POLITIKA KAIP NUSIKALTIMAS

Lietuvoje liberal – konservatoriškos valdžios reakcinga agonija plečiasi visomis įmanomomis kryptimis. Ši valdžia kariauja visais frontais ir su visais. Stiprėja vidiniai tarpusavio kivirčai bei išoriniai grūmojimai. Kriminaliniais nusikaltėliais skelbiami opozicijos veikėjai, teroristinėmis ir teroristais – ištisos valstybės ir jų lyderiai. Visa tai palydima draudimais, bauginimais, kratomis, melagienomis ir atvira prievarta.

Anglų filosofas Dž. Lokas teigė, kad kur yra prievarta ir spaudimas, nėra tikros politikos. Kita vertus, žymus vokiečių politologas M. Veberis rašė, kad nėra politikos be prievartos. Italų mąstytojas N. Makiavelis savo ruožtu dar pažymėjo, kad reali politika neįmanoma be klastos ir melo. Žinoma, galima ginčytis, kuris iš jų teisus, ar neteisūs visi. Tačiau mūsų liberal- konservatoriai apskritai pasakė naują žodį politikos teorijoje ir praktikoje: jie tiesiog totaliai kriminalizavo politinį procesą!

Šiandien administracinė prievarta, moralinis – psichologinis mobingas, istorijos falsifikavimai, politinės represijos, oponentų persekiojimai, karo kurstymas, kaimynų demonizavimas, žodžio laisvės apribojimai bei propagandiniai feikai tapo Lietuvos politinio gyvenimo kasdienybe.

Kriminalizuota liberal-konservatorių politika suformavo ir atitinkamą politiko tipažą. Jis praranda elementarias žmogiškąsias savybes – empatiją, platų požiūrį į pasaulį, humoro jausmą. Jis tampa panašus į kriminalinį autoritetą. Netgi jo veido išraiška tampa ne normaliai žmogiška, o tiesiog „oficiali-vertybinė“. Jis nekalba, o transliuoja. Jis nebendrauja, o vykdo funkciją. Jis negyvena, o atlieka misiją, Jis ne tarpininkas, o prokuroras.

Liberal – konservatoriai visus kaltina būtais ir nebūtais nusikaltimais. Jiems praeitis, dabartis ir ateitis – tai visuotinas kriminalas. Kriminaliteto erdvę jie išplėtė pagal politinės konjunktūros poreikį. Viskas, kas už jų pačių politinio komforto zonos ribų – tampa kriminalu. Tam jau priimti ar naujai parengti atitinkami įstatymai ar jų pataisos. Kaip apgailestaudamas ir priekaištaudamas teigė vienas garsus teisininkas ir iš esmės dabartinės anti-teisinės valstybės ideologas – „prokurorams trūksta fantazijos“. Ir pastarieji stengiasi neapvilti bei ją podemonstruoti.

Savo „prokurorišką“ mentalitetą liberal – konservatoriai bando primesti visai šaliai. Liberal – konservatyvi Lietuva yra represijų, baimės, veidmainystės, keršto, įtarumo ir skundų Lietuva. Atsiranda net profesionalių skundikų grupė. Nes tokie yra patys dabartiniai valdžiažmogiai. Jie budeliai ir aukos, ponai ir vergai viename asmenyje. Tokiais tampa ir dalis žmonių. Kaip šuo ir šeimininkas laikui bėgant supanašėja, taip, deja, ir valdomi žmonės supanašėja su savo valdininkais. Bet žmonių negalima kaltinti – būtis nulemia sąmonę. Didis filosofas Hegelis atskleisdamas pono ir vergo dialektiką parodė – ne ponas tiesiogiai valdo vergą, o būtis „tarp jų“. Ponas valdo būtį, o vergas yra jai pavaldus.

Bet būtis visada prieštaringa, priešingybės joje nuolat keičiasi vietomis, pereina viena į kitą. Tai reiškia, kad neišvengiamai ateis momentas, kai kaltintojai taps nusikaltėliais. Visas kriminalizuotas politinis mechanizmas tokiai situacijai jau paruoštas jų pačių rankomis.

REPRESINĖ VISUOMENĖ

Lietuvos valdininkai dar visai neseniai mėgdavo teigti, kad Lietuvos Respublika – tai normali europietiška šalis. Dabar galime stebėti, kad ir Lietuva, ir Europa matomai pasikeitė, o ir „normalumo“ sąvoka įgavo gana spalvingus bruožus. Visų šių procesų politinė esmė – taip vadinamos „atviros visuomenės“ transformacija į represinę visuomenę.

„Atviros visuomenės“ koncepcija kelis dešimtmečius buvo liberalios demokratijos ikona. Jos ideologas austrų ir britų filosofas K. Poperis (1902-1994) savo knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ iškėlė laisvę virš visų kitų visuomenės ir žmogaus vertybių bei tikslų. Naujausiais laikais – žinomiausias “Atviros visuomenės“ puoselėtojas ir propagandistas – garsus finansininkas ir spalvotų revoliucijų sponsorius Dž. Sorosas ir jo fondas. Laisvos atviros visuomenės, kuri priešpastatoma uždariems autoritariniams ir totalitariniams sociumams, pagrindą sudaro 4 laisvės: žodžio laisvė, religijos laisvė, laisvė nuo baimės ir laisvė nuo skurdo. Pagrindinis laisvės priešas – tai prievarta.

Atrodytų, gana gražios ir patrauklios mintys bei teiginiai. Bet kaip sakoma, gerais ketinimais dažnai grįstas kelias į pragarą. Šiandien atvira laisva visuomenė akivaizdžiai tampa represine visuomene. Žodžio laisvė cenzūruojama ir kriminalizuojama. Religijos laisvė tapo religijos politizavimu bei antireliginiu ir pseudoreliginiu sektantizmu. Baimė įgavo totalinį psichopatologinį ir metafizinį pobūdį bei persmelkė visą dabartinio socialinio organizmo kūną. Globalinis ir regioninis, materialinis ir dvasinis skurdas plečiasi ir gilėja.

Terminas „REPRESIJA“ yra kilęs iš vėlyvojo lotyniško žodžio „repressio“ ir reiškia žlugdyti, pavergti, užkariauti, engti, gniuždyti, tramdyti, drausti. Lotyniškas priešdėlis „re“ reiškia pasikartojantį veiksmą. Šiuolaikiniai psichologai šiam terminui suteikia dar platesnį mokslinį turinį – „reakcijos slopinimas dėl baimės“. Bijo pirmiausia tas, kuris grėbiasi slopinimo metodų, o ne tas, kurį bandoma slopinti. Baimė – tai daugiausia bauginančio problema.

Represinės visuomenės esmė – politinės represijos, kurios remiasi plataus pobūdžio valdžios prievarta ir grindžiamos įvairiomis valdančiųjų baimėmis. Bet kurios politinės represijos yra politinės prievartos išraiška, kurios tikslas – apsaugoti egzistuojančią visuomeninę santvarką, politinį režimą ar valdančiąją grupuotę.

Politinėmis represijomis pripažįstamos įvairios prievartos formos, kurias valstybė taiko dėl politinių priežasčių: gyvybės ar laisvės atėmimas, patalpinimas priverstiniam gydymui į psichiatrijos ligonines, išsiuntimas iš šalies ir pilietybės atėmimas, gyventojų grupių iškeldinimas iš savo gyvenamosios vietos, priverstinis darbas laisvės apribojimo sąlygomis, taip pat kitaip atimant ar apribojus teises ir laisves asmenims, pripažintiems socialiai pavojingais valstybei ar politinei sistemai dėl klasinių, socialinių, nacionalinių, religinių ar kitų priežasčių.

Represijos dabartinėje mitologizuotoje „teisinėje valstybėje“ vykdomos kaip taisyklė pagal teismų ir kitų teismines funkcijas atliekančių organų sprendimus arba tiesiog administracine tvarka. Ryšium su nauju informacinių technologijų atsiradimu pastarąjį laikotarpį apart tiesioginių fizinių represijų plečiasi subtilių (informacinių, psichologinių, dvasinių, finansinių ir kt.) represinės prievartos formų įvairovė.

Buržuazinės demokratijos veidmainiškumas represinės politikos prasme pasireiškia 2 aspektais:

– represijoms suteikiamas, neva, teisinis apipavidalinimas,

– represijos, atseit, nepažeidžia pamatines žmogaus teises.

Dėl represijų teisėtumo reikia suvokti paprastą dalyką – įstatymai neatsiejami nuo politikos. Politikai diktuoja savo valią teisininkams, o ne atvirkščiai. Politikai priiminėja įstatymus ir juos realizuoja. Jie juos ir rengia. O ir priimami įstatymai dažniausiai dėl politinių motyvų. Jeigu būti iki galo objektyviu, teisingu ir sąžiningu, tai šiuolaikines „demokratines“ valstybes reikia vadinti ne teisinėmis, o politinėmis. Taigi, ir politinės represijos, į kokį teisinį rūbą jos bebūtų įvilktos, turi aiškų ir kryptingą politinį tikslą – apsaugoti valdančiąją klasę nuo galimų pavojų savo ramiai egzistencijai. Tendencija dar ir tokia, kad periferiniuose globalinio kapitalizmo kraštuose represijos gali būti gausesnės ir įžūlesnės, bet mažiau pastebimos informacinėje erdvėje, nei represijos metropolijos centruose. Kuo tarp kitko ir naudojasi valdantis periferinio neokolonijinio tipo valstybėlių elitas. Šia prasme, Lietuva tikriausiai greitai taps ES rekordininke pagal politinių kalinių skaičių.

Žmogaus teisių požiūriu politinės represijos pažeidžia visą eilę Visuotinėje žmogaus teisų Deklaracijoje surašytų straipsnių: vergijos arba baudžiavos draudimas (4 str.); kankinimo, žiauraus elgesio ir bausmės draudimas (5 str.); savavališkų suėmimų ir tremčių draudimas (9 str.); draudimas teisti už nusikaltimus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais, taip pat draudimas griežtesnės bausmės nei ji buvo nusikaltimo padarymo metu (11 str. 2 d.); draudimas kištis į asmeninį, šeimos gyvenimą ir būstą (12 str.); draudimas savavališkai atimti pilietybę (15 str. 2 d. 2); draudimas savavališkai atimti turtą (17 str. 2 d.); draudimas priversti žmogų stoti į bet kokią organizaciją (20 str. 2 d.). Taigi, įvertinus dabartinę Lietuvos realybę šiuo požiūriu tenka ko gero konstatuoti vėlgi lyderiaujančias mūsų valstybės pozicijas Europoje.

Taigi, represinė Lietuvos visuomenė po 30 metų „nepriklausomybės ir demokratijos“ suklestėjo visomis formomis ir sužibėjo visomis spalvomis. Dėsningas ir dialektiškas „laisvės kovų“ finalas. Deja, panašu, kad tai dar, tikriausia, ne pabaiga…

Ir kažin kuo baigsis profašistinio smetoniško režimo su jo socialiniais prieštaravimais, politinėmis represijomis ir pavojingomis geopolitinėmis intrigomis reinkornacija Lietuvoje?

ПОРА СТУДЕНЧЕСТВА

(Живым и ушедшим  однокурсникам философского ф-та ЛГУ им. А. Жданова)

	Студенчество — начальная пора,
	Достойная и кисти, и пера.

	Она как сон явилась и минула,
	Но наяву она не обманула.

	Как часто и судьбу, и жизнь кляня,
	Мы согревались у её огня.

	Из - под развалин Родины большой
	Тянулись к ней озябшею душой.

	История дробила наши кости,
	А мы в ту пору отправлялись в гости.

	Она была сурова и скромна.
	Пред ней бессильно время-костолом.
	И мы во все крутые времена
	За праздничным сидим её столом.

	Друзья все рядом- в красоте и силе:
	Поручик, Дед и Постников Василий.

	Бренчит гитара, как заведено.
	И Лёнька разливает всем вино.

	Он виночерпий. Он за всё в ответе.
	Ведь у него уже жена и дети.

	При свете ленинградской ночи белой
	Мы «Лидию» мешали с «Изабеллой».

	Но на столе бывало и иное.
	И «Бархатное» пиво разливное,

	И, как десерт, вязанка воблы ржавой,
	И крутится Высоцкий с Окуджавой.

	И для беседы ночь была вакантна -
	Мы отличали Шеллинга от Канта.
	И базис от надстройки отличали,
	И замечали бытия печали.

	О, наши разговоры! Наши споры!
	Они проникли в нашу суть и поры.

	И с той поры ничем нас не проймёшь.
	Мы кожей чувствуем и истину, и ложь.

	Из той поры, из наших дружб и драм
	Всё, что в нас есть-всё зарождалось там.

	Там жизнь текла с утра и до утра.
	Студенчество — прощальная пора!

Marginalinės politologijos nuotrupos (1)

Oficiozinė žiniasklaida ir įvairūs dvaro politologai Lietuvos nesisteminės opozicijos veikėjus dažnai vadina marginalais. Marginalumo sąvoka sociologijoje apibūdinama kaip pereinamosios socialinės grupės būsena (lot. marginalis – stovintis prie krašto). Marginalai – tai žmonės, atskilę nuo vienos tradicijos ir dar ne visai prisiplakę prie kitos. Marginalas – tai žmogus kelyje. Kadangi gyvenimas tai savotiškas kelias, galima teigti kad marginalumas tolygus normalumui.

Marginalas – tai “tarpinis“ žmogus. Jis išėjo, bet… dar neatėjo. Dažniausiai jis išėjo iš kaimo, bet dar neatėjo į miestą. Taip pat jis gali būti išėjęs iš socializmo ir neatėjęs į kapitalizmą, gali būti išėjęs iš kultūros, logikos bei sveiko proto.

Šia prasme mūsų sisteminiai politikai tikrai nėra marginalai, jie jau nuėjo savo kelią iki galo bei dugno. Savo individualios sutrikusios psichikos ypatybes ir lengvą protinį atsilikimą jie dabar pateikia kaip naujas visuomenines vertybes, naują nusitovėjusią tvarką ir santvarką.

Tuo tarpu mes – nesistemininkai – iš tikrųjų esame marginalai, nes dar nepraradome ryšio su tradicinėmis vertybėmis ir nenorime eiti ten, kur mus stumia jau „pasiekusieji“ ir „prisiekusieji“ naujam nuostabiam pasauliui.

Taigi, ir mūsų gyvenimiška filosofija bei politologija – tai tik marginaliniai pasamprotavimai laisvom temom. Pateikiu pirmą panašaus pobūdžio politologinio marginalizmo nuotropų rinkinuką.

***

Ar bus karas?

Prūsų karo teoretikas Karlas fonKlauzevicas (1780-1831) dar XIX amžiuje pateikė klasikinę formulę: karas – tai politikos tęsinys smurtiniais metodais. Iš čia seka ir atvirkštinė tezė: taika – tai irgi politikos pratęsimas. Tiktai kitokios politikos.

Deja, Lietuvos valdžios politika visiškai dėsningai atvedė mūsų šalį prie karo slenksčio. Ji visada buvo antiliaudiška, priklausoma, agresyvi ir provokuojanti. Ji visada buvo nukreipta prieš daugumos interesus (atsiliekame nuo ES vidurkio beveik pagal visus socialinius rodiklius). Ji paklusniai vykdė užjūrio šeimininkų užsakymus (atsiminkim kad ir Mažeikių naftos privatizavimo istoriją arba užsienio politikos vingius). Valdžia pastoviai bėgdavo destruktyvių tarptautinių veiksmų traukinio priešakyje (įvairiausių sankcijų ir nuolatinio spaudimo iniciatyvos). Pagaliau mūsų valdžios politika nuolat provokavo kaimynines šalis, pirmiausia Rusiją ir Baltarusiją atsakomiesiems veiksmams (tiesioginis dalyvavimas nepavykusioje „spalvotoje revoliucijoje“ Baltarusijoje, Rusijos parsidavėliškos opozicijos įvairiausių forumų rengimas Vilniuje, Kaliningrado tranzito blokavimas).

Dabar Lietuvos valdantis elitas su visos NATO pagalba bando susidoroti su Rusija Ukrainos teritorijoje. Jis (elitas) galvoja, kad pergudravo visus. Ir savo priešus, ir savo sąjungininkus. Ir šioje vietoje slypi strateginė ir intelektualinė mūsų politinio elito negalia. Nes tai istorija pergudravo elitą. Nes tokiu būdu jis susidoroja ne su Rusija, o būtent su ta pačia Ukraina ir išvis – su „laisvu“ Vakarų pasauliu bei su Lietuva kaip jo dalimi. Į šį pasaulį valdžia mūsų šalį per klastą ir įstūmė. Ir deja, kuo giliau valdžia klimpsta į svetimą karą, tuo arčiau savo karas su visomis jo tragiškomis pasekmėmis.

Tranzito lingvistika

Tranzito iš Rusijos metropolijos į Kaliningrado sritį ir atgal klausimas Lietuvos politikų pastangomis tapo rimta lingvistine problema. Lingvistika, kaip žinia, tai mokslas apie kalbą ir kalbėjimą. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pakomentavo Europos Komisijos (EK) sprendimą šiuo klausimu itin iškalbingai. Atseit, EK „turi teisę aiškinti paaiškinamuosius raštus, …išaiškinti juos kitaip,,..patikslinti savo išaiškinimą“.

Taigi, tranzito problema suvedama į „paaiškinimų išaiškinimus“. Kai bandoma paaiškinti nepaaiškinamus dalykus, taip visada atsitinka. Prasideda žodinė ekvilibristika. Ir kuo daugiau valdžia bando aiškinti savo sprendimus, tuo mažiau aiškumo atsiranda žmonėms. Visa tai leidžia daryti bent 2 išvadas, kurios jau senokai ir taip aiškios:

– dabartinė valdžia tai iš esmės piarinis reiškinys, ji daugiau susirūpinusi propagandiniais dalykais, o ne realių problemų sprendimu, kurių, deja, ji ir neturi galimybių bei teisės spręsti.

– reali Lietuvos politika ir politikai visiškai praradę savo valstybinį ir asmenybinį suverenitetą, nuolankiai vykdo svetimus užsakymus ir įsakymus, kuriuos diktuoja Vašingtonas ir Briuselis.

Bet, žinoma, JAV, ES ir NATO mus gelbsti, kadangi ir be paaiškinimų aišku, kad Rusija ketina vėl mus okupuoti.

Ateityje tikriausiai matysime ir daugiau lingvistinių batalijų, kuriomis bus bandoma pridengti klampią politinio Lietuvos režimo tuštybę.

Paranojiškas saugumas

Lietuvos Seime kilo dar viena iniciatyva — visiškai uždrausti verslo ryšius su Rusija ir Baltarusija. Atseit, tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Toks žingsnis gali turėti ilgalaikes pasekmes Lietuvos valstybės ir dabartinės valstybinės santvarkos likimui. Kapitalas ir verslas, kaip žinia, yra gyvybingi, pelningi ir efektyvūs dėl 2-jų veiksnių: dėl pigios samdomo darbo jėgos išnaudojimo ir dėl kuo platesnės ekspansijos į išorinę aplinką. Abu šie veiksniai tarpusavyje yra sklandžiai persipynę. Pigi darbo jėga, kaip taisyklė, surandama arba naujai kapitalizuojamose teritorijose arba atsivežant ją iš kitų teritorijų į kapitalistinės gamybos erdvę. Kita vertus, kapitalo ekspansija vyksta būtent į tas šalis, kur pigi darbo jėga ir gausu įvairiausių gamybinių resursų.

Taigi, verslo ryšių nutraukimas su sąjungine Rusijos ir Baltarusijos ekonomine erdve su jos milžiniška rinka, darbo ištekliais bei resursais reikš, kad nacionalinis Lietuvos bei užsienio kapitalo Lietuvoje verslas pagal grandininės reakcijos dėsnį turės trauktis iš šalies. Likęs gi Lietuvoje vietinis ir užsienio kapitalas bus priverstas eksportuoti pigią darbo jėgą iš trečių šalių, kas iš esmės pakeis demografinę Lietuvos struktūrą bei paskatins dar daugiau lietuvių emigruoti . Taigi, kapitalistinė Lietuva pasmerkta susinaikinimui.

Visų šių procesų pasekoje nacionalinis Lietuvos saugumas visiškai praras savo prasmę ir esmę. Tokiu būdu pagrindinę grėsmę nacionaliniam dabartinės Lietuvos saugumui kelia pati paranojiška nacionalinio saugumo koncepcija ir patys saugumo saugotojai.

Rūsti gyvenimo dialektika

Šiandien visi mes galime stebėti, kaip garsieji Didžiosios Prancūzijos buržuazinės revoliucijos šūkiai – Laisvė! Lygybė! Brolybė! – virsta savo priešingybe.

Laisvė viso kadaise „laisvo pasaulio“ erdvėje virto visišką nelaisve. Cenzūra, kitaminčių persekiojimas, represinis politkorektiškumas – visa tai tapo kasdiene rutina. Rusijos politiko D. Medvedevo suformuluotas liberalus principas „laisvė yra geriau nei nelaisvė“, kuris savo „filosofine giluma“ niekuo nenusileidžia žinomam Brežnevo postulatui „ekonomika turi būti ekonomiška“, šiandien skamba kaip globalinė istorinio proceso ironija.

Lygybė virto kolosaliu socialiniu ir civilizaciniu susiskaldymu tarp skirtingų valstybių, grupių ir atskirų piliečių pagal nacionalinį turtą, materialinę padėtį, pajamų lygį, technologinio, politinio, karinio ir kultūrinio svorio laipsnį.

Brolybė tapo visų karu prieš visus. Vakarai ir rytai, šiaurė ir pietūs, vargšai ir turtuoliai, baltieji ir juodaodžiai, trumpai tariant, visi kaimynai yra priešiški vienas kitam arba geriausiu atveju nemėgsta ar net niekina vienas kitą. Dažnai tai sukelia vietinius karus ir pilietinius susirėmimus.

Tokia yra socialinio gyvenimo dialektika. Ar studijavome dialektiką pagal Hegelį, ar ne pagal Hegelį, ar išvis nesimokėme dialektikos – tai visiškai nesvarbu. Ji egzistuoja savaime su savo rūsčiomis pamokomis.

Materializmas ir idealizmas

Auga maisto produktų, energijos išteklių ir kitų materialinių žmogaus ir socialinio gyvenimo resursų kainos. Tuo pačiu metu programinės įrangos, knygų, įvairių pramoginių renginių kainos išlieka stabilios arba net mažėja. Pagal visą logiką paprasto darbininko darbas greitai turėtų kainuoti brangiau nei kokio šoumeno „kūryba“.

Pasaulis grįžta prie materialistinio istorijos supratimo. Prieš filosofuodamas ir politikuodamas žmogus turi valgyti, gerti, turėti būstą ir apsirengti. Kūnas yra pirminis žmogaus pradas, siela – antrinė. Nors daugybė įvairaus plauko ideologų mus visą laiką įtikinėjo ir įtikinėja priešingai.

Tačiau visi „įtikinėtojai“ savo individualiame gyvenime išlieka labai pragmatiškais materialistais, kuriems atlyginimai, dividendai, honorarai ir pašalpos yra pagrindinis jų demonstratyvaus idealizmo motyvas. Paradoksalu, bet kaip tik toks idealizmas šiuolaikinę visuomenę atvedė prie aiškios dvasingumo degradacijos, o visų pirma tarp politinių lyderių ir kultūros veikėjų. Vieni demonstruoja pasauliui akivaizdų neraštingumą ir išsilavinimo stoką, o kiti – moralinį nuosmukį ir vertybinį chaosą. Darvino evoliucija pasuko priešinga kryptimi.

Galbūt visuomenės grįžimas prie paprastų kasdienių tiesų ir vertybių, besiremiančių materialiu gyvenimo pagrindu, padės atgaivinti tikrą dvasingumą, pagrįstą, kaip suformulavo klasikas, suvokimu apie darbo vaidmenį išsivystant žmogui iš beždžionės, materiją transformuojant į idėją ir atvirkščiai.

Saulėtekis ir saulėlydis

Kai kurie politologai siūlo kolektyvinius Vakarus vadinti kolektyviniu Saulėlydžiu. Čia yra tam tikra logika. Mūsų natūralioje aplinkoje rytuose aušra prasideda saulėtekiu, o Vakaruose – saulėlydis ir tamsa.

Kažką panašaus šiandien galima pastebėti viešajame gyvenime. Vakarų kultūrinė šviesa mūsų civilizaciją apšvietė beveik 500 metų. Šiandien ši šviesa virsta prieblanda, o kadaise tamsūs barbariški Rytai tampa nauju šviesos žiburiu.

Nors iš esmės sąvokos „kultūriniai Vakarai“ ir „barbariški Rytai“ yra ideologizuotos mitologemos, turinčios mažai ką bendro su tikrove. Bent jau Vakarams priklauso tokie barbariški išradimai kaip inkvizicija ir atominė bomba, o Rytai savo ruožtu išrado tokius kultūros objektus kaip kompasas, arabiški skaitmenys ir popierius,.

Taigi galime teigti, kad pasaulis grįžta į savo ištakas, į pirminę prigimtį. Vakarai yra saulėlydis. Rytai yra Aušra.

Atbulinė istorijos eiga

Sakoma, kad istorija neturi atbulinės eigos. Pasirodo, turi! Istorijos atbulinė eiga žodynuose aiškinama kaip „alternatyvi, pageidautina ar būsima įvykių eiga“. Sąvoka „pageidautina“ šia prasme yra pernelyg subjektyvi ir gali būti pakeista terminu „nepageidautina“.

Karai ir epidemijos, neteisybė ir neteisėtumas, kazokų atamanai ir bajorų titulai, feodalinis susiskaldymas ir vienuoliškas fanatizmas, viešos egzekucijos ir dvasinė inkvizicija, sektos ir kultai, diktatūra ir anarchija, socialinė vergija ir politinis kolonializmas, koncentracijos stovyklos ir masinis neraštingumas – visa tai iškilo iš istorinės nebūties, įgavo naujas formas ir pagrindiniai visų svarbiausių istorinių laikotarpių atributai tarsi būtų sutelkti į šiuolaikines realijas.

O koks atributas taps ateities pamatu – didelis klausimas? Visa tai tarsi demonstruoja visam pasauliui vaizdą, kaip „gali būti, jeigu…“. Baisiausia, kad šis „gali būti“ tampa tuo, kas „jau buvo“. Praeitis gali tapti ateitimi visais įmanomais būdais. Istorija vystosi atbuliniu greičiu, todėl galime pasiekti ne tik viduramžius ir vergiją, bet ir akmens amžių. Ir net kokią nors Mezozojaus erą su jos dinozaurais ir skraidančiais driežais.

БАСНЯ ПРО ДЕЗЕРТИРА

Жил-был дезертир. Однажды он бежал с поля боя в самый ответственный и критический момент. Однако он был не так себе дезертир. Не по трусости. Он был идейный дезертир. После своего дезертирского поступка он опубликовал манифест, в котором обосновал мотивы своего поведения. Суть представленной в манифесте аргументации сводилась к тому, что он — за войну, но против — военных методов её ведения. Он, дескать, теоретик, а не практик. Теория — это прекрасно, а практика ужасна.

Дело в том, что по своему мировоззрению дезертир был младогегельянцем. Он увлекся идеями некого популярного философа современности, который в новой лево-фразеологической упаковке начал пропагандировать старые гегелевские идеи о приоритете духа и абсолютной идеи над нашей бренной действительностью. В начале, дескать, было слово, – любил он повторять библейский постулат. И воевать, таким образом, следует на идеологическом поле путём словесных перепалок, а не с оружием в руках.

Акт своего дезертирства дезертир интерпретировал как очередное боестолкновение в ходе военных действий. Причём с победным для себя результатом. Ведь его не убили на поле боя и не взяли в плен, он цел и невредим и, следовательно, непобедим. Более того, он одолел врага в мыслях, т.е., идеологически.

Однако, когда враг прикладом автомата постучался в дверь его дома, дезертир вдруг осознал, что «мир материален», как после освобождения Кёнигсберга в ходе Великой Отечественной войны написал на могиле Канта некий советский солдат.

И когда дезертира повесили, его идеи и его абсолютный дух воспарили в небеса, где им уже было уготовано место среди прочих заоблачных идеологических конструкций.

На земле между тем продолжалась война.

УКРАИНА, ЛИТВА, ВОЙНА

Военные действия на территории Украины имеют 2 измерения: поверхностное и глубинное. На поверхности всё это выглядит как вторжение России и агрессия её вооруженных сил против независимого Украинского государства. В эмоционально-психологическом ракурсе эта видимость и эскалируется в информационном пространстве.

Однако всякое явление имеет свои глубинные причины. В данном случае они заключаются в том, что на территории Украины (о чём в своё время писали известные политологи С. Хантингтон и З. Бжезинский) происходит цивилизационное столкновение коллективного угасающего Запада во главе с США и НАТО и восходящего нового геополитического центра силы — коллективной Евразии (Россия, Китай, Индия), прежде всего России и её стратегических партнёров и союзников.

Понятие «агрессия» в случае российско-украинского конфликта в этом плане является таким же обесцененным и девальвированным инструментом идеологических спекуляций, как и понятия «прав человека», «геноцида», «оккупации» и др. В современном мире за ними всегда скрываются соответствующие политические интересы.

Для того, что бы действительно разобраться в той или иной конфликтной ситуации всегда следует с позиции подобных общих понятий опуститься в реальную конкретику. Как говорится, истина всегда конкретна. В связи с этим в случае войны в Украине следует прежде всего выяснить истинные причины действий России, природу конфликта, его предысторию, социально-классовые и политические интересы противоборствующих сторон, характеристики их политических режимов, степень их самостоятельности, интересы их союзников, тенденции глобального и регионального развития. При таком подходе становится вполне понятной и адекватной оценка Украинских событий, их причин и способа их разрешения лидером Китайской Народной Республики Си Цзиньпинем: «США и НАТО должны установить диалог с Россией и учесть ее обеспокоенность для устранения подлинных причин кризиса в Украине»

Первоначальная реакция жителей Литвы, как и многих других стран на эту ситуацию носила шоковый характер. Предшествующие действия России по гарантиям своей безопасности в условиях неумолимого продвижения НАТО на Восток и даже предупреждения российского президента о возможном «военно-техническом ответе» в случае дальнейшего игнорирования западными странами этого вопроса воспринимались в общественном сознании как привычная воинственная риторика. Дескать, сколько уже было заявления подобного рода и сколько ещё будет. А между тем корабль НАТО плывёт своим курсом. Но внезапно слова породили так называемую «новую реальность». И она многих повергла в шок.

В Литве украинские события привели по крайней мере к 3-м политическим последствиям.

Первое. Правящий политический класс консолидировался, мобилизовался и пытается взять реванш за все прошлые неудачи в борьбе с оппозицией в период летне-осеннего «противостояния» 2021 года. В Литве объявлена чрезвычайная ситуация и под эти предлогам закрыты все альтернативные СМИ и интерент-ресурсы, запрещены публичные «пророссийские» акции, ужесточается антидемократическое законодательство, в парламенте протаскиваются узкогрупповые проекты и инициативы.

Второе. В обществе всколыхнулась волна русофобии в самых оголтелых её проявлениях. Отчасти это произошло спонтанно (30 лет антироссийской пропаганды дают о себе знать). Но в значительной мере это инициируется поддерживается и поощряется «сверху», и на уровне правительственных структур, и на уровне местных чиновников. Надо признать, что и власть и значительная часть общества однозначно поддерживают одну из воюющих сторон — Украину. Однако типичное буржуазного лицемерие проявляется и здесь — это позиция не столько «За Украину» (хотя в Литве идёт сбор средств в пользу украинской армии и оказывается помощь беженцам, зачастую весьма искренняя со стороны простых людей. Странно только, что беженцам из Ирака, Сирии или Афганистана подобная помощь не предлагалось). В большей степени это однако позиция «Против России». Из магазинов изымаются товары российского происхождения. Звучат публичные оскорбления в адрес русских. Переименовываются школы и улицы. Оскверняются и демонтируются памятники погибшим советским солдатам и бывшим советским деятелям, в том числе и значимым представителям литовской национальной культуры. От известных медийных фигур требуют показного осуждения «кровавого путинского режима», огульно шельмуются все несогласные и даже те, кто пытается выстроить некую нейтральную позицию.

Третье. Произошёл окончательный раскол и распад в стане несистемной оппозиции. Определённая её часть оказалась никакой не оппозицией, а просто резервной армией правящей ландсбергистской либерально-консервативной элиты и теперь во всю доказывает, показывает и обосновывает правоту её стратегического курса. Бывшие несистемные оппозиционеры совершено не задаются вопросом, каким образом правильным оказывается политический курс, который ведёт к войне? Парламентская оппозиция вообще исчезла из поля зрения и включилась в общий хор «ура-патриотического» большинства. Можно сказать, что на фоне консолидации всей правящей элиты случился системный кризис и несистемной, и парламентской литовской оппозиции.

Ещё одно немаловажное последствие российско-украинского военного конфликта заключается в том, что на второй план отодвинуты те проблемы, которые в дальнейшем и будут решать судьбу Литвы и её жителей. Как то само собой забылись и эпидемия короновируса, и бешеный рост цен на все основные продукты и товары, и глобальный экономический кризис, и углубляющийся конфликт с соседними государствами. Под «шумок» правительство и по существу «безоппозиционный» парламент, не сталкивающийся с давлением «снизу», проводят опасную и тотальную милитаризацию государства, а литовские политики с удвоенной энергией провоцируют и нагнетают международную обстановку.

В свою очередь США и НАТО накачивают страны Балтии новыми вооружениями и размещают здесь дополнительные воинские формирования, трактуя эти государства как форпост возможного будущего театра военных действий. Похоже, что власти Литвы последовательно ведут свою страну. на «заклание» В связи с этим даже некоторые «придворные» политологи решаются в последнее время публично высказывать опасения по этому поводу.

Одним словом, положение в балтийском регионе становится непредсказуемым и взрывоопасным. Поэтому закономерно возникает вопрос: возможна ли война на территории Литвы? Для ответа на него следует вспомнить давнее высказывание о взаимосвязи войны и политики прусского военного теоретика Карла фон Клаузевица. (1780-1831). Еще в XIX веке он выдвинул классическую формулу: война есть продолжение политики насильственными методами. Отсюда следует и обратный тезис: мир есть также продолжение политики. Просто речь идёт о разной политике. К сожалению, политика литовского правительства довольно систематически подводила нашу страну на грань войны. Она всегда была антинародной, зависимой, агрессивной и провокационной. Она всегда было направлено против интересов большинства (мы отстаем от среднего уровня по ЕС почти по всем социальным показателям). Она послушно выполняла заказы и приказы своих заокеанских хозяев (вспомните историю с приватизацией Мажейкяйской нефти или внешнеполитические перипетии). Правительство постоянно бежало впереди поезда деструктивных международных действий (инициативы различных санкций и постоянное давление на ЕС по этому вопросу). Наконец, политика нашего правительства постоянно провоцировала соседние страны, прежде всего Россию и Белоруссию, на ответные действия (прямое участие в неудавшейся «цветной революции» в Белоруссии, организация в Вильнюсе различных форумов антипутинской российской оппозиции, авантюрные действия по калининградскому транзиту).

Сейчас правящая элита Литвы пытается расправиться с Россией на территории Украины с помощью всего НАТО. Она (элита) думает, что перехитрила всех. И своих врагов, и своих союзников. Однако именно в такой установке и заключается стратегическая и интеллектуальная немощь нашей политической элиты. Потому, что это история перехитрила её. Потому, что таким образом элита «воюет» не только и не столько с Россией, сколько именно с той же Украиной и вообще со «свободным» западным миром,а так же и с Литвой как его частью. Правительство предательски толкнуло нашу страну на этот воинственный путь. И, к сожалению, чем глубже литовское правительство втягивается в чужую войну, тем ближе оно подводит страну к «своей» войне со всеми ее трагическими последствиями. Логика военной конфронтации уже перемалывает все возможные здравые и рациональные аргументы и суждения. Милитаристская риторика выливается в самоубийственные действия. И это прямое следствие продолжения уже 30 лет проводимого политического курса.

FORMACINIAI IR CIVILIZACINIAI ISTORIJOS VEIKSNIAI

K. Markso (1818-1883) ir F. Engelso (1820-1895) formacijų teorija yra gerai žinoma, tarybiniuose socialiniuose moksluose tai buvo abėcėlinis postulatas, kaip ir tai, kad Didžioji Spalio revoliucija paženklino visuomenės perėjimą nuo kapitalistinės formacijos prie komunistinės ir pirmosios jos fazės – socializmo.

Socialinė – ekonominė formacija marksizme traktuojama kaip visuomenės raidos stadija, kuri apima visų socialinių reiškinių visumą jų organinėje vienybėje ir kuri remiasi tam tikru materialinių gėrybių gamybos būdu bei jam būdinga dialektine gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sąveika. Pagrindinis, bazinis formacijos elementas yra nuosavybės santykiai.

Beveik lygiagrečiai besiformuojant marksistinei teorijai, nors ir turint daug kuklesnį populiarumą, formavosi kita – civilizacinė socialinės raidos teorija. Jos pamatai buvo padėti N. Danilevskio (1822–1885) ir A. Toinbi (1889–1975) darbuose. Šioje teorijoje centrinę metodologinę poziciją užėmė ne „formacijos“, o „civilizacijos“ sąvoka. Civilizacija suprantama kaip visuomenės organizavimo tipas, kuriam būdinga specifinė visuomeninė – gamybinė technologija ir jai atitinkanti sociokultūrinė erdvė bei tam tikra gyvenimo filosofija ir socialiai reikšmingos vertybės. Vienos ar kitos civilizacijos pagrindas yra kultūra.

Įvairūs mokslininkai šiandien išskiria iki 21 civilizacijos, tiek tų, kurios jau nugarmėjo į praeitį, tiek tų, kurios egzistuoja iki šiol. Mūsų temos kontekste visą lokalinių civilizacijų įvairovę galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes – Rytų ir Vakarų civilizacijos. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra socialinio gyvenimo organizavimo pobūdis, individo, visuomenės ir gamtos santykių specifiškumas.

Rytų civilizacijai būdingi didelė individo priklausomybė nuo gamtos ir geografinės aplinkos, artimi žmogaus ir jo socialinės grupės santykiai, menkas socialinis mobilumas, tradicijų ir papročių dominavimas reguliuojant visuomeninį žmonių gyvenimą.

Priešingai, Vakarų civilizacijai priskiriami: noras pajungti gamtą žmogaus valdžiai, asmens teisių ir laisvių prioritetas socialinių bendruomenių atžvilgiu, didelis socialinis mobilumas, demokratinis politinis režimas ir teisinė valstybė. Nesunku pastebėti, kad visi šie Vakarų civilizacijos bruožai dabartinėmis sąlygomis vis daugiau eižėja, o pati ši civilizacija išgyvena gilią sisteminę krizę.

Bet šis procesas prasidėjo dar XX amžiaus pradžioje. Ir jo atspirties taškas – tai Pirmas pasaulinis karas ir Didžioji Rusijos revoliucija. Formacinis Didžiosios 1917 m. Spalio socialistinės Rusijos revoliucijos aspektas yra pakankamai išsamiai ištirtas. Deja, tai jokiu būdu negalima pasakyti apie jos civilizacinį pobūdį. Šiuo požiūriu galima teigti, kad jei Vasario buržuazinė revoliucija buvo šuolinio vakarietiško civilizacinio pasivijimo veiksmas, tarsi tęsiantis Petro I ir Aleksandro II civilizacines reformas, tai Didžiosios socialistinės Spalio revoliucijos turinyje formacinių ir civilizacinių aspektų dialektinė vienybė rado savo išsamų įsikūnijimą. Būtent ši aplinkybė iš esmės skiria Rusijos Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją nuo kitos Didžiosios revoliucijos – Prancūzų buržuazinės.

Čia reikia pažymėti, kad pradžioje ir tarp marksistų – bolševikų vyravo pasivijančio civilizacinio revoliucijos vystymosi nuotaikos. Pats marksizmas yra Vakarų civilizacijos produktas. Šiuo atžvilgiu rusų mokslininkas S. Kara – Murza savo fundamentalioje knygoje „Tarybinė civilizacija“ atkreipė dėmesį į Lenino įveiktą „didįjį kelią“ – nuo ortodoksinio marksisto ir eurocentristo, parašiusio „Kapitalizmo plėtrą Rusijoje“, iki tarybinės sistemos kūrėjo ir civilizacinio masto lyderio, kuris paskelbdamas 1917 m. balandžio tezes, tuo pačiu padarė ne tik formacinį, bet ir esminį civilizacinį pasirinkimą. Ne buržuazinė vakarietiško tipo Respublika, o Tarybos, kilusios iš tradicinės rusiškos valstiečių bendruomenės, ne spartesnis kapitalizmo vystymasis su vėlesne proletarine revoliucija, o nekapitalistinio vystymosi kelio tęsinys socializmo pavidalu.¹

Žinomas rusų filosofas N. Berdiajevas rašė, kad bolševizmas yra daug tradiciškesnis, nei įprasta manyti, kad jis atitiko Rusijos istorinio proceso originalumui, kad įvyko marksizmo surusinimas. Vakarų tradicionalistai dar aiškiau įvertino Spalio revoliucijos civilizacinę prasmę. V. Šubartas savo garsiojoje knygoje „Europa ir Rytų siela“ (1938) rašė: „Pats lemtingiausias 1914 m. karo rezultatas yra ne Vokietijos pralaimėjimas, ne Habsburgų monarchijos žlugimas, ir ne kolonijinės Anglijos ir Prancūzijos valdžios sustiprėjimas, bet bolševizmo atsiradimas, su kuriuo Azijos ir Europos tarpusavio kova įžengia į naują etapą … Ir klausimas keliamas ne tokia forma: Trečiasis Reichas ar Trečiasis Internacionalas, fašizmas ar bolševizmas? Tai klausimas apie pasaulinio masto istorinį susidūrimą tarp Europos žemyno ir Rusijos žemyno … “²

Įdomu pastebėti, kad, savo ruožtu, iki pat Tarybų Sąjungos žlugimo tradicinė Vakarų civilizacija tam tikra prasme taip pat ėjo „pasivijimo“ keliu, tik šiuo atveju formacinio pasivijimo. Ruzvelto reformos, skirtos išvesti JAV iš praėjusio amžiaus 30 – ojo dešimtmečio „Didžiosios depresijos“, remiantis ekonomikos socializacija, buvo tiesioginė tarybinio formacinio ir civilizacinio dialektinio pavyzdžio pasekmė.

Žinomas filosofas ir logikas A. Zinovjevas taip apibūdino didžiosios tarybinės kultūrinės revoliucijos civilizacinę esmę ir rezultatą: „Tai fenomenalus reiškinys: prieinamiausias dalykas naujajai visuomenei buvo tai, kas buvo sunkiausia praeities istorijai – švietimas ir kultūra“. Dėl visų pertvarkymų, kuriuos atliko Tarybų valdžia, kuri pati buvo žmonių formacinio ir civilizacinio pasirinkimo produktas, ir atsirado „tarybinė civilizacija“. Tas pats A. Zinovjevas pažymėjo, kad vienas iš svarbiausių bet kurios civilizacijos aspektų yra tam tikri bendro žmonių gyvenimo rezultatai, įkūnyti valstybinės valdžios sistemoje, ekonomikos, įsitikinimų, kultūros, žmonių socialiniame charakteryje ir jų gyvenimo būdo specifikoje.³

Visa tai buvo Tarybų Sąjungoje, kur valdžios sistema, nacionalinės ekonomikos sankloda ir žmonių gyvenimo būdas turėjo savo civilizacinę specifiką. Šios civilizacijos valstybinis ateizmas taip pat buvo jos identifikavimo bruožas. Kažkas panašaus šiandien vyksta komunistinėje Kinijoje. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo ne tik perėjimo iš vienos formacijos į kitą procesas. F. Engelso veikale „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ (1884) pažymima, kad „… trims didžiosioms civilizacijos epochoms (pakeitusioms primityvią bendruomeninę sistemą) būdingos trys didžiosios pavergimo formos: vergija – senovės pasaulyje, baudžiava – viduramžiais, samdomas darbas – šiais laikais. “⁴.

Taigi, Spalio socialistinė revoliucija buvo perėjimas nuo klasinio antagonistinio formacinės plėtros tipo prie naujo, neantagonistinio ir beklasio vystymosi tipo. Toks revoliucinis perėjimas neišvengiamai kartu buvo ir civilizacinio visuomenės pertvarkymo aktas. Ir ši dialektika yra vienas pagrindinių skirtumų tarp tikros socialistinės revoliucijos ir visų kitų revoliucinių sukrėtimų, įskaitant vadinamąsias mūsų laikų „spalvotas revoliucijas“.

Tarybinė šalis vystėsi ir sėkmingai išlaikė visus istorinius išbandymus iki to momento, kai jos vystymosi pagrindu buvo formacinių ir civilizacinių aspektų dialektika, tai yra kol egzistavo formacinis civilizacijos ir civilizacinis formacijos pobūdis. Tik po to, kai „perestroika“ galutinai diskreditavo civilizacinį tarybinių žmonių pasirinkimą ir visuomenei vėl buvo primestas vakarietiško civilizacinio pasivijimo raidos modelis, TSRS žlugo.

Šiandien galima stebėti Rusijos sugrįžimą į autentišką civilizacijos kelią, tačiau jos formacinė tapatybė su Vakarų civilizacija, vienašališkas metafizinis, o ne dialektinis civilizacinio ir formacinio vystymosi pobūdis yra stabdis ir kliūtis jos tikram revoliuciniam proveržiui, kuris atitiktų dabartinių laikų istorinius iššūkius.

Tik įveikus degraduojantį kapitalizmą ir degraduojantį „vakarizmą“ žmonija gali atsiverti sau kelią į naują žmogiškesnę vystymosi pakopą.

Literatūra

1. Кара — Мурза С. Г. Советская цивилизация. М., 2016

2.https://readanywhere.ru/kara-murza-sergej-georgievich/books/sovetskaya-civilizaciya/213519/Trial

3. Зиновьев А. А. На пути к сверхобществу. М., 2000, стр. 276

4. Ф. Энгельс. Происхождение семьи, частной собственности и государства. К. Маркс, Ф. Энгельс, Собр. соч., изд. 2, т. 21, стр. 175

KAS VYKSTA PASAULYJE?

Į vieno kultinio tarybinio filmo personažo po ilgų pagirių užduotą klausimą „Kas vyksta pasaulyje“, kitas prisijungęs prie jo kompanijos personažas atsako paprastai: „Nėra stabilumo“. Panašu, kad po praeito amžiaus 90-jų įvykusio „laisvės baliaus“ pagiringas trisdešimtmetis laikotarpis šiandien baigiasi galutiniu ir dramatišku išsiblaivėjimu.

Jau anais laikais buvo prasidėję globalūs neramumai ir permainos. Ir mūsų laimei ar nelaimei mes gyvename pačiame istorinio virsmo sūkuryje, todėl ne visada galime suvokti jo epochinio masto ir pobūdžio. Stabilumo tikriausia nematysim ilgai. Reikalas tas, kad jau kurį laiką pasaulyje vyksta trejopo pobūdžio globalinis perversmas.

Pirma. Vyksta geopolitinis perversmas. Baigiasi beveik pusę tūkstantmečio trukęs Vakarų civilizacijos, o nuo XX amžiaus galima sakyti „EuroAmerikos“ dominavimas ir diktatas pasaulinei raidai ir prasideda „EuroAzijos“ lyderystės era. Žinomas Rusijos etnografas ir geografas L. Gumiliovas teigė, kad aktyvi pasionarinė etnoso (o Vakarų civilizaciją galima priskirti prie europoidinio superetnoso) fazė kaip tik ir trunka apie 500 metų. Po to prasideda jo chimerinis degradacinis etapas. Dabar vyksta savotiškas pereinamasis laikotarpis, kuris yra gana skausmingas ir lydimas įvairiausių sukrėtimų. O pagrindinis pereinamojo laikotarpio klausimas, kaip rašė vienas marksizmo klasikas, gana paprastas: KAS? – KĄ?. Kas nugalės, kas pralaimės. Bet koks kompromisas šioje situacijoje faktiškai reikš vienos pusės pergalę.

Antra. Vyksta politekonominis perversmas. Kapitalistinis Vakarų pasaulis iki šiolei gana neblogai gyvavęs neekvivalentinių mainų su likusia pasaulio dalimi sąskaita toliau nebeturi resursų ir galimybių tokiai komfortiškai egzistencijai. Imperialistinio kapitalizmo gamybos būdo moto – kapitalo ekspansija vardan pelno susiduria su natūraliomis geografinėmis, technologinėmis ir socialinėmis kliūtimis. Buvusio socialistinio bloko šalių resursai jau įsisavinti, o taip vadinamas „trečiasis pasaulis“ renkasi savarankišką vystymosi kelią. Imperializmo ir globalizmo hegemonui -JAV – belieka tik ekonomiškai suvirškinti Europą bei eksproprijuoti svetimą privačią nuosavybę. Šia prasme kapitalizmas pradeda misti savimi, jis tampa socialiniu kanibalizmu. Naujų gamybinių technologijų sąlygomis K. Markso suformuluotas pelno normos mažėjimo dėsnis veikia visu pajėgumu. Iš čia kyla K. Švabo bei jo pasekėjų tinkamesnio postmodernistinio kapitalizmo modelio paieškos. Bet panašu, kad joks naujas modelis nebeišsaugos sukurtos idealistinės ekonomikos sistemos. Pasaulis turės sugrįžti prie materialistinio istorijos suvokimo, prie tikrų, o ne dirbtinai sukonstruotų gyvenimiškų vertybių. Tai be kitko reiškia, kad duonos kepalas ar benzino litras gali kainuoti brangiau nei kokia kompiuterinė programa. Mechaninio melžimo operatorės darbas pagaliau gali kainuoti brangiau nei kokio šou-biznio atstovo honorarai. Pasaulis pagaliau atsistos nuo galvos ant kojų. Jau dabar matome kaip žlunga mitas apie rinkos ekonomiką, jau dabar galima suvokti, kad „nematoma rinkos ranka“ – tai kietas ir „plaukuotas“ valstybės ir jos institucijų kumštis, kuris sankcionuoja, baudžia ar privilegijuoja nepaisant jokių laisvos konkurencijos reikalavimų. Makroekonomika, kaip ir teigė marksistai – tai visada politinė ekonomija.

Trečia. Vyksta pasaulėžiūrinis-ideologinis perversmas. Tarp visų galimų alternatyvų dabartiniam vesternizuotam globalizmui vis daugiau patrauklumo įgyja efektyvus Kinijos socializmo modelis. Kinija, kaip pasaulio vystymosi lokomotyvas, sugeba suderinti technologinį-ekonominį modernizmą ir kultūrinį-civilizacinį tradicionalizmą. Be to dar ir kūrybiškai pritaiko savo šalies nacionalinei specifikai marksizmą bei išplėtoja marksizmo teoriją ir metodologiją atsižvelgiant į dabarties sąlygas. Kinijos pasiūlytas pasauliui projektas „Juosta ir kelias“ apima daugiau nei 70 šalių, 63% pasaulio gyventojų ir 40% pasaulio bendrojo vidaus produkto. Planuojamos bendros investicijos į šį pasaulinį projektą yra daugiau nei 1 trilijonas dolerių. Tai rimta Kinijos ekonominės ir politinės ekspansijos programa, galinti pakeisti tiek ekonominį, tiek politinį Eurazijos kraštovaizdį ir jėgų pusiausvyrą pasaulinėje arenoje apskritai. Šį projektą galima apibūdinti kaip socialistinės Kinijos iššūkį jos pagrindiniam partneriui ir priešininkui – JAV – pasaulinėje arenoje. „Juosta ir kelias“ ne tik perbraižo ekonominį pasaulio žemėlapį ir kuria naujus ekonomikos augimo centrus, bet ir formuoja naujo tipo tarptautinius santykius. Šios iniciatyvos patrauklumas slypi tame, kad Kinija niekam nieko neprimeta, nekelia politinių sąlygų. Priešingai, didžiausia pasaulyje ekonomika, turinti didžiules gamybos ir prekybos rinkas, siūlo naujus augimo taškus visoms Naujojo Šilko kelio šalims. Tuo pačiu ji tokiu savo „minkštos galios“ poveikiu tik dar daugiau didina savo socialinio-ekonominio modelio patrauklumą ir įtaką pasaulio raidai bei verčia kitus kraštus ir šalis daugiau susidomėti „socializmo su kinietiška specifika“ privalumais.

Taigi, galima teigti, kad Kinija kartu su Rusija, Indija ir daugeliu euroazietiškų valstybių šiandien formuoja alternatyvą euroamerikietiško imperializmo dominavimui. Iš šis pereinamasis procesas, kuris be abejo vyks su įvairiausiais posūkiais ir zigzagais, jokio stabilumo nežada. „Laisvajame“ Vakarų Europos ir „išlaisvintame“ Rytų Europos pasauliuose formuojasi fašizoidiniai režimai. Jokios demokratijos nebėra. Yra tik įvairūs totalitarizmo tipai ir formos. Amerikonizuotas globalizmas skaldosi į regionines rinkas ir nacionalines diktatūras. Griūva tarptautinės teisės sistema. Visas pasaulis grįžta į įprastą technologizuotą kovos, konfliktų ir karų būseną.

Taip, deja, pasibaigė kadaise išpranašauta „istorijos pabaiga“.

Valdžia stumia mus į karinę konfrontaciją (Video)

Atsakau į Algirdo Paleckio klausimus

БАСНЯ ПРО ТРЁХ КАПИТАНОВ

Встретились как-то капитаны трёх всемирно известных кораблей: «Ноева Ковчега», «Титаника» и «Авроры». Встретились и поспорили, кто из них лучший капитан и принёс наибольшую пользу человечеству.

Капитан «Ноева Ковчега» заявил, что он просто спас человечество от полного уничтожения путём его затопления во время всемирного потопа. Дескать, тогда люди плавать ещё не умели, не говоря уже о прочей живности. Да если бы и умели, куда поплывёшь, когда кругом вода. Никакой олимпийский чемпион по плаванию в такой ситуации не смог бы спастись. С тех пор, кстати, любые чемпионаты по водным видам спорта проводятся только на ограниченных водных пространствах. Кроме того, в условиях тогдашней безграничности надо было выбрать правильный курс для корабля, что бы на что-то надеяться. И здесь уже опыт и знания его как капитана дальнего плавания оказались востребованными. Если бы не он, то неясно как закончились бы блуждания «Ноева Ковчега» и сохранилась бы жизнь на Земле во всём многообразии её флоры и фауны.

После речи «Ноековчегского» капитана в дискуссию вступил капитан «Титаника». Начал он с глубокомысленной сентенции:«Лучше оказаться на дне океана, чем на задворках истории». Затем поблагодарил господа бога за представленную ему возможность командовать самым большим кораблём в мире. Какому – либо рядовому капитану никто бы не доверил командовать таким шедевром инженерной мысли и финансовой мощи. Шутка ли, на корабле были рестораны, спортивный зал, бассейн, разные променады, солоны и прочая роскошь. И если бы не этот проклятый Айсберг, то корабль до сих пор бороздил бы водные просторы. Теперь же, увы, останки корабля покоятся на глубине 3750 метров в Атлантическом океане. «Однако, – завершил капитан «Титаника», мой корабль — утопленник -это символ прогресса для всего человечества». Эта двусмысленная фраза привела всех в некое замешательство. Стали ждать «ответки» от третьего капитана.

Но капитан «Авроры» в отличие от своих коллег не стал произносить никаких речей, а по — пролетарски убедительно предложил – «Давай выпьем!». Все немедленно согласились и тут же «сообразили на троих». Решили накрыть небольшой столик прямо на палубе «Авроры», благо корабль до сих пор стоит на Невском приколе. На столике сразу же появилась 3-литровая бутыль самогона и нехитрая закуска. Капитаны выпили по первой, второй, третьей…

Сначала развеселились. Потом загрустили. Потом стали петь старые революционные песни…