RUDENINIS PATRIARCHO JUBILIEJUS

(Vytautui Landsbergiui-85)

Vytautas Landsbergis švenčia savo jubiliejų. Sulaukus tokio garbingo 85 metų amžiaus tikriausiai ir jam pačiam ir aktyviems visos nepriklausomos Lietuvos piliečiams kyla įvairiausių pamąstymų apie nueitą kelią. Simboliška ir tai, kad patriarcho jubiliejus švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čio jubiliejaus išvakarėse. Nepaisant kiek nepatogios, bet nuolat besikartojančios situacijos su kai kuriųveikėjų norais suteikti atbuline data profesoriui pirmo atkurtos Lietuvos prezidento titulą, jo lemiamas indelis mūsų valstybės vystymuisi yra akivaizdus. Norom nenorom, bet vieno iš Seimo narių ironišką pasiūlymą paskelbti “spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“ bei padaryti ją šventine, šia prasme galima vertinti ir gana rimtai.

Vytautas Landsbergis be abejo istorinė asmenybė, nepriklausomybės architektas visomis šio žodžio prasmėmis. Jo drąsus ir ryžtingas (pagal kitą versiją-provokuojantis) elgesys per lemiamus ir tragiškus 1991 metų sausio įvykius suteikė jam pelnytą autoritetą ir pagarba didelės Lietuvos gyventojų dalies akyse. Dabartinės Lietuvos valstybinis – politinis veidas – koks jis kam neatrodytu- tai V. Landsbergio atliktos „plastinės operacijos“ rezultatas. Tarp kitko būtent V. Landsbergio dėka Lietuvoje skirtingai nuo Latvijos ir Estijos buvo realizuotas nulinis pilietybės suteikimo variantas tautinėms mažumoms. Kita vertus, ne kiek nemažesnės žmonių dalies nuomone, V. Landsbergis taip ir išliks istorijoje savanaudišku ir kerštingu garbėtroška bei intrigantu, šešėlinio politikavimo „koncertmeisteriu“, kuris kaltas dėl ištikusių mūsų visuomenę įvairiausių nelaimių. Jis ir „kolūkius sugriovė“ ir „pilkojo kardinolo“ vaidmenį atliko.

Apie pateiktų Rezistentui Nr.1 kaltinimų rimtumą ir diapazoną galima susidaryti bendrą vaizdą štai iš tokių buvusių tikrų rezistentų pastebėjimų: „V.Landsbergis ne tik didelė problema, ne tik „amžina Lietuvos sloga“, kaip yra pasakiusi nepriklausomybės išvakarėse rašytoja F.Taunytė, bet dar ir valstybinio perversmo rengėjas, maištininkų įkvėpėjas, susijęs su pakaunės teroristine organizacija, kaip skelbiama Seimo Laikinosios komisijos išvadose. Vienas įžymiausių mūsų disidentų, intelektualas, praėjęs Sibiro gulagų pragarus Stasys Stungurys, yra neseniai rašęs šitaip: „Kiek dar toleruosime žmogų, sukėlusį tautoje didžiulę nesantaiką, inicijavusį politinį terorizmą, skleidusį totalinę neapykantą žmonėms, turintiems kitokią nuomonę ar požiūrį? Tam demonui nerūpi nei Lietuvos, nei jos žmonių likimas“. O štai dar vieno mūsų sąžinės balso, nuteisto stalinistų myriop ir kalėjusio Sibire ilgus dešimtmečius, jau išėjusio Anapilin, nuomonė, išsakyta jo nuostabioje knygoje „Išeinančiojo mintys“, kurios išleidimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija: „Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa“. Landsbergio pavardė ir asmens ypatybės knygoje gretinamos su Hitlerio, Stalino, Lenino asmenybėmis ir darbais. L.Dambrauskas pradėtą mintį užbaigia taip: „Manau, ir Landsbergio politiniai apetitai būtų visai kitokie, jei jis turėtų galimybę sukurti „savąją demokratiją“.

Plačioje visuomenėje jo asmenybės ir veiklos vertinimai itin paradoksalus. Visuotinai pripažįstama, kad jis iki šiolei yra įtakingiausias Lietuvos politikas, bet pagal visas sociologines apklausas ir reitingavimus per visą nepriklausomybės laikotarpį V. Landsbergis tradiciškai patenka į nemėgstamiausių veikėjų gretas. Jo įtaka šalies politiniams procesams ir net šešėlinio vadovavimo stilius dažniausiai viešai nepastebimi, bet jaučiami kiekviename mažiau ar daugiau reikšmingame politiniame žingsnyje ar posūkyje. Jo komentarai bei patarimai mirga visuose televizijos ekranuose, interneto portaluose ir laikraščių puslapiuose. Sėkmingiausi V.Landsbergio strateginiai projektai per pastarąjį laikotarpį – tai „prezidentė“ ir „anūkas“.

D. Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos Respublikos prezidente išvis unikalus reiškinys Lietuvos istorijoje. Kandidatė, kuri mokėsi Leningrado valstybiniame universitete ir dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kuri buvo aktyvi komjaunuolė bei komunistė, karščiausiai ir aršiausiai rinkiminėse batalijose buvo palaikoma konservatorių ir V. Landsbergio, kuris per visą naujausią Lietuvos istoriją pasižymėjo aršia rusofobija bei antikomunizmu, buvo faktiškas Lietuvos vidaus ir užsienio politikos formuotojas bei ideologinis „šaltojo karo“ su Rusija įkvėpėjas ir karžygys. V. Landsbergis savotiškai ir palaimino jos kandidatavimą į prezidentus pasakydamas, neva, garsią frazę: „Tegul Dalia tampa Lietuvos dalia“. Šį paradoksalų palaikymą galima paaiškinti tik viena aplinkybe: buvo numatyta, kad tokia prezidentė visiškai priklausys nuo „didžiojo stratego“.

Vėliau, kai pačioje savo prezidentavimo pradžioje D. Grybauskaitė pabandė kažkaip normalizuoti santykius su Rusija ir Baltarusija bei deklaruoti kiek savarankiškesnį politinį kursą santykiuose su JAV, tuoj pat tik jam žinomais būdais į visą šį reikalą įsikišo V. Landsbergis ir užsienio Lietuvos politika toliau nuriedėjo įprastais konfrontaciniais rusofobiškais bėgiais. Visiškai pelnytai jam prieš pat jubiliejų buvo įteiktas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Tokia politika, deja, nemažai kainuoja Lietuvos gyventojams ekonomine prasme. Nors nuo 2005 metų Lietuva gaudavo iš ES struktūrinių fondų nemažas dotacijas (beveik ketvirtadalį kasmetinio šalies biudžeto), bet tikriausiai nemažiau ir prarado dėl konfrontacinių santykių su savo kaimynais.

Dar vienas turintis strateginę reikšmę faktiško V. Landsbergio vadovavimo pavyzdinis projektas – V. Landsbergio anūko – Gabrieliaus – atvedimas į didžiąją politiką. O ir jo proanūkis Augustas irgi pradeda reikštis jau nuo pat „apačių“ ir ne karta pastebėtas gatvės politikos akcijose su NATO, ES ir JAV vėliavomis. Taigi, Landsbergių klanas įsitvirtino Lietuvos politikoje kaip reikiant ir su tolima perspektyva. Tai gal net svarbiausia Vytauto Landsbergio ir Nepriklausomos Lietuvos abipusė jubiliejinė dovana. Iš tikrųjų V. Landsbergio nuopelnai kapitalistinei Lietuvai yra įspūdingi. Daugiausiai jo pastangomis Lietuva per trumpą istorinį laikotarpį tapo NATO ir ES sudėtine dalimi, įtvirtino savo provakarietišką civilizacinę orientaciją, pertvarkė rinkos pagrindais ekonomiką ir visuomeninį gyvenimą.

Kita medalio pusė yra ta, kad šiandien Lietuva pirmauja pagal emigracijos, savižudybių ir pijokavimo mastą, beveik trečdalis Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, darbo užmokestis, pensijos, stipendijos bei kitos išmokos vienos žemiausios Europos Sąjungoje. Tuo pačiu kainų augimas didžiausias Europoje, Lietuva sparčiai sensta, mirštamumas lenkia gimstamumą, nuolat mažėja vaikų skaičius. Šokiruojantį pobūdį įgavo pajamų bei turto nelygybė. Pirmauja Lietuva ir pagal nedarbo bei korupcijos rodiklius. Kaip iškalbingai iliustruoja visa tai vienos socialinės grupes atžvilgiu ekonomistas N. Mačiulis: “Lietuvoje maksimalus mokytojo atlyginimas yra mažesnis nei Rumunijoje, dvigubai mažesnis nei Turkijoje, dešimt kartų mažesnis nei Austrijoje ar Olandijoje ir dvidešimt kartų mažesnis nei Liuksemburge“. Lygiagrečiai vyksta visuomenės desocializavimas, tautos ištautinimas, žmogaus nužmogėjimas bei žodžio laisvės apribojimai ir demokratijos degradavimas.Toks gyvenimas tiesiog varo žmones iš Lietuvos. ES Statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė ES šalių gyventojų prognozes iki 2080 m. Lietuvai prognozuojamas gyventojų skaičiaus kitimas ypač pesimistinis – tarp visų ES šalių. Pagal šias prognozes mūsų šalyje šio šimtmečio viduryje gyvens jau mažiau nei 2 mln., o 2080 m. – 1,65 mln. žmonių. Atsižvelgiant į tokias tendencijas kai kurie politologai ir ekspertai vis dažniau prabila apie egzistencinę grėsmę lietuvių tautai.

Kaip bebūtu, Vytautą Landsbergį reikia pasveikinti su jubiliejumi. Jis deramai atliko savo istorinį darbą. Tik klausimas, kaip šis darbas atsilieps tolimesniam Lietuvos likimui?

Reklama
Paskelbta temoje Komentarai | Parašykite komentarą

БАСНЯ ПРО МАКРОНА И МАКРУХУ

Жил-был Макрон. Фамилия такая была у человека. И была у него жена – Макруха. К тому же и имя у Макрона было соответствующее – Эмануэль. Это смутно напоминало какую-то давнюю порнуху. Но ничего не поделаешь. И не с такими именами и фамилиями люди живут!

Из-за полного сходства с именем и фамилией президента одной европейской страны чета Макронов нередко попадала отчасти в забавные, отчасти в неприятные ситуации. Кстати, и внешне обе пары были похожи друг на друга. Между прочим, из-за маленького роста нашего Макрона, как и упомянутого выше президента, недоброжелатели его ещё обзывали и Микроном.

Однажды Макрон со своей Макрухой отправились на рыбалку. Сидят они ранним утром на берегу реки, гипнотизируют взглядом поплавки, ждут клёва. Над речкой лёгкий туман стелется, вдали солнце встаёт. Вдруг перед ними прямо на воду садится вертолёт. Открывается дверь и в проёме появляется военный в натовской форме.

«Господа-товарищи Макроны?» – прокричал он, сложив ладони рупором.

«Господам мы не товарищи, а товарищам – не господа», – в ответ так же прокричал гордо Эмануэль. Но тут же спешно добавил: «Чего надо-то?».

«По приказу главнокомандующего силами НАТО вы конфискованы и будете доставлены в штаб-квартиру организации», – таков был ответ и тут же несколько десантников высадились с вертолёта на берег и подхватив опешивших Макронов под руки доставили их на борт летающей машины, которая сразу же и взлетела, выплеснув на берег несколько пескарей и другой мелкой речной живности.

В штаб – квартире разговор был короткий. Импозантный натовский генерал сказал, что они должны выполнить важное задание — Макрон и Макруха будут заброшены в логово стратегического противника, где надлежащие люди их и ознакомят с сутью порученного им дела. Возможно даже им придёться кого-нибудь убить.

«Но это же мокруха!» – воскликнула Макруха. «Это криминальное дело и мы на это не пойдём».

«Это ваш гражданский долг как индивидуальных членов НАТО» – строго отрезал генерал. Макрон промолчал. Он уже понял, что в этой ситуации отвертеться не удасться и лучше со всем соглашаться, а дальше будет видно.

В это время однофамильцы Макронов — президентская пара из одной европейской страны — как раз готовились отправиться с дружеским визитом в соседнюю неевропейскую страну, в логово этого самого «стратегического противника». Натовские специалисты воспользовались этим обстоятельством и внедрили Макрона и Макруху в сопровождающую президентскую свиту в качестве, якобы, работников пресс- службы президента.

Как заверили Макронов специалисты, устройство на работу ближних и дальних родственников — это обычная практика всех европейских и мировых лидеров, поэтому данная легенда никаких подозрений вызвать не может. Наоборот, это только придаст ей дополнительную правдоподобность. Тем более, что фамилия и внешность у них соответствующая. Поэтому именно их для выполнения данного задания и выбрали при помощи главного компьютера главного управления главного штаба НАТО.

О журналистике Макрон имел некоторое представление — неоднократно писал кляузы и жалобы во всевозможные инстанции по самым разным поводам. Делал это творчески и с удовольствием, по принципу – бумага всё стерпит. Но профессиональный журналист— это другое дело, здесь он был полный профан. Несколько уроков, которые ему преподали при подготовке к выполнению ответственного задания ничему существенному его так и не научили. По правде говоря, всю необходимую для агентурной работы информацию он пропустил мимо ушей, надеясь на то, что авось «пронесёт».

Но не «пронесло». Когда Макрон и Макруха в составе официальной президентской делегации прибыли в «логово», т. е.,в соседнюю неевропескую страну их сразу же и арестовали.

Оказывается спецслужбы стратегического противника имели своих людей в штаб-квартире НАТО и заранее всё знали о предстоящей операции по внедрению Макронов и по их заданию.

Обоих тут же перевербовали и сообщили, что они будут отправлены обратно с аналогичным заданием, о сути которого им своевременно сообщат надлежащие люди.

На сей раз Макруха ничего не сказала про мокруху, но уже поднаторевший в этих шпионских делах Макрон спросил: «А как же быть с предшествующим заданием, которое мы не выполнили? Ведь нас сразу разоблачат!». «Конечно, разоблачат» – был ответ. Но там вас снова перевербуют и отправят обратно к нам, а мы опять же поступим аналогично».

«А зачем это нужно» – задал сакраментальный вопрос Макрон. «Глупый вопрос» – ответили ему. Мы должны заботится о безопасности наших государств. Нам за это бюджетные деньги платят».

С тех пор и играют Макрон и Макруха в этот шпионский пинг-понг. И неплохо, кстати, живут. Живут, поживают, да богатство наживают. Только на рыбалку больше не выбираются. Чего-то побаиваются.

Paskelbta temoje Политические басни | Parašykite komentarą

DIDIEJI MARKSO ATRADIMAI IR DABARTIS

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas įtakodami vienas kitą gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibudino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

Po Markso ir Engelsio filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiskniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnauduojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

Markso kritikai teigia, kad jo pridetinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonomio išnaudojimo esmės nekeičia.

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelsio terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos sąvininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Chardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

***
Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tekmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą:„Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Paskelbta temoje Straipsniai | Komentarų: 2

НАШЕ ПОКОЛЕНИЕ

Мы поколение застоя и распада,
Распада времени, пространства и людей.
Меж двух эпох мы на кресте распяты,
И догораем на костре идей.

И пепел наш история развеет.
Никто не станет плакать и грустить.
Ни памятников нам, ни мавзолеев, –
Одно мерцанье Млечного пути.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

RUSOFOBIJA KAIP NACIONALINĖ IDĖJA

Lietuvos valdančiojo elito rusofobija peržengė visas įmanomas ribas. Bet koks oficialių pareigūnų, politikų ar atskirų gyventojų grupių, net ir vaikų, kontaktas su Rusija sukėlė mūsuose eilinės antirusiškos isterijos bangą. Tuoj pat įvairiausio plauko landsbergiai, juknevičienės, anušauskai, valatkos, kasčiūnai, tapinai, o dabar jau ir valstietiškieji pranckiečiai su bakais prabyla apie „tautos išdavikus ir neišmanėlius, Rusijos propogandos pinkles, Kremliaus klastą ir agresiją“. Kaip visada daugiausiai „smagių“ epitetų rusų atžvilgiu pažeria mūsų kūrybiškiausias „patriarchas“: jie ir banditai, ir vagys, ir kvailiai, ir žudikai, ir agresoriai, ir teroristai. Nacionalinis radijas, televizija, internetas pradeda springti nuo rusofobiškų straipsnių bei komentarų, žurnalistinių tyrimų bei ekspertų analitikos. Atsiveria tarsi kokia „pandoros skrynia“ ir ateina „pasaulio pabaiga“…

Rusofobija per pastarajį laikotarpį tapo vyraujančiu Lietuvos valdžios politiniu, kaip dabar madinga sakyti, – trendu, savotiška nacionaline vertybine idėja. Deja, tokios yra amerikietiškai europietiškos mūsų šalies vertybės. Kokių tikslų siekiama šios politikos ir ideologijos pagalba? Jų keletas ir jie gana utilitarūs.

1. Pateisinti vykdomą visuomenės ir valstybės militarizavimą ir didėjančias karines išlaidas bei faktinį šalies kolonizavimą NATO bei transnacionalinio kapitalo struktūromis.

2. Nukreipti visuomenės dėmesį nuo blogėjančios socialinės-ekonominės, kultūrinės-dvasinės bei geopolitinės – demografinės šalies situacijos ir regresuojančios Lietuvos vietos Europoje bei pasaulyje.

3. Konsoliduoti ir mobilizuoti tautą bei reabilituoti buržuazinį smetoninės Lietuvos elitą ir jo smogiamajį būrį – „miško brolius“ dėl jų kolaboravimo su naciais ir vakarų spectarnybomis prieškario, karo ir pokario laikais ir tuo pačiu slopinti antikapitalistines, atnimilitaristines ir arntiglobalistines nuotaikas visuomenėje.

4. Atgrasinti žmones, ypač jaunimą, nuo bet kokios alternatyvos dabartiniam politiniam kursui paieškos bei užsidirbti papildomus dividentus ir finansavimą iš galingesnių geopolitinių žaidėjų pusės, paverčiant šalį „buferine zona“.

5. Užkonservuoti kaip galima ilgesniam laikui (geriausiai „amžiams“) dabartinio šalies elito socialinę padėtį bei turimus interesus ir privilegijas, susijusias su kapitalistiniu kosmopolitiniu santvarkiniu visuomeninio vystymosi modeliu.

Šie bei kiti smulkesni rusofobiškos politikos tikslai matomi, kaip sakoma, „plika akimi“ ir jokių specifinių analitinių gebėjimų jų matymas nereikalauja. Šiek tiek sunkiau pastebėti kai kuriuos naujus momentus šioje vietoje. Šiandien akivaizdžiai perteklinė valdžios rusofobija pasiekė tokią koncentracijos ribą, kad aukščiau įvardinti jos tikslai vis ryškiau atveria savo išvirkštinę pusę, pradeda veikti priešingos pokyčių tendencijos.

Propagandistinis siekis pateisinti šalies militarizavimą ir karines išlaidas vis dažniau apnuogina nemalonią tiesą: kuo daugiau šalis militarizuojama, tuo mažiau ji saugi. Karinėmis priemoniemis įmanoma užtikrinti tik didesnį valdžios institucijų saugumą, kai tuo tarpu grėsmės civiliams gyventojams tampa tik didesnės. Militarizuotos pafrontės valstybės pirmosios ir sudega karo ugnyje.

Bandymai nukreipti dėmesį nuo realių, ypač socialinių, šalies problemų, jei tokie bandymai dar ir duoda palyginti apčiuopiamą efektą, ženkliai susilpnina valstybės institucijų motyvaciją jas spręsti. Jeigu niekas iš vidaus nespaudžia tas problemas spręsti, niekas nieko ir nedarys. Nusigyventa jau iki to, kad ES struktūros daugiau spaudžia mūsų valdžią kažką tai daryti šalies gyventojų labui, nei patys gyventojai. Formuojasi tipiškas protektoratinės ir kolonijinės visuomenės mentalitetas. Faktiškai ir protestuoti nebeliko kam – aktyviausia ir pasionariškiausia visuomenės dalis emigravo, liko daugumoje pensininkai ir depolitizuotas „ofisų planktonas“, integruoti į sistemą medikai ir mokytojai bei įvairios asocijuotos „mažumos“. Visos organizacinės galimo protestinio pasipriešinimo struktūros sugrautos, ofiziozinių propogandistų pastangomis didkredituoti visi galimi opozicijos lyderiai. Kaip sakė prezidentė savo metinėje kalboje Seime: „ Žiniasklaida – tai mūsų ginklas“…

Kam spręsti realias žmonių problemas jeigu jos netrukdo valdininkams ir politikams ramiai ir sočiai gyventi? Jiems trukdo tik jų pačių gobšumas, kvailumas ir nepematuotos ambicijos. Būtent tai ir kelia didžiausią grėsmę jų interesams ir privilegijoms. Jie dažnai peržengia „raudoną liniją“ ir paprasčiausiai „sudega“ tarpusavio rietenų ir konkurencijos lauže, bet karts nuo karto ir vėl prisikelia iš pelenų naujam gyvenimui kaip kokie mitologiniai „feniksai“. Deja, visa tai klampina juos į amžino dvasinio disbalanso ir egzistencinio nerimo būseną.

Kolobravimo su naciais reabilitavimas tampa vis didesne pačių „miško brolių“ ir juos šefuojančio valdančio elito diskreditavimu, ypač kai atskleidžiami nauji jų „žygdarbių“ dokumentuoti faktai ir ypač po to, kai Prancūzijos ir Vengrijos vadovai pripažino savo valstybių atsakomybę ir pasmerkė kolobracionistinių jų vyriausybių dalyvavimą Holokoste. Šiame kontekste Ambrazevičiaus – Škirpos laikinosios vyriausybės bei birželio „sukilimo“ garbinimas visiškai iškrenta iš istorinio ir politinio Senosios Europos konteksto. Tokiu būdu, ši politika skaldo ne tik Lietuvą, bet ir Europą.

Žmonių atgrasinimas nuo altenatyvos paieškų atgrasina juos nuo dabartinės politikos išvis. Jie balsuoja „kojomis“ , bėga iš Lietuvos, kviečiasi į pagalbą naujus „gelbėtojus“ bei koneveikia valdžios institucijas ir pačią valstybę. Ligiagrečiai radikalizuojama, fanatizuojama ir fašizuojama jos jaunųjų garbintojų ir šlovintojų grupė, kurios politinės kultūros lygis ir bendras išprusimas žemiau elementarios tolerancijos ir padorumo „plintuso“. Demokratija tampa vienpusio judėjimo magistrale, o žodžio laisvė – žaidimu į vienus vartus.

Žūtbūtinis siekis išsaugoti savo interesus ir privilegijas užkriečia mūsų elitą įvairiausių fobijų virusais. Jis praranda blaivaus ir racionalaus mąstymo dovaną. Baimės dėl savo praeities ir ateities bei postų, slaptų pažymų ir įtartinų ryšių šešėliai, pasiklausymų ir kompromato nutekėjimo pavojai kabo kaip domoklo kardas virš mūsų politikų galvų. Šizofrenija viską išsaugoti transformuojasi į visko praradimo paranoją. Jiems visą laiką atrodo, kad jų likimas kabo ant plauko ir jis bet kuriuo momentu gali nutrūkti arba atsitiktinai, arba kažkam paliepus.

Visa tai formuoja netikrą, dviprasmišką ir mistišką valdžios atmosferą, kuri diktuoja ir atitinkamus sprendimus. Politika tapo mūsuose pavojingiausia profesija. Su kaimynais (Rusija ir Baltarusija) vienaip ar kitaip tenka bendrauti, bet kadangi tai oficialūs priešai – neišvengiamai militarizuojasi ir politikų asmeninė sąmonė. Politikai nuolat kariauja ir „šaudo“ ne tik į „priešus“, bet ir į savus. Išsaugoti savo turtus ir inetesus jie bando statydami įvairias sienas bei tvoras, aptverdami jomis ir savo valstybę, ir savo „fazendas“. Ir viena, ir kita – jų privati valda.

Dabartinėje dirbtinai sukurtoje oficiozinėje informacinėje-politinėje erdvėje alternatyvaus šalies vystymosi variantų ne tik neįmanoma viešai svarstyti bei aptarinėti, jų ir nesimato. Kitaminčių persekiojimas bei slopinimas – tai tiesioginė vyraujančios rusofobijos sudėtinė dalis ir tąsa. Šioje vietoje V. Radžvilo ir jo tautinės ideologijos šalininkų konstatavimas, neva, „Lietuvoje gausėja atvejų, kai piliečiai įvairiais būdais persekiojimi dėl savo „neteisingų“ pažiūrų“, tai dėsninga istorijos ironija, nes kai per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo persekiojami, įvairiais būdais „presuojami“ ir sodinami į kalėjimą kairieji socialistinės ir komunistinės opozicijos aktyvistai, dabartiniai „represantai“ tylėjo arba net tyliai palaikė valdžios veiksmus. Dabar gi, kai represinė karuselė palietė ir juos pačius, staigiai praregėjo ir prabilo. Tai, deja, netrukdo jiems dalyvauti bendrame oficiozinių rusofobų chore.

Taigi, rusofobija iš konsoliduojančio ir mobilizuojančio tautą ideologinio įrankio tampa valstybę griaunančiu ir demokratiją niokojančiu politiniu meinstrymu, atitrukusiu nuo liaudies interesų elito iliuziniu savisaugos instrumentu. Yra tiesioginis ryšis tarp 2-jų faktų: Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal rusofobijos laipsnį ir tuo pačiu užima paskutiniąsias pozicijas pagal visus socialinius vystymosi rodiklius. Situacijoje, kai keičiasi visa geopolitinės lyderystės struktūra, o kapitalistinė globalizacija susidurė su gilia sistemine krize, galima teigti, kad rusofobiška Lietuva – tai Lietuva be ateities.

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

ЮБИЛЕЙ

(К 40–летию выпуска философского ф–та ЛГУ)

Под этот славный юбилей
Мы мудрость излучали.
Мы изучали гегелей
И фихтев изучали.

И все законы бытия
Нам до конца знакомы.
Законы койки и питья,
Законы кройки и шитья,
И прочие законы.

Хоть льём словесный мы елей
На раны может рано,
Но вот пришёл он – Юбилей,
И это очень странно.

30 июня 2017 г.

Paskelbta temoje Be kategorijos | Parašykite komentarą

KUO KVEPIA LIETUVIŠKAS KAPITALIZMAS?

Ar dar kas prisimena, nuo kuo prasidėjo kapitalizmas mūsų šalyje? Priminsiu, – nuo mokamų viešųjų tualetų! „Pinigai nekvepia“ – šis vieno Senovės Romos imperatoriaus pasakymas tapo lietuviškos rinkos ekonomikos pradinio kapitalo kaupimo metodologija ir technologija. Prieš keletą metų Kaune net buvo atsiradęs taip vadinamas „auksinis“ tualetas. Reaguodami į tokias tendencijas gyventojai miestų atokesnius kiemus bei aplinkinę gamtą pavertė išvietėmis. Šlapimu dvokia net pajūris ir valstybinių įstaigų prieigos.

Dabar jau visi gamtiniai ir prigimtiniai žmogaus poreikiai apmokestinti kaip reikiant. Oras, maistas, būstas, miegas, seksas… Priimti arba svarstomi net specialūs įstaymai – pieno įstatymas, cukraus įstatymas, dirvožemio bei alkoholio vartojimo įstatymai. Sulauksim tikriausiai ir kokio nors „runkelių“ įstatymo. Nuolat brangsta maisto produktų kainos. Įvesti pagalvės ir ekologijos mokiesčiai. Toliau vyksta žemės plotų ir vandens tvenkinių „prichvatizavimas“, klesti prostitucijos ir narkomafijos biznis, siautėja bankų bei finansinių institucijų atviras lupikavimas bei plėšikavimas. Biznio ir pelno kvapas „permuša“ skurdo ir degradavimo tvaiką.

Visa tai stumia žmogų į socialinę ir egzistencinę neviltį, susvetimėjimo, kriminalo, pijokavimo, emigracijos, savižudybių prarają. Nauju postmodernistiniu pavidalu restauruojama vergovinė sąntvarka, kurioje „nekvepia“ ne tik pinigai, bet ir politika bei kultūra. Visuotinas drabstymasis politiniais purvais ir kultūrologiniais „ekskrementais“ tapo savotišku „nacionaliniu poreikiu“. Politinio elito bei įvairiausių interesų grupių įtakojama bei reguliuojama žiniasklaida formuoja visuomenės požiūrį į vieną ar kitą reiškinį arba žmogų. Vieni tampa pateptaisiais ir pakvepintais, kiti – apipilti srutomis ir paskandinti.

Smarvė sklinda iš visų lietuviško kapitalizmo kampų ir užkampių. Kaip žinia, gyvo organizmo pūvimo procesas prasideda nuo galvos, tai yra nuo valdžios. Pūvimas gali būti ir užkrečiamas. Politikų bei valdininkų spintose apstu pašvinkusių praeites lavonų, kurie dar nesuiro iki skeleto stadijos. Patys politikai su spectarnybų pagalba jos ieško vieni pas kitus bei ištraukia į viešumą. Viešumoje jie paskleidžia savo užkonservuotą smarvę po visą visuomenę ir užkriečia ją savo bacilomis bei virusais.

Deja, lavonų-skeletų savininkai taip visom prasmėm nupudruoti, kad ir patys atrodo kaip gyvi numirėliai. Jie ne šio pasaulio gyventojai. Ir „Lietuvos širdis“ – Seimas – tampa panašus į prabangų tautos morgą su fontanų ir gėlių klumbomis O kai dar pasidabina kokiomis gedulo vėliavomis, tai vaizdelis – visai makabriškas. Viešojo tualeto ir politinės lavoninės „aromatai“ susimaišo su saldžiarūkščiais pūvančios valstybės kvapais.

Europoje protestuojantys žemdirbiai užverčia valdžios institucijas mėšlo krūvomis. Mūsuose žmonės (pagrinde pensijinio amžiaus) stovi prie jų pasigražinę ir pasikvepinę, su plakatais ir inteligentiškais paraginimais valdžiai „atkreipti dėmesį“. Ore tvyrauja beveik šventinė atmosfera. Todėl jie ir nejaučia kanalizacinės kapitalizmo smarvės.

Paskelbta temoje Komentarai | Parašykite komentarą