DANGUS JŲ NEPAGAILĖJO (Paryžiaus Komunai-150)

Prieš 150 metų, 1871 m. pavasarį, Paryžių sukrėtė kruvinos gatvės kovos tarp vyriausybės kariuomenės ir Paryžiaus Komunos šalininkų, faktiškai vyko miesto pilietinis karas. K. Marksas Paryžiaus komunarus pavadino „žmonėmis, šturmuojančiais dangų“. Paryžiaus Komunos didybė ir tragedija buvo ta, kad komunarai objektyviai negalėjo laimėti, nes tam nebuvo subrendusios tinkamos istorinės sąlygos. Tuo pačiu metu jie negalėjo nesukilti, nes tos pačios istorinės sąlygos buvo nepakeliamos oriai darbo žmogaus egzistencijai. Tai buvo „drąsuolių beprotybė“ visa šių žodžių prasme.

***

Paryžiaus Komuna yra pats pirminis miesto socialistinės savivaldos ir išvis socialistinio valstybingumo prototipas. Tai yra pirmoji patirtis kuriant darbininkų valstybę per proletarinę revoliuciją. Šios revoliucijos eiga atspindi tam tikro istorinio laikotarpio ypatumus konkrečioje šalyje.

Paryžiaus Komunos atsiradimas pirmiausia yra kompleksinės socialinių ir nacionalinių veiksnių sąveikos rezultatas istoriniame procese. 1971 m. buržuazinė Prancūzijos vyriausybė viena ranka vykdė patriotinį karą su Prūsija, o kita – slaptas derybas su jos valdžia, kad išsaugoti savo kapitalus. Prancūzijos elite vyravo nuomonė, kad „gėdinga“ taika yra geriau nei revoliucija. Žinia apie šias derybas įsiutino žemesniuosius socialinius ir demokratinius Prancūzijos visuomenės sluoksnius. Visi buvo labai pasipiktinę, kad vyriausybė veda derybas su priešu, okupavusiu jų šalies teritoriją ir vykdo jas slaptai nuo žmonių.

Padėtį pablogino karinės Prancūzijos nesėkmės. Vokiečiai užėmė vieną po kito Prancūzijos miestus, atsisakė šturmuoti patį Paryžių ir pradėjo jo apgultį, bandydami priversti jo gynėjus pasiduoti. Paryžius atsidūrė kritinėje situacijoje. Mieste prasidėjo badas – gyventojai greitai suvalgė beveik visus zoologijos sodo gyvūnus, o vėliau ėmė medžioti žiurkes. Po to, kai maršalas Bazėnas atidavė Metzo tvirtovę prūsams kartu su paskutine kovinga reguliariąja armija šalyje, o prezidento A. Thiero vyriausybė 1871 m. vasario 26 d. Versalyje pasirašė taiką su Vokietija, minia paryžiečių įsiveržė į rotušę, areštavo ankstesnės vyriausybės narius ir įsteigė naują revoliucinį valdžios organą – Komuną, kuria sudarė 92 nariai. Raudona revoliucijos vėliava buvo iškelta virš Paryžiaus. Prezidentas Thieras pabėgo į Versalį.

Paryžiaus Komuna veikė 1871 m. nuo kovo 18 iki gegužės 28 d.. Socialinė ir politinė Komunos struktūra buvo gana marga. Ją daugiausia sudarė darbininkai, tarnautojai, pedagogai, gydytojai, žurnalistai, advokatai ir keli smulkus verslininkai. Politine prasme Komuna buvo įvairių kairiųjų, kurie turėjo savo būrelius Paryžiaus darbininkiškuose kolektyvuose, koalicija, iš esmės proletariškų ir smulkiaburžuazinių revoliucionierių blokas. Bet pagrindinį vaidmenį visuose Komunos batalijose vis dėlto atliko Paryžiaus proletariatas. Tai pripažino ir anuometinė Prancūzijos spauda. Pirmuoju smuiku Komunoje grojo socialistai – 1-ojo Internacionalo nariai (apie 40 žmonių). Taryboje taip pat buvo blankistai (garsaus revoliucionierio, socialisto-utopisto L. Blanki šalininkai), prudonistai (anarchizmo tėvo – Prudono pasekėjai), bakunistai (kito žymaus anarchisto M. Bakunino šalininkai), populiarėjančio darbininkų tarpe marksizmo idėjas išpažįstantys žmonės. Visi jie dažnai tarpusavyje nesutardavo. Be to tarp visų jų dar įvyko susiskaldymas į federalizmo ir centralizmo šalininkus. Pirmieji reikalavo pravesti rinkimus visoje šalyje ir tokiu būdų legitimizuoti savo valdžią, o antrieji buvo nusiteikė apsiriboti tik vietiniais savivaldos rinkimais.

Revoliucinei sukrėtimai įvyko ne tik Paryžiuje. Lione, vadovaujant M. Bakuninui ir jo šalininkams, vyko nacionalinių dirbtuvių darbuotojų sukilimas. Jie pasipiktino sumažėjusiu darbo užmokesčiu. Marselyje minia revoliucionierių taip pat užėmė rotušę, virš jos iškeldama raudoną vėliavą. Darbininkų protestai ir demonstracijos taip pat vyko Tulūzoje ir kituose Prancūzijos miestuose. Tiesa, šie revoliuciniai sukilimai netrukus buvo numalšinti visur, išskyrus Paryžių. Taigi šalyje įsitvirtino laikina dvivaldystė, kurios atsiradimas tikriausiai yra visų revoliucijų dėsningumas. Paryžiuje veikė raudonoji komunarų valdžia, o Versalyje – buržuazinė Thiero vyriausybė. Visa tai vyko situacijoje, kai Prūsijos armija faktiškai buvo okupavusi didelę Prancūzijos dalį. Galima teigti, kad ši situacija buvo gana panaši į istorinę situaciją Lietuvoje 1918 m., kai tuo pačiu metu buržuazinė Taryba ir proletarinė Tarybų valdžia taip pat kovojo tarpusavyje vokiečių administruojamoje teritorijoje.

Komuna buvo kartu ir parlamentas, ir vykdomoji vyriausybinė institucija. Ji buvo iš esmės naujo tipo socialinė ir demokratinė valstybė, kurios struktūroje buvo sukurtos 10 komisijų (kaip dabar sakytų – ministerijų). Komuna atliko keletą svarbių ir socialiai novatoriškų ekonominių ir visuomeninių-politinių reformų:

– paskelbė amnestiją politiniams kaliniams,

-atskyrė bažnyčią nuo valstybės,

-suteikė moterims rinkimų teisę,

– leido miesto gyventojams tam tikrą laiką nemokėti busto savininkams už nuomą,

– atidėjo sąskaitų apmokėjimus,

– sustabdė pradelstų įkeitimų pardavimą,

– įpareigojo lombardų savininkus grąžinti įkeistus daiktus be išpirkos,

– uždraudė atskaitymus iš darbo užmokesčio ir naktinių darbą kepyklose,

-nustatė 10 val. darbo dieną,

– nustatė minimalų dirbančiųjų darbo užmokestį,

– nusprendė teikti pirmenybę darbuotojų asociacijoms, o ne privatiems verslininkams dėl visų miesto sutarčių ir tiekimo.

Svarbiausia Komunos ekonominių reformų buvo Dekretas dėl apleistų ir neveikiančių dirbtuvių. Jis nurodė darbininkų profesinėms sąjungoms sudaryti komisiją, kuri ištirtų gamyklų savininkų paliktus cechus, parengtų jų darbo atnaujinimo projektą ir parengtų jų asocijuoto kooperatyvinio valdymo chartiją. Tai pačiai komisijai buvo pasiūlyta „įsteigti arbitražo teismą, kuris grįžtantiems savininkams turės nustatyti kompensacijų dydį už jų buvusią nuosavybę“. Taigi, iš esmės būtent Komuna padėjo pamatus kapitalistinio turto ekonominio nacionalizavimo praktikai, be to dar ir gana humaniškomis sąlygomis- už išpirką.

Teisingumo dėlei visgi reikia pažymėti, kad daugelis minėtų reformų taip ir liko „ant popieriaus“. Pagrindinė komunarų klaida, kaip vėliau pabrėžė K. Markas, F. Engelsas ir V. Leninas, atidžiai išstudijavę Paryžiaus Komunos patirtį, buvo ta, kad komunarai savo veiksmuose skrupulingai sekė, kad neperžengtų buržuazinių įstatymų rėmų ir laikytųsi visų buržuazinės demokratijos procedūrų. Tarybiniai istorikai savo laiku teigė, kad Paryžiaus Komuna – tai pirmas proletariato diktatūros pavyzdys. Deja, labai jau „nediktatoriška“ buvo ši diktatūra. Komunarai tiesiog norėjo sukurti gyvenimą be ponų ir kapitalistų viename mieste. Komunos praktika parodė tam tikrų iliuzijų galingumą ir komunarų gretose. Tai ir tapo lemiama Komunos klaida. Be to, marksizmo klasikai išryškino ir kitas komunarų klaidas:

– komunarams nepavyko sulaužyti seną buržuazinį valstybinį-administracinį aparatą ir sukurti naują – proletarinį;

– komunarams koją pakišo bendras proletarų nepasirengimas sunkiai kovai, buvo daromos pastovios nuolaidos smulkiaburžuaziniams sluoksniams;

– nors Komuna turėjo savo ginkluotus dalinius (nacionalinę gvardiją), bet buvo siekiama tik taikaus gynybinio pasipriešinimo, nepaisant tuo, kad buržuazinė vyriausybė jau pradėjo ginkluotą karą prieš komunarus;

– komunarų veikloje išryškėjo neryžtingumas ir lėtumas, kai reikėjo greitai ir staigiai priimti sprendimus;

– jie nesuvokė būtinybės kovoti su revoliucijos priešais, su kontrrevoliucine agitacija bei Versalio diversantais ir šnipais;

– Komunos veikėjų sąmonėje vyravo iliuzijos apie rinkimus, kurių rezultatus tariamai turėtų pripažinti priešinga pusė;

– komunarai nematė reikalo įvesti griežtą centralizuotą vadovavimą savo struktūrose;

– jie nesugebėjo aktyviai propaguoti savo sprendimus ir veiksmus;

– Komunos delegatus nuolat slėgė vidiniai nesutarimai ir tarpusavio politinė kova;

– komunarams trūko visaverčio bendravimo su kaimu ir kitų miestų komunomis;

– jie taip ir nesiryžo įvesti centrinio banko kontrolę, nors pastarasis laisvai finansavo versaliečius.

Kaip žinia, V. Leninas ir bolševikai atsižvelgė į Paryžiaus komunarų klaidas ir per 1917 m. Spalio revoliuciją Rusijoje negaišo laiko tuštiems žodžiams Steigiamajame susirinkime ir buržuazinių įstatymų laikymosi, veikė greitai ir ryžtingai. Ir vienas pirmųjų dalykų, kurį jie padarė, tai centrinio šalies banko perėmimas. Be to Tarybų valdžia buvo įsigalėjusi visoje šalyje.

Beje, komunarai visuose savo veikose išsiskyrė ypatingu sąžiningumu, kuris, kaip pažymėjo K. Markas, tapo jų pačių egzistencinė „kalte“. Pavyzdžiui, finansų ministras Žurdas, buvęs buhalteris, disponuodamas Komunos biudžeto milijonais, pats asmeniškai apsiribojo minimaliu tarnautojo atlyginimu, jo žmona ir toliau dirbo skalbėja, o vaikas lankė neturtingų vaikų mokyklą. Šis kruopštus komunarų „sąžiningumas“ ir žmogiškasis padorumas vėlesnių ir šiuolaikinių istorinių realijų fone negali, žinoma, nesukelti susižavėjimo ir pagarbos.

Tačiau Paryžiaus Komunos klaidos visumoje neišvengiamai nulėmė jos žlugimą. 1871 m. gegužės 21 d. versaliečiai įžengė į Paryžių, tačiau pačiame mieste jų laukė miestiečių pastatytos barikados. Komunarai per vėlai suvokė, kad prieš ginkluotą jėga galima priešpastatyti tik kitą ginkluotą jėgą. Prasidėjo nelygus aštuonių dienų gatvės mūšiai ir gegužės 28 d Paryžiaus Komuna buvo nugalėta. Paskutinė Komunarų tvirtovė – Fortas Vensenas – Tjero kariuomenės buvo užimtas gegužės 29 d.

Pirmoji pasaulyje 1871 m proletarų revoliucija buvo paskandinta kraujyje. Po to karo teismai pradėjo savo darbą, kuris tęsiasi iki 1876 m. Netoli Per Lašezo kapinių Paryžiuje, prie jų šiaurės rytų sienos buvo sušaudyti 147 komunarai. Kai jos vedė sušaudyti, buržuazinės damos baksnojo savo skėčiais jiems į veidus. Daugelis komunarų mirė nuo žaizdų ir ligų. Daugiau nei 4500 sukilėlių buvo išsiųsti į katorgą Naujoje Kaledonijoje. Iš viso sušaudytų, įkalintų ir ištremtų skaičius siekė 70 tūkst. Darbininkų klasė ir demokratiškas Paryžius kartu su emigravusiais į užsienį prarado mažiausiai 100 tūkstančių geriausių kovotojų. Buržuazinė diktatūra pasirodė „diktatoriškesnė“ nei proletarinė. Deja, anais laikais dar buvo nežinomas toks kapitalo rezervas kaip fašizmas…

Teismo metu teisiamieji komunarai parodė išskirtinį dvasios tvirtumą. „Visas mano gyvenimas priklauso socialinei revoliucijai, ir aš be jokių išimčių prisiimu atsakomybę už visus savo veiksmus“, – viename teismo posėdyje sakė bebaimė komunarė Luiza Mišel, „raudonoji Monmartro mergelė“. Paryžiaus Komuna truko virš 70 dienų. Jos istorinė pasekėja Tarybų Sąjunga gyvavo beveik 70 metų. Pagal skaičių magija, kita (gal net pasaulinio masto) darbo žmonių valstybė turėtu egzistuoti mažiausiai 700 metų.

Nepaisant trumpo egzistavimo laikotarpio, Paryžiaus Komuna paliko neišdildomą pėdsaką Prancūzijos ir viso pasaulio darbininkų klasės išsivadavimo kovų istorijoje. Ir nors „dangų šturmuojančių“ komunarų pats dangus nepagailėjo, žmonės žemėje prisimena jų pasaulinio masto istorinį veiksmą. Pasak Markso, pagrindinis Komunos pasiekimas buvo pats jos egzistavimo faktas. Mūsų laikais itin aktualūs ir kiti Markso žodžiai apie Paryžiaus Komuną: „Darbininkų klasės vyriausybė yra būtina visų pirma, norint išgelbėti Prancūziją nuo sunaikinimo ir irimo, kurie jai gresi dėl valdančiųjų klasių kaltės. Šių klasių pašalinimas iš valdžios yra būtina tautinio išlaisvinimo sąlyga “. Šiame teiginyje trumpai ir aiškiai suformuluota visa kovos už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą dialektika, kuri tinka ir šios dienos Lietuvos situacijai.

Paryžiaus Komuna nors ir buvo Prancūzijos sostinės reiškinys, bet ji turėjo tarptautinę reikšmę ir turinį. Tarp Komunos narių buvo I-jo Internacionalo dalyviai, žymus darbo judėjimo veikėjai L Varlenas ir E. Diuvalis, garsus pažangiosios prancūzų kultūros atstovai: dailininkas G. Kurbe, poetas E. Potje, gydytojas ir inžinierius E. Vajanas, mokslininkas G. Fluransas, žurnalistas G. Tridonas. Tarp Komunos veikėju buvo ir užsienietičiai – rusės-moteris J. Dmitrijeva ir J. Barteneva, vengras – darbininkas L. Frankelis. Komunos kovose dalyvavo ir lietuviai M. Daugėla, A Kameneckis ir kt. Dauguma jų numalšinus Komuną buvo sušaudyti. Komunos kariuomenėje tarnavo Belgijos ir kitų šalių piliečiai. Tarp komunarų buvo emigravusieji 1863–1864 Lietuvos-Lenkijos sukilimo dalyviai V. Vrublevskis ir J.Dombrovskis, kurie vadovavo Komunos kariuomenės daliniams. Dombrovskis žuvo Komunos barikadose. Apie pastarojo likimą ir Paryžiaus Komuną Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas meninis filmas.

Žinoma laikai pasikeitė. Šiandien privalu ieškoti naujas klasių kovos formas ir metodus. Bet darbo žmonės visada turi prisiminti ir gerbti savo kovingas tradicijas ir tik taip jie galės eiti pirmyn ir laimėti.

Paryžiaus Komuna įkvėpė tiek 1968 m. pavasario Paryžiaus studentų maištą, tiek dabartinę Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ kartą. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje taip pat buvo paremta Paryžiaus Komunos patirtimi. Be to Paryžiaus komuna davė impulsą visame pasaulyje atsirasti įvairioms savivaldos kolektyvistinėms komunoms.

Šiuolaikiniai kairieji, kaip ir komunarai ano metu, yra patyrė keletą reikšmingų pralaimėjimų. Tačiau jau dabar galima sakyti, kad dabartinis komunistų, socialistų ir darbininkų judėjimas kyla iš gilios ideologinės ir politinės krizės, kurią sukėlė TSRS ir pasaulinės socialistinės sistemos žlugimas. Šiandienos tikruosius kairiuosius įkvepia ir Paryžiaus komunarų drąsa bei jų istorine „žemiškai dangiška“ misija.

Socialistų partija

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

PERGALĖS TIESA

Galima pastebėti, kad Pergalės prieš fašizmą II -jame pasauliniame kare tema laukui bėgant tampa vis aktualesnė ir svarbesnė visų kitų istorinių įvykių fone. Ir Rusijos, ir Europos, ir Lietuvos, ir Pasaulio kontekste. Kodėl tai vyksta? Tam paaiškinti yra 2 bendros metodologinės priežastis ir bent 3 specifinės – istorinės, kurios būdingos būtent mūsų laikmečiui.

Metodologija

Pirma, žmonijos istorijoje nėra amžinų pergalių ir amžinų pralaimėjimų. Šie reiškiniai istorinio proceso eigoje nuolat keičiasi vietomis. Bet koks pralaimėjimas gali virsti pergale ir bet kokia pergalė gali tapti pralaimėjimu. Be to, yra strateginės ir taktinės pergalės ir pralaimėjimai. Pralaimint taktikoje, galima laimėti strategijoje ir atvirkščiai. Galiausiai tiek pergalę, tiek pralaimėjimą skirtingos socialinės, tautinės, demografinės ir kitos žmonių grupės bei skirtingos istorinės epochos suvokia skirtingai. Todėl ir iškila natūralus klausimas – ar egzistuoja šiame dialektiniame kaleidoskope kokia nors amžina vertybinė pergalė?

Antra, yra dalykų ir reiškinių, kuriems pergalės ir pralaimėjimo sąvokos netaikomos. Pavyzdžiui, neįmanoma visiškai nugalėti idėjų. Jas galima uždrausti, riboti jų platinimą, represuoti jų nešėjus, tačiau jei idėjos atitinka laikmečio dvasią, populiarių judėjimų poreikius ar įtakingos jėgos suinteresuotos jų egzistavimu ir sklaida, tai vienokia ar kitokia forma jos visada dalyvaus visuomenės sąmonėje ir nuolat grįš į ideologinės kovos lauką. Istorijoje yra daugybė tokios įvykių raidos pavyzdžių. Ir atvirkščiai, bet koks nesavalaikės ar diskredituotos idėjos pašalinimas iš visuomenės akiračio yra tik laikinas jos sunykimas ir deaktualizavims. Iš esmės nuo Antikos laikų žmonija susiduria su ribotu socialinių idėjų spektru ir negalima teigti, kad kuri nors iš jų negrįžtamai dingo iš civilizacinio mentaliteto. Taigi, po pergalingo karo visada vyksta kova dėl karingos pergalės. Pergalė kiekvieną kartą ir kiekvienai kartai turi patvirtinti savo „pergalingą statusą“. Ir tik taip galima išvengti naujo karo.

Dabarties istorija

1. Istorijos klastojimai. Vakarų pasaulis, kuriam šiandien priklauso ir Lietuva, iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos suformulavo stalinistinės TSRS ir nacistinės Vokietijos „dvigubos atsakomybės“ dėl šio karo koncepciją. Dabar šią koncepciją iš esmės keičia TSRS ir Stalino „vienašališkos atsakomybės“ teorija. Tokiu atveju Pergalė arba diskredituojama, arba virsta tiesiog nusikaltimu. Tarybiniai kariai jau nebe Europos tautų išvaduotojai nuo fašizmo, o „okupantai, prievartautojai, plėšikai ir žudikai“. Pusiau oficialioje Vakarų šalių žiniasklaidoje, taip pat ir Baltijos šalyse, prieš kiekvieną Pergalės dienos šventę skelbiama daugybė straipsnių ir straipsniukų būtent su tokia žinia. Vienas iš įprastų Vakarų politikų ir politologų kaltinimų Tarybų Sąjungai yra tas, kad TSRS kartu su Vokietija 1939–1940 metais okupavo užsienio teritorijas. Tačiau šiuo atžvilgiu visiškai ignoruojamas istorinis, geopolitinis ir socialinis „Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų“ kontekstas. „Sovietų okupacija“ pasirodė kažkokia keista, be vieno šūvio ir be jokio reikšmingo pasipriešinimo. Visai kita istorija apie tai, kaip naciai okupavo Lenkiją: vyko mūšis prie Westerplatte, buvo deganti Varšuva. Taip pat žinoma apie mūšius Norvegijoje ir Belgijoje, apie Atėnų ir Belgrado šturmą. Visa tai vyko istorinėje situacijoje, kai priešingos geopolitinės jėgos ruošėsi mirtinam mūšiui neišvengiamai artėjančiame kare ir visomis įmanomomis priemonėmis siekė užsitikrinti ir sustiprinti savo pozicijas. Šioje vietoje pirmosios socialistinės šalies ideologinė ir politinė įtaka pasirodė tokia galinga, kad Vakarų pasaulis tiesiog išsigando ir nusprendė padaryti galą „idėjines infekcijos“ nešėjui pasirinkdamas vokiečių fašizmą kaip veiksmingą „vakciną“ nuo socializmo/komunizmo „pandėmijos“.

2. Neonacizmo atgimimas. Neonacizmo atgimimas dabar matomas visoje Europoje. Tai galima pastebėti aiškiausiomis formomis Baltijos šalyse ir Ukrainoje. Fašizmas kaip ideologija yra Europos civilizacijos produktas ir tolesnė Europos civilizacinė raida reikalauja bent jau dalinės fašizmo ir nacizmo reabilitacijos. Vienu metu fašistinė Vokietija kare prieš TSRS suvienijo visos Vakarų Europos išteklius, o šio karo išvakarėse daugumoje Vakarų Europos šalių egzistavo įtakingos nacių ir fašistų partijos bei politinės organizacijos. Vokietijos pralaimėjimas ir pradinės vokiečių kaltės jausmas dėl karo ir fašistinių nusikaltimų, vėliau, pasikeitus kartoms, užleido vietą visai kitoms nuotaikoms. Be to, revanšistinės nuotaikos labiau pasireiškė ne pačioje Vokietijoje, o tose teritorijose, kurių valdžia ir atskiros žmonių grupės karo metais atvirai bendradarbiavo su naciais ir dalyvavo masinėse vietos gyventojų žudynėse, atlikdami už jų šeimininkus, kaip sakoma, „nešvarų darbą“. Visų šalių kolaborantai bei jų palikuonis šiandien labiausiai ir suinteresuoti neonacizmo reabilitacija ir atgaivinimu. Jų atėjimas į valdžią suteikia tokiems procesams valstybės politikos statusą, nors ir užmaskuotą „Europos vertybių“ lozungais. Akivaizdu, kad pagrindinė kliūtis valstybinei nacizmo reabilitacijai yra didžioji tarybinių žmonių Pergalė 1945 m. gegužės 9 d. Sumenkinti šią Pergalę, diskredituoti buvusios Tarybų Sąjungos ir dabartinės Rusijos Federacijos kaip pastarosios teisių perėmėjos politiką – žutbutinė neonacių mentalinio ir politinio reabilitavimo ir įsitvirtinimo visuomenėje sąlyga. Šiuolaikiniai buvusių kolaborantų palikuonis dabar patys svajoja tapti šeimininkais ir bando įtikinti Europą nesigėdyti jos nacistinės praeities, o priešingai – didžiuotis ja. Atseit, kultūringa nacių Europa priešinosi barbariškai bolševikų „blogio imperijai“ ir buvo nepelnytai nugalėta. Šią „istorinę neteisybę“ reikia ištaisyti. Tam reikia nedaug – auka turi būti paversta budeliu, gynėjas – agresoriumi, išvaduotojas – okupantu, pergalė – pralaimėjimu, Hitleris – Stalino represijų auka. Šioje vietoje Overtono langas užsidaro. Tai mes šiandien ir stebime.

3. Geopolitinis lūžis. Mūsų laikų pasaulis pamažu grįžta iš metafizinės vienpolės būsenos į dialektinę daugiapolę raidą. Amerikoniškos monopoliarinės pasaulio tvarkos dominavimas, kuris po Tarybų Sąjungos žlugimo atrodė natūralus ir nepajudinamas, daug kam netikėtai sušlubavo ir pradėjo trūkinėti. Natūralu, kad vienpoliškumo šalininkai ir „turėtojai“ nėra patenkinti tokia įvykių raida. Taigi, vykdomos senėjančių galios centrų atakos prieš naujus geopolitinius polius. Sėkmei būtina rasti ir užpulti pačias svarbiausias ir tuo pačiu pažeidžiamiausias vietas priešo gynybiniuose įtvirtinimuose. Pergalės reiškinys yra būtent tokia vieta. Tai yra pagrindinė vertybė Rusijai ir didelei daliai buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų, nes tarybinės šalies Pergalė prieš fašizmą yra globalinio masto istorinis žygdarbis. Tokių įvykių istorijoje, kurie radikaliai pakeisdavo pasaulio proceso eigą, nėra tiek daug. Senovėje tai buvo krikščionybės atsiradimas ir Romos imperijos žlugimas, viduramžiais – religiniai karai ir Renesansas, naujais laikais – pramonės revoliucija Anglijoje ir Didžioji prancūzų revoliucija, naujausiais laikais – Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje ir pergalė prieš fašizmą Antrojo pasaulinio karo metu.

Pergalės didybė ir trapumas

Pergalė yra vienas lemtingiausių pasaulio įvykių ir nugalėtojams yra kuo didžiuotis bei žavėtis. Tai iš tikrųjų egzistencinės žmonių savimonės ir savęs identifikavimo pagrindas. Bet tuo pačiu metu Pergalė taip pat yra labiausiai pažeidžiama vertybė, nes kapitalistinėje, taigi ir socialiai susiskaldžiusioje Rusijoje, ji yra viena iš nedaugelio, vienijančių visą liaudį, visas klases, tautas ir konfesijas, šventė. Tarybų Sąjungoje dauguma valstybinių švenčių buvo vienijančios, tačiau šiandien oligarchinėje kapitalistinėje Rusijoje absoliučią daugumą žmonių vienija tik Pergalės diena. Jei pavyks diskredituoti ar ištrinti šią datą ir šį įvykį iš žmonių atminties, tada dings paskutinis Rusijos valstybės ideologinis pamatas. Šio pamato išskirtinume ir unikalume ir slypi jo pažeidžiamumas. Deja, net pačioje Rusijoje netrūksta bandymų užglaistyti ideologinę Pergalės tiesą. Net iš pačiu aukščiausių tribūnų. Kaip žmogaus kūne yra gyvybiškai svarbus organai, taip ir valstybiniame kūne yra valstybę formuojančios ideologemos ir reiškiniai. Jei jų funkcionavimas kažkaip sutrinka, visas organizmas pradeda merdėti ir šiuo atveju globalaus pasaulio perėjimas prie daugiapoliškumo subuksuotu. Pergalės diena šiandien nėra tik istorinės žmonių atminties aktualizavimas. Kartu tai yra potencialios pergalės nuojauta. Tačiau panaši nuojauta egzistuoja ir tarp tų, kurie vėl gali patirti pralaimėjimą. Todėl pergalė yra ne tik šventė, bet ir nuolatinė kova, kurioje turi dalyvauti visi nusiteikė prieš fašistinį/nacistinį revanšą. Pergalę reikia ginti kiekvieną dieną ir visuose lygmenyse, ir globaliniu ir individualiu mastu.

Istorinis Pergalės faktas

Europarlamento ir Lietuvos Seimo rezoliucijos, kurios sulygina Tarybų Sąjungą ir Hitlerinę Vokietiją – tai kapitalizmo bandymas atsirevanšuoti už patirtą istorinį pralaimėjimą ne tik geopolitiškai, bet ir socialine – klasine prasme. Raudonoji Armija, visa Tarybinė liaudis ginė savo daugiatautę socialistinę Tėvynę nuo fašizmo. Fašizmas – tai kapitalizmo tąsa ir rezervas. Istorinis faktas yra vienas ir nenuginčijamas – būtent Tarybų Sąjunga ir Raudonoji Armija išgelbėjo Europos tautas nuo “rudojo maro“. Fašizmą nugalėjo tarybinė civilizacija. Tarybiniai karžygiai pademonstravo neprilygstamą karinį talentą ir gebėjimus, o tarybiniai kariai – išskirtini ryžtą, ištvermę, didviriškumą ir dvasios stiprybę. Viena Bresto tvirtovė ginėsi nuo vokiečių ilgiau nei visa Prancūzija. Tarybinė kariuomenė per 4 karo metus sutriuškino 507 vokiškas divizijas ir 100 hitlerinės Vokietijos sąjungininkių divizijas. Tai 3 kartus daugiau nei Anglijos ir JAV kariuomenės. Trys ketvirtadaliai vokiškų lėktuvų, tankų, artilerijos pabūklų buvo sunaikinti būtent Rytų fronte. Tarybų Sąjunga prarado 27 milijonus savo sūnų ir dukterų. Jeigu kiekvieną jų pagerbti tylos minute, pasaulis tylės daugiau nei 50 metų. Visos kalbos apie taip vadinamo Antrojo fronto „lemianti“ indėlį į fašizmo sutriuškinimą, juolab apie „JAV pergalę“ Antrajame pasauliniame kare – tai arba nemokšu, arba sąmoningos „zombuotu“ dabartinių antitarybininkų ir rusofobų manipuliacijos. Karo metais Lietuvos teritorijoje naciai ir jų vietiniai talkininkai pražudė 700 000 gyvybių. Metodiškai žudė koncentracijos stovyklose, miškuose, aikštėse. Senelius, kūdikius – taip pat. Iš žmonių gamino muilą, odą, darė eksperimentus. Tokio masto ir intensyvumo žudynių Lietuva niekada nebuvo patyrusi. Tai – labai nepatogūs faktai daug kam Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse. Todėl oficiozinė propaganda meta visas pajėgas juodindama Tarybinį laikotarpį ir Didžiąją Pergalė, kad tik kas nors neprisimintų vietinių nacių pakalikų, kurių dalis virto “miško broliais ir laisvės kovotojais”, darbų. Kad tik niekas neprisimintų didvyriškos 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos, antifašistinių pogrindininkų, gausių tarybinių partizanų burių.

Tiesa – kaip gamta

Melui ir falsifikacijoms galima priešpastatyti tik istorinę tiesą. Deja, tikra istorinė tiesa – retas svečias dabartinėje istorinėje sąmonėje ir istoriniuose publikacijose. Mūsų politizuotais laikais falsifikuota „istorinė tiesa“ dažniausiai gimsta ne profesionalių bei atsakingų ir kvalifikuotų istorikų tyrimuose, o politikų, žurnalistų ir propagandistų rašiniuose bei išvedžiojimuose. Jų interpretacijas nulemia arba politinė konjunktūrą, arba dirbtinai suformuota visuomeninė nuomonė, arba asmeninės karjeros motyvai. Internetinės informacijos gausa, taip vadinamas „nuomonių pliuralizmas“, geopolitinė bei ideologinė kova ženkliai paaštrina istorinės tiesos problemą, sudaro sąlygas įvairioms manipuliacijoms ir spekuliacijoms. Tiesa arba privatizuojama, arba nacionalizuojama, arba tiesiog politizuojama ir priklauso nuo konkretaus politinio elito interpretacijų. O šios intarpretacijos savo ruožtu priklauso nuo konkretaus elito klasinių, ekonominių, geopolitinių, kultūrologinių ir kitų interesų. Kaip sakoma, kas valdo praeitį, tas valdo ir ateitį. Šiose „valdymo“ batalijose istorinė tiesa tiesiog dingstą. Kai istorinės tiesos kriterijumi tampa lojalumas valstybei, rasei, tautai ar konkrečiai asmenybei – tai visada sudaro palankią dirvą arba nesąmoningiems istorijos iškraipymams, arba jos sąmoningiems falsifikavimams. Ši tendencija išplaukia iš bendros civilizacinės Vakarų krizės. Šiandien galima stebėti, kaip vakarietiška civilizacija, kuri visada buvo įsitikinusi savo esamų ir tariamų pranašumų patrauklumu bei karine–ekonomine galia, visiškai praranda dvasinius – dorovinius savo tradicinių vertybių saugiklius ir skęsta veidmainystės bei dvigubų standartų liūne. Istorinei tiesai nustatyti neretai trukdo ir teisiniai barjerai. Lietuvoje tai pirmiausia 1702 Baudžiamojo Kodekso straipsnis, kuris kriminalizuoja diskusijas istorinėmis temomis. Istorinės klastotės nelieka be pasekmių. Teorijos, pagrįstos istorinių įvykių klastojimu, jau įvestos į mokyklos vadovėlius ir įsisavintos jaunosios kartos galvose. Istoriniai faktai yra apversti aukštyn kojomis, o istorinės problemos nuo skaudančios galvos perkeliamos į sveiką. Todėl kartą laimėta pergalė nėra amžina pergalė. Pergalę reikia nuolat „užkariauti ir atkariauti“. Ant rašytojo V. Petkevičiaus kapo iškalti prasmingi jo paties žodžiai: „Tiesa – kaip gamta. Ją sunaikinę, išnyksime ir patys“. Tai pasakytina ir apie Pergalės tiesa, kuri pati yra socialinės gamtos reiškinys. Už Pergalės tiesą ir už tiesos Pergalę reikia kovoti iki Pergalės.

Paskelbta temoje Straipsniai | Komentarų: 1

СОЛОВЬИ

Соловьи монастырского сада.

(Игорь Северянин)

Соловьи генерального штаба

И другие ещё соловьи

Об ученьях большого масштаба

Распевают нам песни свои.

О ракетах, походах, победах

Льются трели без всяких затей.

И война, словно ложка к обеду,

Для здоровых и сытых людей.

Громогласная эта осада

Заглушает все звуки страны.

Соловьи монастырского сада

В монастырском саду не слышны.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

НОВЫЙ КАМЕННЫЙ ВЕК

С библейских времён в мировой и европейской истории, подобно тому как потусторонний мир делился на рай и ад, так и мир действительный делился на два мира, которые представляли разные социальные, религиозные и геополитические центры и группы. Оба этих мира (первый и второй) всегда конфликтовали друг с другом, а представляющие их силы выражали две общесоциологические исторические тенденции: одну из них можно условно назвать цивилизаторско-модернизаторской, другую — традиционалистской.

В античные времена первый мир — это разумеется «цивилизаторская» Римская империя, которая воевала с окружающим вторым «традиционалистским» варварским миром. В средние века «цивилизованная» христианская Европа организовывала крестовые походы против «традиционных» язычников и отвоёвывала Гроб Господень у «неверных» мусульман. В Новые времена Запад насильно внедрял свою «цивилизацию» колониальным аборигенам. В XX веке «цивилизованный» Западный капиталистический мир вёл экзистенциальную борьбу против «азиатского» социализма. Похоже, что и современный глобальный мир опять разделился на постмодернистский Западный мир с его новой «радужной» этикой и Восточный мир традиционных ценностей.

На первый взгляд во все времена успех и победа были на стороне «цивилизаторов» и по логике вещей следовало бы сделать вывод, что и на сей раз они победят и в нынешней «гибридной войне». Но более глубокий исторический анализ заставляет усомниться в такой формально-логической перспективе.

Ведя борьбу с окружающими варварами Римская империя в конце концов от их атак и пала. Хотя и до этого она уже разлагалось изнутри. Христианские крестоносцы, хотя в конце концов и одолели язычников и несколько раз «освобождали Гроб Господен» от неверных мусульман, но сами «раскочегарили» костры инквизиции по всей Европе и уже в наши дни стали поклоняться виртуальной реальности, как древние язычники поклонялись деревьям, животным и разным идолам, а так же превратили Париж в «город 100 мечетей», а Западную Европу почти что в Африку. Западные колонизаторы в конце концов были вынуждены сами заплатить за свою «цивилизаторскую миссию», а теперь ещё и в массовом порядке каяться и разрушать исторические памятники «позорного и проклятого колониального прошлого» и всячески «деколонизировать» свою политику. После распада социалистической системы Коммунистический Китай отодвигает империалистические США на задворки истории и перенимает роль глобального экономического двигателя.

И в наши дня навряд ли западные цивилизаторы смогут праздновать безоговорочную победу в своей «священной войне» с традиционалистами. Поскольку все их прошлые победы достигались за счёт деградации самих победителей. За время всех европейских войн и революций, завоеваний и отвоеваний, оккупаций и деоккупаций в первую очередь гибли пассионарно закодированные «цивилизаторы». И таким образом за прошедший исторический период генофонд Европы скукожился и её творческая потенция ослабла. Это заметно и по нынешнему уровню и содержанию Западной культуры.

Похоже, что тенденция к деградации «цивилизаторов-победителей» уже близится к своему историко-логическому завершению — победители побеждают самих себя, т. е., окончательно расчеловечиваются. В то же время оставшиеся человеками «традиционалисты» начинают новый исторический этап развития человечества и некоторое время им придётся сосуществовать рядом с постмодернисткой биомассой, состоящей из бесполых, безнациональных, бесклассовых, бессемейных и безликих существ, подобно тому как в каменном веке первичные Homo sapiens сосуществовали рядом с неандертальцами.

Только на этот раз эти неандертальцы хотя и серые внутри, будут внешне выглядеть по карнавальному красочными и шумными, и вместе каменного топора размахивать айфонами последней модели. И это уже будет не этапом эволюции, а результатом инволюции. И этот «инволюционный продукт» будет дальше тащить за собой на дно здоровую часть человечества. По законам физики утащить человека вниз всегда легче, чем вытащить его наверх. В этой ситуации есть только одно спасение — воссоздание государственных границ, принятие подлинно национальных законов и объединение в новые традиционные союзы.

История, как известно, повторяется дважды. На сей раз она повторяется в виде пугающего и завораживающего трагифарса.

Paskelbta temoje Статьи | Parašykite komentarą

NAUJAS AKMENS AMŽIUS

Nuo Biblijos laikų, analogiškai kaip anas pasaulis padalintas į rojų ir pragarą, taip ir šis mūsų pasaulis per visus istorinius vystymosi etapus dalijosi į du pasaulius, kuriems atstovavo įvairios socialinės grupės, politinės jėgos, religinės konfesijos bei geopolitiniai centrai. Abu pasauliai (pirmas ir antras) nuolat kovojo vienas su kitu, o jų atstovaujamos jėgos tuo pačiu išreikšdavo ir 2 bendrasociologines istorines tendencijas: vieną jų sąlyginai galima pavadinti „modernistine – civilizatoriška“, kitą – „tradicionalistine“.

Antikos laikais pirmas pasaulis – tai buvo žinoma „civilizatoriška“ Romos imperija, kuri kariavo su aplinkiniu antru „tradicionalistiniu“ barbarišku pasauliu. Viduramžiais krikščioniška „civilizuota“ Europa rengė kryžiaus žygius prieš antrarūšius pagonis ir musulmonus. Naujais laikais Vakarai per jėgą bruko savo „civilizaciją“ kolonijų aborigenams. XX amžiuje civilizuotas Vakarų kapitalistinis pasaulis vykdė žūtbūtinę kovą su „azijietišku“ socialistiniu pasauliu. Ir panašu, kad dabartinis globalus pasaulis vėl dalijasi į „demokratiška“ civilizuotą Vakarų pasaulį su jo nauja vaivorykštine transhumanistine etika ir rytietiška tradicinių „barbariškų“ vertybių pasaulį.

Iš pirmo žvilgsnio vertinant istorijos peripetijas atrodo, kad visuose dviejų pasaulių susirėmimuose nugalėdavo „civilizatoriai“ ir, logiškai mastant, reikėtų daryti išvadą, kad jie laimės ir dabartinį „hibridinį“ karą. Bet gilesnė istorinė analizė verčia suabejoti formalios logikos privalumais šioje vietoje.

Kariaudama su aplinkiniais barbarais senovės Romos imperija nuo jų atakų žlugo pati. Nors žinoma prieš tai ji jau pradėjo „pūti“ iš vidaus. Krikščionys nors galų gale ir nugalėjo pagonis bei siekė išvaduoti „Jėzaus Kristaus karstą“ iš musulmonų, bet iš dalies „susipagonino“ ir „islamizavosi“ patys, užplieskė inkvizicijos laužus po visą Europą ir pavertė dabartinį Paryžių „100 mečečių miestu“. Vakarų kolonizatoriai galų gale buvo priversti patys sumokėti už savo“civilizatorišką“ misiją, o dabar dar ir masiškai atgailauti, atsiriboti bei griauti istorinius paminklus ir atlikti radikalų kultūrinio paveldo „dekolonizavimą“. Žlugus pasaulinei socializmo sistemai, komunistinė Kinija stumia Vakarų „nugalėtojus“ į istorijos užribį ir perima iš Vakarų civilizacijos ramsčio – imperialistinių JAV – globalinės ekonomikos variklio vaidmenį.

Ir dabartiniais laikais „civilizatoriai“ kažin ar švęs besąlygišką pergalę prieš „tradicionalistus“. Nes visos ligšiolinės jų pergalės būdavo pasiekiamos jų pačių degradacijos sąskaita. Per visus europinius karus ir revoliucijas, užkariavimus ir atkariavimus pirmiausia žūdavo pasionariškai užkoduoti „civilizatoriai“. Taigi per praėjusius amžius Europos genofondas bei jos kūrybinės galios ženkliai suprastėjo. Tai matosi ir iš dabartinės vakarietiškos kultūros lygio bei turinio.

Panašu, kad „nugalėtojų – civilizatorių“ degradavimo tendencija artėja prie savo loginės istorinės pabaigos – nugalėtojai nugalės patys save, tai yra galutinai nužmogės. O išlikę žmonėmis „tradicinionalistai“ pradės naują civilizacinio žmonijos vystymosi etapą ir kurį laiką bus priversti gyventi greta savotiškos postmodernistinės „biomasės“, tai yra belyčių, betaučių, beklasių, bešeimių ir beveidžių „civilizatoriškų“ būtybių, kaip kadaise akmens amžiuje homo sapiensai kurį laiką gyveno greta neandertaliečių, kol jie galutinai neišsigimė. Tik šį kartą pastarieji, nors ir pilki viduje, išoriškai bus karnavališkai spalvingi bei triukšmingi ir mojuos ne kuokomis, o naujausios kartos aifonais. Ir dabar tai bus jau ne evoliucijos pakopa, o involiucijos rezultatas. Ir šie involiuciniai padarai toliau temps paskui save į dugną likusią sveiką žmonijos daugumą. Pagal fizikos dėsnius nutempti žmogų į apačią visada lengviau nei pakylėti jį į viršų. Išsigelbėjimas lieka tik vienas-atkurti valstybines sienas, priimti nacionalinius įstatymus ir jungtis į naujas tradicines sąjungas.

Istorija, kaip žinia, kartojasi. Šį kartą makabriško tragifarso pavidalu.

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

БЫТ

У меня была жена,

Она меня любила.

Только этим и жила.

Хорошо мне было.

Но, повеса и дурак,

Чувств искал я новых.

И в угаре пьяных драк

Сотрясал основы.

Если кто перечил мне,

Обзывал невежей.

Возвращался я к жене

По утрам несвежий.

И однажды в раж войдя,

В кабаке побитый,

Я цитатой из вождя

Долбанул по быту.

«Вот, мол, кухня и валяй,

Соревнуйся с веком.

Государством управляй,

А не человеком».

И живу с тех пор один

Средь ворья и сброда.

Сам себе и господин,

И слуга народа.

Слишком поздно понял я,

Мелкий Казанова,

Быт – основа бытия

И любви основа.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

TEISINĖ SOCIALINIO PROTESTO DIALEKTIKA

Aktyvėjant įvairiems protestams įvairiuose pasaulio regionuose aktualizuojasi teisėtų ar/ir neteisėtų protestinių veiksmų problematika.

Visada prieš bet kokį protestinį bruzdėjimą nusiteikusi valdžia šioje vietoje naudoja vieną ir tą patį argumentą. Atseit, kiekvienas žmogus ar grupė žmonių demokratinėje visuomenėje turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę, bet tai pridera daryti egzistuojančių teisinių aktų bei įstatymų rėmuose. Kitaip visi protestuotojai automatiškai patampa radikalais, ekstremistais ir net „vidiniais teroristais“. Tokiu atveju jie visiškai teisėtai valdžios persekiojami ir teisiami teismuose.

Išsilavinę žmonės gerai žino K. Markso suformuluotą fundamentalią tiesą: teisė – tai įstatymiškai įtvirtinta viešpataujančios klasės valia. Teisė atsirado kartu su valstybe ir privačia nuosavybe kaip pirmųjų privatininkų, kurie kartu buvo ir pirmieji politikai, apsaugos mechanizmas. Dažniausiai tokiais jie tapdavo jėgos ar įvairiausių machinacijų pagalba. Tokia teisė visiems laikams prasilenkė su teisingumu. Iš vienos pusės tai tapo vienu iš istorijos varikliu, kita vertus- socialinės nesantaikos židiniu.

Tai yra teisė išaugo iš neteisės, ji išaugo iš ekonominės ir politinės privatininkų klasės galios. Šios klasės privilegijos tapo įstatymais, kurie turi prigimtinai „grobikišką“ pabūdį. Ir tam, kad užmaskuoti šį „negražų“ istorinį faktą, privati teisė visada pristatoma kaip visuomeninė, o be to sudėtingėjant visuomeninei struktūrai ji iš tikrųjų perėmė vis daugiau bendrų visuomenės reguliavimo funkcijų.

Deja, nuo savo prigimties atsisakyti neįmanoma, pradinis klasinis teisės pobūdis niekur nedingo. Jis tik pasidarė subtilesnis ir sunkiau apčiuopiamas. Bet vis dėlto šios gyvenimiškos tiesos išraiškas pastabūs piliečiai gali įžvelgti ir pačiame svarbiausių sisteminių įstatymų turinyje, ir jų politizuotame taikyme visuomeniniame gyvenime, ir teismų sprendimuose kokiais nors principiniais klausimais, ir Aukščiausio, Konstitucinio ar Europinio teismų išaiškinimuose politinėje praktikoje.

Dabartiniais globalinio kapitalizmo laikais visuose taip vadinamuose „civilizuotose“ kraštuose priimami įstatymai siaurinantys žmogaus laisvę, stiprinantys privataus gyvenimo kontrolę ir dar daugiau praplečiantys valdančios klasės represines galias ir galimybes. Faktiškai formuojamos teisinės totalitarinės valstybės su savotišku skaitmeniniu technokratūriniu režimu. Šios valstybės tik iš inercijos bei dėl propagandinių sumetimų vis dar vadinamos demokratinėmis. Diktatūra ir demokratija buržuazinėje visuomenėje – tai dvi vieno medalio pusės. Doktrineriškas liberalizmo teiginys – „laisvė geriau už nelaisvę“, – transformavosi į orvelišką priešingybę: „nelaisvė – tai laisvė“.

Be viso to šalia valstybinės – visuomeninės teisės formuojasi ir korporacinė-visuomeninė teisė, kuri kol kas dar nėra tinkamai formalizuota, bet jau tampa kai kuriais atvejais „teisesnė“ už esamą valstybinę jurisdikciją. Tokiu būdu neteisėta teisės prigimtis padvigubėja. Korporacijų savininkų niekas nerenka jokiuose demokratiniuose rinkimuose, bet būtent jie nustato pasaulio valdymo taisykles, įvilkdami jas į naujo teisinio normalumo rūbą.

Šioje vietoje pasibaigė ir prasidėjo istorinis neigimo neigimo ciklas. Dabartinė globalinė teisė sugrįžta į savo pradinę būseną. Nauja valstybinės-korporacinės teisės sistema vėlgi formuojasi dabar jau ne konkrečios visuomenės, o pasaulio galingųjų naudai. Dabar dar ir centras naujos postmodernistinės „neteisėtos teisės“ pamažu persikelia iš valstybinio į korporacinį lygmenį.

Naujos korporacinės-valstybinės teisinės sistemos formavimosi procesas einasi sudėtingai, kadangi apart anglosaksiško atsirado nauji galios centrai. Ir galimas dalykas, kad ateityje pasaulis susidurs su tarptautinės teisės pliuralizmo situacija. Be viso to valdžia ir korporacijos kovoje su protestuotojais ir kitamaniais dar nuolat pažeidinėja ir savo pačių sukurptus įstatymus. Teisinė sumaištis – bendros dabartinės socialinės sistemos gilios krizės atspindys, kurią bandoma suvaldyti įvairiais draudimais. Ir tai tik padidina bendrą teisinį chaosą.

Jau dabar vienose šalyse draudžiamos vienos pakraipos politinės partijos, kitose – kitos. Vienur ribojamas vienokios simbolikos naudojimas, kitur – kitokios. Tas pats ir su įvairiais interneto resursais bei žiniasklaidos priemonėmis. Žmogaus teisių klausimu vartojami dvigubi ir trigubi standartai. Politika kriminalizuojama, kriminalas politizuojamas. Vienu žodžiu, yra užvirusi tikra teisinė “košė“. Paprastas žmogus tampa visiškai beteisiu ir nuolat susiduria su teisine valdžios savivale. Ieškoti tiesos ir teisingumo tokioje sistemoje – tai kankinio kelias, kuris gali tęstis metais ir dešimtmečiais bei pasibaigti infarktu ar insultu. Iš dabartinės buržuazinės teisės minta tik politikai, teisininkai bei policininkai – pagrindiniai šios sistemos sergėtojai, saugotojai ir rėmėjai. Prie viso to dar prisideda tai, kad K. Švabo išpranašautais „Didžiojo perkrovimo“ laikais visai šiai sistemai turėtų pradėti vadovauti korporacinis elitas.

Vakarų civilizacija visad rėmėsi 3 pagrindais: privačia nuosavybe, krikščionybe bei Romos teise. Dabartinėje Europos Sąjungoje visi jie eižėja. Privačios nuosavybės instituciją apėmė erozija, nuo krikščioniškų vertybių atsisakyta ir logiškai ateina Romos teisinio paveldo eilė.

Įstatimdavystė mūsuose tapo savotišku konvejeriu ar printeriu. Įvairių valstybių parlamentai per metus štampuoja šimtus ir tūkstančius naujų įstatymų. Jiems sunumeruoti jau nepakanka nei arabiškos, nei romėniškos skaičiavimo sistemos. Įstatymų diapazonas tiesiog neaprėpiamas – nuo nacionalinio saugumo ar valstybinio biudžeto įstatymo iki kokio nors „cukraus“ ar draudžiančio rūkyti balkonuose įstatymų. O kokios, prieš ką ir dėl ko įvestos sankcijos, – nebesusigaudo tikriausiai ir patys „sankcionizatoriai“.

Teisės kiekybė neišvengiamai perauga ir į kokybę. Prie kiekvieno įstatymo tuoj pat dar atsiranda ir aibė pataisų, papildimų bei pakoregavimų. Dažnai vieni įstatymai nesuderinami su kitais, vienos pataisos prieštarauja kitoms, o viskas kartu dar ir neretai – Konstitucijai ar Tarptautinei teisei. Žiauriai naivus politikų siekis įsprausti visą žmogaus gyvenimą į įstatymų rėmus galų gale gali baigtis anti-įstatymišku susidorojimu su pačiais politikais.

Dabartinio įstatyminio jovalo sąlygomis protestuoti teisiniais metodais darosi tiesiog problematiška. Ne toje vietoje atsistoji su plakatėliu ar ne taip užrašai lozungą, ir tu jau tampi kafkiško teisminio proceso dalyviu. Tokioje situacijoje tik ir belieka statyti barikadas ir veltis į beviltiškas riaušes su pareigūnais arba deginti vegetariškas žvakutes valdžios institucijų prieigose.

Vienu žodžiu, akivaizdu, kad įstatymai taip vadinamoje „teisinėje valstybėje“ neatsiejami nuo politikos. Turime ne teisinę, o politinę valstybę. Politikai diktuoja savo valią teisininkams, o ne atvirkščiai. Rezonansiniuose teisminiuose ginčuose dažniausiai laimi pinigai ir valdžia, laimi politikai. O jeigu jie karts nuo karto ir pralaimi, tai pralaimi tik kitiems galingesniems politikams.

Visa tai reiškia, kad antiprotestinis „teisinis“ valdžios argumentas – tai gilaus egoistinio socialinio veidmainiškumo išraiška, neteisėtos teisės pateisinimas ir išteisinimas. Ir todėl gilus socialinis „neteisėtas“ protestas yra protestas prieš „neteisėtą teisę“ ir bendražmogiška prasme – teisingas ir teisėtas. Bet protestuotojai su „neteisėtos teisės“ sistema stumiami kovoti „teisėtomis’ priemonėmis, taigi, gaunasi iš esmės neteisėtai. Teisės „neteisėtumas“ ir neteisėtumo „teisė“ – tokia yra reali socialinio protesto kapitalistinėje visuomenėje dialektika.

Šis dabartinės socialinės sistemos neteisėtas ir neteisingas teisinio veidmainiškumo ratas gali pratrūkti tik vienu atveju – žlugus pačiai sistemai. Kaip ir kiekviena uždara sistema ji maitinasi vidiniais resursais. Bet pastarieji nėra begaliniai, jie visada riboti. Uždara sistema žlunga arba atėjus paskutinio vidinio resursinio perskirstymo valandai, arba išorėje atsiradus galingesnei sistemai su savo teisinėmis normomis, kuri įtraukia į savo orbitą ir aplinkines. Dar vienas svarbus veiksnys – protestinių nuotaikų ir judėjimų stiprėjimas sistemos viduje ir išorėje. Istorijoje dažniausiai suveikia visų šių faktorių kombinacija.

Paskelbta temoje Komentarai | Parašykite komentarą

БАСНЯ ПРО ВИРУС

Жил – был вирус. Это был нетипичный вирус. Его нетипичность заключалась в том, что он поражал и заражал только нехороших людей. Хороших и порядочных не трогал. Поскольку нехорошими в основном были бедняки, то они и заражались. Однако после заболевания этим вирусом нехорошие бедняки не умирали, а также становились хорошими и порядочными. В этом смысле с ними происходила нехорошая история.

Да и сама болезнь, которой заражались нехорошие люди в народе была прозвана „нехорошей болезнью“. Хотя сам вирус Всемирная организация здравоохранения окрестила „Хорошовир – 69“. Почему именно так – непонятно. В конце концов „нехорошей болезнью“ переболели все нехорошие люди на земле и таковых больше не осталось. Все стали хорошими. Но остались бедными. Вот тут и началась нехорошая чертовщина!

Поскольку природа, как известно, не терпит пустоты, то место бывших нехороших людей заняли теперь те заболевшие нехорошей болезнью хорошие люди, которые самыми первыми стали хорошими. Дело в том, что вирус мутировал и следовавшие за ними „хорошие нехорошие“ были по степени „хорошести“ гораздо более совершенные по сравнению с предыдущими „хорошистами“.

Кроме того, теперь все хорошие люди считались больными людьми. Таким образом общественное мнение радикально изменилось и общепринятой стала аксиома, что болезнь – это хорошо! Здоровье же – это признак физической деградации и глубокого нравственного падения человека. Хотя древние и считали, что в здоровом теле здоровый дух, но на самом деле – одно из двух!

Все эти пертурбации привели к тому, что человеческая популяция усовершенствовалась до такой степени, что на самом верху социальной пирамиды оказались идеально хорошие, но больные Homo sapiens. Для того чтобы вскарабкаться по этой пирамиде на самую вершину надо было очень сильно заболеть. Поскольку живём в обществе товарно-денежных отношений, то обнаружились деловые хорошие люди, которые болезнь стали покупать и продавать за деньги. В СМИ начали публиковать соответствующие заказы и объявление купли и продажи. Новым красками заиграла реклама.

Болезнь устанавливалась по симптомам и самые страшные симптомы стоили страшно дорого. К примеру, такой симптом как полное и окончательное отупение всего организма обходился заказчику в 300 евро, а сравнительно легкий симптом – частичный мозговой насморк – можно было приобрести за 50 валютных единиц. Таким образом на вершине социальной пирамиды оказались не только самые больные, но и самые богатые. Они же и самые хорошие. На детский вопрос: „Что такое хорошо и что такое плохо?“- дети теперь отвечали: „ Хорошо – это быть хорошим, больным и богатым“.

В дальнейшем когда все окончательно стали хорошими, а значит больными, но не все богатыми, хорошие больные богачи начали принудительно и бесплатно лечить хороших больных бедняков, что бы те не взбунтовались и не затеяли какую-либо революцию. В результате бедные стали здоровыми и не совсем хорошими. Однако вирус никуда не делся. Он время от времени активизировался и здоровые бедняки опять заболевали „нехорошей болезнью“. Ситуация опять выравнивалась и всё начиналось по новому кругу. Здоровые нехорошие бедняки становились больными и хорошими, но при этом оставались бедняками.

Должно ведь в этом мире быть хоть какое-то постоянство? И во Вселенной должен быть порядок!

Paskelbta temoje Политические басни | Parašykite komentarą

MATERIALIZMAS IR IDEALIZMAS MŪSŲ GYVENIME

Koronoviruso pandemija sudavė stiprų smūgį vyraujančiam šiandien idealistiniam istorijos suvokimui, kuris grįžo į mūsų kasdienybę kaip dekadentiško globalinio išsigimimo pasaulėžiūrinis pamatas. Buržuazinė ideologija – tai iš esmės idealistinė ideologija, kuri užglaisto kapitalistinio gyvenimo realijas. Realiame gyvenime žūtbūtinis pelno siekimas kaip kapitalistinės visuomenės moto slepiamas ir maskuojamas po įvairiais idealistiniais išvedžiojimais apie demokratiją, žmogaus teises, saviraišką ir saviaktualizaciją, meditacijas ir motyvacijas, asmenybinį tobulėjimą ir t.t.

Idealistinės iš esmės teorijos paplitusios ir tarp dešiniųjų, ir tarp kairiųjų istorikų, politologų bei šiaip ideologų, nes, kaip žinia, viešpataujančios klasės idėjos tampa viešpataujančiomis idėjomis. Vieni apeliuoja į žmogaus laisvę bei naujas vertybes arba teigia, kad visus išgelbės verslas ir vartojimas, kiti – ragina eiti į darbo kolektyvus ir profsąjungas, arba kurti falansterius ir grįžti į katakombas.

Ir visi pasižymi politiniu bejėgiškumu bei idėjiniu savanaudiškumu, laiko utopiška arba tiesiog bijo ir visokeriopai diskredituoja bet kokios socialinės revoliucijos idėją. Revoliucija, atseit, viską sugriaus ir visuomenė dar daugiau regresuos. Jiems atrodo, kad jau egzistuoja beklasė visuomenė ir tik visiems iš karto gali būti blogiau ar geriau.

Bet revoliucija – tai ne idėja, tai neišvengiamas materialistinio istorijos suvokimo padarinys. Ji gali pasireikšti įvairiomis formomis ir įvairiais mastais bei atveria kelią tolimesniam progresui. Stagnacija bei regresas prasideda tada, kai naujos gamybinės jėgos nebetelpa į pasenusių gamybinių santykių rėmus. Būtent taip ir atsitiko po XX amžiaus antroje pusėje prasidėjusios mokslinės – techninės revoliucijos.

Transnacionaliniam kapitalui pavyko iš dalies sušvelninti jos anti-kapitalistines pasėkmes Tarybų Sąjungos žlugimo, neokolonijinės politikos reinkarnacijos bei naujo pasaulio perdalijimo sąskaita. Bet tai tik laikinai atidėjo globalinę krizę ir globalinės revoliucinės situacijos formavimąsi, kas vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar rikošetu atsilieps visiems regionams. Ir išeitis iš tokios situacijos galima dvejopa: arba karas, arba revoliucija; arba socializmas, arba fašizmas. Deja, dabartinio laiko dvasia sufleruoja, kad greičiausiai ateityje realizuosis koks nors hibridinis variantas su technologiniais patobulinimais.

Tokia istorinė tendencija nulemta būtent materialistinės dialektikos padiktuotais vystymosi dėsniais. Materialistinio istorijos supratimo esmę jo atradėjai ir formuotojai Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Per praėjusį nuo anų laikų periodą materialistinio istorijos suvokimo samprata bei turinys ženkliai prasiplėtė. Dabar tenka kalbėti ne tik apie būtinybę „valgyti, gerti, turėti pastogę bei rūbus“ ir našiai dirbti, bet ir apie būtinybę gydytis, lavintis, socializuotis, laisvai gyventi ir kitokius kūniškus bei dvasiškus žmogaus, kaip pagrindinės materialinės gamybos jėgos, dalykus. O po to užsiimti ne tik „protinėmis politikos, mokslo bei menų“ veiklomis, bet ir pramogomis bei bendravimu. Ir iš viso to šiandien išsivysto ne tik „ valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija su religija“, bet ir dirbtinio intelekto paskirtis ir funkcijos. Be to šiandien ir pačios „valstybinės institucijos“ dažniausiai suvokiamos kaip idealus absoliutaus gėrio ar/ir blogio įsikūnijimas, o ne klasinės hegemonijos instrumentas. Dabartinis jaunimo priešinimasis karantino draudimams visų pirma pramogų bei bendravimo srityje kaip tik ir demonstruoja idealistinio gyvenimo būdo bei mastymo viešpatavimą visuomeninės ir individualios sąmonės lygmenyse.

Ir šioje vietoje kaip tik mokslinės materialistinio istorijos suvokimo tiesos parodo savo aktualumą bei giluminę esmę pačiu suprantamiausiu būdu. Pasirodo pirmiausia tenka galvoti ne apie tai, kaip idealiai gyventi, o kaip materialiai išgyventi visuotino koronovirusinio „maro“ bei globalinės kapitalizmo krizės metu. Buržuazinė valstybė pati formavo bei visokeriopai skatino idealistines iliuzijas visuomenėje ir dabar ji susidūrė su visuotinu idėjiniu žmonių ir socialinių tinklų pasipriešinimu realaus gyvenimo iššūkiams, kuriuos ši valstybė bando vienaip ar kitaip suvaldyti.

Atsisakymas nuo istorinio materializmo išryškino ir dar vieną metamorfozę. Senovės Romos plebso reikalavimas „duonos ir pramogų“ laikui bėgant ir keičiantis materialinės gamybos svertams bei galimybėms iš dalies deaktualizavo pirmą „materialistišką“ šio reikalavimo pusę. Daugelis išsivysčiusių kraštų dabartinės kartos atstovų net nežino kaip „duona“ gaminama ir uždirbama. Kita gi idealistinė pramogų pusė tapo nepamatuotai svarbi ir esminga. Bet koks jos apribojimas dvelkia vos ne socialine mirtimi. O ir reali fizinė mirtis nebeatrodo kaip absoliuti gyvenimo priešingybė, o tik kaip kitoks virtualinio gyvenimo tesinys. Bet ištrynus egzistencinę ribą tarp gyvenimo ir mirties, išsitrina ir pats gyvenimas, jo prasmė ir vientisumas. Visiems norisi vartoti bei pramogauti, net ir išėjus anapilin. Arba teleportuoti ano pasaulio vizijas ir atributus į savo žemišką gyvenimą. Šia prasme vartotojiškas gyvenimas – tai materializmo surogatas, tai vulgarus materializmas, kuris anot marksizmo klasikų yra blogesnis dalykas nei „protingas idealizmas“. O šis idealizmo „protingumas“ reiškia jo dialektiškumą ir tai mažų mažiausia reikalauja pripažinti materialumo ir idealumo reiškinių tarpusavio ryšį ir sąveiką. Bet šioje vietoje mokslinė dialektinio materializmo metodologija kaip tik ir teigia: materija yra pirminė, o sąmonė – antrinė mus supančio pasaulio dalis.

Deja, tuo pačiu didis dialektinis materialistas F. Engelsas akcentavo, kad šis teiginis yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo bei istorinio žmonių visuomenės vystymosi kontekste ir kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia. Kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia, o ne filosofinė prasmė, kyla painiava. Panaši painiava kyla ir dėl istorinio materializmo postulato apie visuomeninę būtį ir visuomeninę sąmonę. Šia prasme individualios žmogiškos sielos istorija daug sudėtingesnis dalykas nei visuomenės isttorija. Dabar dvasinį žmogaus pasaulį bandoma supaprastinti bei suprimityvinti ir tuo pačiu padaryti lengviau valdomu. Bet dėl tuo sunkiau valdoma įprastais demokratiniais metodais darosi pati vusuomenė. Fašizacijos tendencija – neišvengiama visuomeninio idealizmo pasėkmė.

Taigi, tik visuomeninio gyvenimo gražinimas į dialektinio materializmo pozicijas, ekonomikos prioritetas politikos atžvilgiu, o ne atvirkščiai (kaip, deja, yra dabar, kai politikai pasijuto visagaliais ir nemirtingais dievais) dar gali užkirsti kelią visuotinai degradacijai ir globalinės sumaišties perspektyvai.

Idealaus vidinio individo pasaulio santykis su materialiu visuotinu išorės pasauliu ir sudaro tai, kas vadinama žmogaus gyvenimu. Materializmas – tai gyvenimas, o idealizmas – tai gyvenimas po mirties. Žinoma, tiems, kurie tuo tiki.

Paskelbta temoje Straipsniai | Komentarų: 1

ТОСКА

Василию П – ву

Умер давний друг и всё померкло.

И тоска залила всё вокруг.

Мерили мы жизнь единой меркой

И всегда я знал — живёт на свете друг!

Развела нас жизнь по заграницам,

Но душа живёт в иных мирах.

В банке памяти, как золото, хранится

Наша ленинградская пора.

Наша юность нам была по кайфу.

Не сиделось нам за чашкой чая.

Изредка общались мы по скайпу,

Времени приметы замечая.

Годы шли и нас судьба качала,

Возносила и месила в грязь.

Если повторить бы всё с начала, –

Повторили бы, опохмелясь.

В этом мире мы — мишени в тире.

Для живых опасен этот свет.

Я один в своей пустой квартире.

Знаю я — на свете друга нет!

10 ноября 2020 г.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą