IV. TRYS DIALEKTINIO MĄSTYMO PRINCIPAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Principas – tai dėsnio realizavimosi būdas. Dialektinis mąstymas arba dialektinė logika adekvačiai atspindi realaus pasaulio dialektiką ir iš esmės sutampa su dialektinio vystymosi dėsniais. Dialektinė istorijos logika atvaizduojama dialektinėje mąstymo logikoje.

1. Pusiausvyros (harmonijos ar balanso) principas.

Šis principas įkūnija priešybių tapatybę, kuri ryškiausia tada, kai priešybių jėgos yra vienodos. Tai brandžiausia prieštaravimo stadija. Visi reiškiniai ir procesai visatoje siekia pusiausvyros. Priešingybių harmoningas subalansavimas – tai brandžios ir stabilios būsenos charakteristika. Bet pusiausvira – tai ne mechaninis priešybių subalansavimas. Tiesiog tai situacija, kai priešingybės susilieja į vieną visumą ir papildo viena kita, sudarydamos tuo pačiu palankią egzistencijos erdvę tarp dviejų priešingų polių.

Žmogus instinktyviai visada nujaučia, kad gyvybinga tiesa yra kažkur per vidurį. Dar Aristotelis suformulavo taip vadinamo „auksinio vidurkio“ principą. Tarp dviejų niūrokų mūsų planetos polių yra ekvatoriaus zona, kur visiškai kitoks klimatas, apstu įvairiausios augmenijos ir gyvūnijos. Kiekvienas gydytojas žino, kad jeigu ligonio temperatūra yra apie 34 arba 43 laipsnius Celsijaus, tai jis gali mirti. Bet jeigu temperatūra apie 36,6 laipsnių – tai gyvybės ir normalaus funkcionavimo erdvė. Chemija teigia, kad natris ir chloras pavojingi žmogaus sveikatai elementai. Bet jų subalansuotas sujungimas – tai valgomoji druska, kuri reikalinga žmogaus organizmui.

Taigi, subalansuotas priešingybių sujungimas visada sudaro harmonijos arba pusiausvyros zoną, kurioje atsiranda optimaliausios vystymosi sąlygos. Kai kurie specialistai teigia, kad optimalią subalansuoto vystymosi zoną sudaro 60 – 70 % vienos priešingybės ir 30 – 40% kitos. Už jos ribų yra poliariškos rizikos zonos, artėjant prie kurių pokyčių procesas susiduria su neigiamomis pasėkmėmis ir priešinga pokyčių tendencija. Kiekvienoje šeimoje ar darbo kolektyve, pavyzdžiui, moteriško arba vyriško prado dominavimas problemišku daro pačios sisteminės visumos egzistavimą.

Visuomenėje svarbus balansas tarp įvairių socialinių grupių, politikoje – tarp skirtingų valdžių, ekonomikoje – tarp nuosavybės formų ir t.t. Globaline prasme neperseniausiai egzistavo pasaulinės socializmo sistemos ir pasaulinės kapitalizmo sistemos balansas. Tai sudarė dialektišką priešingybių vienybę ir kovą. Žlugus TSRS neišvengiamai anksčiau ar vėliau ir kapitalistinis Vakarų pasaulis turėjo susidurti (ir tai jau matoma) su rimtomis egzistencinėmis problemomis, nes išnykus vienam dialektinės visumos paliariškumui nyksta ir jo priešingybė, žlunga visa globalinių santykių sistema. Iliuzija, kad pasaulyje dominuos nugalėjusi priešingybė pasibaigė. (Kaip, deja, ir iliuzija dėl amžiams nugalėto Antrajame pasauliniame kare fašizmo).

Tik stiprėjantis komunistinės Kinijos ir atsigaunančios Rusijos globališkumas bei kitų globalinių „žaidėjų“ atsiradimas dar gali transformuoti šį degradavimo procesą į kažkokią naują pasaulinę balansinę tvarką. Bet ir šiuo atveju Vakarai jau nebebus tais „Vakarais“, prie kurių pasaulis per 500 metų Vakarų Europos dominavimo buvo pripratęs. „Europos saulėlydis“ – tai „geležinė“ dialektinės logikos išvada.

Kita vertus, besiformuojantis daug-poliarinis pasaulis – tai tik pereinamoji jo būklė. Galu gale pagal dialektikos dėsnius vis vien susiformuos nauja bipoliarinė pasaulinė tvarka. Vien-poliariškumas ir duag-poliariškumas – tai tik laikini nukirpimai nuo dialektiškai prieštaringos pusiausviros.

Šiandieniniame visuomeniniame Lietuvos gyvenime visur balansas yra pažeistas: visuomenėje išskirtinės pozicijos sudarytos stambaus verslo grupėms, politikoje dominuoja užkulisinio klano interesai, ekonomikoje viską diktuoja privati nuosavybė.

Deja, balansinės pusiausvyros dialektiškumas pasireiškia tuo, kad jis nuolat pažeidžiamas vienos ar kitos jį sudarančios priešingybės naudai. Dialektinių priešingybių balansas niekada nesiekia 50/50 santykio. Dialektika – tai ne aritmetika. Kartais tam, kad atstatyti balansą tenka ir „perlenkti lazdą“. Kaip sakoma, neperlenksi – neištiesi. Nuolatinis balanso „išbalansavimas“ arba, kalbant sinergetikos terminais, chaoso ir tvarkos priešprieša – tai egzistencinė bet kurios pusiausvyros būklė. Čia irgi veikia triadiškumas: balansas – disbalansas – balansas+ arba: tvarka – chaosas – tvarka+.

Pusiausvyros kitimas visada reiškia, kad konkrečiu momentu konkrečioje situacijoje daugiau yra vienos priešingybės elementų bei tendencijų, nei kitos. Jei daugiau stiprumo, tai mažiau silpnumo, jei daugiau aktyvumo, tai mažiau pasyvumo, jei daugiau senatvės, tai mažiau jaunystės ir t.t. Žmogaus gyvenime vienokiu ar kitokiu laikotarpiu gali dominuoti sėkmės arba nesėkmės veiksniai. Pusiausvyros principas veikia nepaisant žmogaus norų ir valios. Žmogus gali tik paskatinti bei paspartinti jo veikimą arba trukdyti jam pasireikšti. Bet pastaruoju atveju žmogaus veiksmai gali atsisukti prieš jį patį.

2. Tendencijos principas.

Subalansuotos sistemos pusiausvyros išsiderinimas – kita jos dialektikos pusė, kita poliarinė priešingybė, kuri veda prie jos (sistemos) chaoso. Sistemos priešingybių subalansavimas ir išsiderinimas reiškiasi kaip tendencijos. Aukščiau aš jau minėjau, kad priešingybių vienybė – tai laikinas reiškinys, o jų kova – tai nuolatinė būsena. Jeigu yra kova, reiškia kažkas laimi, kažkas pralaimi. Kiekvienoje sistemoje kaupiasi įvairūs pokyčiai, kurie vyksta vienos iš sistemos esmę sudarančių priešingybių kryptimi.

Šie pokyčiai (ir kiekybiniai, ir smulkūs kokybiniai) sudaro tendenciją, tai yra jie neturi tiesiosios linijos formos, o gali nukrypti, daryti visokius posūkius, netgi grįžti į išeities tašką, bet galų gale pokyčių tendencija link vienos iš sistemos priešingybės įgauna vis ryškesnį pobūdį. Atėjus pavasariui klimatas turi aiškią atšilimo tendenciją, nors kiekviena sekanti diena gali būti ne tik šiltesnė, bet ir šaltesnė nei prieš tai buvusi. Iš vadybos vadovėlių yra žinoma, kad verslo organizacijose gali vyrauti arba valdymo centralizacijos arba decentralizacijos tendencijos priklausomai nuo organizacijos dydžio, sociokultūrinės aplinkos, vaidybinio stiliaus ir kitokių veiksnių. Ekonomikoje taipogi atskirais laikotarpiais pradeda dominuoti nuosmukio arba pakilimo tendencijos. Valstybės valdymo srityje tam tikru laikotarpiu į pirmą vietą iškyla autoritarinės arba demokratinės tendencijos. Žmogaus organizme kokia nors liga arba progresuoja, arba žmogus sveiksta ir panašiai. Jeigu vyraujanti tendencija link vienos priešingybės pasiekia kritinį tašką, sustiprėja priešinga tendencija, kuri stumia pokyčių procesą atgal į balanso būseną.

Tendencijos gali keistis vietomis panašiai kaip futbole komandos po pertraukos keičiasi vartais. O ir rungtynių eigoje žaidybinė situacija prie vienų ar kitų vartų nuolat keičiasi į priešingą. Tarp kitko, šis komandinis žaidimas tikriausiai yra dialektiškiausias sporto reginys. Jame galima pamatyti visų dialektikos dėsnių, principų ir formų koncentraciją. Deja, būna ir negrįžtamos tendencijos. Pavyzdžiui, gyvo organizmo senėjimas. Visuomenėje bei žmogaus gyvenime tendencijos gali būti subjektyviai valdomos, stabdomos arba spartinamos.

Dabartinę pasaulio amerikanizuotos globalizacijos tendenciją pastebimai keičia jo ekonominio bei politinio segmentavimo ir regionalizavimo tendencija. Šiandien vyraujanti Lietuvoje ištautinimo ir išvalstybinimo tendencija susiduria su vis stiprėjančia nepriklausomos valstybės atstatymo iš naujo tendencija, tautos suverenių galių įtvirtinimo procesais. Vis gilėjantis kapitalizavimas šalyje, visų gyvenimo sričių sukomercinimas susilaukia vis didėjančio socialinės valstybės bei socialistinės idėjos šalininkų pasipriešinimo. Kuo stipresnis valdžios spaudimas, tuo stipresnis ir opozicinis pasipriešinimas (pastarasis gali reikštis įvairiomis formomis, tame tarpe ir išorėje ne itin pastebimomis) jos valdomom ir diegiamom tendencijom.

Priešingos tendencijos – 1) arba galų gale tampa stipresnės ir sugrąžina sistemą į pusiausvyros būklę, 2) arba visiškai įveikia iki šiolei vyraujančią tendenciją ir nuveda sistemą į priešingą rizikos zoną, 3) arba pačios būna nugalimos ir priverstos galutinai užleisti savo pozicijas iš pat pradžių besireiškiančiai tendencijai. Antru ir trečiu atvejais pokyčių tendencijos peržengia taip vadinamą ribą ir sistema patiria kokybinį šuolį, kuriame aktualizuojasi neigimo neigimo bei kiekybinių pokyčių perėjimo į kokybinius dialektika.

3. Ribos principas.

Iš aukščiau pateiktų pusiausvyros ir tendencijos principų tampa aišku, kad tapačios sistemos pokyčiai vyksta tam tikrose ribose. Pokyčių tendencija pasiekusi ribą arba įveikia ją, arba grįžta į išeities tašką, arba į balanso būseną. Nors pradinė tendencija ir gali visiškai priartėti prie ribos, bet iš esmės vienos ir tos pačios sistemos rėmuose pati abipusė riba niekada nepasiekiama, kadangi susiduria su atvirkštinės tendencijos pasipriešinimu. Naktis visuomet tamsiausia prieš aušrą. Pralaimėjimas prasideda pasiekus šlovės viršūnę.

Pati riba gali būti ir nematoma bei nesuvokiama. Jos įveika ir sistemos kokybės kaita gali vykti nežymiai. Senovės Graikų filosofijoje yra taip vadinamos aporijos „Plikis“ ir „Krūva“. Jeigu nuo galvos krenta plaukai, tai po kurio plauko atsiranda plikė? Po kurio grūdo jų visumą jau galima vadinti krūva? Tai yra pačios „ribos riba“ gali būti visiškai nefiksuojama ir „nepagaunama“. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ji konkreti. Riba – tai kiekybės ir kokybės priešingybių vienybė. Kiekvienas objektas ir reiškinys turi savo ribą iki kurios kokybė egzistuoja nepaisant kiekybinių pokyčių.

Artėjimas prie ribos – tai sistemos erozija, o jos peržengimas – sistemos griūtis. Mirtis – gyvenimo griūtis. Skyrybos – šeimos griūtis. Revoliucija – valstybės griūtis. Bet tuo pačiu sveikos gyvensenos tendencijos – gyvenimo pratęsimas. Susitaikymas ir kompromisas šeimoje – jos išgelbėjimas. Reformos – subalansuoja valstybę revoliucinėje situacijoje. Perdėtas demokratizavimas veda į anarchiją. Saikingas – užtikrina tvarką. Ir t.t.

Taigi, kiekviena tendencija įveikus ribą transformuojasi į savo priešingybę. Šios dialektinės metamorfozės fiksuojamos ir liaudies sąmonėje, kuri teigia: „ Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis“ arba „Nėra to blogio, kuris neišeitų į gėrį“ ir panašiai. Ribos principo suvokimas leidžia žmogui pasirinkti išmintingą gyvenimo taktiką ir strategiją. Jos nepaisymas dažniausia atveda prie netikėtų ir nemalonių pasekmių. Visada naudinga žinoti, kad visi reiškiniai ir procesai turi savo ribas. Kitaip puikaus rezultato siekimas gali perbraukti tiesiog gerą rezultatą, o paskutinis lašas gali perpildyti kantrybės taurę.

Politinių skandalų mūsų šalyje kiekybinė tendencija jau pasiekė tokią ribą, kad tai atvedė į visos politinės – partinės sistemos krizę. Realaus valstybingumo požymių nykimas ir žmonių gyvenimo desocializavimo procesai jau priartėjo prie ribos, už kurios – valstybės praradimas ir tautos bei liaudies ištautinimas ir išliaudinimas. Tauta nyksta kaip etnosas, liaudis – kaip sociumas. Jie nyksta ir kaip realūs reiškiniai ir kaip sąvokos. Šią tendenciją, dabar jau vargu ar galima besustabdyti. Ją galima tik sulėtinti, pakoreguoti arba transformuoti į kažkokį naują derinį.

Deja, ribos gali prasiplėsti arba, atvirkščiai, susiaurėti. Reikalas tas, kad nėra visiškai uždarų sistemų. Kiekvieną sistemą dar veikia išorės faktoriai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja jos vidinius procesus. Kaip teigė V. Leninas – dialektinis mąstymas – tai konkreti analizė konkrečios situacijos.

Reklama
Paskelbta temoje Be kategorijos | Parašykite komentarą

III. TRYS DIALEKTIKOS DĖSNIAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dėsnis – tai pastoviai besikartojantis, nuolatinis ir esminis reiškinių ir procesų tarpusavio ryšys bei sąveika.

1. Pagrindinis dialektikos dėsnis – priešybių kovos ir vienybės dėsnis.

V. Leninas bet kurios visumos sudvejinimą vadino dialektikos esme. Šiuolaikinėje dialektikos teorijoje tai dar vadinama poliariškumo arba binarizmo dėsniu. Kiekvienas reiškinys yra sudvejintas į poliarines priešingybes, kurios savo vienybėje suteikia šiam reiškiniui tam tikros sistemos pobūdį. Panašios sistemos funkcionuoja visur – gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Kadangi viskas šiame pasaulyje juda, tai šis poliariškumas yra sistemos vystymosi ir kitimo priežastis, varomoji savijudos jėga ir jos šaltinis.

Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos galutinai atsiskirti arba viena kitą sunaikinti esamos sistemos ribose. Prieštaravimas nėra dalyko ar reiškinio defektas. Atvirkščiai, jis yra jo gyvybingumo resursas. Priešingybių vienybė – tai ne išorinių polių mechaninis sujungimas, o vidinė objekto esmė. Kiek magnetą neskaldyk į skirtingas dalis, kiekvienoje jų vėlgi atsiras du priešingi poliai. Esmė – tai sudvejinta vienybė. Poliariškos priešingybės sudaro ne tik sistemos vienybinį branduolį, bet jos dar ir nuolat kovoja viena su kita. Šioje kovoje viena ar kita priešingybė nuolat nugali arba pralaimi, nuolat įtakoja viena kitą, nuolat prasiskverbia viena į kitą ir vėl atsiskiria nauju pavidalu. Kova turi absoliutų pobūdį, tuo tarpu priešingybių vienybė – reliatyvus reiškinys.

Visuomenės ir žmogaus gyvenimas kupinas įvairiausių prieštaravimų. Deja, ne kiekvienas prieštaravimas yra dialektinis. Pavyzdžiui, prieštaravimas tarp žmonos ir vyro šeimoje – tai dialektinis prieštaravimas, bet prieštaravimas tarp žmonos ir vyro meilužės toks nėra. Dialektinis prieštaravimas – kai priešingybės negali egzistuoti viena be kitos. Kiekviena jų egzistuoja tol, kol egzistuoja kita. Kitais atvejais reikia kalbėti ne apie dialektinius, o apie formalios logikos prieštaravimus.

Priešingybių vienybė ir kova, sudvejintas poliariškumas būdingas visai materijai, visuose jos lygmenyse – atomas susideda iš teigiamai pakrauto branduolio ir neigiamai pakrautų elektronų, žemės planeta turi šiaurės bei pietų polius, kurie periodiškai (maždaug kartą per 450000 metų) keičiasi vietomis, visuomenėje vyksta nuolatinė klasių bei įvairių socialinių grupių, politinių partijų ir lyderių kova, žmoguje siela nuolat kovoja su kūnu ir pnš. Sistema egzistuoja tol, kol egzistuoja jos esmę sudarančios priešingybės. Jų kovoje, nugalėjus vienai ar kitai priešingybei, sistema iš esmės keičiasi, ji transformuojasi į kitokią sistemą, kurioje vėlgi atsiranda kitos priešingybės. Kiekviena sistema turi tam tikrą priešingybių hierarchiją, kurioje galima išskirti vidaus ir išorės, esminius ir neesminius, o visuomenėje antagonistinius bei neantagonistinius prieštaravimus. Antagonistiniai prieštaravimai reikalauja vienos iš priešingybių sunaikinimo.

Įvairiose sitemose visada egzistuoja pagrindinis priešingybių prieštaravimas. Kaip žinia, pagrindinis giluminis kapitalizmo prieštaravimas – tai prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačiai – nuosavybinio pagaminto produkto pasisavinimo. Kadangi musuose savarankiškos finansinės sistemos ir nacionalinės ekonomikos beveik nebeliko, o jos likučiai integruoti į pasaulinio kapitalizmo gamybą, tai dabartinėje globalizuotoje nomenklatūrinio – biurokratinio kapitalizmo Lietuvoje sistemoje šį prieštaravimą, mano galva, galima kiek pakoreguoti.

Pagrindinis lietuviško kapitalizmo prieštaravimas – tai prieštaravimas tarp visuomeninio – globalizuoto prekybinės-finansinės gamybos pobūdžio ir oligarchinio – nomenklatūrinio pasisavinimo.

Šis pagrindinis prieštaravimas pasireiškia keliais pavidalais.

– Prieštaravimas tarp politinės klasės globalizavimosi, europizavimosi bei kapitalizavimosi ir daugumos žmonių išvalstybinimo, ištautinimo bei desocializavimo.
– Prieštaravimas tarp buvusios visaliaudinės nuosavybės privatizavimo sąskaita praturtėjusio mažumos sluoksnio ir skurstančios, emigruojančios bei degraduojančios liaudies daugumos.
– Prieštaravimas tarp sisteminės transnacionalinio kapitalo ekspansijos į Lietuvos rinką ir smulkaus bei vidutinio nacionalinio verslo interesų bei tikslų.
– Prieštaravimas tarp Lietuvos tapimo periferine globalinio kapitalizmo zona ir politinio mūsų šalies elito ambicijų įtvirtinti savo lyderystę bei įtaką Baltijos regione ir Eurosąjungoje.
– Prieštaravimas tarp besiformuojančios IT-specialistų klasės kaip pagrindinės globalizuotos informacinės – kompiuterinės technologinės bazės subjekto ir jos kūrybinių rezultatų privatizavimo bei biurokratinio-valdininkiško jos darbo ir gyvenimo būdo organizavimo.

Lietuvos raidą taip pat įtakoja tarpcivilizaciniai (Rytų ir Vakarų), tarpetniniai, tarpkonfesiniai, geopolitiniai ir kitokie prieštaravimai, o taip pat modernistinių ir konservatyvių veiksnių priešprieša.

Jeigu Lietuvos valdžia sugebės kaip nors subalansuoti visus šiuos prieštaravimus – sistema išliks nepakitusi. O jeigu viršų paims vienos ar kitos tendencijos – ji iš esmės pasikeis. Iki šiolei Lietuvos visuomeniniame gyvenime dominavo vienokios tendencijos, dabar jau matosi ir kitokių pokyčių užuomazgos.

2. Kiekybinių pakyčių perėjimo į kokybinius pokyčius dėsnis.

Šis dėsnis atskleidžia tikrovės pakitimų mechanizmą. Kiekybiniai pakitimai, kurie vyksta kiekvienoje sistemoje ir įvairiais pavidalais nekeičia pačios sistemos apibrėžtumo bei tapatybės kol jie nepasiekia tam tikros ribos. Kiekybiniai pokyčiai vienos ir tos pačios sistemos rėmuose negali tęstis amžinai. Visada egzistuoja riba. Kaip sakoma liaudyje, visada reikia žinoti saiką. Tarp kitko ir Hegelis naudoja tokią kategoriją. Daiktas lieka savimi tol, kol jame yra nusistovėjusi kiekybinių požymių pusiausvyra arba saikas. Kai jis pažeidžiamas, kai peržengiama kiekybinių pokyčių riba, įvyksta sisteminės kokybės paneigimas (pagal Hegelio terminologiją – jos įveika) ir atsiranda nauja kokybinė visuma su naujais prieštaravimais.

Tokiu būdu vyksta senos kokybės paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesnių materijos formų virtimas sudėtingesnėmis, perėjimas iš žemesnio jos išsivystymo lygio į aukštesnį ir panašūs dalykai.

Klasikinis pavyzdys iliustruojantis šio dialektikos dėsnio veikimą – tai vandens transformacijos priklausomai nuo kiekybinių jo temperatūros parametrų. Kai vanduo įkaista iki 100 laipsnių pagal Celsijaus skalę, jo kokybinis tapatumas pasikeičia – vanduo pavirsta garais. Kai jis atšaldomas iki 0 laipsnių Celsijaus – vanduo tampa ledu. Kiekvienas vandens temperatūros pakitimas 1 laipsniu sulėtina arba, atvirkščiai, paspartina vandens struktūrą sudarančių atomų judėjimą. Bet pats vanduo išlaiko savo skystą sisteminę būklę tik iki tam tikros atomų pagreitėjimo ar sulėtėjimo ribos (100 ir 0 Celsijaus laipsnių).

Taip pat iš chemijos mokslo yra žinoma, kad nuo atomų kiekio priklauso cheminio elemento kokybiniai parametrai, iš biologijos mokslo žinoma, kad nuo chromosomų kiekio priklauso gyvo organizmo kokybinės charakteristikos ir t.t.

Kokybiniai pokyčiai gali vykti dviem būdais: staigiai, revoliucingai ir lietai, evoliucingai. Jie abu vėlgi dialektiškai susieti tarpusavyje ir vienas kitą įtakoja. Bet ir vienas ir kitas būdas galų gale atveda sistemą į tokią situaciją, kuri filosofijoje apibūdinama kaip „šuolis“. Tai vienos sisteminės kokybės perėjimo į kitą sisteminę kokybę momentas. Jis ne būtinai turi būti labai greitas. Kartais tai būna gana užsitęsęs šuolis. Arba kartu ir greitas ir užsitęsęs. Pagal savo formą greitas, o pagal turinį – ilgametis. Gali būti ir atvirkščiai. Be to „šuolio“ forma ir turinys irgi sąveikauja tarpusavyje, gali vykti jų tarpusavio inversija.

Pavyzdžiui, 1990 metų kovo 11 dieną Lietuva padarė pagal savo socialinį – istorinį turinį šuolį iš socializmo sistemos į kapitalizmo sistemą, kuris pagal formą įgavo nepriklausomybės atkūrimo pavidalą. Jis tęsiasi iki šiolei ir dar neįgavo galutinės ir išbaigtos formos. Ir atvirkščiai, pirminė „nepriklausomybinė“ Lietuvos revoliucinio „šuolio“ forma laikui bėgant tampa savo turininga bei užsitęsusia priešingybe – visiška priklausomybe nuo Vakarų kapitalistinių finansinių, karinių ir politinių struktūrų.

Taigi, šioje vietoje vėlgi pasireiškė Hegelio – Markso triadiškumas: priklausomybė – nepriklausomybė – priklausomybė+. Galų gale pagal panašią schemą keisis ir turinys. Bet kuriuo atveju „šuoliškumas“ – tai bendra dialektinio kiekybinių pakeitimų perėjimo į kokybinius pakeitimus dėsnio apraiška.

3. Neigimo neigimo dėsnis.

Šis dėsnis dar vadinamas „dvigubo neigimo“ dėsniu. Jis atspindi kokybinius pakitimus, kurie vyksta kaip senosios kokybės paneigimas ir naujos atsiradimas. Šis dėsnis leidžia daryti išvadą apie pažangų vystymosi pobūdį. Jo esmė – senumo neigimas naujumu, kuris po kurio laiko pats pasensta ir paneigiamas kitomis naujovėmis. Bet tas „antrinis naujumas“ pagal savo formą yra panašus į prieš tai egzistavusį „senumą“. Neigimo neigimo dėsnis adekvačiausiai atkartoja vystymosi triadiškumą. Neigimas pagal Hegelį, tai ne šiaip senos kokybės sunaikinimas, o jos „įveika“, t,y. sunaikinimas, išsaugant dalį buvusio turinio.

„Įveikos“ turinį kaip tik ir sudaro sunaikinimas bei dalies neiginio išlikimas. Tokiu būdu atsiranda nauja aukštesnio lygmens kokybė, kurioje ne tik išsaugojami kai kurie paneigtos realybės bruožai, bet iš esmės pasikartoja prieš pirmą neigimą buvusi realybė. Pasėjus grūdą iš pradžių gaunasi jo neigimas – augalas, o paskui neigimo neigimas – daug grūdų. Pabaiga panaši į pradžią (grūdas). Įvyksta savotiškas pasikartojimas, sugrįžimas į pirminę būklę. Bet tai naujas, išplėstinis (daug grūdų) neigimo ciklas. Derlius visada turi būti turtingesnis nei pradinė sėja. Hegelio neigimo neigimo dėsnis veikia kaip 5 etapų procesas: 1. dialektinis esamos situacijos neigimas; 2. pirmojo neigimo rezultatų neigimas; 3. teigiamo paneigtos situacijos turinio išsaugojimas pirmo ir antro neigimo rezultatuose; 4. dalinis atstatymas to turinio, kuris buvo paneigtas per pirmą neigimą bei jo rezultatų pakylėjimas į kokybiškai naują pakopą; 5. judėjimas į paskiausią neigimo neigimo cikliškumą.

Neigimas vyksta pastoviai, vienas po kito ir todėl vystymasis vyksta ne ratu, o spiralės pavidalu. Gamtoje ruduo panašesnis ne į vasarą, o į pavasarį, nors ir vasaros likučiai išlieka. Vakaras panašesnis į rytą, o ne į dieną, nors ir dienos šviesa dar išsilaiko ir pnš. Biologai teigia, kad genetiškų savybių paveldėjimas vyksta per kartą, ne nuo tėvų vaikams, o nuo senelių anūkams, nors vaikai daug ką paveldi ir iš tėvų. Senatvė daugiau panašesnė į vaikystę, nei į brandaus amžiaus laikotarpį, nors visi brandaus amžiaus žmogaus pasiekimai ar negandos atsiliepia senatvėje. Marksistinėje sociologijoje komunistinė formacija dalinai atkartoja neantagonistinės pirmykštės-bendruomeninės formacijos bruožus, nors pats socializmas kaip pirmoji komunizmo fazė turi, kaip teigė K. Marsksas, nemažai įgimtų kapitalizmo žymių. Panašiai keičiasi istoriniai tipai kultūroje, paradigmos moksle, skoniai vartojime, mados aprangoje ar muzikoje ir t. t.

Panašumai kartojasi ne paeiliui, o per priešingos būklės tarpą. Nors žmonėms dažniausia atrodo atvirkščiai. Bet tai turi psichologinį paaiškinimą. Tiesiog praeities ir užpraeities įvykius skiria didesnis laiko atstumas ir tai, kas buvo užvakar, daugiau užsimiršta nei tai, kas buvo vakar.

Dabartinė pasaulinė situacija panašesnė į tarptautinę situaciją, kuri buvo prieš pirmą pasaulinį karą, o ne prieš antrą, nors joje matomi ir tarpukario situacijos bruožai. Lietuvoje dabartinio socialinio – ekonominio ir politinio gyvenimo standartai atkartoja ne tarybinį laikotarpį, o prieš tai buvusį smetoninį, nors visuomeninėje bei politinėje sąmonėje apstu taip vadinamo „sovietizmo“ apraiškų. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad neigimo neigimo dėsnis neišvengiamai veda ir į naują neigimą, kuris jau bus savotišku tarybinio socializmo atkartojimu. Žinoma, tai bus neigimo neigimas naujoje kokybiškoje pakopoje, kurioje neišvengiamai išliks ir kai kurie dabartinės Lietuvos ypatumai.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

II. MOKSLIŠKUMO KRITERIJAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Pagrindinis mokslo bruožas – tai abstraktus teoretiškumas. Teoretizavimas, kaip socialinis reiškinys, atsirado Antikoje, kai vergvaldystės sąlygomis susidarė tinkamos galimybės atsirasti specifinei žmonių grupei, kuriai nereikėjo rūpintis pragyvenimo ištekliais ir kuri turėjo laisvo laiko bei žingeidumo domėtis pasaulio pažinimo reikalais. Šioje vietoje kaip tik pasireiškė dialektinis paradoksas – beribė laisva mintis atsirado ant kraštutinės nelaisvės (vergovės) pamato. Nuo tų laikų mokslinis požiūris į supantį pasaulį ištobulėjo iki profesionalios mokslinės veiklos, o pats mokslas tapo įtakingiausia visuomeninė bei gamybinė varomoji jėga. Šiai dienai gamtos bei visuomenės moksluose, kaip jau buvo pasakyta, apstu įvairiausių teorijų. Dėl šios priežasties aktualizuojasi dabartinių teorijų moksliškumo problema, ypač socialinių mokslų srityje. Bet kurios teorijos moksliškumas – tai jos metodo atitikimas objektyvumo kriterijams. Svarbiausi tokie kriterijai suformuoti gamtos mosksluose, į kuriuos bando orientuotis ir visuomenės moksliniai tyrinėjimai. Kokie gi teorijos moksliškumo kriterijai?

1.Redukcionizmas. Tai būdas paaiškinti sudėtingus reiškinius suvedant juos į paprastesnius dalykus, panaudojant tam stebėjimo ir eksperimento metodikas. Redukcionizmas naudojamas visuose moksluose, nors ir skirtingu laipsniu. Materialistinė dialektika sudėtingiausius pasaulio procesus ir reiškinius sugeba perteikti gana paprastai per priešingybių paveikslą. Net vaikas suvokia, kad viskas jį supančiame pasaulyje susideda iš priešingybių: diena ir naktis, žiema ir vasara, vyras ir moteris, vaikas ir suaugęs, mokytojas ir mokinys ir t.t. Jis taip pat suvokia, kad šios priešingybės neatskiriamos viena nuo kitos. Kai jį klausia, ką jis daugiau myli – mamą ar tėtį – vaikas pasimeta. Tuo pačiu jis dažnai mato ir tėvo bei motinos tarpusavio barnius, jų gyvenimiškas „kovas“. Vaikas – prigimtinis dialektikas. Tuo tarpu suaugęs žmogus jau būna „sugadintas“ metafiziškos švietimo sistemos. Taigi, priešingybių vienybė ir kova – labai paprastas ir suprantamas sudėtingų dalykų esmės suvokimas.

2.Racionalizmas. Tai loginis teorinių teiginių pagrįstumas, naudojamų sąvokų ir terminų tikslumas bei apibrėžtumas, matematinių, o dabar ir kompiuterinio modeliavimo metodų taikymas moksliniuose tyrimuose. K. Marksas yra pasakęs, kad mokslas yra mokslas tik jeigu jis naudojasi matematiniu aparatu. Istorinis materializmas, kaip sudėtinė materialistinės dialektikos dalis, kaip tik ir suteikia visuomeninių procesų analizei būtiniausią faktologinę medžiagą įvairių materialinių artefaktų pavidalu, kurių statistiškas apdorojimas padeda daryti logines teorines išvadas apie vieną ar kitą istorinį visuomenės laikotarpį. Kita vertus, įvairūs konkretūs sociologiniai tyrimai, kuriuose naudojami matematiniai metodai bei įvairūs kiekybiniai ekonominio visuomenės pamato pokyčių rodikliai padeda suvokti dabartinių socialinių procesų tendencijas, dialektiškai jas įvertinti ir ekstropoliuoti į ateitį.

3.Reliatyvizmas. Tai bet kurios teorijos istorinio ribotumo suvokimas, jos priklausomumo nuo vietos ir laiko sąlygų pripažinimas. Kiekviename istoriniame etape mūsų žinios apie vieną ar kitą reiškinį visada yra nepilnos, ne visai tikslios ir visai negalutinės. Iš čia išplaukia ir mokslinio paneigimo bei paveldėjimo fenomenas, kai tam tikra nauja teorija yra kartu ir senos teorijos paneigimas ir jos apibendrinantis išsaugojimas, kaip konkretaus atvejo. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Euklido ir Lobačevskio geometrija arba Niutono ir Einšteino fizika. Panaši situacija dialektiniame materializme apibūdinama Hegelio terminu „įveika“. Vienu žodžiu, kiekviena pasaulio vystymosi ir pažinimo stadija dalinai atmeta ir dalinai išsaugo savyje buvusios stadijos turinį. Bet nauja stadija – tai ne mechaniškai sujungto naujo ir išsaugoto turinio derinys. Tai nauja kokybė. Ją vėlgi iš dalies perima, o iš dalies ir paneigia kita po to einanti stadija. Kaip tik reliatyvizmo pritrūko tarybiniam marksizmui, kuris naują socializmo realybę bandė paaiškinti senomis kapitalizmo analizei pritaikytomis marksistinėmis sąvokomis ir teoriniais apibendrinimais.

Šiandien dialektika faktiškai tapo savarankiška socialinių mokslų atmaina – pokyčių teorija – ir gana plačiai nagrinėjama bei plėtojama įvairiose mokslo srityse. Kadangi dabartiniame pasaulyje permainos vyksta vis spartesniais tempais, žmonių ir visuomenės gyvenimas darosi vis dinamiškesnis bei sudėtingesnis, tai ir dialektika bei dialektinio mastymo (dialektinės logikos) vystymasis bei jo (mastymo) pagrindų suvokimas iškyla į pirmą vietą pažintinėje žmogaus veikloje.

Pats dialektinio mąstymo įsisavinimas – tai dialektinis procesas. Ir jis prasideda nuo žmogaus gyvenimo dialektiškumo suvokimo. Kiekvienas jaunas žmogus gali suprasti, kad šiandien jis yra kitoks žmogus nei buvo vakar, nes per praėjusią parą jis valgė, gėrė, miegojo, kažką tai skaitė, galvojo, su kažkuo kalbėjo, bendravo, su kažkuo susipyko ar susitaikė, kažką pasirinko, kažko atsisakė, žiūrėjo kokį filmą ar TV laidą, naršė internete, dar kažką darė – vienu žodžiu jis nors ir nežymiai, bet keitėsi, jis tapo kiek kitokiu žmogumi. Tie pokyčiai buvo nežymūs jam pačiam, nes tai – mikroskopiniai jo organizmo ir dvasinės būsenos pokyčiai. Bet kada nors jų susikaups toks kiekis ir jie susijungs į tokią visumą, kad ir pats jaunuolis ir visi aplink pastebės – jis jau suaugęs žmogus. Nežymūs pokyčiai suformavo jame naują asmenybinę kokybę su atnaujinta gyvenimiška patirtimi bei naujomis problemomis. Laikui bėgant jis taps vis daugiau panašus į savo tėvus, o vėliau jis pastebės, kaip pradeda veikti ir senėjimo procesai. Visi šie pokyčiai būtent ir vyksta pagal dialektikos dėsnius.

Dialektinio vystymosi dėsningumai galioja ir pačios marksistinės teorijos bei metodologijos atžvilgiu. Galimi įvairūs dialektinio mastymo modeliai. Juose gali būti panaudota daugiau ar mažiau dialektinių kategorijų bei sąvokų, jie gali būti sudėtingesni arba paprastesni pagal savo struktūrą ir turinį, į juos galima įtalpinti didesnę ar mažesnę filosofinio teoretizmo arba gyvenimiškos praktikos dalį. Mano galva, dialektinio mąstymo pagrindus galima suvesti į 3 triadas: trys dialektikos dėsniai, trys dialektinio mąstymo principai bei trys dialektinės vystymosi formos. Tokia „trialektika“ – tai, žinoma, kiek suprimityvintas realios tikrovės dialektikos variantas, bet būtent jis sudaro dialektinio mąstymo pagrindus, savotišką dialektikos pradžiamokslį.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

I. MARKSIZMAS IR DIALEKTIKA (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Marksizmo klasikai nagrinėdami bei analizuodami įvairiausius visuomeninius reiškinius visada rėmėsi materialistiškai pertvarkyta Hegelio dialektika, jos pagrindine prieštaravimo, kaip dviejų priešingybių sisteminės visumos, idėja bei triadiškumo (tezė-sintesė-antitezė), kaip visuotino vystymosi principu, pažintine metodika. Išvis skaičius „3“ – tai pats dialektiškiausias skaičius. Įvairiomis triadomis persmelktas visas pasaulis, pradedant nuo šventosios bažnytinės trejybės (dievas – tėvas, dievas – sūnus, dievas – šventoji dvasia) ir baigiant šeima, kurioje tėvas, motina ir vaikai sudaro šeimyninę visumą. Triados būdingos ir žmogaus egzistencijai (gimimas-gyvenimas-mirtis), ir gamtos pasauliui (sėkla-augalas-vaisius), ir visatai (mikro, mego, makro materijos lygiai). K. Markso pateikta bendrinė kapitalo formulė (pinigai-prekė – pinigai+) bei kiti jo kapitalizmo analizės ir perspektyvų įžvalgos irgi išplaukia iš dialektinės triadiškumo metodikos. Tas pats triadiškumo principas taikomas ir K. Markso farmacinei istorijos koncepcijai. Neklasinę (pirmykštę – bendruomeninę) formaciją keičia antagonistinių klasių kovos istorinis laikotarpis (vergvaldinė, feodalinė bei kapitalistinė formacijos), kurį įveikia vėlgi neklasinės komunistinės formacijos epocha.

Deja, visos triados pasaulyje yra susijusios viena su kita, egzistuoja visuotinas įvairiausių reiškinių ir procesų tarpusavio ryšys, nėra jokių uždarų sistemų, o tik mažiau ar daugiau izoliuotos ar atviresnės. Bet iš esmės viskas susiję su viskuo. Net ir žvaigždės danguje vienaip ar kitaip susietos su žmogaus gyvenimu žemėje. Vyksta nuolatinis konkrečių objektų atsiradimo ir išnykimo procesas, nėra nieko amžino, viskas laikina, viskas keičiasi, viskas įtakoja viską, kai kas kartojasi, kai kur atsiranda įvairios naujovės, kokia nors pabaiga tai visada ir kažkokia pradžia bei atvirkščiai. Tuo pačiu visi reiškiniai turi savo sistemines ribas, už kurių prasideda kitos kitokių reiškinių ir procesų sistemos. Sistemos atvirumą ir visuotiną sąryšį negalima traktuoti kaip visišką beribę erdvę. Pasaulinė sistema susideda iš sisteminių pasaulių.

Marksizmas irgi yra tam tikrų žinių visumos sistema, kurioje visos jo sudėtinės dalys tampriai susietos tarpusavyje ir įtakoja visos sistemos raidą. Perfrazuojant marksizmo klasiko V. Lenino žodžius, galima teigti – marksizmas yra moksliškas todėl, kad jis yra dialektiškas. Nuo senų laikų marksizmas per visą savo egzistavimo istoriją buvo ne kartą laidojamas. Bet „numirėlis“ vis pasirodydavo daug gyvesnis, nei jo duobkasiai. Kita vertus, pats marksizmas pagal dialektinį – materialistinį suvokimą gali vystytis tik kaip atvira sistema, nuolat kovodamas ir sąveikaudamas su kitomis, tame tarpe ir priešingomis socialinėmis – teorinėmis srovėmis. Deja, buvusios tarybinės marksistinės doktrinos dirbtinas uždarumas, jos ideologinis monopolizmas ir buvo viena iš tarybinės sistemos griūties priežasčių, kas sudavė stiprų smūgį ir pačiai marksizmo teorijai.

Marksizmas nagrinėja visus procesus per klasikinių filosofinių kategorijų prizmę, tarp kurių svarbiausios yra tokios dialektinės kategorijų poros, kaip esmė ir reiškinys, turinys ir forma. Kaip sakydavo K. Marksas, jeigu esmė sutaptų su reiškiniu, tai nereikalingas būtų joks mokslas. Kita vertus, šios kategorijų poros yra būtent dialektiškos. Pagal Hegelį, esmė visada vienaip ar kitaip pasireiškia, o reiškinys visada yra esmingas. Forma visada turininga, o turinys visada vienaip ar kitaip įformintas. Vienas ir tas pats turinys gali egzistuoti įvairiose formose ir, atvirkščiai, vienoje ir toje pačioje formoje gali būti skirtingi turiniai. F. Engelsas komentuodamas K. Markso „Kapitalą“ teigė, kad giluminis ir pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas – prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus – nuosavybinio pasisavinimo – į paviršių įsiveržia dviem formom – kaip prieštaravimas tarp visos gamybos anarchijos ir jos planavimo konkrečiose firmose ir kaip prieštaravimas tarp darbo ir kapitalo. Priklausomai nuo objektyvios situacijos paviršutinių formų – reiškinių gali būti ir daugiau.

Svarbiausios metodologinės marksizmo kategorijos, perimtos iš gilios filosofinės tradicijos, – tai materijos ir sąmonės kategorijos, kurias marksizmas pritaikė visuomenės raidai ir suformulavo jų dialektinį „bazės ir antstato“ sąvokų analogą. Marksistinė tezė apie visuomeninę būtį ir visuomeninę sąmonę reikia suvokti būtent visuomeniškai. Šioje vietoje būtina turėti omenyje, kad kalbama apie visuomeninius reiškinius. Konkretus gi žmogus su savo sąmone – tai pirmiausia aplinkybių ir auklėjimo produktas. Ir, kaip nustatė dabartinis mokslas, – jo kai kurie asmenybinai bruožai (temperamentas, charakterio savybės, psichikos ypatumai ir kt. ) gali būti dar ir genetiškai užprogramuoti.

Tarp kitko, jeigu pernelyg teismukiškai ir nedialektiškai suprasti materialistinį marksizmo teiginį apie visuomeninę būtį ir visuomeninę sąmonę, tai neįmanoma paaiškinti ir tokią socialinę – idėjinę kai kurių žmonių (tame tarpe ir pačių marksizmo klasikų) metamorfozę, kaip jų perėjimas į kitos klasės ar socialinės grupės idėjines pozicijas. Nors atrodytų, kad pagal prigimtį jiems turėtų būti lemtas visai kitoks likimas. K. Marksas pagal savo socialinę padėtį buvo miesto buržuazijos atstovas, F. Engelsas – fabrikantas, V. Leninas – dvarininkas. Bet visi jie gynė darbo klasės, proletariato interesus. Nes jie buvo ir mokslininkai, ir revoliucionieriai, o tikras mokslininkas visada yra revoliucionierius plačiąja šio žodžio prasme.

Dažnai marksizmas buvo kaltinamas, kad jis neįvertina atvirkštinį idėjų poveikį gyvenimui. Bet yra gerai žinomas Markso teiginys šiuo klausimu: “Idėjos tampa materialine jėga kai tik jas įsisavina masės“. Dar toliau nuėjo F. Engelsas teigdamas, kad idealistinis požiūris apie idėjų pirmenybę žmonių gyvenime kažkada tolimoje ateityje gali tapti teisingu. Apie visą tai man jau teko plačiau rašyti.

Taigi, marksizmo teorijos ir ideologijos moksliškumą iš esmės galima suvesti į 2 pagrindinius pažintinius metodologinius principus: materializmą ir dialektiką, kurie sudaro vieną sisteminę visumą. Ši sisteminė visuma vadinasi materialistine dialektika arba dialektiniu materializmu. Deja, tai reiškia, kad materializmą reikia vertinti dialektiškai, o dialektiką – materialistiškai. Paradoksalu, bet teorinė marksizmo krizė, su kuria jis susidūrė XX ir XXI amžių sandūroje, tik dar daugiau išryškino marksizmo metodologijos moksliškumą.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

ĮVADAS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Kaip žinia, marksizmas neatsirado tuščioje vietoje, tai sintetinis žmonijos dvasinės – intelektinės evoliucijos apibendrinimas ir rezultatas, kuris turi savo teorinius – kultūrinius išteklius. V. Leninas garsiajame veikale „Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys“ parodė, kad marksizmo ištekliniai šaltiniai – tai kūrybingiausių visuomeninės minties vystymosi požiūriu Europos nacijų pasiekimai, kurie galutinai susiformavo XIX amžiaus pradžioje: vokiečių klasikinė filosofija, anglų politinė ekonomija ir prancūzų utopinis socializmas.

Visi šie trys šaltiniai buvo K. Markso ir F. Engelso išanalizuoti, įvertinti ir iš materialistinių dialektinių pozicijų pertvarkyti į dialektinio materializmo filosofiją, marksistinę politekonomiją ir mokslinio socializmo – komunizmo teoriją. Visa tai ne tik padarė ženklią įtaką istoriniam civilizacijos vystymuisi, bet ir įvykdė revoliucinį perversmą socialiniuose moksluose bei žmonijos pasaulėžiūroje.

Šiandien atsiranda ir nauji tolimesnio marksizmo vystymosi šaltiniai – tai dabartinio mokslo pasiekimai. Nuo marksizmo atsiradimo laikų ir gamtos, ir socialinių, ir humanitarinių mokslų srityje atsirado nemažai įvairiausių teorijų, kurios kartais moksliškai, kartais pseudomoksliškai, o kartais ir antimoksliškai bando paaiškinti naujus visuomeninio gyvenimo reiškinius ir faktus. Sakoma, kad kiekvienoje tiesoje yra dalis tiesos. Visose teorijose galima surasti kažkokį racionalumo grūdą arba dar moksliškai nepaaiškintų problemų užuomazgą. Mokslas tuo ir skiriasi nuo įvairiausių šarlataniškų išvedžiojimų, kad jo tiesas riekia pagrįsti, tai yra patvirtinti arba paneigti.

Pastoviausias mūsų gyvenimo dalykas – tai nuolatiniai jo pokyčiai. Šių pokyčių įvairovė, dinamiškumas bei sudėtingumas sunkiai pasiduoda išsamiai mokslinei analizei. Todėl ir mūsų žinios bei teoriniai išvedžiojimai tampa fragmentiški bei nenuoseklūs. Bet egzistuoja filosofinis apibendrinančio pažinimo bei mastymo metodas, kuris tarsi šviesos spindulys tamsiame kambaryje padeda suvokti ir supančios mus aplinkos visumą, ir sudarančias šią visumą detales. Tai dialektikos metodas.

Šiame straipsnyje pabandysiu pristatyti šio metodo esmę bei jo pradinį turinį. Kadangi savo aukščiausią pakopą dialektinis metodas pasiekė marksizmo teorijoje, o patys marksizmo pradininkai buvo jį meistriškai įvaldę, tai ir patį šį metodą priimta vadinti marksistine dialektika.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

ЛЕОНАРДО

Всегда, подобно леопарду,
Был начеку наш Леонардо.

Он у Людовика служил
И с римским папою дружил.

Тогда для бездарей и гениев
Не учреждали академиев.
Нужна была лишь для талантов
Поддержка денежных атлантов.

И оказать её могли
Банкиры или короли.
Ещё церковники в придачу
Могли вам подарить удачу.

Был Леонардо нагл слегка,
Нагл и предприимчив.
Он родом был из городка
Под названьем «Винчи».

Отвергнув жизни монотонию
Стал изучать он анатомию.

Он объяснил и неба синеву,
И почему мы грезим наяву.
И, кстати, сам играл на лире,
И толк знавал в кулинарии.

Не ел он мясо на обед
И изобрёл велосипед.

А так же парашют и танк.
Короче, – он на всё мастак!
Он архитектор и садовник,
Механик, инженер, любовник.

Всегда ходил «налево»
Любвеобильный Лео.

Ещё художником он был.
(Я чуть об этом не забыл).
Он рисовал и дол, и дом,
И многочисленных мадонн.

Как будто хватка анаконды,
Улыбка вечная Джоконды.

Доводят нас до транса
Титаны Ренессанса.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

SĄJŪDŽIO KLAIDOS

Buvusio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai ir šiaip Sąjūdžio aktyvistai, kurie šiandien yra įsijungę į nesisteminės opozicijos gana padriką veiklą ir radikaliai kritikuoja dabartinio politinio elito politiką, visgi nelinkę pripažinti esminių Sąjūdžio atgimimo laikais padarytų klaidų. Jie tik apeliuoja į „Sąjūdžio vertybes“ kurios, neva, dabar užmirštos ir paniekintos. Atseit, reikia prie jų sugrįžti ir viskas Lietuvoje susitvarkys, „ir tiesa , ir šviesa“ vėl lydės Lietuvos kelią. Dar vienas panašaus „istorinio pasiteisinimo“ būdas – kai visos bėdos suverčiamos V. Landsbergiui, kuris, neva „prichvatizavo“, užvaldė ir uzurpavo visos Lietuvos žmonių Sąjūdį.

Geriausiu atveju tokie pasiteisinimai ir tokios interpretacijos – tai naivi utopija, o blogiausiu – revanšistiniai kai kurių veikėjų politiniai žaidimai, padiktuoti asmeninių nuoskaudų ir ambicijų.

Ir reikalas ne tame, kad neįmanoma sugrįžti į buvusius sąjūdistinius laikus, kaip, deja, ir į tarybinius. Kaip sakė senovės graikai, neįmanoma į tą pačią upę įžengti antrą kartą. Ar tai būtų R. Paksas, ar V. Uspaskichas. Pastarasis nors ir teigia, kad tapo kitu žmogumi ir net išsisgydė nuo nervino tiko, bet kiekviename savo pasirodyme per TV demonstruoja visiškai atvirkštinį paveiklslą. Svarbus čia yra kitas dalykas. Nepripažįstant Sąjūdžio padarytų klaidų, visa taip vadinamos “nesisteminės opozicijos“ teorija ir praktika pakimba ore, jos veikėjai priversti suktis vis tame pačiame iliuzijų rate, nesugebėdami iš jo ištrūkti.

O ištrūkti įmanoma tik vienu būdu – viešai ir atvirai pasakyti apie padarytas klaidas ir prisiimti savo atsakomybės dalį už jas.

Kokios gi pagrindinės Sąjūdžio klaidos? Mano galva prie esminių galima priskirti bent tris.

1. Sąjūdžio ideologai ir veikėjai į antrą ir trečią planą nustūmė savo laikų visą socialinę, santvarkinę visuomenės problematiką, o į pirmą vietą iškėlė nacionalinę temą, kuri vėliau transformavosi į nacionalistinę ir net nacistinę. „Vieningos tautos“ teorija, tautos, kuri neturi jokių socialinių prieštaravimų ir nuolat kovoja su išorės priešais, atvedė visuomenę ir valstybę į šiandieninę rusofobiškos paranojos būseną ir nacistinių nusikaltėlių pakylėjimą į nacionalinių didvyrių panteoną. Sąjūdžio ideologai iš esmės rėmėsi dar praeito amžiaus 50 – 70 metais Vakaruose sukurtomis antitarybinėmis ir antikomunistinėmis koncepcijomis, pateikdami jas kaip išsvajotas tautos idėjas. Jie dėl savo teorinio ribotumo ir/ar politinės konjunktūros nesugebėjo ar tiesiog nenorėjo kritiškai įvertinti šį ideologinį vakarietišką produktą ir pamatyti jame aiškų geopolitinį bei socialinį-klasinį užtaisą, kuris šiandien ir atvedė šalį į egzistencinę aklavietę.

2. Iš sąjūdžio laikų ir jo veikėjų pasaulėžiūrinių nuostatų atėjo nepakantumas kitokiai nuomonei bei informacinis ir psichologinis teroras kitaminčių atžvilgiu. „Burokevičininkai’, „jedinstveninkai“ bei visi nukrypę nuo generalinės Sąjūdžio linijos, buvo kaip mat paversti tautos ir valstybės priešais, visokeriopai žeminami ir pašaipomi. Sajūdistinė žiniasklaida, iš kurios išaugo visa šiandieninė karinga propagandistinė informacinė sistema, jau tada tapo ideologinio karo ginklu. Ir nėra nieko nuostabaus, kai šiandien kai kurie „nukrypę nuo kurso“ buvę sajūdiečiai tos pačios žiniasklaidos įvardijami kaip ‘koloradai“, „vatnikai“, „putinoidai“ ir šiaip marginalai. Kaip sakoma liaudyje, ne kask kitam duobę…

3. Sąjūdis pasigavo CŽV kabinetuose sukonstruotą ir landsbergistų ištransliuotą 1940 metų įvykių versiją bei antiistorinę ir etnocentristinę Molotovo-Ribentropo pakto interpretaciją ir tuo pačiu paruošė tinkamą dirvą istorijos falsifikavimui ir ideologizavimui. Tai savo ruožtu užkirto kelią racionaliai ir pragmatiškai užsienio politikai ir užtikrino reakcingai konservatorių partijai faktišką patriotizmo bei valstybiškumo monopolį. Konservatoriai pradėjo tiesiog šokdinti Lietuvą pagal jų pačių užsakomą „muziką“ ir kam nors nepataikyti į jos taktą tapo tolygu valstybės išdavystei.

Svarbiausias ir , deja, vis gilėjantis Sąjūdžio klaidų padarinys – tai dvasinis moralinis visuomenės nuopolis. Visas dabarties dvasingumo degradacijos priežastis įvairiausi dvaro politologai ir politikai dabar bando suversti tarybiniams laikams. Bet visur dominuojantis veidmainiškumas – tai būtent sąjūdistų ar persidažiusių „komunistų“ subrandintas vaisius. Kai V. Landsbergis ir A. Brazauskas Maskvoje kalbėjo viena, o Vilniuje kitką, kai Sąjūdžio oficialiuose dokumentuose buvo rašomi vienokie teiginiai, o praktikoje daromi jiems prieštaraujantys veiksniai, – visa tai siuntė visuomenei deramą signalą bei formavo tinkamus elgsenos standartus. Iš amoralios politikos į visuomenę prasiskverbė melo, intrigų, vagysčių, skundų bei rietenų virusas. Visa tai pagal dialektikos dėsnius per istoriškai gana trumpą laikotarpį transformavo atgimimą į išsigimimą, suvalstybinimą į išvalstybinimą, sutautėjimą į ištautinimą, išlikimą į išnykimą. Prasidėjo ir iki šiolei tiesiasi „plyno lauko“ politika.

Buvo, žinoma, ir daugiau įvairiausių klaidų ir klaidelių, kurių jokie politikai ir „nepriklausomi“ politologai nepripažįsta ir neanalizuoja. Visų jų anais laikais kažin ar galima buvo išvengti. Bet dabar, kai visos pasekmės išlindo į paviršių, vėl ir vis apeiliuoti į Sąjūdį bei jo „vertybes“ kaip į “šventą karvę“ bei kurti ant to pagrindo įvairius visuomeninius komitetus bei organizacijas – tai naujo potencialaus pralaimėjimo užprogramavimas.

Sąjūdis – tai jau istorija. Tegul istorijoje jis ir lieka.

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą