4. MATERIALINĖS GAMYBOS BŪDAS (Socializmas ir utopija)

Materialinės gamybos būdas

Materialinės gamybos būdas – tai, kalbant marksistinėmis kategorijomis, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių dialektika.

K. Marksas „Kapitale“ parodė gamybinių jėgų vystymosi istoriją nuo paprasčiausių darbo įrankių iki sudėtingų mechanizmų sistemų, kurios veikiamos garo energijos dėka, nuo rankinio amatininkų darbo iki stambios mechanizuotos – mašininės pramonės. Pastaroji ir sudarė ekonominę bazę atsirasti bei įsitvirtinti kapitalistinei visuomeninei formacijai su visais jos prieštaravimais. K. Marksas išprognozavo ir automatizuotą bei sumokslintą ateities gamybą.

Palyginti su K. Markso ir F. Engelso laikais šiandien materialinė gamyba iš esmės pasikeitė. Ypač fundamentaliai ją pakeitė mokslinė-techninė revoliucija. Dabartinės poindustrinės visuomenės materialinę-techninę bazę galima įvardyti kaip informacinę-intelektualinę. Šiandien galima konstatuoti, kad poindustrinės technologijos aktualizuoja K.Markso prognozes apie kūrybinį darbą kaip vidinį žmogaus poreikį, apie visapusiško asmenybės vystymosi būtinybę, apie dvasinių ir intelektinių interesų prioritetą ateities visuomenėje.

Kita vertus, šią tendenciją stabdantys 2 esminiai kapitalistinio naujų technologijų panaudojimo būdo bruožai, kuriuos teoriškai suformulavo marksizmas, nors ir tapo rafinuotesni, bet išliko: 1) kapitalistinė santvarka paremta darbo žmonių išnaudojimu ir tai sudaro pagrindinę kliūtį humaniškam tarpusavio bendravimui bei visapusiškam asmenybės vystymuisi; 2) gamyba bei varttojimas vyksta prekine-pinigine forma ir tai pasireiškia dvasiniame gyvenime, žmonių santykiuose, kai pats žmogus tampa preke, pagilina žmonių susvetimėjimą.

Šia prasme XXI amžiaus kapitalizmas mažai kuo skiriasi nuo XIX amžiaus kapitalizmo. Kaip buvo, taip ir liko darbo išnaudojimas bei elitinių-parazitinių valdančiosios klasės privilegijų užtikrinimas, žūtbūtinis naujų pelnų siekimas kitų žmonių, šalių ir tautų sąskaita, kas dažnai lydima karais ir konfliktais, tas pats išliko ir moralinis veidmainiškumas bei ideologinis-psichologinis manipuliavimas žmonėmis.

Taigi, gamybiniai santykiai šiandien, palyginus su K. Markso ir Engelso laikais, mažai tepasikeitė, nors materialinės gamybos turinys ir struktūra ženkliai išsiplėtė ir transformavosi.

Šiandien materialinė gamyba – tai ne tik staklės bei įvairūs mechanizmai. Tai ir kompiuteris, ir įvairūs išmanieji prietaisai, ir internetas. Kai IT specialistas sukuria kokią naują kompiuterinę programą su savo kodais, tai ne mažiau veikia gamybinę žmonių veiklą, jų interesus, visuomeninę psichologiją ir ideologiją nei „grynai“ materialinė gamyba kokiam nors fabrike.

Moksliškai įrodyta, kad dabartinių gamybinių jėgų dėka jau šiandien galima užtikrinti padorias gyvenimo sąlygas visiems mūsų planetos gyventojams. Bet vietoje to stebimas planetarinio masto skurdo ir bado zonų plėtojimas, didėja neraštingumas ir vaikų mirtingumas besivystančiuose kraštuose, nuolat atsiranda bei plečiasi senų ir naujų ligų epidemijos. Bet tuo pačiu milijardai ir trilijonai skiriami ginklavimuisi ir įvairiausių oligarchų bei „žvaigždžių“ prabangai.

Tolimesnės perspektyvos gali būti dar liūdnesnės.

Automatizacija, robototechnika ir išmaniosios technologijos mūsų amžiaus pabaigoje gali padidinti bedarbių skaičių iki 75%. Pusė kai kurių šalių gyventojų bus pensininkais. „Kreditinė – bankinė“ žmonių vergovė įgauna vis didesnius mastus. Finasinio kapitalo dominavimą keičia informacinis kapitalas. Vis gilesnės tampa ir ciklinės kapitalistinės ekonomikos krizės. Pati ekonomika deformuojama. Kiekvienam darbuotojui, kuris gamina materialines gėrybes šiandien tenka dešimtys įvairiausių tarpininkų, vadybininkų, rinkodarininkų, distribiutorių, reklamos ir brendingo specialistų bei visas tuzinas kitokių „dykaduonių“. O parazitinis iš esmės kapitalistinės valstybės elitas dar įdarbina į „šiltas vietas“ visą armiją savo giminaičių ar pažįstamų budėtojais, teisininkais, konsultantais, padėjėjais, patarėjais, sekretoriais, vienu žodžiu, išnaudojamų žmonių sąskaita aprūpina „garantuotomis pajamomis“ visą aptarnaujantį personalą, įskaitant meilužes ir meilužius.

Kapitalistiniai gamybiniai santykiai globalinio kapitalizmo sąlygomis stabdo arba lėtina tolimesnį gamybinių jėgų išsivystymą. Šiandieninėje gamyboje reikšmingas vaidmuo atitenka mokslui, kuris tampa tiesiogine gamybine jėga. Bet globalinis kapitalizmas gamybą perkelia į trečiojo pasaulio šalis, kur pigi darbo jėga neskatina tinkamai vystyti brangiai kainuojančias naujas technologijas. Ten vietoje automatizuotų ir robotizuotų gamyklų dažnai dominuoja primityvaus rankinio darbo gamyba. Tokiomis sąlygomis technikos ir technologijų vystymasis įgauna keistoką pobūdį. Jau seniai nedaromi išties revoliuciniai atradimai, kurie iš esmės keistų žmogaus gyvenimą. Vyksta smulkmeniškas tobulinimas jau esamų technologijų ar prietaisų. Kuriamos vis naujos kompiuterinės bei buitinės technikos opcijos, kurios išreklamuojamos kaip tikras „proveržis“ ir „naujas žodis“ dirbtinio intelekto srityje ir tuo pačiu dar daugiau patuštinamos vartotojų kišenės. Vyksta begalinis savotiškas technologinis „dviračio išradinėjimas“. Vien dantų valymo šepetuko „patobulinimai“ skaičiuojami šimtais.

Revoliuciniai atradimai ir išradimai nenaudingi kapitalistiniam elitui, nes jis suvokia jų pavojų, susijusį su galimais tokiu atveju socialiniais iššūkiais savo privilegijuotai padėčiai. Transnacionalinės monopolijos vietoje to, geriau linkusios suteikti žmonėms smulkius buitinius patobulinimus ir virtualinį gyvenimą interneto platybėse.

Deja, privati nuosavybė deformuoja ir interneto potencialą. Visuotinas komercializavimas transformuoja jį iš žinių teikėjo į pramogų tiekėją. Informacija ir žinios pagal savo prigimtį negali turėti prekės pavidalą, bet esami gamybiniai santykiai daro jas preke ir privačios nuosavybės objektu. Iš čia kyla ir visokiausios kolizijos, sisijusios su „pramoniniu špionažu“, „piratavimu“, autorinių teisių pažeidimais.

Pasaulį vis labiau krečia globalinės problemos: ekologinės, demografinės, civilizacinės, socialinės, humanitarinės. Vienu žodžiu susidoroti su ateities iššūkiais kapitalistinė santvarka akivaizdžiai nepajėgi. Tik socializmas suvisuomenindamas dabartinius gamybinius resursus ir užtikrindamas jų planingą ir centralizuotą paskirstymą bei valdymą gali užtikrinti žmonijos perspektyvą. Būtent internetas ir kompiuterinės technologijos iš esmės ir sukuria realią materialinę-techninę bazę socialistiniam ekonomikos planavimui ir valdymui.

Šioje vietoje svarbu nekartoti kai kuriuos utopinius momentus, kurie buvo būdingi ankstyvajam tarybiniam socializmui. Reikalas tas, kad gamybinių jėgų suvisuomeninimas netolygus jų suvalstybinimui (nacionalizavimui). Nuosavybės suvalstybinimas – tai tik pirmas žingsnis į jos tikrą suvisuomeninimą. Deja, ties šiuo žingsniu, tarybinis socializmas ir buvo įstrigęs. K.Marksas netapatino nuosavybės suvisuomeninimo ir suvalstybinimo. “Nuosavybės suvalstybinimas – tai tik privačios nuosavybės principo loginė pabaiga”, – rašė jis.

Į vieną praktinį nuosavybės totalinio suvalstybinimo aspektą atkreipė dėmesį žinomas marksistas M. Popovas. Valstybinė nuosavybė yra visuomeninės nuosavybės forma tik tada, jei valstybė priklauso darbininkų klasei ir veikia darbininkų klasės interesų labui. Todėl kai tik valstybė nustoja veikusi dėlei darbininkų klasės interesų, valstybinė nuosavybė tampa tik dalies visuomenės nuosavybe, o dalies visuomenės nuosavybė ir yra privati nuosavybė. Tuo būdu, pradedant 1961-aisiais, TSRS pasirodė aukščiausiojo ešelono nomenklatūros privati nuosavybė.

Visuomeninė nuosavybė – tai dialektinis privačios nuosavybės paneigimas, ji turi būti bendra pagal savo objektą ir individualizuota pagal savo subjektą, tik tokiu atveju visuomeninė nuosavybė gali būti ekonomiškai efektyvi ir socialiai pateisinama. Kitaip ji tampa “niekieno” nuosavybe. Panašus visuomeninės nuosavybės individualizavimas gali įvykti darbo asociacijose per arendos, kooperacijos, akcijų santykius, liaudies įmones, valstybinius, kolektyvinius ir šeimyninius ūkius, komunas, įvairius municipalinius derinius, smulkų bei vidutinį verslą, projektinę veiklą bei kitas gamybinių santykių formas. Pats socialistinis gyvenimas, gamybinių jėgų ir visuomeninių gamybinių santykių, kaip realaus socializmo pagrindo, vystymasis tokias formas gali pagimdyti ir ištestuoti.

Vienu žodžiu, alternatyvos kapitalistinei santvarkai būtinumas – šiandien tampa aiškia ir suprantama idėja didžiumai mūsų globalaus pasaulio gyventuojų. Deja, kaip žinoma, iš materialistinio, t.y., mokslinio istorijos suvokimo, pasaulį valdo ne idėjos, o interesai, pirmiausia socialiniai – grupiniai, klasiniai interesai, kurie slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Socialinės idėjos, tame tarpe ir utopinės, tampa “materialine jėga” tik tada, kai visuomeninio – materialinio gyvenimo sąlygos ir socialinio neteisingumo faktas tampa nepakenčiami arba nepriimtini daugumai. Patekusios į tokią socialinę laiko ir erdvės „mėsmalę“ idėjos ir užvaldo mases.

NUOMONIŲ ĮVAIROVĖ IR ŽINIŲ STOKA

Sisteminė globalinio kapitalizmo krizė jau senokai „sublimavosi“ (naudojant froidistinę terminiją) į socialinės minties bei filosofijos raidos „dekadentiškai žavingą“ degradavimą ir pirmiausia į dabartinę pažinimo teorijos bei praktikos tikrovę. Pastaroji, kuri specialioje literatūroje dar vadinama epistemologija arba gnoseologija, tiria žinių ir pažinimo prigimtį bei principus. Pagrindinis pažinimo teorijos klausimas: kas yra žinojimas ir kuo jis skiriasi nuo tikėjimo ar nuomonės?

Žinios – tai praktikos patvirtintas pažinimo proceso produktas, kuris teisingai atspindi egzistuojančią sisteminę realybę protinėje žmogaus veikloje ir veda mus į tiesos suvokimą. Nuomonė- tai paviršutiniškas ir vienpusis kokio nors tikrovės fragmento suvokimas, kuris neturi pakankamo ir gilaus pagrįstumo.

Žinios ir nuomonės – dialektiškai susiję dalykai. Žinios gimsta iš įvairių žmonių nuomonių. Tam ir reikalingos atviros bei laisvos diskusijos. O nuomonės formuojamos tam tikrų žinių pagrindu, vienos grindžiamos didesne žinių baze, kitos mažesne. Todėl visada itin reikalinga kompetentingų specialistų nuomonė. (Kitas klausimas, kad bendros įvairių „ekspertų“ bei „analitikų“ žinios šiandien yra labai sumenkusios ar/ir perdaug ideologizuotos).

Šioje vietoje svarbus pats nuomonių tapimo žiniomis procesas. Socialiai diferencijuotoje visuomenėje, kurioje veikia įvairūs klasiniai, grupiniai bei individualūs interesai visada atsiranda jėgos, kurios suinteresuotos deformuoti nuomonių virtimo žiniomis procesą arba tiesiog žinias ir nuomones sukeisti vietomis. Šiandien mes stebime būtent tokią žinių ir nuomonių transformaciją, kai nuomonės apibūdinamos kaip žinios, o žinios suvedamos į nuomones.

Visa tai pristatoma kaip demokratijos privalumas, kaip jos vieno pagrindinių užkariavimų – taip vadinamo pasaulėžiūrinio pliuralizmo – išraiška. (Velionis rašytojas V. Petkevičius tai vadino „pliurpalizmu“). Pliuralizmas – tai kaip tik ir yra nuomonių įvairovė dėl ekonominių, politinių, dorovinių, kultūrinių, mokslinių ar kitokių problemų. Štai šiame (nuomonės) lygmenyje pažinimo procesas šiandien kaip taisyklė ir buksuoja ar net dirbtinai stabdomas. Tolimesnis ir gilesnis pažinimas, tai yra tiesos paieška, neskatinamas ir nepageidaujamas. Pradedant XIX amžiaus pozityvizmu per XX amžiaus iracionalistines ir lingvistines filosofines sroves ir baigiant mūsų dienų postmodernizmu, pati tiesos problematika buvo nuosekliai eliminuojama iš buržuazinės filosofijos turinio kaip perdėm abstraktus ir neapibrėžtas reiškinys. Galutinai toks požiūris įsitvirtino dabartinėje taip vadinamos „post-tiesos“ sąvokoje.

Nuomonių įvairovės konstatavimas tampa finaliniu pažinimo proceso tašku. Nuomonės užima žinių vietą. Kuo iškalbingiau ir išradingiau deklaruojama viena ar kita nuomonė, tuo daugiau ji turi šansų patapti teisingu žinojimu. Tuo tarpu tiesa realioje mūsųn tikrovėje dažniausiai nereikalauja jokių įmantrių teorinių išvedžiojimų ir ypatingos gražbylystės. Tiesa neretai būna grubi, tiesmukiška ir pavojinga bei skausminga. Neveltui liaudyje sakoma „tiesa kandžiojasi“.

Visa tai reikalauja trumpai atsigręžti į žinių ir nuomonių problematikos ištakas, į Antikos filosofijos laikus. Simboliška, kad ir materialistinės filosofinės minties pradininkas Demokritas ir objektyvaus idealizmo filosofijos „tėvas“ Platonas nepriklausomai vienas nuo kito pirmieji įžvelgė skirtumus tarp žinių ir nuomonių. Šioje vietoje jie abu paprieštaravo savo pirmtako Protagoro teiginiui, kad bet kuri nuomonė yra tiesa.

Demokritas aiškiai atskyrė du pažinimo lygius: žinojimą – nuomonę ir žinojimą – tiesą. Pirmas žinojimo lygis remiasi mūsų jutiminiais organais (regėjimu, klausa ir t.t.) ir jis priklauso ne tik nuo daiktų savybių, bet ir nuo konkretaus žmogaus jutiminių organų ypatumų. Antras žinojimo lygis remiasi žmogaus protu, logika, abstrakčiais apibendrinimais ir kadangi žmogus yra vientisa protaujanti būtybė – tai šis žinojimas yra kelias į adekvatų tikrovės pažinimą, t. y. suteikia mums tiesos žinias.

Platonas savo ruožtu teigė, kad žinios – tai dangiškų idėjų pasaulio suvokimas, o nuomonės – tai jų žemiškų daiktinių kopijų atvaizdas. Idėjos – tai daiktų esmė, kuri vėlgi suvokiama tik abstraktaus loginio mąstymo pagalba, o konkretūs daiktai – tai išoriniai jutiminiai reiškiniai.

Taigi, gnoseologinis žinių ir nuomonių skirtumas išplaukia iš 2-jų ontologinių būties pradų – esmės ir reiškinio skirtumų. Esmė ir reiškinys, kaip žinios ir nuomonės, vėlgi dialektiškai susieti dalykai. Kaip teigė Hegelis, esmė reiškiasi, o reiškinys yra esmingas. Bet būtent esmė visada nulemia reiškinio formą ir specifiką, jo sisteminę visumą, o ne atvirkščiai. Reiškinių gali būti daug, esmė visada viena ir nedaloma. Reiškiniai net gali sudaryti priešingą esminiam objekto turiniui formalų vaizdą. Kaip sakė K. Marksas, jeigu reiškiniai sutaptų su esme, joks mokslas būtų nereikalingas. Turiningos esmės pažinimas ir yra tiesos kelias, o tuo tarpu reiškinių pažinimas – tai nuomonių formavimas. Sisteminis objektas keičiasi kai pasikeičia esmė, o ne jį atspindintys reiškiniai.

Šiems samprotavimams pagrįsti pateiksiu vieną pavyzdį iš gamtos pasaulio. Bet kurios upės gyvastį, jos vagos vingius, krantų landšaftą, augmenijos ir gyvūnijos ypatybes nulemia giluminės povandeninės srovės, o ne paviršiaus bangos, sūkuriai ar putos, kurios ir atsiranda dėl šių srovių ir kitokių faktorių poveikio. Putos matomos, giluminės srovės nesimato, bet būtent jos viską ir lemia. Kita vertus, pagal paviršiaus vandenų vaizdą galima iš dalies spręsti apie povandeninių srovių stiprumą, kryptingumą ir kitką. Bet tam, kad upės paviršiaus reiškinius nors iš dalies susieti su šiomis nematomomis srovėmis irgi reikalingas nors minimumas hidrologinių žinių.

Dar sudėtingesni reikalai visuomenės gyvenime. Čia, kaip jau minėjau, veikia interesai. Todėl vienos nuomonės ignoruojamos ar slopinamos, o kitos vos ne per jėgą brukamos į žmonių sąmonę. Pavyzdžiui, socialinėje-ekonominėje kapitalizmo teorijoje nuolat peršama nuomonė, neva, „verslas kuria darbo vietas“. Suprask, todėl valdžia per visas krizes pirmiausia turi gelbėti verslą. Atseit, tokiu būdu ji gina visos visuomenės interesus. Deja, paviršiuje visa tai atrodo gana logiškai.

Bet pasigilinus į šį reiškinį atsiveria kitoks paveikslas. Verslas kapitalistinėje visuomenėje – tai kapitalo (įvairūs ekonominiai ištekliai, mechanizmai, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos ir t.t.) savininkų (kapitalistų) sujungimas su samdomu darbu. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik gyvas darbas prikelia kapitalą iš „negyvėlių“. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.
Kapitalas be darbo negali apsieiti, o darbininkas gali išsiversti ir be kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo, technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas. Darbas pats gali valdyti kapitalą savo reikmėms. Nes jis jį ir gamina, pats kapitalas gimsta iš darbo. Paprasčiausios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas. Darbas, kurdamas kapitalistui pelną, tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai ir kapitalo ekspansijai. Taigi, iš esmės ne verslas ir ne kapitalas kuria darbo vietas, o pats darbas bei jo evoliucija. Tikras visuomeninis interesas – tai samdomo darbo žmonių interesas.

Šiandien, deja, įvairios politizuotos manipuliacijos – tai kasdienis ir įprastas dalykas. Beveik kiekviename teoriniame žingsnyje tenka susidurti su nuomonių įvairove ir žinių stoka. Tam pasitarnauja ir elementaraus raštingumo bei bendro kultūrinio lygio smukimas, dabartinės tausojančios intelektą skaitmeninės technologijos bei internetinės informacijos užšiukšlinimas. Kapitalo valdžia bukina žmones. Švietimo sistema, žiniasklaida ir politikai vietoje logikos bei dialektikos pradmenų ir abstraktaus mąstymo įgūdžių formuoja visuomenėje demagogijos, eklektikos ir subjektyvizmo kultūrą. Akivaizdus Vakarų civilizacijos išsigimimas diktuoja ir savo išgyvenimo taisykles. Racionalaus mąstymo ir mokslo (ypač socialinio) tiesos visaip diskredituojamas, o įvairios „gyvybiškos energijos“, „kosminės įtakos“, „pasąmonės intuicijos“, „religinio nušvytėjimo“, „dvasinių praktikų“, “vakcinavimo grėsmės”, „visuomenės saugumo“, „žydiško-masoniško sąmokslo“ ir panašaus pobūdžio nuomonės bei jomis pagrįstos teorijos tampa itin madingos ir populiarios. Jų pagrindu gimsta įvairios organizacijos, partijos, judėjimai bei socialinių tinklų favoritai.

Kita vertus, žmogus lieka žmogumi. Jo kūnas reikalauja duonos, instinktai – pramogų, o siela – tiesos. Atsisakymas nuo tiesos reiškia ir atsisakymą nuo mokslo, nuo polemikos, nuo pažinimo, išvis nuo žmogaus. Jis paverčiamas tiesiog bedvasiu ir beveidžiu „idiotiškai laimingu“ vartotoju ir pridėtinės vertės kaliku. Bet jis visada turi savo nuomonę.

Protas ir protavimas tampa pavojingi valdančiai klasei. Nes jie pasako vieną nemalonią tiesą – viskas laikina šiame pasaulyje. Tame tarpe ir šios vengiančios tiesos klasės viešpatavimas.

3. ŽMOGAUS PRIGIMTIS IR VISUOMENĖ (Socializmas ir utopija)

Žmogaus prigimtis ir visuomenė

Nepaisant visų spekuliacijų dėl „ekonomizuoto marksizmo antihumaniškumo“, marksizmas prasideda nuo žmogaus. Šia prasme K. Marksas yra didžiausias humanistas. Dar jaunystėje jis rašė, kad galima būti gyvuliu – nusigręžti nuo žmonijos bei kitų žmonių kančių ir vaikytis tik sau naudos. Bet jis renkasi kitą kelią. Šis kelias ir buvo paremtas moksline realaus žmogaus istorijos ir padėties analize, o ne utopiška ir anais laikais madinga idealistine pozicija, atseit, švietėjiškas auklėjimas arba pačio žmogaus prigimtis formuoja žmogų ir jo savybes.

Pagrindinė žmogaus egzistencijos problema, kurią K. Marksas nagrinėja dar “Ekonominiuose – filosofiniuose rankraščiuose“ – tai žmogaus susvetimėjimo problema. Šią sąvoką K. Marksas perėmė iš vokiečių klasikinės filosofijos, tačiau išplėtojo ir išvystė ją iš materialistinės dialektikos pozicijų. Fichte, kuris ir pradėjo vartoti šią sąvoką, traktavo ją žmogaus ir tikrovės priešpastatymo prasme. Hegelis dar labiau pabrėžė esamos tikrovės svetimumą jos dvasiniam absoliučios idėjos pradui. Feuerbachas žmogaus susvetimėjimą susiejo su jo pavergimu religijos dogmomis.

Susvetimėjimas vokiečių filosofijos klasikams buvo pagimdytas ne realios socialinės tikrovės, o jos neatitikimo žmogaus prigimčiai ir/ar idealiai iš „dangaus“ nuleistai visuomenei. Tuo tarpu K. Marksas parodė, kad susvetimėjimo šaknys glūdi pačioje visuomenėje, o tiksliau tam tikrame jos išsivystymo etape. „Buržuazinėje visuomenėje, kurioje žmogus veikia kaip privatus žmogus, kitus žmones jis laiko priemonėmis ir patį save nuvertina iki priemonės lygio bei tampa svetimų jėgų žaidimo įrankiu – rašė K. Marksas straipsnyje „Žydų klausimu“.

Išvis, apeliacija į nekintančią „žmogaus prigimtį“ anais laikais buvo savotišku paskutiniu argumentu visose filosofinėse, politinėse ar ekonominėse diskusijose. Atseit, tik žmogaus prigimties suvokimas leidžia teisingai suprasti ir visuomeninius reiškinius. Iš tokios pozicijos logiškai išplaukdavo apibendrinanti išvada – jeigu yra nekintanti „žmogaus prigimtis“, reiškiasi galima „sugalvoti“ ir visuomenę, kuri idealiai atitiktų šiai prigimčiai. Tuo tarp kitko ir užsiiminėjo anų laikų taip vadinami socialistai-utopistai (A. Sen-Simonas, Š. Furjė, R. Ovenas ir kt.).

Taigi, žmogus ir jo prigimtis buvo traktuojami izuoliuotai nuo visuomenės, kurioje jis gyvena ir veikia. Bet žmogus – tai jokia abstrakcija, egzistuojanti už šio pasaulio ribų, jo būtis yra visuomeniška. „Žmogus — tai žmogaus pasaulis, valstybė, visuomenė“ – rašo K. Marksas.

Žmogaus vidinis pasaulis priklauso nuo išorės pasaulio, jo psichologinės problemos įtakojamos išorės problemų. Šioje vietoje svarbu suvokti, kad kalbama ne apie psichologijos ekonomizavimą, kaip dažnai bandoma suprimityvinti marksizmą, o apie visos visuomeninių santykių visumos įtaką žmogaus egzistencijai. O šių santykių visumos specifika ir priklauso nuo tam tikro materialinės gamybos būdo. Toks yra mokslinis požiūris į žmogaus problematiką. Bandymai spręsti žmogaus psichologines problemas, išeinant iš paties žmogaus vidinio turinio, įvairiausios dvasinės praktikos, meditacijos, psichiatrinės metodikos ir panašūs dalykai (išskyrus, žinoma, aiškius klinikinius atvejus) – tai grynų griniausia utopija, kuri propoguojama dėl politinių ar kitokių savanaudiškų sumetimų. Neatmestina, žinoma, kad kai kuriems individams tai gali realiai padėti. Bet iš esmės visuomenine prasme tai nieko negali pakeisti.

Absoliuti žmonių dauguma neegzistuoja kokiame nors nutolusiame vienuolyne ar negyvenamoje saloje. Jie gyvena visuomenėje šalia kitų žmonių bei įvairiausių institucijų ir norom nenorom turi nuolat bendrauti. Šio bendravimo pobūdis, visuomeninių santykių visuma ir formuoja atitinkamą „visuomeninio žmogaus“ psichotipą bei jo prigimtį.

Žmogus sunkiai atlaiko bet kokią izoliaciją. Senovės pirmykštėje visuomenėje baisiausia bausmė žmogui buvo ne mirtis, o jo išvarymas iš genties. Dabartinėmis sąlygomis pats kapitalizmas skatina visuomenės desocializavimo bei atomizavimo procesus. Tam talkina ir šiuolaikinės informacinės technologijos. Jos iš dalies ir gelbsti. Realus socialumas keičiamas virtualiu. Socialiniai tinklai, kuriuos iš esmės reikėtų vadinti antisocialiniais, nėra adekvatūs socialiniai žmogaus prigimčiai. Virtualus bendravimas deformuoja ir iškraipo socialinius žmogaus įgūdžius, suteikia jo socialumui simuliakrinį pobūdį, sukuria iliuzinį socialinį pasaulį. Žmogus pradeda gyventi dirbtinį gyvenimą, kuris griūna po pirmo realybės spragtelėjimo. Todėl realiame gyvenime vis daugiau šizofrenijos ir kitų psichopatologinių reiškinių.

Visa tai turi ir kitą aspektą. Realus bendravimas šiandien įgauna naują socialinį kryptingumą. Dar nesenai atrodė, kad virtuali komunikacija yra daugiausia turtingų žmonių privilegija. Bet dabar situacija transformuojasi į savo priešingybę. Turtingi kapitalistai nori vis daugiau realiai personalizuotų paslaugų ir kontaktų, jiems tampa svarbus emociškai „pakrautas“ gyvų žmonių bendravimas. Jie brangiai moka už sugrįžimą iš virtualaus į realų socialumą, už galimybę nors laikinai „atsijungti“ nuo socialinių tinklų. Svarbią gyvenimo vertybę – betarpišką bendravimą ir emocinį prisirišimą – negali pakeisti jokie socialiniai tinklai. Žmogiškosios vertybės, kurios dar „nepasiduoda“ suskaitmeninimui darosi ypatingai svarbiomis ir branginamomis. Visuomeninių santykių automatizavimas bei suskaitmeninimas tampa vargingųjų sluoksnių dalia, ypač vienišų, atstumtų, pagyvenusių ir praradusių gyvenimišką perspektyvą žmonių.

Izoliuotas virtualus nuotolinis socialumo surogatas griauna žmogaus ir visuomenės egzistencijos pagrindus – darbą ir kultūrą. Nes naši darbinė veikla reikalauja realios kooperacijos, o kultūra – tai visada gyvas dialogas.

Taigi, žmogaus prigimtis yra – visuomeninė ir ji keičiasi kartu su visuomene, bet ji išlieka socialinė. Žmogus – tai istorinio-visuomeninio proceso rezultatas. Tam, kad egzistuoti, žmogus pirmiausia privalo išlaikyti save kaip biologinį organizmą. Būtinas šiam reikalui medžiagas jis gauna iš supančios jį gamtos su tam tikrų įrankių pagalba. Veikdamas ir keisdamas aplinką, žmogus keičiasi ir pats, kadangi nuolat keičiasi jo naudojamos gamybinės jėgos, o tuo pačiu ir santykiai su gamta bei su kitais žmonėmis, su kuriais jis priverstas įvairiais būdais kooperuotis, vykdydamas savo gamybinę veiklą. Tokiu būdu keičiasi ir jo gamybiniai bei visuomeniniai santykiai.

Gamybinės jėgos būdingos kokiai nors senovės genčiai formavo ir atitinkantį jos gyvenimo būdą. Viduramžių gamybinės jėgos suformavo feodalinės visuomenės struktūrą. Naujųjų laikų gamybinės jėgos formuoja kapitalistinės visuomenės struktūrą ir žmonių gyvenimo būdą. Taigi, ne psichologija, o ekonomika įtakoja įvairių socialinių žmonių grupių gyvenimą istorijos eigoje. Psichologija – tai pasekmė, o ne priežastis.

Marksistinį materializmą šiuo klausimu F. Engelsas kalbėdamas per K. Markso laidotuves apibūdino taip: „Marksas atrado žmonijos istorijos vystymosi dėsnį, o būtent tą paprastą faktą, kad žmonės pirmiausia turi valgyti, gerti, turėti būstą bei aprangą ir tik paskui jie gali užsiimti politika, mokslu, menais ir t.t.“

Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačios interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas.

Priešprieša tarp žmogaus ir visuomenės, o tuo pačiu ir žmogaus susvetimėjimas gali būti įveikti tik praktiškai įsitvirtinus komunistiniam gamybos būdui. “Komunizmas, rašo K. Marksas, – tai žmogaus sugrįžimas sau kaip visuomeninio, t. y. žmogiško žmogaus, komunizmas yra tikras panaikinimas nesantaikos tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir žmogaus, tikras panaikinimas priešpriešos tarp būvio ir esmės, tarp sudaiktėjimo ir saviveikos, tarp laisvės ir būtinybės, tarp individo ir rūšies. Jis yra išspręstoji istorijos mįslė ir žino, kad yra šitoks sprendimas”.

Šiandien vyresnės kartos žmonės gali puikiai susivokti, kaip (pavyzdžiui Lietuvoje) pasikeitus visuomeninei santvarkai, pasikeitė ir jie patys. Kaip visus pradėjo valdyti kapitalistinės santvarkos pagrindinė vertybė ir tikslas – pelnas ir pinigai. Kaip visos neigiamos žmogiškosios savybės bei siekiai, kurie leidžia tobulai tarnauti šiam tikslui ir atstovauti šioms vertybėms, dabar gyvenimiškai, teisiškai, politiškai ir ideologiškai „įprasmintos“ ir įteisintos. Kaip neigiamai keičiasi žmonių moralinis, emocinis bei intelektualinis pasauliai. Kaip moralė tampa tik priedanga iš esmės amoraliems dalykams. Ir ar visa tai negriauna žmogų iš pamatų?

Kita vertus, net ir aršiausi tarybinio socializmo kritikai, jeigu jie nors dalinai išlieka objektyvūs, priversti pripažinti, kad santykiai tarp žmonių „gūdžiais“ tarybinio socializmo laikais prie visų materialinių nepriteklių buvo teisingesni, geranoriškesni, draugiškesni, nuoširdesni, šiltesni ir atviresni, vienu žodžiu – žmogiškesni, nei dabartinės „klestinčios laisvės ir demokratijos“ laikotarpiu.

Didžiausia vertybė žmogui turi būti ne jis pats sau, pirmiausia jam turi rūpėti ne „savirealizacija“, kaip dabar įvairūs „motyvatoriai“ teigia visuose asmenybinio tobulėjimo seminaruose, o kitas žmogus. Siekti tik savirealizacijos – reiškia griauti visuomenę, o tuo pačiu ir patį žmogų, kadangi tik visuomenėje jis gali egzistuoti kaip žmogus. Tokia yra dialektinė ir humanistinė marksistinė metodologija žmogaus problemos klausimu.

Vidinis žmogaus pasaulis nuo pat kūdikystės priklauso nuo santykių su kitais žmonėmis, pirmiausia nuo šeimos, kurią F. Engelsas apibūdino kaip santykius tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų. Šeimyniniai santykiai savo ruožtu priklauso nuo visuomenės struktūros ir pobūdžio, pastarieji gi nuo materialinės gamybos būdo. Toks yra mokslinis, o ne utopinis kelias realiam suvokimui tų procesų ir tendencijų, kurios formuoja ar deformuoja potencionaliai suvisuomenintą žmogų ir sužmogintą visuomenę.

Tik komunistinė visuomeninė perspektyva gali sudaryti salygas, kai socializmo ideologija integruos į savo turinį liebaralizmo ir konsrvatizmo elementus ir kiekvieno žmogaus laisvas vystymasis taps visų laisvo vystymosi prielaida.

2. MOKSLIŠKUMAS IR UTOPIŠKUMAS (Socializmas ir utopija)

Moksliškumas ir utopiškumas

Utopinė ir mokslinė sąmonė neatskirtos viena nuo kitos „kinijos siena“. Mokslinės teorijos gali turėti savyje ir utopiškumo elementų, o utopijos savo ruožtu – mokslinių idėjų bei užuominų. Mokslinės idėjos neretai vienaip ar kitaip prisideda prie įvairių utopinių projektų atsiradimo, o pastarieji – vėlgi gali įkvėpti ir paskatinti mokslininkus naujiems atradimams. Socialineje plotmėje daug įvairiausių, patrauklių, atseit, „moksliškai pagrįstų“ reformų galų gale parodo savo pradinį utopiškumą, kuris buvo išprovokotas arba elementaraus neišmanymo, arba politiškai motyvuotos manipuliacijos. Taip buvo su gorbačiovinės perestroikos reformomis, kai buvo skelbiamas tikslas sukurti „socializmą su žmogiškuoju veidu“. Taip atsitiko ir vėliau su landsberginėmis rinkos reformomis, su jų „nepriklausomybės, laisvės ir demokratijos“ siekiais.

Teisingai būtų teigti, kad santykis tarp utopinio ir mokslinio socializmo daug sudėtingesnis nei iki šiol buvo manoma. Moksliškumas ir utopiškumas – tai nors ir visiškai priešingi mąstymo būdai, bet jie dialektiškai tarpusavyje susiję. Panašiai kaip savo laiku utopinio socializmo turinyje daugėjo moksliškumo elementų vykstant realiems visuomenės pokyčiams, taip ir mokslinio socializmo turinyje gali laikas nuo laiko atgyti utopiniai teiginiai, ypač pereinamais, revoliuciniais ar reakciniais, dekadentiškais laikotarpiais. Kaip yra pastebėjęs L. Fojerbachas, trumpiausi bei radikaliausi istorijos periodai dažniausia būna ir turiningiausi.

Šia prasme metodologinis pagrindas galimoms utopinio pobūdžio inversijoms kaip tik ir pagrįstas marksizmo klasiko F. Engelsio veikale „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“, kurį K. Marksas vadino „Įvadu į mokslinį socializmą“. Šiame veikale F. Engelsas atskleidžia vidinę kapitalizmo vystymosi logiką ir parodo, kad stambioji pramonė pagimdo socialinius prieštaravimus, bet tuo pačiu ji išryškina ir jų sprendimo priemones. Bet šios priemonės visada atsiranda vėliau nei problemos. Tame istoriniame tarpsnyje tarp priemonių ir problemų kaip tik ir susidaro palanki dirva atsirasti įvairioms utopinėms teorijoms.

Vienu žodžiu, kaip teigia F. Engelsas, problemų sprendimo priemonės sukonstruojamos galvoje, kadangi jos galvos pagalba dar nesurandamos realioje tikrovėje. Tokio „istorinio liufto“ atsiradimas – tai visuomenės vystymosi dėsningumas. Būtent tokį istorinį laikotarpį žmonija išgyvena ir dabar. Globalinis pereinamasis laikotarpis, kuriame apstu problemų ir kol kas nesimato jų sprendimo priemonių, yra atsivėręs mums visu savo „gražumu“.

Ši dabartinė „erdvės bei laiko“ terpė ir užpildoma įvairiausiomis technokratinėmis, ekologinėmis, socialinėmis, humanitarinėmis bei kitokiomis utopijomis. Socializmo idėjos prasme pastebimas įvairiausių utopinio socializmo teorijų renesansas. Jos paplitusios ir marksistų, ir nemarksistų, ir komunistų, ir antikomunistų tarpe. Be kitko, kadangi utopinės idėjos neretai vystomos po realiai egzistuojančios mokslinės socializmo ir komunizmo teorijos priedanga, joms suteikiamas tariamai „mokslinis“ apipavidalinimas, žongliruojama marksistine terminija, po utopiniais iš esmės išvedžiojimais „pakišama“ solidi bibliografinė ir statistinė bazė. Tokiu būdu pradeda funkcionuoti „mokslinės“ pagal formą, bet utopinės pagal esmę ir turinį teorijos bei idėjos, kurios pateikiamos kaip tolimesnis marksizmo išvystymas arba sugrįžimas prie „autentiško“ marksizmo.

Kaip gi šioje vietoje atskirti tikrą marksistinę socializmo teorijos išvystymą (kuris be abejo yra būtinas) nuo tariamo utopinio socializmo „sumokslinimo“ arba paprastai kalbant revizionizmo? Tiesiog visas socialines socialistines teorijas reikia vertinti pagal kelis marksizmo suformuluotus kriterijus.

Tai pirmiausia metodologinis-filosofinis dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos principas ir bent 5 išplaukiantys iš jo socialinių procesų pažinimo bei jų socialistinio pertvarkymo teoriniai postulatai:

1.Žmogaus prigimtis yra socialinė ir reiškiasi kaip visuomeninių santykių visuma.

2.Materialinė gamyba, kaip gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sąveika, turi prioritetą visų kitų visuomeninio gyvenimo sričių atžvilgiu ir sudaro ekonominę bazę politiniam, teisiniam bei ideologiniam antstatui.

3.Varomoji istorijos jėga – tai klasių bei įvairių socialinių grupių tarpusavio kova dėl savo padėties visuomenėje.

4.Kapitalizmas į socializmą transformuojamas revoliuciniu būdu, tarp kapitalizmo ir socializmo būtinas pereinamasis laikotarpis, kurio politinė išraiška gali būti tik darbo klasės valdžia (revoliucinė proletariato diktatūra).

5. Socialistiniai gamybiniai santykiai neatsiranda kapitalizmo gelmėse (kaip, pavyzdžiui, kapitalistiniai gamybiniai santykiai susiformavo dar feodalizmo sąlygomis), o kuriami sąmoningos ir planingos žmonių veiklos pasekoje.

Visi šie punktai logiškai tarpusavyje susieti ir vienas iš kito išvedami. Mąstydami šio principo ir šių postulatų visuminės paradigmos rėmuose, mes mąstome moksliškai, tame tarpe ir mokslinio socializmo kategorijomis. Kaip tik bandoma nukrypti nuo šių teiginių (pavyzdžiui teigti, kad žmogus – grynai individualizuota psichologinė būtybė; kad svarbiausia ne ekonomika, o koks nors kitas veiksnys arba visi vienodai; kad klasių kova paseno, kad dabar revoliucinį potencialą turi ne proletariatas, o valstietija, inteligentija, studentija ar dar koks naujas socialinis sluoksnis; kad jokia proletariato diktatūra šiais laikais neįmanoma; kad kapitalizmas pats savaime perauga į socializmą arba, atvirkščiai, jis sugeba amžinai mimikruoti ir pnš.) – tai iškart išeinama už socialinio marksistinio mokslo ribų ir tuo pačiu atveriamas kelias įvairioms utopijoms.

1. MARKSIZMAS, REVIZIONIZMAS, DOGMATIZMAS (Socializmas ir utopija)

Marksizmas, revizionizmas, dogmatizmas

Socialinis utopizmas po mokslinės socializmo teorijos atsiradimo vienaip ar kitaip siejamas su revizionizmu ir dogmatizmu, kovoje su kuriais marksizmas ir vystosi. Pati marksistinė socializmo/komunizmo teorija gali būti traktuojama plačiai, kaip visas marksizmas, ir siaurai, kaip sudedamoji socialinė-politinė marksizmo teorijos dalis.

Gyvename globalinio kapitalizmo sistemos erozijos laikais. Degradacijos virusas yra prasiskverbęs į visas visuomeninio gyvenimo sferas. Erozija palietė ir socialinį mokslą. Takoskyros tarp tolimesnio marksizmo išvystymo, atsižvelgiant į socialinės tikrovės pokyčius, ir marksizmo revizijos, apeliuojant į tuos pačius pokyčius, suvokimas – tai gana sudėtingas, komplikuotas ir žmogiškų santykių prasme nedėkingas dalykas. Taip pat sudetinga būna suvokti ir skirtumą tarp marksizmo teorijos pamatų ir dogmatiškos jų interpretacijos, ignoruojant analizuojamos tikrovės ir paties marksizmo pasikeitimus.

Pagrindinis teorinis kriterijus atskirti marksizmo išvystymą nuo revizionizmo ir dogmatizmo – tai būtent dialektinio materializmo/materialistinės dialektikos metodas. Bet galutinį tašką visuose teoriniuose ginčuose gali padėti tik praktika. Visada pravartu atsiminti, kad būti vienminčiais nereiškia būti „vienodaminčiais“. Lenino „Pravdoje“ buvo publikuojami ir Stalinas, ir Trockis, ir Bucharinas, ir Zinovjevas su Kamenevu, kurie neretai oponavo vienas kitam. Bet visi jie turėjo vieną praktinį tikslą ir šia prasme buvo vienminčiai. Ir tai buvo svarbiausia konkrečioje anuometinėje situacijoje. Pasikeitė situacija – pasikeitė ir prioritetai, ir politikų – vienminčių likimai. Tokia yra neigailestinga politinio gyvenimo dialektika.

Deja, galima būti marksistų teorijoje ir nukrypti nuo jos į vieną ar kitą pusę praktikoje. Ir atvirkščiai. Istoriškai tai akivaizdžiai įrodo tokių žinomų marksistų-teoretikų kaip G. Plechanovas ir K. Kautskis pavyzdžiai. Kiekvienam teoretikui susidūrimas su „rūsčia“ tikrove – gana dramatiškas išbandymas. Svarbų vaidmenį šioje vietoje vaidina asmenybinės istorinių veikėjų charakteristikos. Praktika visada spalvingesnė, sudėtingesnė ir net žiauresnė, nei bet kokia teorija. V. Leninas nebijojo praktikos, o M. Gorbačiovas jos išsigando.

Būtent iš teorijos ir praktikos dialektikos nesuvokimo ir išplaukia visos dabartinės buržuazines spekuliacijos dėl, neva, “marksizmo žmogiškumo teorijoje ir jo nežmoniškumo praktikoje“.

Politikoje revizionistinis nukrypimas nuo marksizmo reiškiasi kaip oportunizmas (E. Bernšteinas, R. Garodi ir kt.), kuris dar vadinamas dešiniuoju, arba smulkiaburžuazinis radikalizmas (G. Markuzė, R. Debre ir kt.), kuris dažnai vadinamas tiesiog kairuoliškumu. Socialine – klasine prasme revizionizmas – tai buržuazijos, smulkių bei vidutinių klasinių sluoksnių, darbo aristokratijos bei liumpenproletariato ir postindustrinių socialinių grupių įtaka klasiniam darbininkijos judėjimui.

Revizionizmas gana daugialypis reiškinys. Jo pradininkas E. Bernšteinas, viena vertus, kvietė marksistus grįžti „atgal prie Kanto“, kita vertus, teigė kad, proletariato diktatūra – tai „politinis atavizmas, būdingas žemesnėms kultūroms“. Taigi, tuo pačiu metu buvo kviečiama eiti atgal ir pirmyn. Dar vienas iškalbingas revizionizmo požymis – tai bandymai sujungti marksizmą su naujausiomis tam tikru laikmečiu „madingomis“ teorijomis. Seniau tai buvo machizmas ar koks nors „empiriokriticizmas“, dabar veberizmas, froidizmas, egzistencializmas, postmodernizmas ar kokios nors dvasinės rytų praktikos. Iš esmės visi šie „izmai“ – tai K. Markso ir F. Engelso atskirų teiginių ar net užuominų teorinis išvystymas, dažniausiai iš idealistinių pozicijų. Po Markso visos atsirandančios socialinės – filosofinės srovės – tai iš esmės antrinis produktas.

Iš viso to gaunasi, kaip taikliai pastebėjo F. Engelsas, „eklektiškas srėbalas“, kuris neturi nieko bendro su marksizmu. Revizionizmas – tai visada subjektyvizmo, mechanicizmo, sofistikos, schematizmo, metafizikos ir įvairių utopinio socializmo apraiškų mišinys.

Konkriečiai galima išskirti keletą gnoseologinių revizionizmo šaknų:

1. Marksizmo suskaldymas į smulkius elementus, ignoruojant žinomą V. Lenino teiginį, kad šis mokslas yra vieningas sisteminis reiškinys, tarsi „iškaltas iš vientiso plieno luito“. Revizionistai iš sisteminės marksizmo visumos išima atskiras detales ir priešpastato jas kitoms atskiroms detalėms, todėl ir bendras paveikslas tampa vienpusiškas, jis iskraipomas ir deformuojamas.

2. Scholastiškai traktuojami konkretūs K. Markso ir F. Engelsio pasisakymai vienu ar kitu klausimu be jų pririšimo prie konkrečios situacijos, kuri šiais pasisakymais ir būdavo apibūdinama. Bendros marksizmo nuostatos tampa negyva schema, į kurią bandoma įsprausti gyvą besikeičiančią realybę su visais jos prieštaravimais. Ir jei tai nepavyksta, prabylama apie „marksizmo revizijos“ būtinybę.

3. Marksistiniai teiginiai dažnai traktuojami statiškai be jų išvystymo, kuris paremtas naujos realybės teoriniais apibendrinimais. Visos marksizmo spalvos, jo monolitinė įvairovė bei niuansai tokiu atveju išnyksta, pats marksizmas suprimityvinamas ir sukarikatūrinamas.

4. Dirbtinai konstruojami marksizmo „prieštaravimai“. Jie konstruojami arba mechaniškai priešpastatant vienus marksizmo klasikų pasisakymus kitiems, nors jie priskiriami skirtingiems jų veiklos periodams, arba metafiziškai traktuojant realių socialistinio ir komunistinio judėjimo prieštaravimų praktiką, priešpastatant ją, neva, marksizmo teorijai.

5. Įvairios spekuliacijos naujų socialinių reiškinių ir problemų sąskaita, kurios (problemos) interpretuojamos savaip ir tokiu būdu naujos „mokslinės“ išvados priešpastatomos „pasenusiai“ marksizmo teorijai.

Mėgiamiausias sąmoningų revizionistų metodas – priešpastatymas vėlyvojo Markso idėjų jo ankstyvojo periodo išsakytoms mintims, Engelso – Marksui, Lenino – ir vienam, ir kitam, Stalino – Leninui ir visam marksizmui, marksizmo teorijos – socializmo praktikai ir t.t. Toks „blusinėjimas“ po marksizmo istoriją ir teoriją, ignuorojant marksistinės metodologijos reikalavimus, ir sudaro pagrindą įvairiom teorinėm „novacijom“.

Tai, žinoma, nereiškia kad marksistai iš dialektinio materializmo pozicijų neturi analizuoti, vertinti bei tinkamai integruoti į savo turinį naujus praktikos patikrintus įvairių naujausių socialinių mokslų pasiekimus.

Kūrybinis bet kurio mokslo išsivystymas – tai jo metodo panaudojimas naujų reiškinių analizei. Nesugebėjimas ar nenoras naudotis materialistinės dialektikos metodu ir sudaro metodologinį revizionizmo pagrindą.

Panaši istorija ir su dogmatizmu, kuris nėra revizionizmo antipodas, o tiesiog savotiška revizionizmo atmaina, nes jis prieštarauja dialektinei marksizmo dvasiai. Dogmatizmas visada apeliuoja, atseit į „autentišką“ marksizmą be jokių priemaišų. K. Markso bei F. Engelsio pasisakymus bei išvadas konkrečiais istoriniais klausimais dogmatikai sutapatina su marksizmu. Būtent apie „ekonomizuotus“ dogmatikus K. Marksas ironiškai yra pasakęs: „Jei jie yra marksistai, tai aš nesu marksistas“. Dogmatikai mato pasaulį kaip „sukaulėjusią“ sistemą, o mokslo teiginius kaip savotišką neginčijamos „tiesos karalystę“, jie tiki absoliučia tiesa, kurią pats marksizmas neigia, teigdamas, kad tiesa visada konkretus ir sąlyginis reiškinys. Su kiekvienu nauju moksliniu atradimu turi keistis ir marksizmas.

Būtent dogmatizmas ir scholastika tarybinio socializmo sąlygomis ir tapo mokslinės socializmo teorijos degradavimo priežastimi. Ši teorija buvo praradusi tikro moksliškumo pobūdį. Utopiškas tapo socializmo teoretikų požiūris į žmogiškosios egzistencijos pagrindą – darbinę žmogaus veiklą. Darbo žmogaus poreikių tenkinimas ir jo darbinės veiklos motyvavimas – tai 2 priešingi veiksniai, kurių sujungimas į vieną dialektinę visumą reikalauja ypatingo socialinio-ekonominio mechanizmo sukūrimo, kuris, deja, per visą tarybinį laikotarpį taip ir nebuvo rastas. Buvo atliekami įvairūs ekonominiai eksperimentai (Kosygino reformos ir pnš.), bet kažkokia užbaigta ir efektyvia sistema jie taip ir netapo. Utopiškai orientuotą į darbo žmogų tarybinį socializmą realus darbo žmogus galų gale ir neapgynė nuo griūties.

Socializmas – tai ištisa istorinė epocha su savo piniginių – prekinių santykių dėsniais ir specifika, prieštaravimais ir ypatumais. Socializmas turi ne dvejopą – pusiau komunizmas, pusiau kapitalizmas, ir ne kažkokio „pereinamojo laikotarpio“ iš kapitalizmo į komunizmą, o vientisą socialinę-ekonominę ir politinę – teisinę prigimtį. Svarbiausia socialistinės visuomenės tendencija – ne rinkos stichija turi formuoti naują visuomenę, o sąmoningai ir planingai veikiantis žmogus, kuris materialiai ir moraliai suinteresuotas tai daryti.

Tuo tarpu tarybiniai filosofai, ekonomistai, sociologai ir politologai faktiškai nenagrinėjo realaus socializmo dialektikos, o užsiiminėjo begaliniais marksistinių sąvokų patikslinimais.

Tikras marksistinis socialinis mokslas jų straipsniuose tapo formalus ir utopizuotas, mokslinis teorinis komunizmas prasilenkė su moksline marksizmo metodologija.
Bet, kaip žinia, kiekvienas reiškinys turi ir savo atvirkštinę pusę. Teisingumo delei reikia pripažinti, kad teorinis darbas su sąvokomis ženkliai prisidėjo prie tarybinio dialektinio materializmo išvystymo kaip vientisos metodologinės sistemos. Ši sistema tikriausiai tapo vienu fundamentaliausiu ir moksliškiausiu pažintiniu instrumentu žmonijos istorijoje, įspūdingiausiu intelektualiniu žmonijos pasiekimu. Tai anais laikais pripažino ir rimti Vakarų tyrinėtojai.

Tame ir paradoksas, kad tokio galingo teorinio metodo turėjimas visiškai negarantavo tokio pat galingo šio metodo panaudojimo realių visuomeninių procesų analizei. Tam užkirto kelią dogmatiškas valstybinis ideologinis-biurokratinis diktatas, kurio dėka buvo utopizuojama realybė ir realizuojama utopija. Visiškai nemoksliškai buvo suvokta 11-oji K. Markso tėzė apie Feuerbachą: „ Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas, kad jį reikia pakeisti“. Šis „keitimas“ – tai ne kažkoks vienmomentinis revoliucinis aktas, o nuolatinis, kasdienis, „juodas“ darbas. Deja, niekas nenorėjo dirbti…

ĮŽANGINIS ŽODIS (Socializmas ir utopija)

SOCIALIZMAS IR UTOPIJA

1820 metais lapkričio 28 dieną gimė K. Markso draugas ir bendražygis, vienas marksizmo įkūrėjų, enciklopediško tipo mąstytojas, genialus dialektinio materializmo filosofijos pradininkas Fridrichas Engelsas (1820-1895). Jo iškilaus 200 metų jubiliejaus proga dar kartą perskaičiau klasikinį F. Engelso veikalą „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“. Marksizmo klasiko aptariama problematika paskatino platesnėms, susijusioms su XX amžiaus istorijos bei dabarties realijomis, apmąstymams. Šių apmąstymų pagrindu parašytas straipsnis skelbiamas atskiromis dalimis.

Įžanginis žodis

Gilėjant sisteminei globalinio kapitalizmo krizei bei aktyvėjant santvarkinės alternatyvos paieškoms, naują kvėpavimą įgauna ir socializmo idėja bei ideologija. Net ir kapitalizmo citadelėje JAV kai kurie senatoriai vadina save socialistais, o šios šalies jaunimo tarpe socializmo ir komunizmo šalininkų atsiranda vis daugiau. Deja, socialistinė alternatyva kol kas suvokiama gana abstrakčiai ir paviršutiniškai, socializmo ir komunizmo šalininkų mąstyme daug primityvaus radikalumo ir utopiškumo. Pastarasis išvis būdingas masinei visuomeninei sąmonei. Socialinis utopiškumas tikriausiai lydės žmoniją per visą jos istoriją. Laimingo ir pasiturinčio gyvenimo utopijos ir antiutopijos (utopijos su neigiama konotacija) – neišvengiamas visuomeninių permainų produktas. Nuo jų neįmanoma visiškai atsiriboti arba jas uždrausti, dažnai jos net motyvuoja socialinį žmonių aktyvumą.

Pats terminas „utopija“ (vieta, kurios nėra), kaip žinia, yra kilęs iš Tomo Moro knygos pavadinimo, kurioje aprašyta harmoninga ir ideali visuomenė, gyvenanti saloje. Dabartiniai buržuaziniai ideologai, tame tarpe ir Lietuvos liberalai bei konservatoriai, utopijomis, kaip neįgyvendinamos santvarkos projektus, vadina būtent socializmą ir komunizmą. Bet objektyvus utopinio mąstymo pagrindas – tai žmogaus nepasitenkinimas esama socialine tikrove ir šia prasme kapitalizmas yra didžiausias utopiško mąstymo inkubatorius ir agregatorius. Ši santvarka bei jos pagimdyta taip vadinama „amerikietiška svajonė“ tampa realia utopija, ji tiesiog griauna žmonių lūkesčius, sukelia karus ir revoliucijas, pagimdo globalines problemas ir išvis kelia vis didesnį pavojų pačiai žmonijos egzistencijai.

Utopinė sąmonė – tai visuomeninės sąmonės forma, kuri pasižymi vertybiniu patrauklumu ir abstrakčiu teisingumu, ir kuri būtent dėl pastarosios savybės negali būti realizuota tikrovėje. Utopija skirta sukurti idealią, tačiau nerealią tikrovę.

Šiame kontekste svarbu atlikti savotišką socializmo teorijos ir praktikos inventorizaciją. Reikalas tas, kad šalia mokslinio socializmo/komunizmo teorijos ir net jos viduje visada egzistavo utopinio socializmo apraiškos, o buvusio tarybinio socializmo praktikoje buvo bandoma realizuoti nemažai iš esmės utopinių sprendimų ir užduočių.

Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą didžiųjų Markso atradimų pagrindu visiškai nereiškia, kad utopizmo elementai galutinai buvo išguiti iš socializmo teorijos ir praktikos. Tai akivaizdžiai pademonstravo XX amžiaus istorija.

F. Engelsas teigė, kad nuo to momento, kai socializmas tapo mokslu, su juo ir elgtis reikia kaip su mokslu, t. y. jį studijuoti. Bet iškyla klausimas: kaip studijuoti? Talmudiškai konspektuojant klasikų veikalus ir žongliruojant jų citatomis ar gyvai, kūrybiškai, problemiškai, analizuojant iš marksistinių metodologinių pozicijų teorijos ir praktikos prieštaravimus? Deja, buvusioje tarybinėje švietimo sistemoje įsigalėjo pirmasis požiūris. Tiesa, paskutiniais Tarybų Sąjungos gyvavimo metais iš įvairių tribūnų girdėjosi raginimai pereiti prie probleminio visuomeninių mokslų studijavimo metodo, bet jau buvo per vėlai – realios problemos užgriuvo ir sugriovė pirmą pasaulyje socialistinę valstybę.

Dauguma filosofų bei kitų visuomeninių mokslų atstovų Tarybų Sąjungoje laikėsi marksistinių pozicijų iš konjunktūrinių sumetimų arba tiesiog dėl formalių reikalavimų, kadangi reikėjo vykdyti TSKP politinį kursą kaip savo darbinę veiklą. Nemažai tokių „marksistų“ daliai ritualinė marksistinė terminija ir buržuazinės filosofijos kritika buvo savotiška širma individualiai tos pačios buržuazinės filosofijos reabilitacijai.

Todėl, iš vienos pusės, po TSRS žlugimo tie, kurie kritikavo M. Veberį ar E. Hajeką tapo jų tyrinėtojais ir apologetais. Kita vertus, „ištikimiausi“ marksistinės filosofijos, socializmo politekonomijos, mokslinio komunizmo ir TSKP istorijos propagandistai tapo parodomaisiais antikomunistais.

Tuo pačiu tokie skirtingi, bet tikri tarybiniai marksistai kaip E. Iljenkovas, R. Kosolapovas, D. Kedrovas ir kiti dialektinio bei istorinio materializmo atstovai, kurie giliai ir kūrybiškai bandė plėtoti marksistinę filosofiją, buvo nepastebimi, o jų idėjos įvairiais būdais nutylimos. Konjunktūra ir utopiškumas, kurie turėtų būti marksizmo antipodais, tapo oficiozinio marksizmo vizitine kortele tarybinės aukštosios mokyklos lygmenyje.

Deja, tokia situacija – tai ne tik tarybinės visuomenės subiurokratėjimo ir ideologinio diktato rezultatas. Šie reiškiniai turi ir bendras metodologines, bei socialines šaknis. Savo laiku įvertindamas socializmo idėjų įtaką žmonijos raidai, žinomas antikomunistas Z. Bžezinskis priverstas buvo pripažinti, kad marksizmas yra patapęs žmonijos intelektualinio palikimo dalimi ir beveik kiekvienas mąstantis žmogus vienaip ar kitaip, net pats to nesuvokdamas, yra marksistas. Toks marksizmo ir socializmo idėjų „suliaudinimas“ , jų įsiskverbimas į masinę sąmonę, kuri vienaip ar kitaip veikė ir teorinį visuomeninės sąmonės lygmenį, turėjo ir savo išvirkštinę pusę, o būtent atvirkštinio socializmo išsivystymo iš mokslo į utopiją tendenciją.

ОБЛАКА

На что похожи облака?
На нашу жизнь они похожи!
Как мы, они всегда в походе,
Они зависят от погоды
И легкомысленны слегка.

Вот туча, что черней, чем горе,
Плотнеет, ширится и вот –
Она огромная как море,
И застилает небосвод.

А это облачко как дымка,
Резвится в небе голубом.
Прозрачно словно невидимка
И невесомо как любовь.

Всё в нашей странной жизни круче.
Природных нет для нас оков.
Беда всегда чернее тучи.
Ну, а любовь лишь тем и лучше,
Что мимолётней облаков.