НАУКА И ЖИЗНЬ

Мы диалектику учили не по Гегелю…

В. Маяковский
***
А мы по Гегелю учили диалектику!
Но все науки не пошли нам впрок.
Не помогли ни книги нам, ни лекции,
И только жизнь преподала урок.

И вспоминая наши годы детские,
Мы смотрим в небо. В небе, где когда-то
Летали истребители советские,
Теперь летают самолёты НАТО.

Reklama
Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

APIBENDRINIMAS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dialektikos teorija nuėjo ilgą vystymosi kelią. Dar senovės Rytų mitologijoje ir filosofijoje buvo apstu įvairiausių dialektinių pastebėjimų. Kiek vėliau Heraklito idėja apie nuolatinę kosminę priešingybių kovą bei Platono teiginys apie pasaulio sudvejinimą į daiktų ir idėjų pasaulius, tapo dialektikos teorijos pagrindu. Ikimarksistinės filosofijos viršūnė buvo pasiekta Hegelio idealistinės dialektikos sistemoje, kurioje visi gamtos, visuomenės ir dvasios pasauliai pavaizduoti kaip begalinis judėjimo, vystymosi ir prieštaringų pokyčių procesas. K. Marksas ir F. Engelsas apvertė Hegelio dialektiką nuo „idealistinės galvos“ ant „materialistinių kojų“, t. y. pastatė ją į tinkamą gyvenimui ir pažintiniam procesui padėtį.

Pats dialektinio mąstymo metodas istoriškai vystėsi nuolatinėje kovoje su savo priešingybe – metafiziniu mąstymu. Ilgą laiką metafizika pagal dar Aristotelio pradėtą tradiciją buvo tapatinama su filosofija apskritai, ypač su ta jos dalimi, kuri vadinasi ontologija. Hegelis pirmasis priešpastatė metafiziką ir dialektiką kaip du priešingus filosofinio pažinimo metodus. Metafiznis mąstymas, anot Hegelio, apsiriboja nejudriomis sąvokomis. Metafiziniam mąstymui būdingi tokie bruožai: visų trejų dialektikos dėsnių neigimas; spiralės formos vystymosi nepripažinimas; mąstymas pagal principą „arba – arba“; pasaulio visuotino sąryšio nepaisymas (pasaulis – atskirų fragmentų rinkinys).

Deja, metafizikos ir dialektikos santykiuose irgi veikia dialektinis priešingybių kovos ir vienybės dėsnis. Ir metafizikai kai kuriose srityse tiesiog priversti mąstyti dialektiškai, ir dialektikai neišvengia metafizinių apibendrinimų. Dar daugiau, pačioje dialektikoje egzistuoja nemenkas metafizinis turinys. Pavyzdžiui, kaip teigia sistemologija, kiekvienoje sistemoje yra nesikeičiantis branduolys ir pastoviai besikeičianti jį supanti judri aplinka. Arba, kaip žinoma iš gyvenimiškos patirties, šiaip jau dialektiškame iš esmės gyvenime dažnai suveikia taip vadinamas „kraštutinumų dėsnis“(jau minėtas „arba – arba“ principas), kai įvairiose situacijose puolama iš vieno kraštutinumo į kitą.

Dabarties gyvenime pradeda reikštis ir kitokio pobūdžio metafizinės tendencijos. Faktiškai išplaunamas biologinis žmogaus egzistencijos pamatas – jo suskirstymas į priešingas moterišką ir vyrišką lytis. Įvairiausi transgenderiai bei lyties keitimo operacijos – tai ne žmogaus „patobulinimas“, o šios pamatinės dialektinės priešingybės sunaikinimas. Tokios metafizinės „reformos“ gali turėti tik vieną rezultatą – paties „reformos“ objekto, t. y. žmogaus išnykimą.

Bet nepaisant visokiausių metafizinių nukrypimų ir iškrypimų, vis dėlto reikalas tas, kad metafizika yra visuotinės dialektikos turinio momentas, o ne atvirkščiai. Šiame kontekste ir dabartinė postmodernistinė filosofija su jos „šventa“ teksto, spektaklio ir simuliakro trijule – tai metafizinis-idealistinis kraštutinumas, kuris būdingas kiekvienai dekadanso epochai. Ankščiau ar vėliau pagal dialektikos dėsnius jis bus įveiktas dalinai sugrįžtant prie klasikinės filosofinės tradicijos. Hegelis savo „Logikos moksle“ teigia, kad pažintinis judėjimas į priekį – tai savotiškas sugrįžimas atgal, judėjimas prie ištakų, prie esmės. Panašiai ir statant daugiaukštį namą – prieš kylant pastatui į viršų reikia įsikasti gilyn į žemę, pradėti nuo fundamento. Nors, žinoma, kai kurie postmodernizmo pasiekimai, kaip neigimo neigimo rezultatas, išliks ir kokybiškai naujame filosofijos vystymosi cikle.

Dialektinio metodo pranašumai prieš metafizinį pripažinti ir neklasikinėje modernioje Vakarų filosofijoje, kurioje vystomos įvairios idėjinės dialektikos konstrukcijos. Tai ir „emerdžentinio evoliucionizmo“ koncepcija (K.Morganas, A.Waitchedas) egzistencialistų „antropologinė dialektika“ (Ž-P. Sartras, A. Kamiu), „balansinė dialektikos teorija“ (L. Wordas), „konfliktinė dialektika“ (R. Darendorfas), „negatyvinė dialektika“ (T. Adornas) ir kt.

Kita vertus, dialektikos antipodas yra eklektika, kurią galima pavadinti pseudodialektika arba, kaip dabar sakoma, „feikine“ dialektika. Eklektika suskaldo dialektinę visumą į atskiras dalis bei elementus ir paskui bando mechaniškai sulipdyti iš skirtingų ir nederančių faktų bei teorijų pasaulio arba konkrečios situacijos teorinę mozaiką. Paveikslas gaunasi margas ir kartais estetiškai gražus, bet klaidingas, padrikas, paviršutiniškas ir neatitinkantis tikrovės esmės. Vienas ryškesnių šiolaikiškos eklektikos pavyzdžių – tai gana madinga kai kurių opozicinių intelektualų tarpe taip vadinama „Visuuomenės saugumo koncepcija“ (VSK), kurioje į vieną spalvingą ir savotiškai viliojantį ideologinį mišinį suplaktos įvairiausių sąmoklso teorijų, mitologijos, ezoterikos, vadybos, marksizmo, neklasikinės filosofijos, postmodernizmo ir kitokios idėjos. Nuo tokio „kokteilio“ galima idėjiškai apsvaigti ir tuo pačiu prarasti pusiausvyrą bei blaivią orientaciją realiame pasaulyje.

Kaip teigė F. Engelsas, su kiekvienu nauju fundamentinių mokslų atradimu marksizmas turi keisti savo formą. Dabartinis pasaulis nuo antros XX amžiaus pusės pergyvena jau ketvirtą mokslinės – techninės revoliucijos etapą, kurį kai kas vadina kompiuterine – informacine revoliucija. Mokslas padarė įspūdingą pažangą ir jo atardimai įsiskverbė į visas žmogaus gyvenimo sferas. Atskleistas mikropasaulio gamtinis dialektiškumas. Iššifruotas žmogaus genofondas. Žmonija tyrinėja kosmosą. Kuriamas dirbtinis intelektas. Deja, tuo pačiu, žmonija susidūrė ir su globalinėmis problemomis, kurios kelia grėsmę jos tolimesniam egzistavimui. Visa tai verčia dialektiškai vertinti ir pačią marksistinę dialektiką bei dialektiškai analizuoti naujus dabartinės tikrovės reiškinius.

Šiandien, mano galva, būtina iš marksistinės dialektikos pozicijų išanalizuoti tokius reiškinius kaip informacinės visuomenės charakteristikos, civilizacinių ir farmacinių žmonijos vystymosi aspektų sąveiką, žmogaus situaciją ir biosferos, technosferos bei noosferos tendencijas, dabartinės visuomenės socialinės struktūros pokyčius, privačios bei valstybinės nuosavybės sąveiką bei jų evoliuciją, visuomeninės nuosavybės formų įvairovę, tarybinio socializmo fenomeną ir jo žlugimo priežastis, naujojo socializmo idėją bei modelį, revoliucijų ir reformų santykį, globalizacijos ir ekologijos problemas, socialinius ir nacionalinius santykius, dabartinę klasinės kovos strategiją ir taktiką, darbo turinio metamorfozes, naujuosius netradicinius socialinius judėjimus, gyvenimo, mirties ir nemirtingumo klausimus bei kt.

Vienu žodžiu, materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas – tai gyva marksizmo dvasia. Jos evoliucija – tai irgi yra dialektika.

Rekomenduojama literatūra

1. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai (2 tomai). Vilnius, 1950
2. Marksisto biblioteka
3. Metodologiniai marksistinės filosofijos bruožai ( J. Karosas, E. Meškauskas, K. Stoškus
ir kt.). V. 1981
4. Bugakovas M. Pasaulio dialektika.
5. Гегель. Г. Наука логики. (3 тома). – М. 1970
6. Маркс К. Экономическо-философские рукописи 1844 года и другие ранние философские работы.- М., 2010
7. Энгельс Ф. Диалектика природы. – М. 1975
8. Ленин В.И. Философские тетради. – М., 1978
9. Ойзерман Т.И. Диалектический материализм и история философии. – М., 1979
10. Кедров Б.М. Беседы о диалектике.- М., 1983
11. Ильенков Э. В. Диалектическая логика. – М. 1984
12. Wilber Ken. A Brief History of Everything. – Boston, 1996
13. Лиотар Ж. – Ф. Состояние постмодерна. – Спб., 1998
14. Масленников В. Г., Теслинов А. Г. Теория и практика диалектического мышления. – Ж., 1999
15. Лозовский В. Н., Лозовский С. И. Концепции современного естествознания. – Ж., 2001
16. Иванов В. Триалектика.- В., 2001
17. Terry Eagleton. Why Marx Was Right. – London, 2011
18. Попов М.В. Социальная диалектика.- СПб., 2014

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Komentarų: 1

VI.DIALEKTINĖS ANALIZĖS MĖGINYS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Visas XX amžius buvo paženklintas socializmo ir kapitalizmo sistemų priešprieša. Ir kapitalizmas ir socializmas žlunga, kai pasiekia savo ribinę būseną. Kapitalizmas priartėjo prie tokios ribos Didžiosios depresijos (30-ieji praeito amžiaus metai) laikotarpiu. Socializmas – Gorbačiovo perestroikos laikais.

Tuometinis JAV prezidentas Ruzveltas paskelbdamas „naująjį kursą“ atgręžė šalį nuo pavojingos artėjančios prie ribos tendencijos ir išgelbėjo kapitalizmo sistemą. Gorbačiovas ir Jelcinas „reformuodami“ tarybinį socializmą peržengė kritinę ribą ir transformavo Tarybų Sąjungą į kapitalistinių valstybių sistemą. Kitaip panašioje situacijoje Kinijoje pasielgė Den Siaopinas. Jis, panašiai kaip ir Ruzveltas, neperžengė ribos ir pasinaudodamas kai kuriais kapitalistinės santvarkos “vaistais“ išgelbėjo iš esmės socializmo sistemą su kiniška specifika. Panašiu keliu nuėjo ir Vietnamas, o šiandien bando eiti ir socialistinė Kuba.

Taigi, ir JAV ir Kinija savo laiku buvo priartėjusios prie rizikingos ribos, bet išmintingi šių valstybių vadovai sugebėjo pervesti savo šalis į optimalaus tarpribinio sisteminio vystymosi zoną. Ir vienu, ir kitu atveju tai buvo padaryta pasitelkus kai kurios priešingos sistemos mechanizmus. JAV perėmė iš socializmo valstybės reguliavimo funkciją, pensijinio bei kitokių socialinių išmokų sistemą, o Kinija – iš kapitalizmo – privačios nuosavybės bei kai kuriuos laisvos rinkos elementus. Tuo tarpu baziniai sisteminiai ir kapitalizmo, ir socializmo principai išliko nepakitę.

Optimalaus dialektinio vystymosi zona – tai 2/3 visuomeninės nuosavybės ir 1/3 privačios – socializmo sistemos atveju ir, atvirkščiai, 2/3 privačios ir 1/3 visuomeninės – kapitalizmo sistemos atveju. Tokiu būdu subalansuotoje sistemoje iš dalies keičiasi ir visuomeninės bei privačios nuosavybės turinys ir funkcijos. Visuomeninė nuosavybė „privatizuojasi“ pagal savo ekonominio efektyvumo rodiklius, o liaudies valstybės reguliuojama privati nuosavybė „socializuojasi“. Ateityje, žinoma, visos šios proporcijos bei turinys ir funkcijos gali keistis.

Šioje vietoje akivaizdžiai pasireiškė sąmoningas arba nesąmoningas dialektinio mąstymo principų praktinis panaudojimas didžiosios politikos srityje. Bet yra ir kitas, metafizinio mąstymo pavyzdys panašioje situacijoje. Jis jau daugiau liečia demokratijos problematiką bei ekonomikos ir politikos, kaip priešingybių vienybės ir kovos, sistemą.

Vokietija 1930 ir TSRS 1985 susidūrė su rimtomis ekonominėmis ir socialinėmis-politinėmis problemomis.Vokietijoje vyraujanti Veimaro Respublikos demokratiškos anarchijos tendencija pasaulinės ekonominės depresijos fone atvedė šalį prie gilios socialinės – ekonominės krizės slenksčio. TSRS vyraujantis per dešimtmečius vienpartinės nomenklatūros autoritarizmas, pasikeitus pasaulinei ekonominei konjuktūrai, irgi įsuko šalį į socialinių-ekonominių sunkumų sūkurį.

Gelbėjant padėtį Vokietijoje buvo įjungta priešinga demokratijos apribojimų tendencija, kuri peržengus ribą, atvedė į fašistinę diktatūrą. TSRS, atvirkščiai, buvo pereita prie beribio demokratizavimo tendencijos, kuri ir paskatino valstybės subyrėjimą. Tokiu būdu, ir „didžiausias diktatorius“ Hitleris ir „didžiausias demokratas“ Gorbačiovas pasirodė kaip „didžiausi metafizikai“, kurių vykdoma antidialektiška politika turėjo milžiniškas neigiamas pasekmes daugumai abiejų šalių gyventojams ir visam pasauliui.

Lygiagrečiai abiejose valstybėse vyko ir ekonomikos politizavimo bei politikos ekonomizavimo procesai. Dėl politinių motyvų hitlerinėje Vokietijoje ekonomika buvo militarizuojama, o gorbočiovinėje Tarybų Sąjungoje – demilitarizuojama. Vokietijoje ši beribė tendencija atvedė šalį į karą ir pokarinį krachą, o TSRS – į faktišką istorinę kapituliaciją ir kariuomenės autoriteto diskreditavimą. Abiem atvejais rezultatas buvo vienodas: sisteminis politinis – valstybinis pralaimėjimas. Vėliau šiaip ne taip įveikus nestabilumo zoną ir galutinai sugriuvus buvusiems valstybiniams deriniams įvyko neigimo neigimo procesas ir susiformavo naujos kokybės valstybinės sistemos, kurios pradėjo naują egzistavimo ciklą. Deja, šiame procese aktyviai dalyvavo ir išorės jėgos, kurios sugebėjo situacijos dialektiką išnaudoti savo geopolitinių interesų labui.

Perdėto ekonomikos politizavimo tendencija šiandien reiškiasi ir dabartinėje Lietuvoje. Skandalingiausi pavyzdžiai šioje sferoje – Wiliams afera, LEO LT istorija, Klaipėdos SGD terminalo avantiūra bei kiti smulkesni ekonominiai sandoriai. Besaikis šios tendencijos palaikymas ir skatinimas jau atsigręžė savo priešingybe – milžiniškais nuostoliais šalies ūkiui, mokesčių mokėtojams ir valstybės prestižui.

Dialektiškai mąstant, tam tikras ekonomikos politizavimas – tai neišvengiamas dalykas. Bet tai priklauso nuo ekonomikos vystymosi cikliškumo bei valstybės raidos stadijos. Ekonomikos politizavimas būna neišvengiamas pereinamuoju laikotarpiu, kai vyksta esminiai pokyčiai. Stabilumo gi sąlygomis šią tendenciją turi keisti priešinga – politikos ekonomizavimo tendencija. Mūsų šalyje arba perdėm užsitęsė pereinamasis laikotarpis arba politikai tiesiog nesuvokia ekonomikos ir politikos prigimties bei jų dialektikos. O gal reikalas daug paprastesnis – tiesiog taip veikia valstybinio masto korupcija.

Apskritai, Lietuvos politinis elitas valdo šalį nepaisant jokios mokslinės – dialektinės logikos. Iš visų galimų vystymosi variantų mūsų valdžia beveik visada pasirenka dialektiškai blogiausią. Metafizinės visuomeninio gyvenimo tendencijos, kurias ji „užsuko“ ir paleido į tikrovę jau peržengė visas įmanomas ribas. Kiekybė jau „nėščia“ nauja kokybe. Bręsta neigimo neigimo situacija. Ankščiau ar vėliau dabartinis politinis ciklas pasibaigs ir prasidės naujas istorijos ritmas. Bet kas iki to laiko liks iš Lietuvos – štai kur klausimas? Visuomeninių bei žmogiškųjų pasirinkimų klaidos kaina būna itin didelė, o kartais ir lemtinga.

Dialektinio požiūrio ir marksistinės dialektikos metodo įsisavinimas bei valdymas – tai galingas tikrovės pažinimo ir pertvarkymo instrumentas. Galų gale, kaip rašė K. Marksas vienoliktoje ir paskutinėje savo tezėje apie Fouerbachą :“Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas yra tas, kad jį reikia pakeisti“.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

V. TRYS DIALEKTINĖS POKYČIŲ FORMOS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dialektinės pokyčių formos – tai išorinis, bet turiningas dialektikos dėsnių bei principų apsireiškimas tikrovėje bei ją atspindinčioje sąmonėje.

1. Pokyčių ritmiškumas

Ritmiškumas – tai įvairiausių procesų ir reiškinių pasikartojimas gamtoje, visuomenėje ir žmogaus gyvenime bangos arba švytuoklės pavidalu. Jūros bangavimas, metų laikų kitimas, valdžios kaita į kairę ir į dešinę, ūkinė žmonių veikla, ekonomikos raida, širdies, kvėpavimo bei kiti žmogaus organizmo bioritmai, psichologinių nuotaikų pasikeitimai – visa tai charakterizuoja mūsų pasaulio ritmiškumą. Kasdien mes girdime kažkokius ritmus: ritmingą lietaus barbenimą į palangę, ritmingus muzikos garsus, automobilių ritmingą ūžesį ir pnš. Yra net mokslo atšaka – ritmologija, kuri nagrinėja ritmiškumo pasireiškimo dėsnius įvairiuose objektuose ir sistemose.

Pokyčių tendencija vienos ar kitos ribos link vyksta pagal tam tikrus priešingus ritmus. Paspartinimas keičiasi sulėtėjimu, radikalumas-nuosaikumu, pokyliai- nuosmūkiais ir pnš. Prasidėjus naujam ritmui neišvengiamai ateis ir jo pabaiga, ir po tam tikro periodo prasidės naujas ritmas. Ritmai būna smulkesnio dažnio (žmogaus pulsas) arba ilgesni, apimantys net tūkstantmečius (saulės aktyvumas).

Ritmiškumas – tai visuotinas būties dėsnis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai prieštarauja gerai žinomam dar senovės Graikų filosofo Heraklito suformuluotam dialektiniam postulatui: „Negalima du kartus įžengti į tą pačią upę“. Iš tikrųjų – vanduo į kurį buvo įžengta pirmą kartą jau nutekėjo. Bet ritmiškumas šioje vietoje pasireiškia tuo, kad pats vandens atitekėjimo ir nutekėjimo mechanizmas nuolat kartojasi. Graikiškas žodis „rhythmos“ yra kildinamas iš termino „rheo“, kuris kaip tik ir verčiamas kaip „tekėjimas“.

Ritmiškumu pasižymi pats pradinis senovės žmonių gyvenimas bei pirmųjų menų ištakos. Ritmas – tai charakteringa įvairiausių pirmykščių ritualų, šokio, muzikos, poezijos ir kitų kultūros apraiškų ašis. Su ritmiškumu siejami visatos harmonija, įvairiausių reiškinių pusiausvyra bei visokiausių sistemų balansas. Periodiškas pasikartojimas – ritmiškumo esmė. Geologiniai ir gamtiniai procesai, civilizacijų bei valstybių išnykimai ir atsiradimai, elektromagnetinės bangos, visas mus supantis pasaulis ir žmogaus gyvenimas – tai begalinė įvariausių ritmų apyvarta.

Ritmas pagal neigimo neigimo dėsnį visada po tam tikro periodo atkartoja prieš tai buvusio buvusį ritmą su priešingomis ir kiek atnaujintomis kiekybinėmis ir kokybinėmis charakteristikomis. Absoliučiai panašių ritmų nebūna. Muzikoje keičiasi aukšti ir žemi garsai, kiekviena banga jūroje ar laikrodžio švytuoklės padėtis turi savo mikrostruktūros ypatybes. Kiekybės ir kokybės pakeitimai gali būti visiškai nežymus, bet jie visada yra ir bet koks ritmiškumas peržengus ribą tampa savo priešingybe. Simfonija tampa kakofonija, tvarka – chaosu, gyvybė – mirtimi.

2. Pokyčių cikliškumas

Ritmiškumas charakterizuoja pokyčių išorinę formą tam tikro ciklo viduje. Jau minėtas Heraklitas dar VI amžiuje prieš mūsų erą kalbėjo apie pasaulinio proceso cikliškumą. Kosmosas – tai cikliškai užsiliepsnojanti ir užgęstanti ugnis. Kiekvienas būties reiškinys pereina į savo priešingybę po tam tikro ciklo: kas buvo karšta tampa šalta ir panašiai. Platono „Dialoguose“ išsakyta laiko tėkmės cikliškumo ir besikartojančių mūsų žemėje katastrofiškų ciklų idėja. O. Špenglerio, A. Toinbi, L. Gumiliovo ir kitų mokslininkų veikaluose pateiktos cikliško civilizacijų vystymosi teorijos. K. Markso socialinių-ekonominių formacijų koncepcija – tai irgi cikliškos istorijos eigos teorinis apibendrinimas. Panašių „cikliškų“ istorijos interpretacijų apstu ir poindustrinės visuomenės teorijose bei kitokiose sociologinėse doktrinose.

Mitologijoje bei kai kuriose religijose matematiškai apskaičiuoti įvairūs pasaulio egzistavimo ciklai iki pat jo pabaigos. Psichologai teigia, kad žmogus turi kažką tai iš esmės keisti savo gyvenime kas 7- 8 metai. Ciklai gali reikštis įvairiais pavidalais, įgauti įvairias formas, pavyzdžiui, rato. Bet vyraujanti cikliškumo forma, į kurią yra įterptos ir visos kitos – tai spiralė. Ciklai būna istoriškai – trumpalaikiai ir kosmiškai – globalūs. Kai kuriais atvejais ciklo laikotarpį iš tikrųjų galima apskaičiuoti. Pavyzdžiui, žinoma, kad ekonomikos nuosmukio ir pakilimo ciklai kartojasi kas 5-7 metai, o stambūs ekonomikos vystymosi ciklai, pagal rusų mokslininko N. Kondratjevo teoriją, kartojasi kas 40-50 metų. Istorijoje išvis galima išskirti stabilaus vystymosi – sumaišties (revoliucijos, karai) – naujo stabilumo ciklus.

Kiekvienas naujas ciklas pagal išorę atkartoja prieš tai buvusius pagal dialektinę triadinę formulę: atsiradimas – egzistencija – pabaiga. Revoliucijos, karai, gamtinės ir socialinės katastrofos, žmonių gimimas ir mirtis – viskas cikliškai kartojasi ir tarsi sukasi tame pačiame rate. Į kiekvieną tam tikrų pokyčių ciklą yra įterpta ir jo priešingybė. Revoliucijoje visada pasireiškia ir kontrevoliucijos momentai, karas turi ir savo taikos periodus, nepriklausomybė brandina savyje naujos priklausomybės daigus bei atvirkščiai. Priešingi esamam ciklui momentai vėlgi pagal tendencijos principą galų gale tampa dominuojančiais ir atveda situaciją į naują pokyčių ciklą.

Pagal formą viskas tarsi kartojasi, nors turinys gali būti kokybiškai kitoks. Panašūs yra ne tiek ciklai, kiek jų kartojimosi dinamika. Lietuva išstojo iš Sąjungos (TSRS) – Lietuva įstojo į Sąjungą (ES). Pagal turinį šios Sąjungos skirtingos: viena buvo socialistinė, kita yra kapitalistinė, bet įvertinus formos ir turinio dialektiką tenka konstatuoti, kad toks „sąjunginis“ Lietuvos vystymosi ciklas yra priešingas nepriklausomos valstybės egzistavimo ciklui. Jeigu dar turėti omenyje ilgametį Lietuvos egzistavimą Rusijos imperijos sudėtyje bei bendrą Lenkijos karalystės ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės monarchijos laikotarpį, tai galima teigti jog „sąjunginiai“ Lietuvos ciklai istoriškai būna ilgesni nei „nepriklausomybiniai“.

Varomoji kiekvieno ciklo jėga – tai progreso ir regreso, naujų ir atgyvenusių reiškinių, gimstančių ir žlungančių procesų, revoliucinių ir evoliucinių permainų bei kitokių priešingybių vienybė ir kova. Šios priešingybės įvairiai santykiauja skirtingose ciklo fazėse, kur vyrauja viena ar kita pokyčių tendencija, pasižyminti savo įsitvirtinimo ritmiškumu. Kiekvienas ciklas galų gale pasiekia ribą , kurią galima pavadinti lūžio tašku, po kurio prasideda naujas ciklas. Bet lūžio taškas – tai kartu ir įvairių galimybių zona.

3. Pokyčių variantiškumas

Gali susidaryti įspūdis, kad dialektikos dėsniai veikia kaip koks geležinis mechanizmas. Deja, reikia skirti gamtos, visuomenės ir žmogaus dialektiką. Šiose būties srityse dialektika veikia su vis didėjančia subjektyvaus faktoriaus įtaka.

Žmogus visada gali rinktis tarp įvairiausių savo ateities variantų. Praeities nepakeisi, bet ateitis priklauso nuo pokyčių tendencijų, o jos gali būti įvairios, turėti įvairiausius posūkius ir viražus. Be to ir praeitį galima įvairiai interpretuoti. Kaip teigia egzistencialistai – žmogaus pasirinkimo laisvė – tai jo našta ir kančia, jo egzistencinės būsenos esmė.

Galimas visuomeninių pokyčių variantiškumas visada buvo diskusiniu klausimu. Marksizmas buvo kaltinamas perdėtu determinizmu ir asmenybės vaidmens menkinimu istorijos eigoje. Deja, tai paneigia paties K.Markso istorijos samprata. K. Marksas teigė, kad istorija pati nieko nedaro, ji neturi savyje jokio neaprėpiamo tūringumo, nekovoja jokiose kovose. Ne istorija, o būtent žmogus, tikroviškas, gyvas žmogus – štai kas visa tai daro, viską turi ir už viską kovoja. Istorija nėra kažkokia ypatinga asmenybė, kuri naudojasi žmogumi kaip priemone savo tikslams. Istorija – tai ne kas kita, kaip žmogaus, siekiančio savo tikslų, veikla.

Žmogaus istorinėje veikloje galimi variantai. Jis visada gali rinktis, kokias tendencijas spartinti ar slopinti, prie kokių ritmų ir ciklų prisitaikyti, kokius prieštaravimus tinkamai įvertinti ir kokius pokyčius palaikyti arba kokiems priešintis, kaip pasiekti tams tikros sistemos balanso bei išvengti ribinių kraštutinumų ir panašiai. Žinoma, tokiam pasirinkimui reikalingos žinios. Kaip teigė F. Engelsas, laisvė – tai veikla paremta dalyko išmanymu.

Prieš kiekvieną naujų pokyčių ciklą atsiranda taip vadinama „nestabilumo – neapibrėžtumo“ zona (gamtos moksluose tai vadinama „frustracijos“ zona), kurioje potencialiai susikoncentruoja įvairūs tolimesnių tendencijų variantai. Specialistai priskaičiuoja nuo 2 iki 6 galimų tokioje situacijoje variantų. Šioje vietoje žmogus ar visuomenė kaip tik ir gali pasirinkti vieną jų, ir visiškai ne faktas, kad šis pasirinkimas bus teisingiausias ir optimaliausias.

Lietuvoje 1990 metais politikai irgi galėjo rinktis iš keleto tolimesnių šalies vystymosi variantų liaudies interesui realizuoti: 1) nepriklausomos valstybės įtvirtinimas, 2) konfederacija su kitomis anuometinėmis TSRS respublikomis, 3) kartu su jomis TSRS pertvarkymas į tikrą lygiateisių respublikų federaciją, 4) įstojimas į kokią naują valstybių sąjungą, 5) kelių variantų kombinaciją.

Anuometinėje pasirinkimo situacijoje buvo dar dvejopai bei metafiziškai suprasta formos ir turinio dialektika.

Pirma. Buvo sutapatintas tautos intereso turinys ir jo išraiškos forma. Šis turinys gali būti realizuojamas įvairiomis valstybingumo formomis. Istorija žino nemažai atvejų, kai šie du dalykai nesutampa ir net prieštarauja vienas kitam. Suabsoliutinius nepriklausomybės idėją bei sutapatinus tautos interesus ir valstybingumo formą, Sajūdžio veikėjai atvedė ir Lietuvos tautą, ir Lietuvos valstybę į naują visišką priklausomybę nuo ekonominių, finansinių, karinių, civilizacinių bei kultūrinių Vakarų struktūrų.

Antra. Buvo supainiotas santvarkinis socialinis liaudies interesas ir politinė valstybės valdymo forma. Socializmo – kapitalizmo problematikos ignoravimas po perėjimo iš autoritarizmo prie demokratijos priedanga reiškė, kad kapitalistinės santvarkos įtvirtinimas neišvengiamai įsuks Lietuvą į stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijos verpetą bei faktiškai pavers ją kolonijinio tipo valstybe su formaliais nepriklausomybės požymiais.

Deja, jeigu variantas pasirinktas, tai jis užprogramuoja tokią pokyčių tendenciją, kuri neišvengiamai bus realizuojama iki tam tikro ciklo pabaigos ir kurios pasekmės gali būti visiškai nelauktos ir nepageidaujamas pačiam „programuotojui“. Pasirinkimo laisvė šioje situacijoje dialektiškai transformuojasi į savo priešingybę – įkūnytą būtinybę. Dialektiškas požiūris šioje situacijoje dar reiškia, kad bet kurio pasirinkto varianto realizavimas įmanomas tik socialinės ar tarpasmeninės kovos eigoje, kurioje galima ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Galima ir visiškai nieko nesirinkti. Tokiu atveju istorija pati pasirinks savo variantą. Ir kartais jis būna ne toks jau ir blogas.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

IV. TRYS DIALEKTINIO MĄSTYMO PRINCIPAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Principas – tai dėsnio realizavimosi būdas. Dialektinis mąstymas arba dialektinė logika adekvačiai atspindi realaus pasaulio dialektiką ir iš esmės sutampa su dialektinio vystymosi dėsniais. Dialektinė istorijos logika atvaizduojama dialektinėje mąstymo logikoje.

1. Pusiausvyros (harmonijos ar balanso) principas.

Šis principas įkūnija priešybių tapatybę, kuri ryškiausia tada, kai priešybių jėgos yra vienodos. Tai brandžiausia prieštaravimo stadija. Visi reiškiniai ir procesai visatoje siekia pusiausvyros. Priešingybių harmoningas subalansavimas – tai brandžios ir stabilios būsenos charakteristika. Bet pusiausvira – tai ne mechaninis priešybių subalansavimas. Tiesiog tai situacija, kai priešingybės susilieja į vieną visumą ir papildo viena kita, sudarydamos tuo pačiu palankią egzistencijos erdvę tarp dviejų priešingų polių.

Žmogus instinktyviai visada nujaučia, kad gyvybinga tiesa yra kažkur per vidurį. Dar Aristotelis suformulavo taip vadinamo „auksinio vidurkio“ principą. Tarp dviejų niūrokų mūsų planetos polių yra ekvatoriaus zona, kur visiškai kitoks klimatas, apstu įvairiausios augmenijos ir gyvūnijos. Kiekvienas gydytojas žino, kad jeigu ligonio temperatūra yra apie 34 arba 43 laipsnius Celsijaus, tai jis gali mirti. Bet jeigu temperatūra apie 36,6 laipsnių – tai gyvybės ir normalaus funkcionavimo erdvė. Chemija teigia, kad natris ir chloras pavojingi žmogaus sveikatai elementai. Bet jų subalansuotas sujungimas – tai valgomoji druska, kuri reikalinga žmogaus organizmui.

Taigi, subalansuotas priešingybių sujungimas visada sudaro harmonijos arba pusiausvyros zoną, kurioje atsiranda optimaliausios vystymosi sąlygos. Kai kurie specialistai teigia, kad optimalią subalansuoto vystymosi zoną sudaro 60 – 70 % vienos priešingybės ir 30 – 40% kitos. Už jos ribų yra poliariškos rizikos zonos, artėjant prie kurių pokyčių procesas susiduria su neigiamomis pasėkmėmis ir priešinga pokyčių tendencija. Kiekvienoje šeimoje ar darbo kolektyve, pavyzdžiui, moteriško arba vyriško prado dominavimas problemišku daro pačios sisteminės visumos egzistavimą.

Visuomenėje svarbus balansas tarp įvairių socialinių grupių, politikoje – tarp skirtingų valdžių, ekonomikoje – tarp nuosavybės formų ir t.t. Globaline prasme neperseniausiai egzistavo pasaulinės socializmo sistemos ir pasaulinės kapitalizmo sistemos balansas. Tai sudarė dialektišką priešingybių vienybę ir kovą. Žlugus TSRS neišvengiamai anksčiau ar vėliau ir kapitalistinis Vakarų pasaulis turėjo susidurti (ir tai jau matoma) su rimtomis egzistencinėmis problemomis, nes išnykus vienam dialektinės visumos paliariškumui nyksta ir jo priešingybė, žlunga visa globalinių santykių sistema. Iliuzija, kad pasaulyje dominuos nugalėjusi priešingybė pasibaigė. (Kaip, deja, ir iliuzija dėl amžiams nugalėto Antrajame pasauliniame kare fašizmo).

Tik stiprėjantis komunistinės Kinijos ir atsigaunančios Rusijos globališkumas bei kitų globalinių „žaidėjų“ atsiradimas dar gali transformuoti šį degradavimo procesą į kažkokią naują pasaulinę balansinę tvarką. Bet ir šiuo atveju Vakarai jau nebebus tais „Vakarais“, prie kurių pasaulis per 500 metų Vakarų Europos dominavimo buvo pripratęs. „Europos saulėlydis“ – tai „geležinė“ dialektinės logikos išvada.

Kita vertus, besiformuojantis daug-poliarinis pasaulis – tai tik pereinamoji jo būklė. Galu gale pagal dialektikos dėsnius vis vien susiformuos nauja bipoliarinė pasaulinė tvarka. Vien-poliariškumas ir duag-poliariškumas – tai tik laikini nukirpimai nuo dialektiškai prieštaringos pusiausviros.

Šiandieniniame visuomeniniame Lietuvos gyvenime visur balansas yra pažeistas: visuomenėje išskirtinės pozicijos sudarytos stambaus verslo grupėms, politikoje dominuoja užkulisinio klano interesai, ekonomikoje viską diktuoja privati nuosavybė.

Deja, balansinės pusiausvyros dialektiškumas pasireiškia tuo, kad jis nuolat pažeidžiamas vienos ar kitos jį sudarančios priešingybės naudai. Dialektinių priešingybių balansas niekada nesiekia 50/50 santykio. Dialektika – tai ne aritmetika. Kartais tam, kad atstatyti balansą tenka ir „perlenkti lazdą“. Kaip sakoma, neperlenksi – neištiesi. Nuolatinis balanso „išbalansavimas“ arba, kalbant sinergetikos terminais, chaoso ir tvarkos priešprieša – tai egzistencinė bet kurios pusiausvyros būklė. Čia irgi veikia triadiškumas: balansas – disbalansas – balansas+ arba: tvarka – chaosas – tvarka+.

Pusiausvyros kitimas visada reiškia, kad konkrečiu momentu konkrečioje situacijoje daugiau yra vienos priešingybės elementų bei tendencijų, nei kitos. Jei daugiau stiprumo, tai mažiau silpnumo, jei daugiau aktyvumo, tai mažiau pasyvumo, jei daugiau senatvės, tai mažiau jaunystės ir t.t. Žmogaus gyvenime vienokiu ar kitokiu laikotarpiu gali dominuoti sėkmės arba nesėkmės veiksniai. Pusiausvyros principas veikia nepaisant žmogaus norų ir valios. Žmogus gali tik paskatinti bei paspartinti jo veikimą arba trukdyti jam pasireikšti. Bet pastaruoju atveju žmogaus veiksmai gali atsisukti prieš jį patį.

2. Tendencijos principas.

Subalansuotos sistemos pusiausvyros išsiderinimas – kita jos dialektikos pusė, kita poliarinė priešingybė, kuri veda prie jos (sistemos) chaoso. Sistemos priešingybių subalansavimas ir išsiderinimas reiškiasi kaip tendencijos. Aukščiau aš jau minėjau, kad priešingybių vienybė – tai laikinas reiškinys, o jų kova – tai nuolatinė būsena. Jeigu yra kova, reiškia kažkas laimi, kažkas pralaimi. Kiekvienoje sistemoje kaupiasi įvairūs pokyčiai, kurie vyksta vienos iš sistemos esmę sudarančių priešingybių kryptimi.

Šie pokyčiai (ir kiekybiniai, ir smulkūs kokybiniai) sudaro tendenciją, tai yra jie neturi tiesiosios linijos formos, o gali nukrypti, daryti visokius posūkius, netgi grįžti į išeities tašką, bet galų gale pokyčių tendencija link vienos iš sistemos priešingybės įgauna vis ryškesnį pobūdį. Atėjus pavasariui klimatas turi aiškią atšilimo tendenciją, nors kiekviena sekanti diena gali būti ne tik šiltesnė, bet ir šaltesnė nei prieš tai buvusi. Iš vadybos vadovėlių yra žinoma, kad verslo organizacijose gali vyrauti arba valdymo centralizacijos arba decentralizacijos tendencijos priklausomai nuo organizacijos dydžio, sociokultūrinės aplinkos, vaidybinio stiliaus ir kitokių veiksnių. Ekonomikoje taipogi atskirais laikotarpiais pradeda dominuoti nuosmukio arba pakilimo tendencijos. Valstybės valdymo srityje tam tikru laikotarpiu į pirmą vietą iškyla autoritarinės arba demokratinės tendencijos. Žmogaus organizme kokia nors liga arba progresuoja, arba žmogus sveiksta ir panašiai. Jeigu vyraujanti tendencija link vienos priešingybės pasiekia kritinį tašką, sustiprėja priešinga tendencija, kuri stumia pokyčių procesą atgal į balanso būseną.

Tendencijos gali keistis vietomis panašiai kaip futbole komandos po pertraukos keičiasi vartais. O ir rungtynių eigoje žaidybinė situacija prie vienų ar kitų vartų nuolat keičiasi į priešingą. Tarp kitko, šis komandinis žaidimas tikriausiai yra dialektiškiausias sporto reginys. Jame galima pamatyti visų dialektikos dėsnių, principų ir formų koncentraciją. Deja, būna ir negrįžtamos tendencijos. Pavyzdžiui, gyvo organizmo senėjimas. Visuomenėje bei žmogaus gyvenime tendencijos gali būti subjektyviai valdomos, stabdomos arba spartinamos.

Dabartinę pasaulio amerikanizuotos globalizacijos tendenciją pastebimai keičia jo ekonominio bei politinio segmentavimo ir regionalizavimo tendencija. Šiandien vyraujanti Lietuvoje ištautinimo ir išvalstybinimo tendencija susiduria su vis stiprėjančia nepriklausomos valstybės atstatymo iš naujo tendencija, tautos suverenių galių įtvirtinimo procesais. Vis gilėjantis kapitalizavimas šalyje, visų gyvenimo sričių sukomercinimas susilaukia vis didėjančio socialinės valstybės bei socialistinės idėjos šalininkų pasipriešinimo. Kuo stipresnis valdžios spaudimas, tuo stipresnis ir opozicinis pasipriešinimas (pastarasis gali reikštis įvairiomis formomis, tame tarpe ir išorėje ne itin pastebimomis) jos valdomom ir diegiamom tendencijom.

Priešingos tendencijos – 1) arba galų gale tampa stipresnės ir sugrąžina sistemą į pusiausvyros būklę, 2) arba visiškai įveikia iki šiolei vyraujančią tendenciją ir nuveda sistemą į priešingą rizikos zoną, 3) arba pačios būna nugalimos ir priverstos galutinai užleisti savo pozicijas iš pat pradžių besireiškiančiai tendencijai. Antru ir trečiu atvejais pokyčių tendencijos peržengia taip vadinamą ribą ir sistema patiria kokybinį šuolį, kuriame aktualizuojasi neigimo neigimo bei kiekybinių pokyčių perėjimo į kokybinius dialektika.

3. Ribos principas.

Iš aukščiau pateiktų pusiausvyros ir tendencijos principų tampa aišku, kad tapačios sistemos pokyčiai vyksta tam tikrose ribose. Pokyčių tendencija pasiekusi ribą arba įveikia ją, arba grįžta į išeities tašką, arba į balanso būseną. Nors pradinė tendencija ir gali visiškai priartėti prie ribos, bet iš esmės vienos ir tos pačios sistemos rėmuose pati abipusė riba niekada nepasiekiama, kadangi susiduria su atvirkštinės tendencijos pasipriešinimu. Naktis visuomet tamsiausia prieš aušrą. Pralaimėjimas prasideda pasiekus šlovės viršūnę.

Pati riba gali būti ir nematoma bei nesuvokiama. Jos įveika ir sistemos kokybės kaita gali vykti nežymiai. Senovės Graikų filosofijoje yra taip vadinamos aporijos „Plikis“ ir „Krūva“. Jeigu nuo galvos krenta plaukai, tai po kurio plauko atsiranda plikė? Po kurio grūdo jų visumą jau galima vadinti krūva? Tai yra pačios „ribos riba“ gali būti visiškai nefiksuojama ir „nepagaunama“. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ji konkreti. Riba – tai kiekybės ir kokybės priešingybių vienybė. Kiekvienas objektas ir reiškinys turi savo ribą iki kurios kokybė egzistuoja nepaisant kiekybinių pokyčių.

Artėjimas prie ribos – tai sistemos erozija, o jos peržengimas – sistemos griūtis. Mirtis – gyvenimo griūtis. Skyrybos – šeimos griūtis. Revoliucija – valstybės griūtis. Bet tuo pačiu sveikos gyvensenos tendencijos – gyvenimo pratęsimas. Susitaikymas ir kompromisas šeimoje – jos išgelbėjimas. Reformos – subalansuoja valstybę revoliucinėje situacijoje. Perdėtas demokratizavimas veda į anarchiją. Saikingas – užtikrina tvarką. Ir t.t.

Taigi, kiekviena tendencija įveikus ribą transformuojasi į savo priešingybę. Šios dialektinės metamorfozės fiksuojamos ir liaudies sąmonėje, kuri teigia: „ Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis“ arba „Nėra to blogio, kuris neišeitų į gėrį“ ir panašiai. Ribos principo suvokimas leidžia žmogui pasirinkti išmintingą gyvenimo taktiką ir strategiją. Jos nepaisymas dažniausia atveda prie netikėtų ir nemalonių pasekmių. Visada naudinga žinoti, kad visi reiškiniai ir procesai turi savo ribas. Kitaip puikaus rezultato siekimas gali perbraukti tiesiog gerą rezultatą, o paskutinis lašas gali perpildyti kantrybės taurę.

Politinių skandalų mūsų šalyje kiekybinė tendencija jau pasiekė tokią ribą, kad tai atvedė į visos politinės – partinės sistemos krizę. Realaus valstybingumo požymių nykimas ir žmonių gyvenimo desocializavimo procesai jau priartėjo prie ribos, už kurios – valstybės praradimas ir tautos bei liaudies ištautinimas ir išliaudinimas. Tauta nyksta kaip etnosas, liaudis – kaip sociumas. Jie nyksta ir kaip realūs reiškiniai ir kaip sąvokos. Šią tendenciją, dabar jau vargu ar galima besustabdyti. Ją galima tik sulėtinti, pakoreguoti arba transformuoti į kažkokį naują derinį.

Deja, ribos gali prasiplėsti arba, atvirkščiai, susiaurėti. Reikalas tas, kad nėra visiškai uždarų sistemų. Kiekvieną sistemą dar veikia išorės faktoriai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja jos vidinius procesus. Kaip teigė V. Leninas – dialektinis mąstymas – tai konkreti analizė konkrečios situacijos.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

III. TRYS DIALEKTIKOS DĖSNIAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dėsnis – tai pastoviai besikartojantis, nuolatinis ir esminis reiškinių ir procesų tarpusavio ryšys bei sąveika.

1. Pagrindinis dialektikos dėsnis – priešybių kovos ir vienybės dėsnis.

V. Leninas bet kurios visumos sudvejinimą vadino dialektikos esme. Šiuolaikinėje dialektikos teorijoje tai dar vadinama poliariškumo arba binarizmo dėsniu. Kiekvienas reiškinys yra sudvejintas į poliarines priešingybes, kurios savo vienybėje suteikia šiam reiškiniui tam tikros sistemos pobūdį. Panašios sistemos funkcionuoja visur – gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Kadangi viskas šiame pasaulyje juda, tai šis poliariškumas yra sistemos vystymosi ir kitimo priežastis, varomoji savijudos jėga ir jos šaltinis.

Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos galutinai atsiskirti arba viena kitą sunaikinti esamos sistemos ribose. Prieštaravimas nėra dalyko ar reiškinio defektas. Atvirkščiai, jis yra jo gyvybingumo resursas. Priešingybių vienybė – tai ne išorinių polių mechaninis sujungimas, o vidinė objekto esmė. Kiek magnetą neskaldyk į skirtingas dalis, kiekvienoje jų vėlgi atsiras du priešingi poliai. Esmė – tai sudvejinta vienybė. Poliariškos priešingybės sudaro ne tik sistemos vienybinį branduolį, bet jos dar ir nuolat kovoja viena su kita. Šioje kovoje viena ar kita priešingybė nuolat nugali arba pralaimi, nuolat įtakoja viena kitą, nuolat prasiskverbia viena į kitą ir vėl atsiskiria nauju pavidalu. Kova turi absoliutų pobūdį, tuo tarpu priešingybių vienybė – reliatyvus reiškinys.

Visuomenės ir žmogaus gyvenimas kupinas įvairiausių prieštaravimų. Deja, ne kiekvienas prieštaravimas yra dialektinis. Pavyzdžiui, prieštaravimas tarp žmonos ir vyro šeimoje – tai dialektinis prieštaravimas, bet prieštaravimas tarp žmonos ir vyro meilužės toks nėra. Dialektinis prieštaravimas – kai priešingybės negali egzistuoti viena be kitos. Kiekviena jų egzistuoja tol, kol egzistuoja kita. Kitais atvejais reikia kalbėti ne apie dialektinius, o apie formalios logikos prieštaravimus.

Priešingybių vienybė ir kova, sudvejintas poliariškumas būdingas visai materijai, visuose jos lygmenyse – atomas susideda iš teigiamai pakrauto branduolio ir neigiamai pakrautų elektronų, žemės planeta turi šiaurės bei pietų polius, kurie periodiškai (maždaug kartą per 450000 metų) keičiasi vietomis, visuomenėje vyksta nuolatinė klasių bei įvairių socialinių grupių, politinių partijų ir lyderių kova, žmoguje siela nuolat kovoja su kūnu ir pnš. Sistema egzistuoja tol, kol egzistuoja jos esmę sudarančios priešingybės. Jų kovoje, nugalėjus vienai ar kitai priešingybei, sistema iš esmės keičiasi, ji transformuojasi į kitokią sistemą, kurioje vėlgi atsiranda kitos priešingybės. Kiekviena sistema turi tam tikrą priešingybių hierarchiją, kurioje galima išskirti vidaus ir išorės, esminius ir neesminius, o visuomenėje antagonistinius bei neantagonistinius prieštaravimus. Antagonistiniai prieštaravimai reikalauja vienos iš priešingybių sunaikinimo.

Įvairiose sitemose visada egzistuoja pagrindinis priešingybių prieštaravimas. Kaip žinia, pagrindinis giluminis kapitalizmo prieštaravimas – tai prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačiai – nuosavybinio pagaminto produkto pasisavinimo. Kadangi musuose savarankiškos finansinės sistemos ir nacionalinės ekonomikos beveik nebeliko, o jos likučiai integruoti į pasaulinio kapitalizmo gamybą, tai dabartinėje globalizuotoje nomenklatūrinio – biurokratinio kapitalizmo Lietuvoje sistemoje šį prieštaravimą, mano galva, galima kiek pakoreguoti.

Pagrindinis lietuviško kapitalizmo prieštaravimas – tai prieštaravimas tarp visuomeninio – globalizuoto prekybinės-finansinės gamybos pobūdžio ir oligarchinio – nomenklatūrinio pasisavinimo.

Šis pagrindinis prieštaravimas pasireiškia keliais pavidalais.

– Prieštaravimas tarp politinės klasės globalizavimosi, europizavimosi bei kapitalizavimosi ir daugumos žmonių išvalstybinimo, ištautinimo bei desocializavimo.
– Prieštaravimas tarp buvusios visaliaudinės nuosavybės privatizavimo sąskaita praturtėjusio mažumos sluoksnio ir skurstančios, emigruojančios bei degraduojančios liaudies daugumos.
– Prieštaravimas tarp sisteminės transnacionalinio kapitalo ekspansijos į Lietuvos rinką ir smulkaus bei vidutinio nacionalinio verslo interesų bei tikslų.
– Prieštaravimas tarp Lietuvos tapimo periferine globalinio kapitalizmo zona ir politinio mūsų šalies elito ambicijų įtvirtinti savo lyderystę bei įtaką Baltijos regione ir Eurosąjungoje.
– Prieštaravimas tarp besiformuojančios IT-specialistų klasės kaip pagrindinės globalizuotos informacinės – kompiuterinės technologinės bazės subjekto ir jos kūrybinių rezultatų privatizavimo bei biurokratinio-valdininkiško jos darbo ir gyvenimo būdo organizavimo.

Lietuvos raidą taip pat įtakoja tarpcivilizaciniai (Rytų ir Vakarų), tarpetniniai, tarpkonfesiniai, geopolitiniai ir kitokie prieštaravimai, o taip pat modernistinių ir konservatyvių veiksnių priešprieša.

Jeigu Lietuvos valdžia sugebės kaip nors subalansuoti visus šiuos prieštaravimus – sistema išliks nepakitusi. O jeigu viršų paims vienos ar kitos tendencijos – ji iš esmės pasikeis. Iki šiolei Lietuvos visuomeniniame gyvenime dominavo vienokios tendencijos, dabar jau matosi ir kitokių pokyčių užuomazgos.

2. Kiekybinių pakyčių perėjimo į kokybinius pokyčius dėsnis.

Šis dėsnis atskleidžia tikrovės pakitimų mechanizmą. Kiekybiniai pakitimai, kurie vyksta kiekvienoje sistemoje ir įvairiais pavidalais nekeičia pačios sistemos apibrėžtumo bei tapatybės kol jie nepasiekia tam tikros ribos. Kiekybiniai pokyčiai vienos ir tos pačios sistemos rėmuose negali tęstis amžinai. Visada egzistuoja riba. Kaip sakoma liaudyje, visada reikia žinoti saiką. Tarp kitko ir Hegelis naudoja tokią kategoriją. Daiktas lieka savimi tol, kol jame yra nusistovėjusi kiekybinių požymių pusiausvyra arba saikas. Kai jis pažeidžiamas, kai peržengiama kiekybinių pokyčių riba, įvyksta sisteminės kokybės paneigimas (pagal Hegelio terminologiją – jos įveika) ir atsiranda nauja kokybinė visuma su naujais prieštaravimais.

Tokiu būdu vyksta senos kokybės paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesnių materijos formų virtimas sudėtingesnėmis, perėjimas iš žemesnio jos išsivystymo lygio į aukštesnį ir panašūs dalykai.

Klasikinis pavyzdys iliustruojantis šio dialektikos dėsnio veikimą – tai vandens transformacijos priklausomai nuo kiekybinių jo temperatūros parametrų. Kai vanduo įkaista iki 100 laipsnių pagal Celsijaus skalę, jo kokybinis tapatumas pasikeičia – vanduo pavirsta garais. Kai jis atšaldomas iki 0 laipsnių Celsijaus – vanduo tampa ledu. Kiekvienas vandens temperatūros pakitimas 1 laipsniu sulėtina arba, atvirkščiai, paspartina vandens struktūrą sudarančių atomų judėjimą. Bet pats vanduo išlaiko savo skystą sisteminę būklę tik iki tam tikros atomų pagreitėjimo ar sulėtėjimo ribos (100 ir 0 Celsijaus laipsnių).

Taip pat iš chemijos mokslo yra žinoma, kad nuo atomų kiekio priklauso cheminio elemento kokybiniai parametrai, iš biologijos mokslo žinoma, kad nuo chromosomų kiekio priklauso gyvo organizmo kokybinės charakteristikos ir t.t.

Kokybiniai pokyčiai gali vykti dviem būdais: staigiai, revoliucingai ir lietai, evoliucingai. Jie abu vėlgi dialektiškai susieti tarpusavyje ir vienas kitą įtakoja. Bet ir vienas ir kitas būdas galų gale atveda sistemą į tokią situaciją, kuri filosofijoje apibūdinama kaip „šuolis“. Tai vienos sisteminės kokybės perėjimo į kitą sisteminę kokybę momentas. Jis ne būtinai turi būti labai greitas. Kartais tai būna gana užsitęsęs šuolis. Arba kartu ir greitas ir užsitęsęs. Pagal savo formą greitas, o pagal turinį – ilgametis. Gali būti ir atvirkščiai. Be to „šuolio“ forma ir turinys irgi sąveikauja tarpusavyje, gali vykti jų tarpusavio inversija.

Pavyzdžiui, 1990 metų kovo 11 dieną Lietuva padarė pagal savo socialinį – istorinį turinį šuolį iš socializmo sistemos į kapitalizmo sistemą, kuris pagal formą įgavo nepriklausomybės atkūrimo pavidalą. Jis tęsiasi iki šiolei ir dar neįgavo galutinės ir išbaigtos formos. Ir atvirkščiai, pirminė „nepriklausomybinė“ Lietuvos revoliucinio „šuolio“ forma laikui bėgant tampa savo turininga bei užsitęsusia priešingybe – visiška priklausomybe nuo Vakarų kapitalistinių finansinių, karinių ir politinių struktūrų.

Taigi, šioje vietoje vėlgi pasireiškė Hegelio – Markso triadiškumas: priklausomybė – nepriklausomybė – priklausomybė+. Galų gale pagal panašią schemą keisis ir turinys. Bet kuriuo atveju „šuoliškumas“ – tai bendra dialektinio kiekybinių pakeitimų perėjimo į kokybinius pakeitimus dėsnio apraiška.

3. Neigimo neigimo dėsnis.

Šis dėsnis dar vadinamas „dvigubo neigimo“ dėsniu. Jis atspindi kokybinius pakitimus, kurie vyksta kaip senosios kokybės paneigimas ir naujos atsiradimas. Šis dėsnis leidžia daryti išvadą apie pažangų vystymosi pobūdį. Jo esmė – senumo neigimas naujumu, kuris po kurio laiko pats pasensta ir paneigiamas kitomis naujovėmis. Bet tas „antrinis naujumas“ pagal savo formą yra panašus į prieš tai egzistavusį „senumą“. Neigimo neigimo dėsnis adekvačiausiai atkartoja vystymosi triadiškumą. Neigimas pagal Hegelį, tai ne šiaip senos kokybės sunaikinimas, o jos „įveika“, t,y. sunaikinimas, išsaugant dalį buvusio turinio.

„Įveikos“ turinį kaip tik ir sudaro sunaikinimas bei dalies neiginio išlikimas. Tokiu būdu atsiranda nauja aukštesnio lygmens kokybė, kurioje ne tik išsaugojami kai kurie paneigtos realybės bruožai, bet iš esmės pasikartoja prieš pirmą neigimą buvusi realybė. Pasėjus grūdą iš pradžių gaunasi jo neigimas – augalas, o paskui neigimo neigimas – daug grūdų. Pabaiga panaši į pradžią (grūdas). Įvyksta savotiškas pasikartojimas, sugrįžimas į pirminę būklę. Bet tai naujas, išplėstinis (daug grūdų) neigimo ciklas. Derlius visada turi būti turtingesnis nei pradinė sėja. Hegelio neigimo neigimo dėsnis veikia kaip 5 etapų procesas: 1. dialektinis esamos situacijos neigimas; 2. pirmojo neigimo rezultatų neigimas; 3. teigiamo paneigtos situacijos turinio išsaugojimas pirmo ir antro neigimo rezultatuose; 4. dalinis atstatymas to turinio, kuris buvo paneigtas per pirmą neigimą bei jo rezultatų pakylėjimas į kokybiškai naują pakopą; 5. judėjimas į paskiausią neigimo neigimo cikliškumą.

Neigimas vyksta pastoviai, vienas po kito ir todėl vystymasis vyksta ne ratu, o spiralės pavidalu. Gamtoje ruduo panašesnis ne į vasarą, o į pavasarį, nors ir vasaros likučiai išlieka. Vakaras panašesnis į rytą, o ne į dieną, nors ir dienos šviesa dar išsilaiko ir pnš. Biologai teigia, kad genetiškų savybių paveldėjimas vyksta per kartą, ne nuo tėvų vaikams, o nuo senelių anūkams, nors vaikai daug ką paveldi ir iš tėvų. Senatvė daugiau panašesnė į vaikystę, nei į brandaus amžiaus laikotarpį, nors visi brandaus amžiaus žmogaus pasiekimai ar negandos atsiliepia senatvėje. Marksistinėje sociologijoje komunistinė formacija dalinai atkartoja neantagonistinės pirmykštės-bendruomeninės formacijos bruožus, nors pats socializmas kaip pirmoji komunizmo fazė turi, kaip teigė K. Marsksas, nemažai įgimtų kapitalizmo žymių. Panašiai keičiasi istoriniai tipai kultūroje, paradigmos moksle, skoniai vartojime, mados aprangoje ar muzikoje ir t. t.

Panašumai kartojasi ne paeiliui, o per priešingos būklės tarpą. Nors žmonėms dažniausia atrodo atvirkščiai. Bet tai turi psichologinį paaiškinimą. Tiesiog praeities ir užpraeities įvykius skiria didesnis laiko atstumas ir tai, kas buvo užvakar, daugiau užsimiršta nei tai, kas buvo vakar.

Dabartinė pasaulinė situacija panašesnė į tarptautinę situaciją, kuri buvo prieš pirmą pasaulinį karą, o ne prieš antrą, nors joje matomi ir tarpukario situacijos bruožai. Lietuvoje dabartinio socialinio – ekonominio ir politinio gyvenimo standartai atkartoja ne tarybinį laikotarpį, o prieš tai buvusį smetoninį, nors visuomeninėje bei politinėje sąmonėje apstu taip vadinamo „sovietizmo“ apraiškų. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad neigimo neigimo dėsnis neišvengiamai veda ir į naują neigimą, kuris jau bus savotišku tarybinio socializmo atkartojimu. Žinoma, tai bus neigimo neigimas naujoje kokybiškoje pakopoje, kurioje neišvengiamai išliks ir kai kurie dabartinės Lietuvos ypatumai.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą

II. MOKSLIŠKUMO KRITERIJAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Pagrindinis mokslo bruožas – tai abstraktus teoretiškumas. Teoretizavimas, kaip socialinis reiškinys, atsirado Antikoje, kai vergvaldystės sąlygomis susidarė tinkamos galimybės atsirasti specifinei žmonių grupei, kuriai nereikėjo rūpintis pragyvenimo ištekliais ir kuri turėjo laisvo laiko bei žingeidumo domėtis pasaulio pažinimo reikalais. Šioje vietoje kaip tik pasireiškė dialektinis paradoksas – beribė laisva mintis atsirado ant kraštutinės nelaisvės (vergovės) pamato. Nuo tų laikų mokslinis požiūris į supantį pasaulį ištobulėjo iki profesionalios mokslinės veiklos, o pats mokslas tapo įtakingiausia visuomeninė bei gamybinė varomoji jėga. Šiai dienai gamtos bei visuomenės moksluose, kaip jau buvo pasakyta, apstu įvairiausių teorijų. Dėl šios priežasties aktualizuojasi dabartinių teorijų moksliškumo problema, ypač socialinių mokslų srityje. Bet kurios teorijos moksliškumas – tai jos metodo atitikimas objektyvumo kriterijams. Svarbiausi tokie kriterijai suformuoti gamtos mosksluose, į kuriuos bando orientuotis ir visuomenės moksliniai tyrinėjimai. Kokie gi teorijos moksliškumo kriterijai?

1.Redukcionizmas. Tai būdas paaiškinti sudėtingus reiškinius suvedant juos į paprastesnius dalykus, panaudojant tam stebėjimo ir eksperimento metodikas. Redukcionizmas naudojamas visuose moksluose, nors ir skirtingu laipsniu. Materialistinė dialektika sudėtingiausius pasaulio procesus ir reiškinius sugeba perteikti gana paprastai per priešingybių paveikslą. Net vaikas suvokia, kad viskas jį supančiame pasaulyje susideda iš priešingybių: diena ir naktis, žiema ir vasara, vyras ir moteris, vaikas ir suaugęs, mokytojas ir mokinys ir t.t. Jis taip pat suvokia, kad šios priešingybės neatskiriamos viena nuo kitos. Kai jį klausia, ką jis daugiau myli – mamą ar tėtį – vaikas pasimeta. Tuo pačiu jis dažnai mato ir tėvo bei motinos tarpusavio barnius, jų gyvenimiškas „kovas“. Vaikas – prigimtinis dialektikas. Tuo tarpu suaugęs žmogus jau būna „sugadintas“ metafiziškos švietimo sistemos. Taigi, priešingybių vienybė ir kova – labai paprastas ir suprantamas sudėtingų dalykų esmės suvokimas.

2.Racionalizmas. Tai loginis teorinių teiginių pagrįstumas, naudojamų sąvokų ir terminų tikslumas bei apibrėžtumas, matematinių, o dabar ir kompiuterinio modeliavimo metodų taikymas moksliniuose tyrimuose. K. Marksas yra pasakęs, kad mokslas yra mokslas tik jeigu jis naudojasi matematiniu aparatu. Istorinis materializmas, kaip sudėtinė materialistinės dialektikos dalis, kaip tik ir suteikia visuomeninių procesų analizei būtiniausią faktologinę medžiagą įvairių materialinių artefaktų pavidalu, kurių statistiškas apdorojimas padeda daryti logines teorines išvadas apie vieną ar kitą istorinį visuomenės laikotarpį. Kita vertus, įvairūs konkretūs sociologiniai tyrimai, kuriuose naudojami matematiniai metodai bei įvairūs kiekybiniai ekonominio visuomenės pamato pokyčių rodikliai padeda suvokti dabartinių socialinių procesų tendencijas, dialektiškai jas įvertinti ir ekstropoliuoti į ateitį.

3.Reliatyvizmas. Tai bet kurios teorijos istorinio ribotumo suvokimas, jos priklausomumo nuo vietos ir laiko sąlygų pripažinimas. Kiekviename istoriniame etape mūsų žinios apie vieną ar kitą reiškinį visada yra nepilnos, ne visai tikslios ir visai negalutinės. Iš čia išplaukia ir mokslinio paneigimo bei paveldėjimo fenomenas, kai tam tikra nauja teorija yra kartu ir senos teorijos paneigimas ir jos apibendrinantis išsaugojimas, kaip konkretaus atvejo. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Euklido ir Lobačevskio geometrija arba Niutono ir Einšteino fizika. Panaši situacija dialektiniame materializme apibūdinama Hegelio terminu „įveika“. Vienu žodžiu, kiekviena pasaulio vystymosi ir pažinimo stadija dalinai atmeta ir dalinai išsaugo savyje buvusios stadijos turinį. Bet nauja stadija – tai ne mechaniškai sujungto naujo ir išsaugoto turinio derinys. Tai nauja kokybė. Ją vėlgi iš dalies perima, o iš dalies ir paneigia kita po to einanti stadija. Kaip tik reliatyvizmo pritrūko tarybiniam marksizmui, kuris naują socializmo realybę bandė paaiškinti senomis kapitalizmo analizei pritaikytomis marksistinėmis sąvokomis ir teoriniais apibendrinimais.

Šiandien dialektika faktiškai tapo savarankiška socialinių mokslų atmaina – pokyčių teorija – ir gana plačiai nagrinėjama bei plėtojama įvairiose mokslo srityse. Kadangi dabartiniame pasaulyje permainos vyksta vis spartesniais tempais, žmonių ir visuomenės gyvenimas darosi vis dinamiškesnis bei sudėtingesnis, tai ir dialektika bei dialektinio mastymo (dialektinės logikos) vystymasis bei jo (mastymo) pagrindų suvokimas iškyla į pirmą vietą pažintinėje žmogaus veikloje.

Pats dialektinio mąstymo įsisavinimas – tai dialektinis procesas. Ir jis prasideda nuo žmogaus gyvenimo dialektiškumo suvokimo. Kiekvienas jaunas žmogus gali suprasti, kad šiandien jis yra kitoks žmogus nei buvo vakar, nes per praėjusią parą jis valgė, gėrė, miegojo, kažką tai skaitė, galvojo, su kažkuo kalbėjo, bendravo, su kažkuo susipyko ar susitaikė, kažką pasirinko, kažko atsisakė, žiūrėjo kokį filmą ar TV laidą, naršė internete, dar kažką darė – vienu žodžiu jis nors ir nežymiai, bet keitėsi, jis tapo kiek kitokiu žmogumi. Tie pokyčiai buvo nežymūs jam pačiam, nes tai – mikroskopiniai jo organizmo ir dvasinės būsenos pokyčiai. Bet kada nors jų susikaups toks kiekis ir jie susijungs į tokią visumą, kad ir pats jaunuolis ir visi aplink pastebės – jis jau suaugęs žmogus. Nežymūs pokyčiai suformavo jame naują asmenybinę kokybę su atnaujinta gyvenimiška patirtimi bei naujomis problemomis. Laikui bėgant jis taps vis daugiau panašus į savo tėvus, o vėliau jis pastebės, kaip pradeda veikti ir senėjimo procesai. Visi šie pokyčiai būtent ir vyksta pagal dialektikos dėsnius.

Dialektinio vystymosi dėsningumai galioja ir pačios marksistinės teorijos bei metodologijos atžvilgiu. Galimi įvairūs dialektinio mastymo modeliai. Juose gali būti panaudota daugiau ar mažiau dialektinių kategorijų bei sąvokų, jie gali būti sudėtingesni arba paprastesni pagal savo struktūrą ir turinį, į juos galima įtalpinti didesnę ar mažesnę filosofinio teoretizmo arba gyvenimiškos praktikos dalį. Mano galva, dialektinio mąstymo pagrindus galima suvesti į 3 triadas: trys dialektikos dėsniai, trys dialektinio mąstymo principai bei trys dialektinės vystymosi formos. Tokia „trialektika“ – tai, žinoma, kiek suprimityvintas realios tikrovės dialektikos variantas, bet būtent jis sudaro dialektinio mąstymo pagrindus, savotišką dialektikos pradžiamokslį.

Paskelbta temoje Marksistinės dialektikos pagrindai | Parašykite komentarą