ir žmonių nužmogėjimas tampa vyraujančiomis egzistuojančios globalinės socialinės sistemos tendencijomis. Dauguma prisitaiko. Kai kas pradeda kovoti. Visi šie procesai neišvengiamai veda į antisistemos užuomazgų atsiradimą.

Antisistemos“ sąvoką į socialinių mokslų akiratį pirmasis įvedė ir apibūdino žinomas mokslininkas, garsių Rusijos poetų N. Gumiliovo ir A. Achmatovos sūnus L. Gumiliovas. Tiesa, jis taikė šią sąvoką etnosų evoliucijai, bet, mano galva, ją galima naudoti ir analizuojant socialinius-politinius procesus.

Antisistemų nereikia painioti tiesiog su kitomis sistemomis. Antisistema yra pačios sistemos produktas, jos potenciali sisteminė alternatyva. Antisistema – tai įvairiausių visuomeninių, politinių, kultūrinių, religinių ir kitokių organizacijų bei individualių veikėjų hibridinis rinkinys, kuris nukreiptas prieš pamatinę vienokiam ar kitokiam dominuojančiam socialiniam organizmui būdingą sisteminę tradiciją. Šios pamatinės tradicijos diskreditavimas, dominuojančios sistemos erozija, o vėliau ir transformacija ar sunaikinimas, – tai pagrindinis antisistemos tikslas.

Tas „vėlesnis“ tikslas – transformacija ar sunaikinimas – ir suformuoja antisistemos turinį bei jos struktūrą. Visu pirma, kiekvieną antisistemą galima sugraduoti į 2 pagrindinius lygmenis. Šia prasme galima net kalbėti apie dvejopus antisisteminius reiškinius kiekvienoje sistemoje – paviršutinišką kvazi-antisistemą ir radikalią alter- antisistemą.

Reikalas tas, kad pati sistema sugeba mimikruoti ir įgauti įvairias modifikacijas. Šios modifikacijos atsiranda ne iš „geranoriškos“ sistemos valios. Jos gimsta nelengvoje kovoje su esama sistemine modifikacija. Todėl paviršiuje visa tai įgauna sistemos ir antisistemos tarpusavio kovos pavidalą. Nors iš tikrųjų „žūtbūtinė“ kova vyksta pačios sistemos viduje tarp įvairių jos modifikacijų, kvazi-antisisteminių ir sisteminių.

Žinoma, šioje kovoje vienaip ar kitaip dalyvauja ir alter-antisistema, kuri pradiniame etape objektyviai atlieka dažniausia antraeilį vaidmenį. Deja, jos dalyvavimas panašiose batalijose sudaro visuminį antisisteminės kovos vaizdinį ir to pasekmėje daug sudėtingesnis bei spalvingesnis atrodo visas vientisinis sistemos-antisistemos priešpriešos paveikslas.

Antisistema su jos kvazi-antisisteminių ir alter-antisisteminių lygmenimis dar turi savo mikro-antisistemas, kurios priešpastatomos ir dominuojančiai motininei sistemai ir kai kuriais aspektais pačios antisistemos struktūriniams vienetams. Apart viso to, kiekvienas antisisteminis darinys turi, panašiai kaip ir sisteminis, savo poziciją ir opoziciją. Antisistemos diferenciacija į įvairius lygmenis ir mikrostruktūras tampa ypač akivaizdi tolimesnėje sistemos ir antisistemos priešpriešos eigoje.

Visi antisisteminės struktūros elementai turi skirtingą veikimo diapazoną ir jų strategija pirmiausia nukreipta į tradicinės kultūrinės sisteminės matricos devalvavimą. Iš nacionalinio lygmens jos pamažu globalizuojasi ir galų gale pretenduoja tapti nauja politine, teisine ir kultūrine sistemine realybe. Sistemų ir antisistemų tarpusavio kova, transformacijos ir integracijos vyksta nuolat, įvairiais pavidalais ir mastais.

Bet kuri antisistema savo pradžioje veikia kaip parazitinis organizmas. Jis susikuria sistemos gelmėse ir vystosi iš jos žmogiškų, materialinių ir idėjinių resursų. Ne visos antisistemos sėkmingai išgyvena formavimosi stadiją. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių ir svarbiausia nuo pačios sistemos gyvybingumo. Jeigu šis gyvybingumas jau išsisėmęs – tai antisistemos šansai išgyventi, kurį laiką sugyventi, o vėliau ir pergyventi esamą sistemą darosi pakankamai realūs. Kiekviena esama sistema – tai buvusi antisistema.

Antisistemos pagrindinė taktika – sociokultūrinio tradicinės sistemos identiteto niveliavimas, jos suvienodinimas su kitomis sistemomis ir su dominuojančiu globaliniu kontekstu bei sisteminio ypatumo „paskandinimas“ bendroje pilkoje ir beveidėje aplinkoje. Tokiu būdu siekiama „sistemos išsisteminimo“, sistema praranda savo egzistavimo prasmę ir esmę. Šiam tikslui reikalinga tradicinių fundamentinių pasaulėžiūrinių sąvokų, kuriomis remiasi sistema, desokralizacija ir diversifikacija. Antisiteminėje kovoje tiesa ir melas traktuojami kaip manipuliaciniai reiškiniai, kuriuos kiekvienas individas gali pateisinti ir traktuoti lygiagrečiai, pritaikant jų eklektišką mišinį vienokiai ar kitokiai egzistencinei situacijai.

Antisistemos turi savo elitą ir „plebsą“. „Juodus“ darbus, susijusius su antisistemos virsmo sistema, antisisteminis elitas paveda atlikti „plebėjiškiems“ sluoksniams. Būtent jie griauna „pamatus“ ir ant valstybių, kultūrų, etnosų griuvėsių elitas paskui bando realizuoti savo „sistemiškai antisisteminį“ projektą.

Antisistemos formuojasi lėtai, evoliuciniu būdu, bet jų vystymasis gali įgauti ir staigų, revoliucinį pagreitį. Savo laiku užgimusi Anglijoje kapitalizmo antisistema po visos eilės buržuazinių revoliucijų Europoje įgavo globalinį mastą ir tapo gilumine dominuojančia pasauline sistema.

Kiekviena sistema sugeba mimikruoti nekeičiant savo esmės iki tam tikros ribos. Kapitalizmo sistemos atveju ši esminė riba – tai privati gamybos priemonių nuosavybė. Šiandien šios sistemos gelmėse matomai formuojasi nauji kvazi – antisisteminiai reiškiniai, kurie išdygo būtent ant bendro privačios nuosavybės fundamento.

Klasikinės sisteminės buržuazinės tradicinės vertybės (laisvoji rinka ir gamybinė-prekybinė verslininkystė, konservatyvus religingumas, politinis bei ideologinis pliuralizmas, monogamiškos šeimos tradicijos, parlamentinės demokratijos ir teisinės valstybės privalumai, žmogaus teisių ir žodžio laisvės prioritetai bei kt.) sparčiai nyksta ir jų vietą užima taip vadinamos naujos globalinės vertybės ir postmodernistinio kapitalizmo tradicijos – oligopolinė rinkos struktūra ir monopolijų bei finansinio kapitalo diktatas, politkoretiškas politikavimas, represyvinė tolerancija, politikos fašizavimo tendencija, feikinės informacijos laisvė, vadybinis spectarnybų siautėjimas, seksualinės lyčių transformacijos, kosmopolitinio pasaulinio elito susiformavimas ir t.t.

Šie kvazi- antisisteminiai reiškiniai šiandien įgauna sisteminius bruožus bei politinės kovos eigoje jau faktiškai užėmė buvusios klasikinio kapitalizmo sistemos pozicijas. Tokio pobūdžio antisisteminė politinė kova šiandien vyksta ir mūsuose, bet iš atvirkštinių – tradicinio kapitalizmo – pozicijų. Pirmose šios kovos gretose kol kas žengia aukščiau minėtas kvazi- antisistemos lygmuo, kuris siekia ne sistemos sunaikinimo, o regresinės transformacijos. Šį kvazi – antisisteminį lygmenį galima pavadinti „tautiniu“. Jis šiandien kovoja su valdžioje esančia globaline sistemos modifikacija. Jį sudarančios politinės jėgos ir individai – tai gana margas socialinis mišinys. „Tradicinis kapitalizmas su tautiniu veidu“ – šio antisistemos lygmens kredo.

Formuojasi Lietuvoje ir alter – antisistema, kurią galima pavadinti „socialine“ ir kurios tikslas būtent sistemos sunaikinimas. Giluminis esminis alter – antisistemos pobūdis išplaukia iš žmogaus prigimties. Pamatinis žmogaus bruožas, kurio dėka jis ir tapo žmogumi, – socialumas. Tik socializuotas žmogus vėliau suvokia save kaip kokios nors grupės (genderinės, etninės, religinės ar kitokios) atstovas. Alter – antisistemos lygmuo formuojasi įvairių marksizmo interpretacijų pagrindu ir jo spektras irgi gana platus – nuo ortodoksų iki modernistų. Pagrindinė alter-antisisteminių veikėjų problema – nesugebėjimas pritaikyti marksizmo metodologiją dabarties analizei bei dar neįsisąmoninta teorijos ir praktikos dialektika. Bet vis gi dauguma šio antisisteminio lygmens dalyvių bent suvokia, kad kapitalizmui kaip sistemai, kokią modifikaciją jis neįgautų (konservatyvią, liberalią ar tautinę, tradicinę ar postmodernistinę) yra vienitelė antisisteminė alternatyva – socializmas.

Yra mūsuose ir visokiausių tarpinių ar maišytų antisisteminių reiškinių, kurios galima pavadinti mixs – antisistema.

Antisistemos lygmenų santykiai – tai priešingybių vienybės ir kovos santykiai. Ir „tautininkai“, ir „socialistai“, ir „mixseriai“ pradiniame kovos su sistema etape kai kuriais klausimais neišvengiamai turės veikti kaip sąjungininkai, bet jų esminiai ir giluminiai skirtumai laikui bėgant tik ryškės. Deja , „tautinė“ antisistema šiandien yra matomiausia visuose antisisteminiuose „mūšiuose“. Upės paviršiuje susikaupusios putos visada matomos geriau nei jų atsiradimo priežastis – povandeninės giluminės srovės.

Daugumą antisisteminių veikėjų dar vienija ir sistemos kritika iš moralės pozicijų. Tokia kritika gana paviršutiniška, ji apsiriboja daugiausia pasekmių ar paviršutiniškų priežasčių analize. Marksizmo klasikai panašią moralizuojančią istorinio proceso kritiką vadino antiistorine ir pateikė išsamią bei gilią tokios „kritiškos kritikos kritiką“.

Vyraujanti pasaulėjauta, kurios pagalba antisistema mobilizuoja ir konsoliduoja savo jėgas ir kuri būdinga visiems antisistemos virsmo sistemomis epochoms, – visuotinas nihilizmas ir apokaliptinės nuotaikos. Tokios nuotaikos neretai persiduoda ir į sistemos ideologinį bei politinį diskursą. Panašiai situacijai apibūdinti galima panaudoti dar vieną L. Gumiliovo terminą – chimera. Chimera – tai socialinis derinys, kuris atsiranda būtent virsmo zonoje ir kurioje antisistema tampa sistema bei bando savo „antisisteminį reikalą“ atlikti dar egzistuojančios sistemos sąskaita.

Šiandieninė Lietuva kaip tik ir tampa chimeriniu socialiniu organizmu. Chimera – laikinas sistemos ir antisistemos elementų mišinys, kovos tarp sisteminių ir kvazi- antisisteminių bei įvairių antisistemos lygmenų ir mikrostruktūrų tarpusavio priešpriešos laukas. Pati ši kova bei priešprieša turi chimerinį pabūdį, kadangi vieni jau pasiruošę pralaimėti, o kiti dar nepasiruošę laimėti.

Chimerinė sistemos ir kvazi- antisistemos priešprieša paviršiuje dažniausia įgauna elito ir liaudies priešpriešos formą. Liaudis šioje vietoje veikia kaip nediferencijuota į socialines grupes masė. Geriausiu atveju ji susluoksniuota pagal profesinę priklausomybę ir atskiros profesinės grupės priešpastatomos viena kitai.

Kita vertus, sistemos ir alter-antisistemos kova reikalauja pirmiausia socialinio – klasinio liaudies susigrupavimo ir savo grupinių ekonominių bei politinių interesų ir jų sąveikos suvokimo.

Mūsų sistemos elitas, kuris turi ir savo „hunveibiniškus“ smogiamuosius būrius, atstovauja globaliai „kvazi – antisisteminei sistemai“ su taip vadinamomis jau minėtomis „naujomis vertybėmis“. Kita vertus, „plebėjiškai – runkelinė“ liaudis irgi savo ruožtu turi vieną – kitą elitinį disidentą, atstovaujantį klasikinei kapitalistinei sisteminei tradicijai. Alter-antisistemos lygmenyje kol kas tokių nesimato. Šia prasme galima teigti, kad šiame etape sistemos ir antisistemos kova mūsuose – tai imitacinio pobūdžio „mūšis“. Deja, ir tokiose grumtynėse tenka susidurti su visai realiomis antisisteminėmis aukomis ir ciniškomis valdžios represijomis.

Kaip sako kariškiai, karas – niekas, svarbiausia – manevrai. Taip gaunasi dėl tos priežasties, kad pirmose kovos gretose kaunasi sistema ir kvazi-antisistema kaip sisteminės kapitalizmo modifikacijos.

Tokia „chimerinė“ situacija tenkina ir vienus ir kitus „kovotojus“, nes ir egzistuojanti „antisisteminė sistema“ ir su ja kovojanti „sisteminė antisistema“ Lietuvoje – tai dvi vieno medalio pusės.

Reklama
Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

СТАРАЯ ТЕОРИЯ

Весною думаем об осени,
А осенью – наоборот.
Куда б судьба нас не забросила-
Всё ностальгия не берёт.
Куда бы жизнь ни заносила:
В пустыню, в тундру ли, в тайгу, –
О доме вспомним мы насилу,
И то почти что на бегу.
Но есть тоска – огнями горна-
Всё обжигает сердце нам.
Острее лезвия у горла-
Тоска по прежним временам.
Я трезвенник и я безбожник,
Но пью, перекрестясь, вино.
И я кричу: «Эй, бог – сапожник!
Крути назад своё кино».
Хочу увидеть на экране
Друзей « прекрасны черты».
Возможно, мы переиграли,
Но не переступив черты.
Из одного мы рода – племени.
За нами разных дел груда.
И наша Родина во Времени:
Семидесятые года.
“Вы в кризисные года жили!“-
Теперь кричат со всех страниц.
А мы лишь матом обложили
Четверг, как рыбный день страны.
А остальные дни недели-
Счастливых лет и зим пора.
Мы были молоды на деле
И лишь теория стара.

Paskelbta temoje Стихи | Komentarų: 1

KUPRIUKAS IR GABRIUKAS (Beveik rimtai)

Gyveno kartą Kupriukas – muzikantas. Skambino jis fortepijonu, griežė smuiku, mušė būgnais. Vienu žodžiu, šaukė tautą, kvietė ją į kovą su priešais. Mylėjo jis tautą. Bet, deja, nemylėjo tautiečių ir šiaip žmonių. Vadino juos šunauja, runkeliais, kirmelynu. Dar daugiau jis nemylėjo kaimynų. Jie buvo jam banditai ir teroristai. Taip pat jis nemylėjo žiniasklaidą, teisėsaugą, žemės ūkį ir atominę energetiką. Nemylėjo ir visą valstybę už tai, kad kadaise buvo okupuota be jo žinios ir kurią jis ankščiau ar vėliau turės palikti be savo globos.

Kupriukas nemylėjo net savęs. Už tai, kad buvo kadaise komjaunuolis ir bendrai tarybinis žmogus. Iš nemeilės sau pačiam pagimdė vaikus ir užaugino anūką – gabų berniuką. Jį taip visi ir vadino – Gabriukas. Vos tik Gabriukas išmoko skaityti, Kupriukas padovanojo jam savo knygą „Mano kelias“ su mįslingu užrašu: „ Gabriuk! Niekada nestovėk po medžiu. Stovėk po stogu! Tavo Kupriukas“.

Deja, Gabriukas, skirtingai nei jo senelis, buvo labai religingas ir pamaldus, labai mylėjo save, vaikus, žiniasklaidą ir tautiečius. Jis buvo konservatyvus krikščioniškas liberalas – vertino šeimą, laisvę ir dievą. Šeimą – nes buvo galingo šeimyninio klano atstovas. Laisvę – nes galėjo visiškai laisvai politikuoti ir šaipytis iš savo oponentų. Dievą – nes jis yra gailestingas ir atleidžia visas nuodėmes.

Senelis Kupriukas išmokė anūką Gabriuką dviejų svarbių dalykų. Pirma, visada reikia intriguoti, ir antra – viską reikia demaskuoti. Intriga – politikos karalienė. (Nepainioti su Ingrida – buvusia ministre). Intrigos dėka, – aiškino Gabriukui Kupriukas, aš tapau Lietuvos siela ir simboliu. Tu gi turi tapti jos kūnu ir valdovu. Kartu su intrigavimu viską demaskuok. Nes visas pasaulis aplinkui – tai Molotovo-Ribentropo pakto padarinys, tai tik apgaulė ir miražas, priešų intrigos ir klasta. Demaskuok šį pasaulį, parodyk jo tikrą veidmainišką veidą.

Po tokių pamokymų Gabriukas sparčiai pradėjo kopti karjeros laiptais. Pradžioje jis tapo valstybinės partijos pirmininku, o vėliau ir valstybės prezidentu. Tapęs prezidentu jis suvokė, kad priešai aplink dar geriau intriguojančiai užsimaskavę nei sakė Anapilin iškeliavęs prezidento rinkimų dieną Kupriukas. Nes kaip tik jo nebeliko, nebeliko ir politikos, prie kurios Gabriukas jau buvo pripratęs. Nebeliko intrigų ir demaskavimų. O tai jau panašėjo į globalinio masto priešų sąmokslą.

Gabtriukas suprato, kad jis pralaimėjo lemiamą mūšį ir dėl to kaltas jis pats. Netinkamai įvertino Kupriuko pamokas. Intrigavimas ir demaskavimas – tai nuolatinis ir sunkus dvasinis darbas ir jį pradėti reikia nuo savęs. Gabriukas suprato, kad vienintelis žmogus, kurį reikia demaskuoti – tai jis pats. O vienintelis intrigantas, kuris tai gali padaryti- tai irgi jis. Tokio šizofreniško susidvejinimo jo trapi siela neišlaikė.

Gabriukas atsistatydino iš valstybės prezidento posto ir tolimesnis jo likimas apgaubtas paslapties šydu. Sklando įvairios versijos. Sakoma, kad jis išėjo į vienuolyną. Po kurio laiko dalis žiniasklaidos net pradėjo rašyti apie stiprų kandidatą iš Lietuvos į atsilaisvinusią Romos popiežiaus vietą. Atseit, šis kandidatas – intrigų ir demaskavimo meistras, padaręs žaibišką karjerą Šventosios Bažnyčios struktūrose ir galų gale atsidūręs Vatikano akiratyje.

Kita vertus, paplito gandai apie išmintingą vienuolį, kuris atsiskyręs nuo viso pasaulio gyvena Lietuvoje, Varėnos miškuose, kur ant Merkio kranto pasistatė nedidelę medinę koplyčią, nuolat ten meldžiasi ir priima įvairaus rango ir raugo politikus, kurie atvažiuoja pas jį pasisemti gyvenimiškos išminties. Kaip jie vėliau pasakoja, šis paslaptingas vienuolis yra sukūręs specialią intrigų ir demaskavimo maldą, kuri nuostabiai padeda politinėse batalijose.

Alternatyvi žiniasklaida skelbia ir visai egzotišką versiją. Neva, Gabriukas po atsistatydinimo išvyko į vieną garsią Šveicarijos kliniką, kur pasidarė lyties keitimo operaciją ir tapo Gabrija. Dabar Gabrija ruošiasi ištekėti už vieno garsaus oligarcho, kuris pretenduoja į vienos galingiausios valstybės prezidentus.

Politologai aiškina, kad visos trys aukščiau išvardintos versijos yra teisingos. Atseit, šiais laikais jokios objektyvios tiesos nėra. Yra tik interpretacijos, simuliakrai, diskursai ir naratyvai. Kas kaip visą tai supranta, kas ko nori, tas tuo ir tiki.

Kaip ten bebūtų, aš asmeniškai, būdamas senamadišku žmogumi, tikiu viena tiesa. Kaip tu žmogau nekeisk savo gyvenimo, kaip nesikeisk pats, nors susidvejink, nors sisitrejink, bet savo prigimties vis vien nepakeisi.

Paskelbta temoje Ironiška politologija | Parašykite komentarą

НАУКА И ЖИЗНЬ

Мы диалектику учили не по Гегелю…

В. Маяковский
***
А мы по Гегелю учили диалектику!
Но все науки не пошли нам впрок.
Не помогли ни книги нам, ни лекции,
И только жизнь преподала урок.

И вспоминая наши годы детские,
Мы смотрим в небо. В небе, где когда-то
Летали истребители советские,
Теперь летают самолёты НАТО.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

APIBENDRINIMAS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dialektikos teorija nuėjo ilgą vystymosi kelią. Dar senovės Rytų mitologijoje ir filosofijoje buvo apstu įvairiausių dialektinių pastebėjimų. Kiek vėliau Heraklito idėja apie nuolatinę kosminę priešingybių kovą bei Platono teiginys apie pasaulio sudvejinimą į daiktų ir idėjų pasaulius, tapo dialektikos teorijos pagrindu. Ikimarksistinės filosofijos viršūnė buvo pasiekta Hegelio idealistinės dialektikos sistemoje, kurioje visi gamtos, visuomenės ir dvasios pasauliai pavaizduoti kaip begalinis judėjimo, vystymosi ir prieštaringų pokyčių procesas. K. Marksas ir F. Engelsas apvertė Hegelio dialektiką nuo „idealistinės galvos“ ant „materialistinių kojų“, t. y. pastatė ją į tinkamą gyvenimui ir pažintiniam procesui padėtį.

Pats dialektinio mąstymo metodas istoriškai vystėsi nuolatinėje kovoje su savo priešingybe – metafiziniu mąstymu. Ilgą laiką metafizika pagal dar Aristotelio pradėtą tradiciją buvo tapatinama su filosofija apskritai, ypač su ta jos dalimi, kuri vadinasi ontologija. Hegelis pirmasis priešpastatė metafiziką ir dialektiką kaip du priešingus filosofinio pažinimo metodus. Metafiznis mąstymas, anot Hegelio, apsiriboja nejudriomis sąvokomis. Metafiziniam mąstymui būdingi tokie bruožai: visų trejų dialektikos dėsnių neigimas; spiralės formos vystymosi nepripažinimas; mąstymas pagal principą „arba – arba“; pasaulio visuotino sąryšio nepaisymas (pasaulis – atskirų fragmentų rinkinys).

Deja, metafizikos ir dialektikos santykiuose irgi veikia dialektinis priešingybių kovos ir vienybės dėsnis. Ir metafizikai kai kuriose srityse tiesiog priversti mąstyti dialektiškai, ir dialektikai neišvengia metafizinių apibendrinimų. Dar daugiau, pačioje dialektikoje egzistuoja nemenkas metafizinis turinys. Pavyzdžiui, kaip teigia sistemologija, kiekvienoje sistemoje yra nesikeičiantis branduolys ir pastoviai besikeičianti jį supanti judri aplinka. Arba, kaip žinoma iš gyvenimiškos patirties, šiaip jau dialektiškame iš esmės gyvenime dažnai suveikia taip vadinamas „kraštutinumų dėsnis“(jau minėtas „arba – arba“ principas), kai įvairiose situacijose puolama iš vieno kraštutinumo į kitą.

Dabarties gyvenime pradeda reikštis ir kitokio pobūdžio metafizinės tendencijos. Faktiškai išplaunamas biologinis žmogaus egzistencijos pamatas – jo suskirstymas į priešingas moterišką ir vyrišką lytis. Įvairiausi transgenderiai bei lyties keitimo operacijos – tai ne žmogaus „patobulinimas“, o šios pamatinės dialektinės priešingybės sunaikinimas. Tokios metafizinės „reformos“ gali turėti tik vieną rezultatą – paties „reformos“ objekto, t. y. žmogaus išnykimą.

Bet nepaisant visokiausių metafizinių nukrypimų ir iškrypimų, vis dėlto reikalas tas, kad metafizika yra visuotinės dialektikos turinio momentas, o ne atvirkščiai. Šiame kontekste ir dabartinė postmodernistinė filosofija su jos „šventa“ teksto, spektaklio ir simuliakro trijule – tai metafizinis-idealistinis kraštutinumas, kuris būdingas kiekvienai dekadanso epochai. Ankščiau ar vėliau pagal dialektikos dėsnius jis bus įveiktas dalinai sugrįžtant prie klasikinės filosofinės tradicijos. Hegelis savo „Logikos moksle“ teigia, kad pažintinis judėjimas į priekį – tai savotiškas sugrįžimas atgal, judėjimas prie ištakų, prie esmės. Panašiai ir statant daugiaukštį namą – prieš kylant pastatui į viršų reikia įsikasti gilyn į žemę, pradėti nuo fundamento. Nors, žinoma, kai kurie postmodernizmo pasiekimai, kaip neigimo neigimo rezultatas, išliks ir kokybiškai naujame filosofijos vystymosi cikle.

Dialektinio metodo pranašumai prieš metafizinį pripažinti ir neklasikinėje modernioje Vakarų filosofijoje, kurioje vystomos įvairios idėjinės dialektikos konstrukcijos. Tai ir „emerdžentinio evoliucionizmo“ koncepcija (K.Morganas, A.Waitchedas) egzistencialistų „antropologinė dialektika“ (Ž-P. Sartras, A. Kamiu), „balansinė dialektikos teorija“ (L. Wordas), „konfliktinė dialektika“ (R. Darendorfas), „negatyvinė dialektika“ (T. Adornas) ir kt.

Kita vertus, dialektikos antipodas yra eklektika, kurią galima pavadinti pseudodialektika arba, kaip dabar sakoma, „feikine“ dialektika. Eklektika suskaldo dialektinę visumą į atskiras dalis bei elementus ir paskui bando mechaniškai sulipdyti iš skirtingų ir nederančių faktų bei teorijų pasaulio arba konkrečios situacijos teorinę mozaiką. Paveikslas gaunasi margas ir kartais estetiškai gražus, bet klaidingas, padrikas, paviršutiniškas ir neatitinkantis tikrovės esmės. Vienas ryškesnių šiolaikiškos eklektikos pavyzdžių – tai gana madinga kai kurių opozicinių intelektualų tarpe taip vadinama „Visuuomenės saugumo koncepcija“ (VSK), kurioje į vieną spalvingą ir savotiškai viliojantį ideologinį mišinį suplaktos įvairiausių sąmoklso teorijų, mitologijos, ezoterikos, vadybos, marksizmo, neklasikinės filosofijos, postmodernizmo ir kitokios idėjos. Nuo tokio „kokteilio“ galima idėjiškai apsvaigti ir tuo pačiu prarasti pusiausvyrą bei blaivią orientaciją realiame pasaulyje.

Kaip teigė F. Engelsas, su kiekvienu nauju fundamentinių mokslų atradimu marksizmas turi keisti savo formą. Dabartinis pasaulis nuo antros XX amžiaus pusės pergyvena jau ketvirtą mokslinės – techninės revoliucijos etapą, kurį kai kas vadina kompiuterine – informacine revoliucija. Mokslas padarė įspūdingą pažangą ir jo atardimai įsiskverbė į visas žmogaus gyvenimo sferas. Atskleistas mikropasaulio gamtinis dialektiškumas. Iššifruotas žmogaus genofondas. Žmonija tyrinėja kosmosą. Kuriamas dirbtinis intelektas. Deja, tuo pačiu, žmonija susidūrė ir su globalinėmis problemomis, kurios kelia grėsmę jos tolimesniam egzistavimui. Visa tai verčia dialektiškai vertinti ir pačią marksistinę dialektiką bei dialektiškai analizuoti naujus dabartinės tikrovės reiškinius.

Šiandien, mano galva, būtina iš marksistinės dialektikos pozicijų išanalizuoti tokius reiškinius kaip informacinės visuomenės charakteristikos, civilizacinių ir farmacinių žmonijos vystymosi aspektų sąveiką, žmogaus situaciją ir biosferos, technosferos bei noosferos tendencijas, dabartinės visuomenės socialinės struktūros pokyčius, privačios bei valstybinės nuosavybės sąveiką bei jų evoliuciją, visuomeninės nuosavybės formų įvairovę, tarybinio socializmo fenomeną ir jo žlugimo priežastis, naujojo socializmo idėją bei modelį, revoliucijų ir reformų santykį, globalizacijos ir ekologijos problemas, socialinius ir nacionalinius santykius, dabartinę klasinės kovos strategiją ir taktiką, darbo turinio metamorfozes, naujuosius netradicinius socialinius judėjimus, gyvenimo, mirties ir nemirtingumo klausimus bei kt.

Vienu žodžiu, materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas – tai gyva marksizmo dvasia. Jos evoliucija – tai irgi yra dialektika.

Rekomenduojama literatūra

1. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai (2 tomai). Vilnius, 1950
2. Marksisto biblioteka
3. Metodologiniai marksistinės filosofijos bruožai ( J. Karosas, E. Meškauskas, K. Stoškus
ir kt.). V. 1981
4. Bugakovas M. Pasaulio dialektika.
5. Гегель. Г. Наука логики. (3 тома). – М. 1970
6. Маркс К. Экономическо-философские рукописи 1844 года и другие ранние философские работы.- М., 2010
7. Энгельс Ф. Диалектика природы. – М. 1975
8. Ленин В.И. Философские тетради. – М., 1978
9. Ойзерман Т.И. Диалектический материализм и история философии. – М., 1979
10. Кедров Б.М. Беседы о диалектике.- М., 1983
11. Ильенков Э. В. Диалектическая логика. – М. 1984
12. Wilber Ken. A Brief History of Everything. – Boston, 1996
13. Лиотар Ж. – Ф. Состояние постмодерна. – Спб., 1998
14. Масленников В. Г., Теслинов А. Г. Теория и практика диалектического мышления. – Ж., 1999
15. Лозовский В. Н., Лозовский С. И. Концепции современного естествознания. – Ж., 2001
16. Иванов В. Триалектика.- В., 2001
17. Terry Eagleton. Why Marx Was Right. – London, 2011
18. Попов М.В. Социальная диалектика.- СПб., 2014

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Komentarų: 1

VI.DIALEKTINĖS ANALIZĖS MĖGINYS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Visas XX amžius buvo paženklintas socializmo ir kapitalizmo sistemų priešprieša. Ir kapitalizmas ir socializmas žlunga, kai pasiekia savo ribinę būseną. Kapitalizmas priartėjo prie tokios ribos Didžiosios depresijos (30-ieji praeito amžiaus metai) laikotarpiu. Socializmas – Gorbačiovo perestroikos laikais.

Tuometinis JAV prezidentas Ruzveltas paskelbdamas „naująjį kursą“ atgręžė šalį nuo pavojingos artėjančios prie ribos tendencijos ir išgelbėjo kapitalizmo sistemą. Gorbačiovas ir Jelcinas „reformuodami“ tarybinį socializmą peržengė kritinę ribą ir transformavo Tarybų Sąjungą į kapitalistinių valstybių sistemą. Kitaip panašioje situacijoje Kinijoje pasielgė Den Siaopinas. Jis, panašiai kaip ir Ruzveltas, neperžengė ribos ir pasinaudodamas kai kuriais kapitalistinės santvarkos “vaistais“ išgelbėjo iš esmės socializmo sistemą su kiniška specifika. Panašiu keliu nuėjo ir Vietnamas, o šiandien bando eiti ir socialistinė Kuba.

Taigi, ir JAV ir Kinija savo laiku buvo priartėjusios prie rizikingos ribos, bet išmintingi šių valstybių vadovai sugebėjo pervesti savo šalis į optimalaus tarpribinio sisteminio vystymosi zoną. Ir vienu, ir kitu atveju tai buvo padaryta pasitelkus kai kurios priešingos sistemos mechanizmus. JAV perėmė iš socializmo valstybės reguliavimo funkciją, pensijinio bei kitokių socialinių išmokų sistemą, o Kinija – iš kapitalizmo – privačios nuosavybės bei kai kuriuos laisvos rinkos elementus. Tuo tarpu baziniai sisteminiai ir kapitalizmo, ir socializmo principai išliko nepakitę.

Optimalaus dialektinio vystymosi zona – tai 2/3 visuomeninės nuosavybės ir 1/3 privačios – socializmo sistemos atveju ir, atvirkščiai, 2/3 privačios ir 1/3 visuomeninės – kapitalizmo sistemos atveju. Tokiu būdu subalansuotoje sistemoje iš dalies keičiasi ir visuomeninės bei privačios nuosavybės turinys ir funkcijos. Visuomeninė nuosavybė „privatizuojasi“ pagal savo ekonominio efektyvumo rodiklius, o liaudies valstybės reguliuojama privati nuosavybė „socializuojasi“. Ateityje, žinoma, visos šios proporcijos bei turinys ir funkcijos gali keistis.

Šioje vietoje akivaizdžiai pasireiškė sąmoningas arba nesąmoningas dialektinio mąstymo principų praktinis panaudojimas didžiosios politikos srityje. Bet yra ir kitas, metafizinio mąstymo pavyzdys panašioje situacijoje. Jis jau daugiau liečia demokratijos problematiką bei ekonomikos ir politikos, kaip priešingybių vienybės ir kovos, sistemą.

Vokietija 1930 ir TSRS 1985 susidūrė su rimtomis ekonominėmis ir socialinėmis-politinėmis problemomis.Vokietijoje vyraujanti Veimaro Respublikos demokratiškos anarchijos tendencija pasaulinės ekonominės depresijos fone atvedė šalį prie gilios socialinės – ekonominės krizės slenksčio. TSRS vyraujantis per dešimtmečius vienpartinės nomenklatūros autoritarizmas, pasikeitus pasaulinei ekonominei konjuktūrai, irgi įsuko šalį į socialinių-ekonominių sunkumų sūkurį.

Gelbėjant padėtį Vokietijoje buvo įjungta priešinga demokratijos apribojimų tendencija, kuri peržengus ribą, atvedė į fašistinę diktatūrą. TSRS, atvirkščiai, buvo pereita prie beribio demokratizavimo tendencijos, kuri ir paskatino valstybės subyrėjimą. Tokiu būdu, ir „didžiausias diktatorius“ Hitleris ir „didžiausias demokratas“ Gorbačiovas pasirodė kaip „didžiausi metafizikai“, kurių vykdoma antidialektiška politika turėjo milžiniškas neigiamas pasekmes daugumai abiejų šalių gyventojams ir visam pasauliui.

Lygiagrečiai abiejose valstybėse vyko ir ekonomikos politizavimo bei politikos ekonomizavimo procesai. Dėl politinių motyvų hitlerinėje Vokietijoje ekonomika buvo militarizuojama, o gorbočiovinėje Tarybų Sąjungoje – demilitarizuojama. Vokietijoje ši beribė tendencija atvedė šalį į karą ir pokarinį krachą, o TSRS – į faktišką istorinę kapituliaciją ir kariuomenės autoriteto diskreditavimą. Abiem atvejais rezultatas buvo vienodas: sisteminis politinis – valstybinis pralaimėjimas. Vėliau šiaip ne taip įveikus nestabilumo zoną ir galutinai sugriuvus buvusiems valstybiniams deriniams įvyko neigimo neigimo procesas ir susiformavo naujos kokybės valstybinės sistemos, kurios pradėjo naują egzistavimo ciklą. Deja, šiame procese aktyviai dalyvavo ir išorės jėgos, kurios sugebėjo situacijos dialektiką išnaudoti savo geopolitinių interesų labui.

Perdėto ekonomikos politizavimo tendencija šiandien reiškiasi ir dabartinėje Lietuvoje. Skandalingiausi pavyzdžiai šioje sferoje – Wiliams afera, LEO LT istorija, Klaipėdos SGD terminalo avantiūra bei kiti smulkesni ekonominiai sandoriai. Besaikis šios tendencijos palaikymas ir skatinimas jau atsigręžė savo priešingybe – milžiniškais nuostoliais šalies ūkiui, mokesčių mokėtojams ir valstybės prestižui.

Dialektiškai mąstant, tam tikras ekonomikos politizavimas – tai neišvengiamas dalykas. Bet tai priklauso nuo ekonomikos vystymosi cikliškumo bei valstybės raidos stadijos. Ekonomikos politizavimas būna neišvengiamas pereinamuoju laikotarpiu, kai vyksta esminiai pokyčiai. Stabilumo gi sąlygomis šią tendenciją turi keisti priešinga – politikos ekonomizavimo tendencija. Mūsų šalyje arba perdėm užsitęsė pereinamasis laikotarpis arba politikai tiesiog nesuvokia ekonomikos ir politikos prigimties bei jų dialektikos. O gal reikalas daug paprastesnis – tiesiog taip veikia valstybinio masto korupcija.

Apskritai, Lietuvos politinis elitas valdo šalį nepaisant jokios mokslinės – dialektinės logikos. Iš visų galimų vystymosi variantų mūsų valdžia beveik visada pasirenka dialektiškai blogiausią. Metafizinės visuomeninio gyvenimo tendencijos, kurias ji „užsuko“ ir paleido į tikrovę jau peržengė visas įmanomas ribas. Kiekybė jau „nėščia“ nauja kokybe. Bręsta neigimo neigimo situacija. Ankščiau ar vėliau dabartinis politinis ciklas pasibaigs ir prasidės naujas istorijos ritmas. Bet kas iki to laiko liks iš Lietuvos – štai kur klausimas? Visuomeninių bei žmogiškųjų pasirinkimų klaidos kaina būna itin didelė, o kartais ir lemtinga.

Dialektinio požiūrio ir marksistinės dialektikos metodo įsisavinimas bei valdymas – tai galingas tikrovės pažinimo ir pertvarkymo instrumentas. Galų gale, kaip rašė K. Marksas vienoliktoje ir paskutinėje savo tezėje apie Fouerbachą :“Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas yra tas, kad jį reikia pakeisti“.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

V. TRYS DIALEKTINĖS POKYČIŲ FORMOS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dialektinės pokyčių formos – tai išorinis, bet turiningas dialektikos dėsnių bei principų apsireiškimas tikrovėje bei ją atspindinčioje sąmonėje.

1. Pokyčių ritmiškumas

Ritmiškumas – tai įvairiausių procesų ir reiškinių pasikartojimas gamtoje, visuomenėje ir žmogaus gyvenime bangos arba švytuoklės pavidalu. Jūros bangavimas, metų laikų kitimas, valdžios kaita į kairę ir į dešinę, ūkinė žmonių veikla, ekonomikos raida, širdies, kvėpavimo bei kiti žmogaus organizmo bioritmai, psichologinių nuotaikų pasikeitimai – visa tai charakterizuoja mūsų pasaulio ritmiškumą. Kasdien mes girdime kažkokius ritmus: ritmingą lietaus barbenimą į palangę, ritmingus muzikos garsus, automobilių ritmingą ūžesį ir pnš. Yra net mokslo atšaka – ritmologija, kuri nagrinėja ritmiškumo pasireiškimo dėsnius įvairiuose objektuose ir sistemose.

Pokyčių tendencija vienos ar kitos ribos link vyksta pagal tam tikrus priešingus ritmus. Paspartinimas keičiasi sulėtėjimu, radikalumas-nuosaikumu, pokyliai- nuosmūkiais ir pnš. Prasidėjus naujam ritmui neišvengiamai ateis ir jo pabaiga, ir po tam tikro periodo prasidės naujas ritmas. Ritmai būna smulkesnio dažnio (žmogaus pulsas) arba ilgesni, apimantys net tūkstantmečius (saulės aktyvumas).

Ritmiškumas – tai visuotinas būties dėsnis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai prieštarauja gerai žinomam dar senovės Graikų filosofo Heraklito suformuluotam dialektiniam postulatui: „Negalima du kartus įžengti į tą pačią upę“. Iš tikrųjų – vanduo į kurį buvo įžengta pirmą kartą jau nutekėjo. Bet ritmiškumas šioje vietoje pasireiškia tuo, kad pats vandens atitekėjimo ir nutekėjimo mechanizmas nuolat kartojasi. Graikiškas žodis „rhythmos“ yra kildinamas iš termino „rheo“, kuris kaip tik ir verčiamas kaip „tekėjimas“.

Ritmiškumu pasižymi pats pradinis senovės žmonių gyvenimas bei pirmųjų menų ištakos. Ritmas – tai charakteringa įvairiausių pirmykščių ritualų, šokio, muzikos, poezijos ir kitų kultūros apraiškų ašis. Su ritmiškumu siejami visatos harmonija, įvairiausių reiškinių pusiausvyra bei visokiausių sistemų balansas. Periodiškas pasikartojimas – ritmiškumo esmė. Geologiniai ir gamtiniai procesai, civilizacijų bei valstybių išnykimai ir atsiradimai, elektromagnetinės bangos, visas mus supantis pasaulis ir žmogaus gyvenimas – tai begalinė įvariausių ritmų apyvarta.

Ritmas pagal neigimo neigimo dėsnį visada po tam tikro periodo atkartoja prieš tai buvusio buvusį ritmą su priešingomis ir kiek atnaujintomis kiekybinėmis ir kokybinėmis charakteristikomis. Absoliučiai panašių ritmų nebūna. Muzikoje keičiasi aukšti ir žemi garsai, kiekviena banga jūroje ar laikrodžio švytuoklės padėtis turi savo mikrostruktūros ypatybes. Kiekybės ir kokybės pakeitimai gali būti visiškai nežymus, bet jie visada yra ir bet koks ritmiškumas peržengus ribą tampa savo priešingybe. Simfonija tampa kakofonija, tvarka – chaosu, gyvybė – mirtimi.

2. Pokyčių cikliškumas

Ritmiškumas charakterizuoja pokyčių išorinę formą tam tikro ciklo viduje. Jau minėtas Heraklitas dar VI amžiuje prieš mūsų erą kalbėjo apie pasaulinio proceso cikliškumą. Kosmosas – tai cikliškai užsiliepsnojanti ir užgęstanti ugnis. Kiekvienas būties reiškinys pereina į savo priešingybę po tam tikro ciklo: kas buvo karšta tampa šalta ir panašiai. Platono „Dialoguose“ išsakyta laiko tėkmės cikliškumo ir besikartojančių mūsų žemėje katastrofiškų ciklų idėja. O. Špenglerio, A. Toinbi, L. Gumiliovo ir kitų mokslininkų veikaluose pateiktos cikliško civilizacijų vystymosi teorijos. K. Markso socialinių-ekonominių formacijų koncepcija – tai irgi cikliškos istorijos eigos teorinis apibendrinimas. Panašių „cikliškų“ istorijos interpretacijų apstu ir poindustrinės visuomenės teorijose bei kitokiose sociologinėse doktrinose.

Mitologijoje bei kai kuriose religijose matematiškai apskaičiuoti įvairūs pasaulio egzistavimo ciklai iki pat jo pabaigos. Psichologai teigia, kad žmogus turi kažką tai iš esmės keisti savo gyvenime kas 7- 8 metai. Ciklai gali reikštis įvairiais pavidalais, įgauti įvairias formas, pavyzdžiui, rato. Bet vyraujanti cikliškumo forma, į kurią yra įterptos ir visos kitos – tai spiralė. Ciklai būna istoriškai – trumpalaikiai ir kosmiškai – globalūs. Kai kuriais atvejais ciklo laikotarpį iš tikrųjų galima apskaičiuoti. Pavyzdžiui, žinoma, kad ekonomikos nuosmukio ir pakilimo ciklai kartojasi kas 5-7 metai, o stambūs ekonomikos vystymosi ciklai, pagal rusų mokslininko N. Kondratjevo teoriją, kartojasi kas 40-50 metų. Istorijoje išvis galima išskirti stabilaus vystymosi – sumaišties (revoliucijos, karai) – naujo stabilumo ciklus.

Kiekvienas naujas ciklas pagal išorę atkartoja prieš tai buvusius pagal dialektinę triadinę formulę: atsiradimas – egzistencija – pabaiga. Revoliucijos, karai, gamtinės ir socialinės katastrofos, žmonių gimimas ir mirtis – viskas cikliškai kartojasi ir tarsi sukasi tame pačiame rate. Į kiekvieną tam tikrų pokyčių ciklą yra įterpta ir jo priešingybė. Revoliucijoje visada pasireiškia ir kontrevoliucijos momentai, karas turi ir savo taikos periodus, nepriklausomybė brandina savyje naujos priklausomybės daigus bei atvirkščiai. Priešingi esamam ciklui momentai vėlgi pagal tendencijos principą galų gale tampa dominuojančiais ir atveda situaciją į naują pokyčių ciklą.

Pagal formą viskas tarsi kartojasi, nors turinys gali būti kokybiškai kitoks. Panašūs yra ne tiek ciklai, kiek jų kartojimosi dinamika. Lietuva išstojo iš Sąjungos (TSRS) – Lietuva įstojo į Sąjungą (ES). Pagal turinį šios Sąjungos skirtingos: viena buvo socialistinė, kita yra kapitalistinė, bet įvertinus formos ir turinio dialektiką tenka konstatuoti, kad toks „sąjunginis“ Lietuvos vystymosi ciklas yra priešingas nepriklausomos valstybės egzistavimo ciklui. Jeigu dar turėti omenyje ilgametį Lietuvos egzistavimą Rusijos imperijos sudėtyje bei bendrą Lenkijos karalystės ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės monarchijos laikotarpį, tai galima teigti jog „sąjunginiai“ Lietuvos ciklai istoriškai būna ilgesni nei „nepriklausomybiniai“.

Varomoji kiekvieno ciklo jėga – tai progreso ir regreso, naujų ir atgyvenusių reiškinių, gimstančių ir žlungančių procesų, revoliucinių ir evoliucinių permainų bei kitokių priešingybių vienybė ir kova. Šios priešingybės įvairiai santykiauja skirtingose ciklo fazėse, kur vyrauja viena ar kita pokyčių tendencija, pasižyminti savo įsitvirtinimo ritmiškumu. Kiekvienas ciklas galų gale pasiekia ribą , kurią galima pavadinti lūžio tašku, po kurio prasideda naujas ciklas. Bet lūžio taškas – tai kartu ir įvairių galimybių zona.

3. Pokyčių variantiškumas

Gali susidaryti įspūdis, kad dialektikos dėsniai veikia kaip koks geležinis mechanizmas. Deja, reikia skirti gamtos, visuomenės ir žmogaus dialektiką. Šiose būties srityse dialektika veikia su vis didėjančia subjektyvaus faktoriaus įtaka.

Žmogus visada gali rinktis tarp įvairiausių savo ateities variantų. Praeities nepakeisi, bet ateitis priklauso nuo pokyčių tendencijų, o jos gali būti įvairios, turėti įvairiausius posūkius ir viražus. Be to ir praeitį galima įvairiai interpretuoti. Kaip teigia egzistencialistai – žmogaus pasirinkimo laisvė – tai jo našta ir kančia, jo egzistencinės būsenos esmė.

Galimas visuomeninių pokyčių variantiškumas visada buvo diskusiniu klausimu. Marksizmas buvo kaltinamas perdėtu determinizmu ir asmenybės vaidmens menkinimu istorijos eigoje. Deja, tai paneigia paties K.Markso istorijos samprata. K. Marksas teigė, kad istorija pati nieko nedaro, ji neturi savyje jokio neaprėpiamo tūringumo, nekovoja jokiose kovose. Ne istorija, o būtent žmogus, tikroviškas, gyvas žmogus – štai kas visa tai daro, viską turi ir už viską kovoja. Istorija nėra kažkokia ypatinga asmenybė, kuri naudojasi žmogumi kaip priemone savo tikslams. Istorija – tai ne kas kita, kaip žmogaus, siekiančio savo tikslų, veikla.

Žmogaus istorinėje veikloje galimi variantai. Jis visada gali rinktis, kokias tendencijas spartinti ar slopinti, prie kokių ritmų ir ciklų prisitaikyti, kokius prieštaravimus tinkamai įvertinti ir kokius pokyčius palaikyti arba kokiems priešintis, kaip pasiekti tams tikros sistemos balanso bei išvengti ribinių kraštutinumų ir panašiai. Žinoma, tokiam pasirinkimui reikalingos žinios. Kaip teigė F. Engelsas, laisvė – tai veikla paremta dalyko išmanymu.

Prieš kiekvieną naujų pokyčių ciklą atsiranda taip vadinama „nestabilumo – neapibrėžtumo“ zona (gamtos moksluose tai vadinama „frustracijos“ zona), kurioje potencialiai susikoncentruoja įvairūs tolimesnių tendencijų variantai. Specialistai priskaičiuoja nuo 2 iki 6 galimų tokioje situacijoje variantų. Šioje vietoje žmogus ar visuomenė kaip tik ir gali pasirinkti vieną jų, ir visiškai ne faktas, kad šis pasirinkimas bus teisingiausias ir optimaliausias.

Lietuvoje 1990 metais politikai irgi galėjo rinktis iš keleto tolimesnių šalies vystymosi variantų liaudies interesui realizuoti: 1) nepriklausomos valstybės įtvirtinimas, 2) konfederacija su kitomis anuometinėmis TSRS respublikomis, 3) kartu su jomis TSRS pertvarkymas į tikrą lygiateisių respublikų federaciją, 4) įstojimas į kokią naują valstybių sąjungą, 5) kelių variantų kombinaciją.

Anuometinėje pasirinkimo situacijoje buvo dar dvejopai bei metafiziškai suprasta formos ir turinio dialektika.

Pirma. Buvo sutapatintas tautos intereso turinys ir jo išraiškos forma. Šis turinys gali būti realizuojamas įvairiomis valstybingumo formomis. Istorija žino nemažai atvejų, kai šie du dalykai nesutampa ir net prieštarauja vienas kitam. Suabsoliutinius nepriklausomybės idėją bei sutapatinus tautos interesus ir valstybingumo formą, Sajūdžio veikėjai atvedė ir Lietuvos tautą, ir Lietuvos valstybę į naują visišką priklausomybę nuo ekonominių, finansinių, karinių, civilizacinių bei kultūrinių Vakarų struktūrų.

Antra. Buvo supainiotas santvarkinis socialinis liaudies interesas ir politinė valstybės valdymo forma. Socializmo – kapitalizmo problematikos ignoravimas po perėjimo iš autoritarizmo prie demokratijos priedanga reiškė, kad kapitalistinės santvarkos įtvirtinimas neišvengiamai įsuks Lietuvą į stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijos verpetą bei faktiškai pavers ją kolonijinio tipo valstybe su formaliais nepriklausomybės požymiais.

Deja, jeigu variantas pasirinktas, tai jis užprogramuoja tokią pokyčių tendenciją, kuri neišvengiamai bus realizuojama iki tam tikro ciklo pabaigos ir kurios pasekmės gali būti visiškai nelauktos ir nepageidaujamas pačiam „programuotojui“. Pasirinkimo laisvė šioje situacijoje dialektiškai transformuojasi į savo priešingybę – įkūnytą būtinybę. Dialektiškas požiūris šioje situacijoje dar reiškia, kad bet kurio pasirinkto varianto realizavimas įmanomas tik socialinės ar tarpasmeninės kovos eigoje, kurioje galima ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Galima ir visiškai nieko nesirinkti. Tokiu atveju istorija pati pasirinks savo variantą. Ir kartais jis būna ne toks jau ir blogas.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą