Tiesos sakymas (Video)

Su Algirdu Paleckiu pakalbėjome apie Lietuvos „sėkmės istoriją“. Kaip išmatuoti realią valstybės sėkmę/nesėkme? Ir kaip svarbu sakyti šiais laikais tiesą. Jau bent tiek, kiek mes ja žinome.

PERMAINOS

Gyvename didelių permainų laikais. Kadangi esame jų viduje, tai mums sunku įvertinti jų turinį, tendencijas ir galimas pasėkmes. Tam, kaip žinia, reikalingas istorinis atstumas. Bet vis dėlto kai kurie itin reikšmingi ir turiningi pokyčiai matomi, kaip sakoma, plika akimi. Jų bent trys:

1. Informacinės technologijos. Per vienos kartos gyvenimą jos pasikeitė iš esmės. Nuo rašomos mašinėlės ir stacionaraus telefono iki kompiuterio, interneto ir įvairiausių „mobiliakų“. Gali susisiekti ir bendrauti bet su kuo ir bet kur. Ir tu gali visus stebėti ir pats esi visų stebimas. Pradėjome gyventi stikliniame pasaulyje. Bet kažkur jo viduje yra nepermatomas pastatas, kur sėdi pagrindinis stebėtojas, kurio niekas nemato. Bet jis mato visus.

2. Socialinė aplinka. Atrodo dar visai nesenai dažniausiai bendraudavome su tos pačios rasės, kultūros ir civilizacijos atstovais. Dabar gi socialiniuose tinkluose, įvairiose interneto grupėse, o kai kur ir vienoje gyvenamo namo laiptinėje ir net vienoje šeimoje tenka bendrauti ir gyventi kartu su skirtingų rasių, tikėjimų, kultūrologinės ir kitokios orientacijos žmonėmis. Dėl to, tradiciškai nusiteikęs aborigenas vienoje ar kitoje nacionalinėje valstybėje patiria vidinį diskomfortą ir nerimą bei jaučia nuolatinę mentalinę įtampą.

3. Žmogus. Matome kaip keičiasi pats žmogus. Jis keičiasi ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės, keičiasi net jo biologinė prigimtis ir fizika. Žmogus gali keisti savo lytį, atskirus organus, įsimontuoti į savo kūną įvairius čipus bei implantus, prisipumpuoti įvairių vakcinų bei steroidų, įvairiausiai modeliuoti savo išvaizdą. Jo dvasinis gyvenimas primityvėja ir lengvai pasiduoda tikslinei vartotojiškos išorės įtakai.

Visi šie esminiai pokyčiai ( o jų yra žinoma ir daugiau) veda žmoniją į taip vadinamą „naują stebuklingą pasaulį“, kurio kontūrus įvairių sričių specialistai jau yra išprognozavę. Apibendrinant šias prognozes galima trumpai pateikti tokią jo viziją – tai skaitmenizuotas kiaurai permatomas unifikuotų ir kiborgizuotų, belyčių, betaučių, ir bevalių padarų žmogelinas, valdomas iš vieno nematomo centro.

Iškyla natūralus klausimas: ar galima ką nors priešpastatyti tokiai vystymosi tendencijai? Kaip su ja (tendencija), o ypač su jos nešėjais ir interesantais (nes niekas visuomenės gyvenime nevyksta savaime, visada yra suinteresuotos tam tikra įvykių raida grupės ir asmenys) kovoti?

Yra skirtingi atsakymai į šį klausimą.

Vieni siūlo grįžti į „katakombas“ kaip tai darė pirmieji krikščionys. Atokiose vietovėse kurti įvairias komunas, sektas, bendrijas, kaupti jėgas ir laukti geresnių laikų.

Kiti – eiti į darbo kolektyvus, telkti bei kelti dar likusį proletariatą į revoliucinę kovą.

Treti – propaguoja asmenybinį tobulėjimą, ragina užsiimti dvasinėmis rytų praktikomis, bendrauti su visata, kalbėtis su kosmosu, medituoti ir siekti nirvanos.

Ketvirti teigia, kad tik vegetarizmas ir veganizmas išgelbės šį nuodėmingą pasaulį ir pavers jį ekologiniu ir biologiniu rojumi.

Penkti siūlo ramiai sėdėti ant upės kranto ir laukti kol prošal praplauks priešo lavonas, nes viskas kartojasi šiame gyvenime ir esminės permainos jame jau ne kartą buvo. Ne veltui dar senovės kiniečiai nelinkėdavo niekam gyventi permainų laikais. Bet viskas galų gale kažkaip susitvarko ir sugįžta į savo vėžes.

Yra ir kitokių gelbėjimosi variantų. Deja, visi jie paženklinti mažesne ar didesne utopiškumo doze. Bet ar yra koks realesnis būdas kaip pasipriešinti žmogų kaip homo sapiens griaunančiai permainų tendencijai?

Viskas iš tikrųjų vystosi pagal dialektinį spiralės dėsnį ir dabarties permainų laikotarpis iš dalies atkartoja XIX – XX amžių sandūros pasaulį, kai irgi naujų techninių išradimų fone Europą apgaubė įvairiausių konfliktų, krizių bei dekadanso ir dvasinės degradacijos reiškiniai ir atrodė, kad artėja pasaulio pabaiga. Tada viskas pasibaigė karais ir revoliucijomis, iš kurių galų gale išsirutuliavo socialistinė globalinio vystymosi alternatyva.

Ir nors XX amžiaus pabaigoje ši alternatyva buvo sužlugdyta, bet ji parodė, kad permainas galima nukreipti ir kita linkme – ne prieš žmogų, paverčiant jį kapitalo priedėliu ir pelno kalimo instrumentu bei žaliava, o, atvirkščiai, žmogaus labui, jo socialinio ir dvasinio pasaulio praturtėjimui ir visapusiškam vystymuisi. Ir tai galima padaryti be jokio rasizmo ir ksenofobijos, ryžtingai eliminavus panašius reiškinius iš visuomeninio gyvenimo praktikos.

Tam reikia tik vieno dalyko. Kaip ir anais laikais, reikalinga avangardinė politinė jėga, kurioje galėtų susiburti išmanantys bendro reikalo esmę žmonės, pasiryžę pakeisti neišvengiamų permainų kryptį nacionaliniu ir globaliniu mastu.

Mūsų pasaulis rimtai serga. Ir tiesiogine epidemiologine, ir perkeltina filosofine prasme. Jis pats nepagis. Jį galima tik pagydyti. Bet jokie vaistai jam nepadės. Tik chirurginė operacija.

DEMOKRATIJOS SPĄSTAI

Vakarų pasaulio ideologai ir propagandistai taip pripratino žmones prie išliaupsintos demokratijos privalumų, kad pastarieji, susidūrė su savo laisvių ir teisių apribojimais, nebepriima jokių net ir sveiko proto padiktuotų argumentų, kuriais bandoma pagrįsti tokius apribojimus. „Demokratizuotų“ žmonių sąmonę neveikia nei terorizmo, nei karų, nei pandemijų, nei gamtinių kataklizmų pavojai. Jie priešinasi, demonstruoja, mitinguoja ir reikalauja laisvės.

Ir trečiojo pasaulio gyventojai, kuriems Vakarų demokratai bandė įdiegti savo „demokratiją“ bombų ir raketų pagalba, dabar bėga iš savo sugriautų nedemokratiškų šalių į išsvajotas ir išreklamuotas civilizuotas demokratijas. Ir pastarosios pagal visas taisykles turėtų juos visus priimti, nes skelbiasi demokratijomis.

Garsus visų laikų kovotojų už demokratiją šūkis: „Laisvė arba mirtis“ šiandien pagal nutylėjimą tranfromavosi į reikalavimą „Laisvę mirti laisvai“: Suicidinis pagal savo egzistencinę prasmę ir pobūdį gyvenimas tampa vakarietiškos civilizacijos realybe.

Taigi, propagandinė demokratija paspendė žmonijai savotiškus spąstus. Nori demokratijos – mirk. Nori gyventi- susitaikyk su diktatūra. Taip atsitinka visada, kai peržengiama tam tikra riba, kai suabsoliutinama viena kokio nors reiškinio – objekto ar proceso – pusė, vienas iš jo esmę sudarančių sisteminių polių. Tokiu atveju reiškinys transformuojasi į savo priešingybę.

Konkreti, o ne abstrakti demokratija (pastaroji tiesiog tikrovėje neegzistuoja), visada turi savyje ir diktatūros elementų. Demokratija – tai iš esmės daugumos diktatas. Tas pats ir su diktatūra, kurioje vienaip ar kitaip yra ir demokratijos bruožų. Konkrečioje tikrovėje, atsiribojus nuo ideologizuotų štampų ir tikslų, derėtų kalbėti apie demokratišką diktatūrą arba diktatorišką demokratiją.

Viską lemia dominuojanti vystymosi tendencija – didesnio demokratiškumo ar didesnio diktatoriškumo link. Besaikė ir beribė abstrakčios demokratijos propaganda ir reklama, kurios būdingos buržuazinei valdančiai klasei – tai mentalinis nusikaltimas, didžiausia istorijos mistifikacija, kuri gali brangiai kainuoti žmogui ir visuomenei. Kai suabsoliutinama vienpolė metafizinė visuomeninio gyvenimo situacija, tada suveikia negailestingi dialektikos dėsniai – rezultatas paneigia sumanymą.

Taip atsitiko ir su demokratija. Dabar ji pereina į savo priešingybę – globalinę skaitmenizuotą finansinio – technologinio kapitalo diktatūrą, kuri nacionalinių valstybių lygmenyje turės daugiau ar mažiau formalių demokratijos apraiškų, bet iš esmės vis daugiau „diktatūrizuosis“.

Sistemos vystymosi tendencija pasikeitė į priešingą. Demokratijos spąstai užsisklendė. Panašu, kad ateities pasirinkimas bus ne tarp demokratijos ir diktatūros, o tarp diktatūros ir…diktatūros, jos politinės formos ir socialinio turinio.

Ir kaip čia neprisiminti K. Marksą su jo „proletariato diktatūros“ idėja?

ПАДУЯ

Никого не печаля, не радуя,

Городок есть в Италии — Падуя.

Там на площади с давних пор

Знаменитый стоит собор.

А на улочке рядом, наверно,

Есть какая-нибудь таверна.

И без всяких особых прелюдий

Между ними курсируют люди.

То в собор зайдут, где темно.

То в таверну, где пьют вино.

Укрепляет всем веру оно

Падуанское это вино.

Затерявшись за мелочами,

Снится Падуя мне ночами.

То печаля меня, то радуя,

Что ж ты снишься ночами мне, Падуя?

Спотыкаясь иду, но не падая –

Помогает мне жить моя Падуя.

Падуя – это идея.

Падуя – это небыль.

Город – утопия, где я

В жизни не разу не был.

ŠEIMOS, NUOSAVYBĖS IR VALSTYBĖS SAULĖLYDIS

Įvairaus plauko dešinieji sisteminai ir nesisteminiai Lietuvos politikai, ypač V. Radžvilo vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ atstovai visą laiką bando suplakti į vieną ideologinį kokteilį neoliberalizmą ir neokomunizmą, sujungti į vieną „leftistinę“ visumą marksizmą ir liberalizmą, pripaišant šiam „grėsmingam mišiniui“ visas įmanomas ir neįmanomas blogybes: ir vaivorykštinį genderizmą, ir šeimos griovimą, ir globalizmo ataką prieš tradicines vertybes, ir nacionalinių valstybių eroziją bei kitką.

Monizmas ir nacizmas

Radžvilizmas – tai iš esmės atvirkštinis landbergizmas, tai kita to paties medalio pusė. O medalis vienas – tautiškai globalinis arba globališkai tautinis nacizmas, kuris siekia įtvirtinti vienpolį pasaulį ir/ar „liberalios“ diktatūros visuomenę. Socialine- filosofine prasme tai politinio-ideologinio pliuralizmo antipodas, tai fašistinio tipo idealistinis monizmas, kuris yra absoliuti marksizmo metodologijos priešingybė. Marksizmas, kaip žinia, išpažįsta materialistinį-dialektinį monizmą, kurį išsamiai išanalizavo žinomas marksistas G. Plechanovas ir kuris įtvirtina materijos pirmumą būtyje ir ekonomikos prioritetą visuomenėje, bet kartu pripažįsta sąmonės atvirkštinį poveikį materialiam pasauliui bei idėjų reikšmę istorinio proceso eigoje.

Dialektinis materialistinis monizmas tarp kitko teigia, kad visi materialaus pasaulio objektai, tame tarpe ir žmogus, turi vidinį savo evoliucijos bei vystymosi variklį – sisteminių priešingybių vienybę ir kovą. Žmogaus sisteminę esmę sudaro vyro ir moters priešingybė. Jeigu ši priešingybė išnyksta, tai išnyksta ir pats objektas kaip sistema, tai yra išnyksta žmogus. Taigi, „vaivorykštinis genderizmas“ – tai griaunanti patį žmogų politinė praktika, o atitinkama ideologija iš esmės prieštarauja marksistinei filosofijai, jos metodologiniams pamatams.

Šiame kontekste reikėtų vertinti ir LGBT bendruomenės ataką prieš tradicinę šeimą. Marksizmo klasikų išsakyta buržuazinės šeimos ir santuokos kritika dabartinės buržuazinės ideologijos sisteminių ir nesisteminių apologetų pateikiama vos ne kaip vaivorykštinio genderizmo pagrindimas, kaip, neva, neomarksistų ir neokomunistų sąmokslas. Tokia pozicija – tai akivaizdi spekuliacija. Marksizmo metodologija ir teorija sąlygoja tradicinės monogaminės šeimos, kurią sudaro biologiniai vyras ir moteris, išsaugojimą bei išlaisvinimą nuo buržuazinių ekonominio išskaičiavimo ir veidmainystės pančių. Tuo pačiu ir valstybiškai sokralizuota santuoka kaip buržuazinės šeimos formalizavimas turi išnykti. Būtent tokį šeimos modelį savo asmeniniame gyvenime praktikavo F. Engelsas. Pokapitalistinės šeimos pagrindas – individualios lytinės meilės, abipusio prieraišumo, lygybės ir pagarbos vieno kitam jausmai. Žinoma, ekonominė šeimos funkcija visai neišnyks, bet bus nustumta į antrą planą.

Dabartinė monogaminė tradicinė šeima pergyvena gilią krizę būtent dėl savo buržuazinės tradicijos. Ji buvo išlikusi ir buvusio realaus socializmo sąlygomis. Jau keli dešimtmečiai auga skyrybų, nesusituokusių porų, nesantuokinių vaikų, šeimyninės neištikimybės, vienišų vyrų ir moterų, poligaminių santykių kiekis, mažėja gimstamumas. Ši krizė atspindi buržuazinės visuomenės ribotumą, jos reakcingą pabūdį monogaminės šeimos evoliucijos procese. Šeima, iš kurios istoriškai ir išaugo visuomenė, veržiasi iš kapitalistinių visuomeninių santykių, kurie yra praskverbti žūtbūtinio pelno monizmu. Tradicinės šeimos ir buržuazinės visuomenės susidūrimą postmodernizmo spalvomis nuspalvintame gyvenime mes šiandien ir stebime. Šio susidūrimo rezultatas, deja, iki šiol nėra aiškus.

Tautiškai arba globaliai nuspalvintas idealistinis monizmas, kurį deklaruoja landsbergistai ir radžvilistai, remiasi viena „teisinga“ nuomone ir pasiryžęs materialinį – ekonominį žmonių gyvenimą paaukoti vardan idėjos, ką šiandien galima akivaizdžiai stebėti Lietuvos valdžios politikoje Rusijos bei Baltarusijos atžvilgiu. Toks siekis gali atrodyti net kilnus. Kiek iškilių žmonių aukojosi vardan idėjos ir net dėl to buvo deginami inkvizicijos laužuose. Deja, visas kilnumas baigiasi už individualaus pasirinkimo ribų. Misionieriško tipo asmenybės, politinės grupės ar religinės sektos idėjos dažnai nuveda mases žmonių prie socialinės bedugnės krašto. Kaip sakoma, kilniais ketinimais grindžiamas kelias į pragarą. Žinomas Lietuvos nacis Jonas Noreika (slapyvardis – Generolas Vėtra) savo laiškuose žavėjosi „Hitlerio idealizmu“. Reikalas dar ir tas, kad yra idėjos ir …idėjos. Yra mokslinės ir utopinės, pažangios ir reakcingos socialinės idėjos. Visas jas karts nuo karto bandoma realizuoti visuomenės gyvenime. Bet jų realizavimo pasekmės būna labai skirtingos. Ir šis skirtumas apsprendžiamas idėjų santykiu su realiu gyvenimu, visų pirma su materialiniais-ekonominiais ir dvasiniais gyvenimo pamatais.

Nuosavybės santykiai

Štai šioje vietoje marksizmas vėlgi kardinaliai skiriasi nuo liberalizmo ir konservatizmo bei logiško šių buržuazinių ideologijų tęsinio – nacizmo, kadangi dialektinio materializmo filosofija skyriasi nuo idealistinės filosofijos ir ideologijos. Utopinės idėjos gimsta tiesiog iš galvos, realistinės – su galvos pagalba iš žmogaus ir visuomenės gyvenimo. Ir visų pirma iš materialaus-ekonominio gyvenimo, kurio pagrindą sudaro gamybos priemonių nuosavybės santykiai. Iki šiolei istorijoje yra žinomos 3 pagrindinės jos formos: privati, visuomeninė ir valstybinė bei įvairios jų atmainos. Priešingybę šia prasme sudaro būtent privati ir visuomeninė nuosavybės formos, tuo tarpu valstybinė nuosavybė užima tarpinę vietą ir gali būti pajungta vienos ar kitos naudai.

Kapitalizmo sąlygomis, kaip žinia, viešpatauja privati nuosavybės forma, ji yra „šventa“ ir neliečiama. Ir tai įrašyta į visas buržuazines Konstitucijas. Valstybinė nuosavybė, be kurios nei viena visuomenė vienaip ar kitaip negali apsieiti, kapitalizmo sąlygomis pajungiama privačios nuosavybės interesams. Dabartinis korporacinis kapitalizmas yra alternatyva ne tik socializmui/komunizmui su visuomeninės – valstybinės nuosavybės dominavimu, bet ir priešingybė klasikiniam kapitalizmui su jo privačia-valstybine nuosavybe. Dabartinis kapitalizmas neigia pats save, pasėkmė naikina priežastį.

Skaitmeninis finansinis-informacinis kapitalas visiškai pavergia valstybę ir paverčia pastarąją savo intereso realizavimo lauku. Būtent šis interesas sudaro visos kapitalistinės formacijos pagrindą ir yra klasiškai paprastas – pelnas bet kokia kaina. Kadangi, kaip nustatė K. Marksas, pelno norma turi tendenciją nuolat mažėti, tai kapitalui realizuojant savo interesą lieka 2 išeitys: mažinti išlaidas arba didinti kainas. Šie dalykai tarpusavyje susiję. Globalinės ekonomikos resursai (žemės plotai, gamtiniai ištekliai, darbo jėga, gamybinė infrastruktūra ir kt.) dėl įvairių ekonominių, geografinių, politinių, kultūrinių, civilizacinių, nacionalinių ir kitokių žmonijos skirtumų ir paties kapitalo invazijos nuolat brangsta, todėl belieka tik unifikuoti pasaulį ir žmogų kaip vartotoją bei didinti kainas, nepaisant jokio ekonominio pagrįstumo.

Vartotojiškumas – kapitalistinės visuomenės funkcionavimo moto. Savo laiku prancūzų filosofas R. Dekartas sufromulavo žinomą posakį: „Mąstau, vadinasi, esu“. Kapitalizmo sąlygomis jį reikėtų perfrazuoti taip: „Perku, vadinasi, esu“. Svarbiausia, kad ir pirkimo procesas faktiškai jau vyksta ne objektyvioje laisvoje rinkoje, o subjektyviai sukurtoje ekonominėje erdvėje. Vartotojo poreikiai ir paklausa formuojami dirbtinai. Prekės pirkimas nėra laisvas pirkėjo pasirinkimas, jis primestas jam iš privačios išorės su valstybinių resursų pagalba. Kita vertus, galima pastebėti, kad ir valstybininkai, ir privatininkai vienodai (gal net susitarus tarpusavyje) didina kainas ir tarifus.

Ir vieni, ir kiti su savo privačia ar valstybine nuosavybe vis daugiau pajungiami naujiems pasaulio šeimininkams – jau minėtoms informacinio – skaitmeninio kapitalizmo korporacijoms. Jų nuosavybė – tai privačios ir valstybinės nuosavybės mišinys, kuris naikina ne tik tradicinę valstybinę, bet ir klasikinę privačią nuosavybę. Pagrindiniai gamybiniai resursai koncentruojasi vis siauresnio skaitmeninių gigantų savininkų rate. Jų biznis – leisti „bizniauti“ kitiems, kadangi dabar verslauti galima ir neturint privačios nuosavybės, pavyzdžiui arenduojant gamybines priemones. Žmonės pratinami gyventi net ir be asmeninės nuosavybės. Jie jau neretai per visą gyvenimą neturi savo būsto, savo automobilio, savo pinigų ir pnš. Viskas arenduojama, išnuomojama, sąskaitizuojama ir skaitmenizuojama. Viskas laikina ir nepastovu. Stabilumas, kaip ir sąžinė -“ne šio pasaulio dimensijos“.

Taigi, privatininkus, įskaitant smulkų ir vidutinį verslą šiandieniniame pasaulyje „eksproprijuoja“ ne marksistinė proletariato diktatūra, o transnacionalinės korporacijos, kurias ir „transnacionalinėmis“ jau vadinti neteisinga, nes nelieka nacionalinių valstybių. Ir kapitalistiniai sistemininkai ir kapitalistiniai nesistemininkai šioje vietoje, gal net patys to nesuvokdami, pučia į vieną antivalstybinę dūdą.

Nacionalinių valstybių erozija

Valstybinės funkcijos (karinės, finansinės, informacinės ir kt.) vis dažniau perduodamos privačioms korporacinėms struktūroms. Ypač aktyviai šis procesas vyksta globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV. Tuo tarpu periferinio kapitalizmo kraštuose nacionalinės valstybės privatizuojamos užsienio ir transnacionalinio kapitalo naudai. Tokiu būdu kuriama visuotina privačių korporacijų kontrolės sistema, kuri turi ne tik savo ekonominius, informacinius ir politinius svertus, bet ir savo represines teisines institucijas (Hagos tribunolas ir kt.). Visų šių struktūrų diktatas grindžiamas žinomu principu: tarptautinė teisė turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu. Šis principas įrašytas į daugumos „demokratinių“ šalių Konstitucijas.

Taigi, šiai dienai faktiškai egzistuoja nacionalinės pagal formą ir transnacionalinės pagal turinį valstybės. Reali valdžia šiose valstybėse priklauso globalioms privačioms korporacijoms, valdančiai globaliai klasei. Deja, net ir iš esmės formalus nacionalinis valstybingumas trukdo korporaciniam kapitalui pilnai realizuoti savo interesus. Todėl kuriamos įvairios viršnacionalinės struktūros. Viena tokių yra Europos Sąjunga kaip stambaus transnacionalinio kapitalo projektas. ES tikslas ne valstybių ar tautų (kaip apie tai svajoja kai kurie mūsų sisteminiai ir nesisteminiai veikėjai), o regionų, mažumų ir emigrantų Europa, kurioje visiškai „išplauti“ nacionaliniai – valstybiniai reliktai.

Gamybos, prekybos ir finansų liberalizavimas per visas valstybines senas išjudina darbo rinką, į kurią skverbiasi pigi darbo jėga iš įvairių kraštų ir tai pasitarnauja kapitalo interesams. Tuo pačiu formuojasi nauja vartotojų konglomeracija su nauju “gyvenimiškos sėkmės“ kultu, kuriam pasiduoda net musulmonai ir kuris realizuojamas pirmiausia per prekinį-ekonominį diskursą. Tai vėlgi didina transnacionalinių korporacijų pelnus. Šiai dienai imanentinis kapitalizmo prieštaravimas tarp valstybės ir kapitalo sprendžiamas pastarojo naudai. Nors visa kova dar priešakyje. Apie tai byloja ir 2021 m. birželio 9 d. JAV prezidento Dž. Baideno pasirašytas dekretas, kurio tikslas – apriboti didelių technologinių korporacijų monopolijas ir sukurti konkurencinę aplinką JAV technologijų sektoriuje.

Marksizmas ir valstybės klausimas

Nacionalinių valstybių erozijos reiškinys išoriškai panašėja į marksistinę „valstybės atmirimo“ teoriją, kas ir sudaro pagrindą įvairioms spekuliacijoms. Bet esmė tame, kad marksizmo klasikai suvokę valstybę pirmiausia kaip klasinės priespaudos aparatą ir apie jos „atmirimą“ ateities komunizmo sąlygomis kalbėjo būtent šia prasme – nebebus antagonistinių klasių, įvairių socialinių susirėmimų ir prievartos, nereikės ir valstybės. Nacionalinių gi valstybių likimą jie matė kaip bendros internacionalinės darbo žmonių kovos už savo socialinį išsivadavimą išdavą. Socialinis išsivadavimas – tai ir realaus nacionalinio išsivadavimo sąlyga. Šioje kovoje užkariavęs politinę valdžią proletariatas kuria savo valstybę – pereinamojo laikotarpio proletariato diktatūros valstybę. Jos evoliucija sąlygoja ne transnacionalinio kapitalo interesai, o darbo žmonių poreikiai ir tarptautinių santykių specifika. Pastarieji, deja, marksistinės valstybės teorijos kontekste nebuvo išsamiai analizuojami marksizmo pradininkų veikaluose, kadangi jie manė jog socialistinė revoliucija laimės iškart visose išsivysčiusiose valstybėse. Vėliau V. Leninas ir ypač I. Stalinas atkreipė į tai dėmesį ir teigė, kad nacionalinės valstybės išlikimas ar išnykimas net ir komunizmo sąlygomis priklausys būtent nuo socialinio – klasinio tarptautinės aplinkos konfliktiškumo būsenos. Šiandien prie viso to dar prisideda ir tarpcivilizaciniai bei kultūrologiniai prieštaravimai. Visa tai formuoja „konfliktiškumo židinius“ nacionalinių valstybių teritorijose ir tarp pačių šių valstybių. Transnacionalinės korporacijos tokiu būdu dirbtinai silpnina nacionalinių valstybių galią ir sudaro sąlygas savo sukurtoms tarptautinėms institucijoms kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus ir tuo pačiu plėsti globalinį valdymą. Taigi, nacionalines valstybes naikina ne proletariatas, o kapitalas. Kapitalizmas kadaise sukūrė nacionalines valstybes, dabar jis jas ir naikina.

Bendra proletarinės valstybės evoliucijos tendencija pagal marksizmo teoretikų idėjas ir realaus socializmo praktiką – proletariato diktatūros valstybės peraugimas į valstybinės liaudies demokratijos sistemą. Šioje vietoje tik svarbu neužbėgti per daug į priekį, kas ir atsitiko su TSRS valstybingumu. Liaudies demokratijos valstybinėje sistemoje kiekvienas žmogus, atsižvelgiant į savo ekonominius, tautinius, kultūrinius ir kitokius interesus, yra laisvas spręsti savo ir savo valstybės tolimesnį likimą – izoliuotis nuo pasaulio, jungtis į sąjungas su kitais, arba išvis pasirinkti asimiliacijos kelią. Bet kuriuo atveju socialistinės valstybės evoliucija – tai natūralus savaiminis procesas ir marksistinės pozicijos šiuo klausimu centre – darbo žmogus su jo asmenybiniu socialiniu identitetu ir tradicinėmis vertybėmis, kurios priešpastatomos dekadentiškam, o dabar ir postmodernistinam, buržuazinių sluoksnių išsigimimui.

***

Transnacionalinio kapitalo ir jo aptarnaujančios liberalios konservatoriškos arba konservatoriškai liberalios ideologijos pozicija visiškai kita – valstybingumas vis daugiau totalitarizuojamas ir virsta antivalstybiškumu. Žmogus paverčiamas unifikuotu kosmopolitiškai nutautėjusiu arba, atvirkščiai, nacistiškai sutautėjusiu skaitmenizuotu kiborgu be individualios nuosavybės ir asmenybės, tampa manipuliuojamu de fakto išvalstybinto pasaulio objektu. Ir šiam procesui pagrįsti šiandien kaip tik ir tarnauja idealistinis monizmas, kuriuo remiasi sisteminai landsbergizmo ir nesisteminai radžvilizmo ideologai. Visa tai neturi nieko bendro su marksizmu, kuris grindžiamas objektyvia ekonomine privačios nuosavybės individualizuoto suvisuomeninimo tendencija bei iš jos išplaukiančios žmogaus visapusiško ir laisvo, o ne primesto, vystymosi idėjos.

FILOSOFINIS POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

Žmogaus gyvenimą galima vertinti skirtingais požiūriais: šeimyniniu, profesiniu, socialiniu, politiniu, ekonominiu, etiniu, religiniu, fiziologiniu, psichologiniu ir bet kokiu kitu. Ką reiškia filosofinis požiūris į gyvenimą? Filosofinis požiūris yra gebėjimas įžvelgti daiktų ir reiškinių esmę, suvokti ribinius būties pagrindus. Filosofinio požiūrio prasmę gerai suformulavo Spinoza: filosofas turi ne verkti ar juoktis, o suprasti.

Ką reiškia suprasti? Filosofija yra, kaip žinoma, meilė išminčiai. Ką reiškia būti išmintingu? Tai visų pirma reiškia būti ramiam. Išmintingas gyvenimo supratimas užfiksuotas gerai žinomoje rytų maksimoje: ramiai sėdėk ant upės kranto ir prošal praplauks tavo priešo lavonas. Būti išmintingu reiškia vengti nereikalingų virpesių, kasdienio nervinio vibravimo, nekalbėti tuščiai, nedaryti išankstinių išvadų, susilaikyti nuo emocinių veiksmų ir išlaikyti olimpinį atotrūkį nuo bet kurios gyvenimiškos situacijos. Išmintingas žmogus suvokia gyvenimo prieštaringumus ir yra pasirengęs bet kuriems jo vingiams. Viltis, kaip žinia, myli kvailius, bet nemyli filosofų, kurie tobulinasi tik viena kryptimi – filosofavimo meno ir mokslo kryptimi. Priešingai nei jie, nefilosofuojantis žmogus lavina visus savo sugebėjimus, „įskaitant kvailumą“ (A. Mariengofas). Filosofinė išmintis panaši į nejautrumą. Senovės graikų skeptikas Pironas filosofą prilygino kiaulei, kuri jūros audros metu ramiai ėda iš ant laivo denio padėto lovio. Tačiau iš tikrųjų filosofas nėra nejautrus. Jis mato ir girdi, jis jaučia. Tačiau tuo pačiu metu jis visada yra racionalus, o kartais iracionalus (kaip Pirono kiaulė), nes pastaroji būsena jam yra pirmosios pasireiškimo forma.

Pagrindinis filosofo principas – nebūti kategoriškam. „Kategoriškumas yra miela neišmanėlių privilegija“, – pasakė vienas išmintingas žmogus. Epikūras vadino išmintingu žmogų, pasiekusį ataraksijos būseną, tai yra visiškos dvasios ramybės, kurioje malonumas suvokiamas kaip vidinis išsivadavimas nuo egzistencinės kančios, nerimo ir kategoriškumo. Budizme išminčiai pasiekia nirvaną – būseną, kurioje nėra kančios ir aistros; tai ramybės, atsipalaidavimo ir atitrūkimo nuo žemiškų realijų būsena. Ir vienu ir kitu atveju išminčius tampa tiesiog gamtos dalimi. Išmintingas filosofas skiriasi nuo tiesiog protingo filosofo. Protingas sprendžia problemas, išmintingasis jų nesukuria. Protingas įsiterpia į gyvenimą tinkamu momentu, išmintingasis stebi gyvenimą bet kuriuo momentu. Tačiau jo nedalyvavimas gyvenime yra jo būdas jame dalyvauti. Jo bandymas atsikratyti dalyvavimo ir vertinimų ir yra jo dalyvavimas ir vertinimas.

Filosofas į pasaulį ir gyvenimą žvelgia vienu metu iš 3 taškų.

Pirma, jis žiūri į gyvenimą tarsi iš viršaus, iš aukšto. Šiame žvilgsnyje nėra arogancijos ar paniekos gyvenimui apačioje. Tiesiog gyvenimas – tai vaizdas iš viršaus. Pagal dialektinį objekto sudvejinimo dėsnį vaizdas iš viršaus išsišakoja į 2 „skirtingo aukščio“ lygius: vaizdas iš paukščio skrydžio aukštumos ir vaizdas iš kosmoso aukščio.

Žvelgiant iš paukščio skrydžio aukštumos, gyvenimas atrodo kaip tam tikras raštuotas kilimas. Jis dalijasi į atskirus fragmentus, kurių kiekvienas užpildytas skirtingais raštais. Nesimato nei integralaus paveikslo, nei konkrečių detalių. Ir tai išvaduoja sielą nuo galimo vidinio susierzinimo dėl pasaulio netobulumo. Tuo pačiu metu, esant tokiam požiūriui, matomas atskirų veiksnių ir jų pasekmių tarpusavio ryšys. Gerai matomos grupinio elgesio klaidos kokio nors artėjančio kataklizmo išvakarėse, kurių nemato apačios gyvenimo dalyviai. Todėl jie elgiasi vaikiškai nerūpestingai ir net jei iš tolo pamatys keletą artėjančio taifūno ženklų, jie pamanys, kad tai tik oro kaprizai. Filosofas iš paukščio skrydžio aukščio horizonte jau mato grėsmingus kylančios gamtos ar socialinės katastrofos ženklus – audros ar cunamio, karo ar revoliucijos. Bet iš šio aukščio negalima pamatyti to, kas yra už horizonto, už paukščio matomumo ribos.

Išmintingesnis žvilgsnis yra vaizdas iš kosmoso aukščio. Iš šio aukščio „žmogelino“ (A. Zinovjevas) gyvenimas atrodo kaip vientisa, istoriškai ir geografiškai nulemta sistema, kurioje mažos žmogaus figūros atlieka jiems gyvybiškai svarbius vaidmenis ir funkcijas visose aistrų ir prieštaravimų pilnose gyvenimiškose dramose. Tačiau jie nežino bendro scenarijaus, kurio rezultatas visada yra tragiškai nulemtas. Iš kosmoso aukščio matomi visi pakilimai ir nuosmukiai, progresas ir regresas. Be to, visi šie reiškiniai neseka vienas po kito, bet vyksta vienu metu. Matosi visas visuomenės ir individualaus gyvenimo egzistencinis paveikslas. Kas yra žmogaus gyvenimas kosmoso begalybės fone? Tik akimirka visatos būtyje. Tik degtuko liepsna amžinoje tamsoje. Vaizdas iš kosmoso aukščio transformuoja istoriją ir geografiją į bedvasę ir šaltą kosmogoniją. Žmogaus gyvenimo bruzdėjimas yra niekas prieš grėsmingai šaltą ir tylią kosmoso didybę. Nuo tokio suvokimo žmogiškoji siela tampa niūresnė bet tuo pačiu lengvesnė, laisvesnė bei ramesnė. Nes nieko nepakeisi. Viskas bus taip kaip bus. Nėra dėl ko jaudintis ir apgailestauti. Filosofas- išminčius yra „dvasios kosmonautas“. Kosmosas yra ir ataraksija, ir nirvana.

Antra, filosofinis požiūris yra tarsi vaizdas iš šalies. Filosofuojantį žmogų nuo realaus gyvenimo skiria tam tikra permatoma siena, kaip kokį nors laborantą ar programistą stiklo pertvara skiria nuo eksperimentinių gyvūnų ar kompiuterinių žaidimų personažų. Viskas, kas yra už stiklo, yra išorinis, tolimas pasaulis, kažkieno svetimas gyvenimas, į kurį ir žiūrėti reikia atitinkamai. Ir paties filosofo individualus gyvenimas taip pat yra išorinis pasaulis, nes jis pats gali būti ne tik savo gyvenimo dalyvis, bet ir jo stebėtojas. Visada galima pažvelgti į save iš šalies. Žmogaus gyvenimas yra ir subjektas, ir objektas. Ko jame daugiau – subjekto ar objekto – priklauso nuo filosofinio mąstymo laipsnio. Šia prasme žmogus ne tik gyvena, bet stebi ir vertina savo paties gyvenimą. Jis yra „abiejose pusėse“, bet „kitoje pusėje“ – jis tikras. Tikras ne ta prasme, kaip save įsivaizduoja ar kaip jį įsivaizduoja kiti, jis ne simuliakras kaip „amžinas panašumo praradimas“ (J. Delizas), bet tas, kas jis iš tikrųjų yra. Iš tikrųjų jis toks kaip ir visi kiti: juda, kankinasi, stengiasi kažką pasiekti… Bet viskas veltui. Už stiklo keičiasi tik dekoracijos, kurios nekeičia bendro veiksmo rezultato.

Vaizdas iš šono vėl gi išskaidomas į du komponentus: vienpusį, vienos linijos vaizdą iš šono (plokštuminį vaizdą) ir daugiapusį vaizdą aplink perimetrą (panoraminį vaizdą).

Plokštuminis vaizdas reiškia, kad gyvenimas teka tarsi šalia ir matomas jo lengvas paviršutinis bangavimas bei gyvenimiški sūkuriai. Matosi kalnai ir pakalnės, pagrindiniai keliai ir šalutiniai takai. Nieko įspūdingo ar iškrentančio iš bendro konteksto nevyksta. Kiekvienas žmogus kaip tūkstančiai kitų iš ryto atsikelia, pusryčiauja, eina į darbą, vakare žiuri televizorių ar sėdi su draugais kokiame bare. Viskas monotoniška ir nuobodu. Taip buvo visada ir taip visada bus. Filosofiškai matoma plokštuminė kasdienybė nereikalauja ypatingų mąstymo pastangų. Viskas pakankamai aišku – stebėk ir nesistebėk. Tačiau plokščias vaizdas nemato visų gyvenimo reljefo vingių, visų paslėptų plyšių ir duobių, nemato toliau nei už kokio nors matomo orientyro. Kas už kalno ar miško – nesimato. Iš išorės matosi tik paslėptų nelygumų šešėliai bei ženklai. Be to, kuo geriau paslėpti reljefo vingiai, tuo geriau matomi jų išoriniai ženklai, kurie gali būti apgaulingi. Plokštuminis žvilgsnis tik juos ir mato. Gyvenimas per tokį vaizdą atrodo per daug sistematizuotas ir struktūrizuotas. Matomas paveikslėlis suteikia daug informacijos, bet mažai reikšmės. Epizodas keičia epizodą, tačiau jų esmė ir įtaka galutiniam rezultatui nėra suvokiama. Galimų gyvenimiško likimo zigzagų nematyti. Nėra perspektyvos. Nematyti, galima sakyti, „kitos mėnulio pusės“. Gyvenimas už stiklo nėra tikras gyvenimas. Tai yra reklaminė gyvenimo pusė. Tai tarsi nealkoholinio alaus skonis ir kvapas. Tai erzina filosofinę sielą ir drumsčia filosofinį požiūrį.

Kitas dalykas yra panoraminė gyvenimo vizija, žvilgsnis į gyvenimą iš visų pusių. Išmintį pasiekęs filosofas iš anksto žino, kas iš tikrųjų vyksta ir kur viskas galiausiai ateis. „Viskas yra tuštybė ir tuštybių tuštybė“ – sako Ekleziastas. Viskas kartojasi nesibaigiančiame „kvailos begalybės“ rate (G. Hegelis). Panoraminis vaizdas mato ir vertina žmogaus gyvenimą su visais jo prieštaringumais ir judesiais, visomis erdvės ir laiko dimensijomis. Ir jis padaro nuviliančią ir banalią išvadą: viskas jau kadaise vyko, nieko nėra naujo šiame pasaulyje. Banaliausios tiesos pasirodo esančios giliausios. Tačiau kartais „kitoje pusėje“ gali įvykti netikėtų posūkių ir įvykių vienoje ar kitoje gyvenimo dramoje. Tokiu atveju filosofas įgyja naujos patirties, kurią toliau naudoja stebėdamas iš šalies. Akademikas I. Pavlovas, diktuojantis savo mokinimas savo priešmirtinius pojūčius, yra panoraminio žvilgsnio pavyzdys. Panoraminis filosofas yra „pašalinis“ žmogus. (A. Kamiu).

Trečia, filosofinis požiūris į gyvenimą yra vaizdas iš apačios.

Visų pirma, tai vaizdas iš liaudiškų žemumų ir gelmių. Žvilgsnis iš liaudiško gyvenimo su jo grubumu, brutalumu ir moralės paprastumu, su jo neteatralizuota, o tikra tragedija ir komedija, su jo betikslybe ir beprasmybe. Kas yra beprasmybės prasmė? Tai beprasmis beprasmybės įprasminimas! Visi mano, kad žmogus yra savitikslis, bet iš tikrųjų „liaudiškas“ žmogus įveikia pats save, jis iš tikrųjų yra „ne tikslas, o tiltas“ (F. Niče). „Tiltas“ sau, savo šeimai, savo šaliai, galų gale žmonijai kaip biologinei rūšiai. Karų, bado ir kitų socialinių kataklizmų metu tai pasireiškia visa pilnatimi ir visu tiesmukumu. Be jokių išmintingų filosofų liaudies gyvenimo filosofija buvo fiksuojama daugybėje posakių, patarlių ir aforizmų. Visi jie turi giliai dialektinį turinį. Liaudies žmonės visada yra spontaniški dialektiniai metafizikai. Žvilgsnis iš apačios yra blaivus žvilgsnis į gyvenimą su svaigalais ir pagiriomis, su nešvankybėmis ir žmogaus dvasios pakilimais, su nuoširdumu ir veidmainyste. Liaudis ir filosofas vieningai suvokia gyvenimą, ir tai beje, atsispindi jų kalboje, kurioje kai kurie filosofiniai terminai ir liaudiški posakiai sujungia iš pažiūros visiškai priešingus ar skirtingus gamtos ir visuomenės reiškinius. Filosofas yra „liaudininkas“ tikrąja to žodžio prasme.

Žvilgsnis iš apačios yra tarsi ir žvilgsnis iš kapo duobės. Išminčius yra filosofuojantis Šekspyro duobkasys. Jis jau nugyveno savo gyvenimą. Jis žino apie jį viską. „Praeivi, nesididžiuok trypdamas mano pelenus. Aš namuose, o tu svečiuose “- rašoma vienoje banaliausių epitafijų. Veltui yra M. Cvetajevos maldavimas: „Aš irgi buvau, praeivi! Praeivi, sustok! “. Niekas ir Niekada nesustos. Nebent tik koks smalsus kapinių lankytojas. Bet iš esmės viskas tęsis. Nė viena „graži akimirka“ (Gėtė) nėra sustabdoma ir pakartojama. Viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Įskaitant ir žmogaus atmintį. Kaip prieš savižudybę rašė 87 metų žinomas tarybinis rusų filosofas L, Naumenko (kurio paskaitų, beje, teko ir man vienu metu klausytis): „Aš apakau, apkurtau, prarandu savo atminties liekanas, niekam nereikalingas. Sunku palikti gyvenimą, bet dar sunkiau išlikti “. Kiek žmonių guli po žeme. Tikrai daugiau nei jų šiuo metu gyvena žemėje. Ir kas juos prisimena. Tik istoriniuose raštuose ir vadovėliuose buvo išsaugoti kai kurių daugiau ar mažiau garsių asmenybių vardai ir biografijos. Tačiau absoliuti dauguma tiesiog dingo dulkėse ir smėlyje. “Po kiekvienu antkapiu palaidota Visata“, – sakė poetas. Bet ir kapų, laikui bėgant, lieka žymiai mažiau nei mirusiųjų ir palaidotų. Galų gale viskas apauga „užmaršties žole“ (V. Katajevas). Mirusieji turi bent vieną pranašumą prieš gyvuosius: jiems viskas jau nutiko, o gyvieji dar turės tai patirti.

Taigi, vaizdas iš viršaus, iš šono ir iš apačios yra filosofinis trimatis gyvenimo vaizdas, realybės suvokimo filosofinės išminties trejybė, leidžianti pamatyti latentinę, nematomą tikrovę, kurios egzistavimą išpranašavo senovės filosofai. Kaip matomo materialaus pasaulio pagrindas yra nematomas pasaulis – elementariųjų dalelių pasaulis, taip ir filosofas turėtų pamatyti nematomą, bet esminę gyvenimo pusę, suprasti, kad už reiškinių pasaulio slepiasi esmių pasaulis, kuris yra lemiantis viską. Užduotis yra sudėtinga ir tuo pačiu metu palengvinama dėl to, kad šie du pasauliai yra tarpusavyje susiję. Kaip sakė Hegelis: esmė reiškiasi, o reiškinys yra esminis. Todėl reikia išmokti juos atskirti. Kaip tai padaryti? Reikia treniruotis!

Be filosofijos studijų, vienas iš filosofinio požiūrio į gyvenimą formavimo metodų yra grynai praktiniai pratimai. Pavyzdžiui, dažniau reikia ateiti ant tilto ar prie kranto ir žiūrėti į upę. Šis „žiaurėjimas“ gali prisidėti prie dvasinio žmogaus pasaulio perėjimo per 5 filosofinio minties veiksmo etapus:

1. Nusiramimas.

Tolygi upės tėkmė ramina žmogaus sielą, niveliuoja smulkmenišką gyvenimo bruzdėjimą, subalansuoja žmogaus vidinį pasaulį, sukuria filosofinę nuotaiką.

2.Stebėjimas ir apmąstymas.

Stebint nuolatinį tekančio vandens, pakrantės ir supančio kraštovaizdžio pokyčių ritmą, kyla mintis apie tai, kaip viskas kartojasi šiame gyvenime ir tuo pačiu viskas kinta, ateina pamąstymai apie pastovumo ir pokyčių vienybę. Iš čia gali kilti mintis, kad jei viskas nuolat keičiasi, tai gal šiuose pokyčiuose yra kažkas pastovaus? Galima netyčia prisiminti Heraklitą su jo „viskas teka, viskas keičiasi“ ir „negalima du kartus įeiti į tą pačią upę“. Tuo pačiu metu galima padaryti nuviliančią išvadą, kad nors viskas teka, bet niekas iš esmės nesikeičia ir kad žmogus vis tiek bando du ir tris kartus įeiti į tą pačią upę. Kad jis nieko iš to gyvenimo nepasimoko ir nuolat kartoja tas pačias gyvenimiškas klaidas.

3. Palyginimas

Išvaizdinga upės vaga, jos didingas natūralus „abejingumas“ išorinio gyvenimo mirgėjimui sukuria žmogaus sieloje jausmą ir supratimą apie visišką supančio pasaulio svetimumą konkretaus žmogaus problemoms.

4. Įsigilinimas.

Tai verčia susimąstyti apie bėgantį laiką ir ypač apie žmogaus gyvenimo laikinumą begalinės gamtos didybės fone. Galbūt bus prisimintas ir Bulgakovo Volandas su jo „staigaus mirtingumo“ teorija. Galima suvokti, kad ir tavo pelenus kada nors ir gal net būtent šios upės tėkmė nusineš į amžinybę.

5. Refleksija.

Upės fenomenas padeda suvokti, kad paviršinių bangų ir sūkurių priežastis yra nematomos giluminės povandeninės srovės, o ne išorinė oro bei kitų sąlygų įtaka. Tai gali sukelti mintis apie savo paties gyvenimą, visus jo posūkius. spąstus ir vingius, priversti susimąstyti apie skirtingų gyvenimo situacijų priežastis ir pasekmes. Galiausiai filosofinių apmąstymų tema gali tapti pagrindiniai būties klausimai, t. y. mus supantis pasaulis, žmogaus vieta jame, gyvenimas ir mirtis, erdvė ir laikas, būtinybė ir atsitiktinumas, laisvė ir valia, gyvenimo prasmė ir kt. Žmogaus ir socialinio gyvenimo upė teka ramiai ir didingai, arba, priešingai, audringai ir greitai. Gyvenimo eigą gali pakeisti tik koks nors nestandartinis natūralus įvykis ar išorinių jėgų įsikišimas, taip pat, galbūt, pasionarinis vidinės aistringos energijos antplūdis.

Vietoj upės galima žiaurėti į kokį nors kitą gamtos reiškinį – jūrą, kalnus, žvaigždes, debesis ir kt. Bet ir šiuo atveju išliks 5 etapų filosofavimo proceso struktūra. Bet jo turinys gali būti kitoks. Pradinė filosofija taip ir buvo vadinama – naturfilosofija, tai yra gamtos filosofija.

Visa tai kelia klausimą – ar filosofinė išmintis yra veikli? Ar Spinozos supratimas yra neveiklumo pateisinimas? Tai yra realaus gyvenimo klausimas. Filosofinis atsakymas į šį gyvenimo klausimą yra toks. Veikla – tai veiksmai tikslui pasiekti. Ar gali turėti tikslą pats be jokio tikslo egzistuojantis kosmosas? Akivaizdus atsakymas – ne! Tuomet kokia yra žmogaus veiksmų prasmė? Atsakymas yra toks: žmogiškosios veiklos prasmė yra suteikti beprasmei ir betikslei būčiai prasmę ir tikslą! Beprasmybė žūva nuo prasmės. Išminčiaus suprantamas žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė yra konfliktas su beprasme visata. Nuo pat pradžių jis yra paslėptas, bet vėliau darosi vis aiškesnis. Kosmosas iš principo yra nežmoniškas bei antižmogiškas ir tai yra pats siaubingiausias absurdas ir neteisybė. Tai yra „šlykšti egzistencijos tiesa“ (K. Vilberis). Savo „geležiniu matuokliu“ (B. Achmadulina) kosmosas nuolat bando apibrėžti ratą, už kurio žmogus negali prasiskverbti. Bet žmogus visą laiką stengiasi jį įveikti ir išplėsti. Ir tam, kad šiame konflikte būtų bent menkiausia galimybė kažkaip „užsikabinti“ už amžinybės (kiekvienas žmogus, net ir filosofas savo sielos gilumoje to norom-nenorom siekia), išmintingas žmogus turi kažką pakeisti šiame pasaulyje, taigi ir savyje.

Šioje vietoje filosofija tampa gyvenimu, o gyvenimas – filosofija, idealizmas tampa materializmu, o materializmas – idealizmu. Iki šiol tik 2 mąstytojai buvo tikri ir išmintingi filosofai – tai Platonas ir Marksas. Vienas žiūrėjo į žmogų filosofiškai, kitas – taip pat į visuomenę. Žmogus iš tikrųjų yra „pasmerktas laisvei“ (Ž.-P. Sartras), bet tik visuomenėje ir kartu su visuomene. Ir tik tokiame tandeme suvisuomenintas žmogus ir sužmoginta visuomenė gali kažkuo pasikliauti šiame gyvenime. Ir tik tokioje perspektyvoje filosofas, kaip „nedalyvaujantis dalyvis“, gali keisti realų gyvenimą.

Apibendrindamas pateiksiu kai kurių filosofų atsakymus į klausimą: Kas yra filosofija?

Filosofija yra daiktų prigimties tyrimas.

Heraklitas (544–483 m. Pr. Kr.)

Filosofija yra pasirengimas bet kokiam likimo posūkiui.

Diogenas iš Sinopo (400-323 m. Pr. Kr.)

Filosofija yra tiesos žinojimas.

Aristotelis (384–322 m. Pr. Kr.)

Filosofija yra mąstymo kultūra.

Ciceronas (106–43 m. Pr. Kr.)

Filosofija yra mirimo menas.

Seneka (5 prieš Kristų – 65 m. Po Kr.)

Filosofija yra mąstantis objektų tyrinėjimas.

Georgas Hegelis (1770–1831)

Filosofai pasaulį tik įvairiai paaiškino, tačiau esmė yra jį pakeisti.

Karlas Marksas (1818–1883)

Filosofija yra universalus mokslas apie vertybes.

Wilhelmas Windelbandas (1848–1915)

Norėdamas gyventi vienas, turi būti arba galviju, arba dievu, – sakė Aristotelis. Jis nenumatė trečio atvejo: kai žmogus yra ir viena, ir kita, tai yra filosofas …

Friedrichas Nietzsche (1844-1900)

Filosofija patį žmogų padaro žmogumi.

Vladimiras Solovjovas (1853–1900)

Filosofija yra išsivadavimas iš gyvenimo ilgesio ir nuobodulio.

Nikolajus Berdiajevas (1874–1949)

Filosofija yra kažkas, kas rūpi visiems.

Martinas Heideggeris (1889–1976)

Vienas poetas kreipėsi į savo kolegas tokiais žodžiais: “Mylėkit tapybą, poetai!“ (B. Pasternakas). Kadangi kalbame apie filosofiją, aš leisiu sau visą šį opusą užbaigti šiek tiek perfrazuojant jo kreipimąsi: „Mylėkit filosofiją kaip gamtą ir gamta, tame tarpe ir žmogus, kaip jos dalis, taps filosofija“.

Mūsų gyvenimo sunkmečiu, kai kuriose situacijose, tai gelbsti, ramina ir prikelia bei pakelia vienišą žmogaus sielą.

DANGUS JŲ NEPAGAILĖJO (Paryžiaus Komunai-150)

Prieš 150 metų, 1871 m. pavasarį, Paryžių sukrėtė kruvinos gatvės kovos tarp vyriausybės kariuomenės ir Paryžiaus Komunos šalininkų, faktiškai vyko miesto pilietinis karas. K. Marksas Paryžiaus komunarus pavadino „žmonėmis, šturmuojančiais dangų“. Paryžiaus Komunos didybė ir tragedija buvo ta, kad komunarai objektyviai negalėjo laimėti, nes tam nebuvo subrendusios tinkamos istorinės sąlygos. Tuo pačiu metu jie negalėjo nesukilti, nes tos pačios istorinės sąlygos buvo nepakeliamos oriai darbo žmogaus egzistencijai. Tai buvo „drąsuolių beprotybė“ visa šių žodžių prasme.

***

Paryžiaus Komuna yra pats pirminis miesto socialistinės savivaldos ir išvis socialistinio valstybingumo prototipas. Tai yra pirmoji patirtis kuriant darbininkų valstybę per proletarinę revoliuciją. Šios revoliucijos eiga atspindi tam tikro istorinio laikotarpio ypatumus konkrečioje šalyje.

Paryžiaus Komunos atsiradimas pirmiausia yra kompleksinės socialinių ir nacionalinių veiksnių sąveikos rezultatas istoriniame procese. 1971 m. buržuazinė Prancūzijos vyriausybė viena ranka vykdė patriotinį karą su Prūsija, o kita – slaptas derybas su jos valdžia, kad išsaugoti savo kapitalus. Prancūzijos elite vyravo nuomonė, kad „gėdinga“ taika yra geriau nei revoliucija. Žinia apie šias derybas įsiutino žemesniuosius socialinius ir demokratinius Prancūzijos visuomenės sluoksnius. Visi buvo labai pasipiktinę, kad vyriausybė veda derybas su priešu, okupavusiu jų šalies teritoriją ir vykdo jas slaptai nuo žmonių.

Padėtį pablogino karinės Prancūzijos nesėkmės. Vokiečiai užėmė vieną po kito Prancūzijos miestus, atsisakė šturmuoti patį Paryžių ir pradėjo jo apgultį, bandydami priversti jo gynėjus pasiduoti. Paryžius atsidūrė kritinėje situacijoje. Mieste prasidėjo badas – gyventojai greitai suvalgė beveik visus zoologijos sodo gyvūnus, o vėliau ėmė medžioti žiurkes. Po to, kai maršalas Bazėnas atidavė Metzo tvirtovę prūsams kartu su paskutine kovinga reguliariąja armija šalyje, o prezidento A. Thiero vyriausybė 1871 m. vasario 26 d. Versalyje pasirašė taiką su Vokietija, minia paryžiečių įsiveržė į rotušę, areštavo ankstesnės vyriausybės narius ir įsteigė naują revoliucinį valdžios organą – Komuną, kuria sudarė 92 nariai. Raudona revoliucijos vėliava buvo iškelta virš Paryžiaus. Prezidentas Thieras pabėgo į Versalį.

Paryžiaus Komuna veikė 1871 m. nuo kovo 18 iki gegužės 28 d.. Socialinė ir politinė Komunos struktūra buvo gana marga. Ją daugiausia sudarė darbininkai, tarnautojai, pedagogai, gydytojai, žurnalistai, advokatai ir keli smulkus verslininkai. Politine prasme Komuna buvo įvairių kairiųjų, kurie turėjo savo būrelius Paryžiaus darbininkiškuose kolektyvuose, koalicija, iš esmės proletariškų ir smulkiaburžuazinių revoliucionierių blokas. Bet pagrindinį vaidmenį visuose Komunos batalijose vis dėlto atliko Paryžiaus proletariatas. Tai pripažino ir anuometinė Prancūzijos spauda. Pirmuoju smuiku Komunoje grojo socialistai – 1-ojo Internacionalo nariai (apie 40 žmonių). Taryboje taip pat buvo blankistai (garsaus revoliucionierio, socialisto-utopisto L. Blanki šalininkai), prudonistai (anarchizmo tėvo – Prudono pasekėjai), bakunistai (kito žymaus anarchisto M. Bakunino šalininkai), populiarėjančio darbininkų tarpe marksizmo idėjas išpažįstantys žmonės. Visi jie dažnai tarpusavyje nesutardavo. Be to tarp visų jų dar įvyko susiskaldymas į federalizmo ir centralizmo šalininkus. Pirmieji reikalavo pravesti rinkimus visoje šalyje ir tokiu būdų legitimizuoti savo valdžią, o antrieji buvo nusiteikė apsiriboti tik vietiniais savivaldos rinkimais.

Revoliucinei sukrėtimai įvyko ne tik Paryžiuje. Lione, vadovaujant M. Bakuninui ir jo šalininkams, vyko nacionalinių dirbtuvių darbuotojų sukilimas. Jie pasipiktino sumažėjusiu darbo užmokesčiu. Marselyje minia revoliucionierių taip pat užėmė rotušę, virš jos iškeldama raudoną vėliavą. Darbininkų protestai ir demonstracijos taip pat vyko Tulūzoje ir kituose Prancūzijos miestuose. Tiesa, šie revoliuciniai sukilimai netrukus buvo numalšinti visur, išskyrus Paryžių. Taigi šalyje įsitvirtino laikina dvivaldystė, kurios atsiradimas tikriausiai yra visų revoliucijų dėsningumas. Paryžiuje veikė raudonoji komunarų valdžia, o Versalyje – buržuazinė Thiero vyriausybė. Visa tai vyko situacijoje, kai Prūsijos armija faktiškai buvo okupavusi didelę Prancūzijos dalį. Galima teigti, kad ši situacija buvo gana panaši į istorinę situaciją Lietuvoje 1918 m., kai tuo pačiu metu buržuazinė Taryba ir proletarinė Tarybų valdžia taip pat kovojo tarpusavyje vokiečių administruojamoje teritorijoje.

Komuna buvo kartu ir parlamentas, ir vykdomoji vyriausybinė institucija. Ji buvo iš esmės naujo tipo socialinė ir demokratinė valstybė, kurios struktūroje buvo sukurtos 10 komisijų (kaip dabar sakytų – ministerijų). Komuna atliko keletą svarbių ir socialiai novatoriškų ekonominių ir visuomeninių-politinių reformų:

– paskelbė amnestiją politiniams kaliniams,

-atskyrė bažnyčią nuo valstybės,

-suteikė moterims rinkimų teisę,

– leido miesto gyventojams tam tikrą laiką nemokėti busto savininkams už nuomą,

– atidėjo sąskaitų apmokėjimus,

– sustabdė pradelstų įkeitimų pardavimą,

– įpareigojo lombardų savininkus grąžinti įkeistus daiktus be išpirkos,

– uždraudė atskaitymus iš darbo užmokesčio ir naktinių darbą kepyklose,

-nustatė 10 val. darbo dieną,

– nustatė minimalų dirbančiųjų darbo užmokestį,

– nusprendė teikti pirmenybę darbuotojų asociacijoms, o ne privatiems verslininkams dėl visų miesto sutarčių ir tiekimo.

Svarbiausia Komunos ekonominių reformų buvo Dekretas dėl apleistų ir neveikiančių dirbtuvių. Jis nurodė darbininkų profesinėms sąjungoms sudaryti komisiją, kuri ištirtų gamyklų savininkų paliktus cechus, parengtų jų darbo atnaujinimo projektą ir parengtų jų asocijuoto kooperatyvinio valdymo chartiją. Tai pačiai komisijai buvo pasiūlyta „įsteigti arbitražo teismą, kuris grįžtantiems savininkams turės nustatyti kompensacijų dydį už jų buvusią nuosavybę“. Taigi, iš esmės būtent Komuna padėjo pamatus kapitalistinio turto ekonominio nacionalizavimo praktikai, be to dar ir gana humaniškomis sąlygomis- už išpirką.

Teisingumo dėlei visgi reikia pažymėti, kad daugelis minėtų reformų taip ir liko „ant popieriaus“. Pagrindinė komunarų klaida, kaip vėliau pabrėžė K. Markas, F. Engelsas ir V. Leninas, atidžiai išstudijavę Paryžiaus Komunos patirtį, buvo ta, kad komunarai savo veiksmuose skrupulingai sekė, kad neperžengtų buržuazinių įstatymų rėmų ir laikytųsi visų buržuazinės demokratijos procedūrų. Tarybiniai istorikai savo laiku teigė, kad Paryžiaus Komuna – tai pirmas proletariato diktatūros pavyzdys. Deja, labai jau „nediktatoriška“ buvo ši diktatūra. Komunarai tiesiog norėjo sukurti gyvenimą be ponų ir kapitalistų viename mieste. Komunos praktika parodė tam tikrų iliuzijų galingumą ir komunarų gretose. Tai ir tapo lemiama Komunos klaida. Be to, marksizmo klasikai išryškino ir kitas komunarų klaidas:

– komunarams nepavyko sulaužyti seną buržuazinį valstybinį-administracinį aparatą ir sukurti naują – proletarinį;

– komunarams koją pakišo bendras proletarų nepasirengimas sunkiai kovai, buvo daromos pastovios nuolaidos smulkiaburžuaziniams sluoksniams;

– nors Komuna turėjo savo ginkluotus dalinius (nacionalinę gvardiją), bet buvo siekiama tik taikaus gynybinio pasipriešinimo, nepaisant tuo, kad buržuazinė vyriausybė jau pradėjo ginkluotą karą prieš komunarus;

– komunarų veikloje išryškėjo neryžtingumas ir lėtumas, kai reikėjo greitai ir staigiai priimti sprendimus;

– jie nesuvokė būtinybės kovoti su revoliucijos priešais, su kontrrevoliucine agitacija bei Versalio diversantais ir šnipais;

– Komunos veikėjų sąmonėje vyravo iliuzijos apie rinkimus, kurių rezultatus tariamai turėtų pripažinti priešinga pusė;

– komunarai nematė reikalo įvesti griežtą centralizuotą vadovavimą savo struktūrose;

– jie nesugebėjo aktyviai propaguoti savo sprendimus ir veiksmus;

– Komunos delegatus nuolat slėgė vidiniai nesutarimai ir tarpusavio politinė kova;

– komunarams trūko visaverčio bendravimo su kaimu ir kitų miestų komunomis;

– jie taip ir nesiryžo įvesti centrinio banko kontrolę, nors pastarasis laisvai finansavo versaliečius.

Kaip žinia, V. Leninas ir bolševikai atsižvelgė į Paryžiaus komunarų klaidas ir per 1917 m. Spalio revoliuciją Rusijoje negaišo laiko tuštiems žodžiams Steigiamajame susirinkime ir buržuazinių įstatymų laikymosi, veikė greitai ir ryžtingai. Ir vienas pirmųjų dalykų, kurį jie padarė, tai centrinio šalies banko perėmimas. Be to Tarybų valdžia buvo įsigalėjusi visoje šalyje.

Beje, komunarai visuose savo veikose išsiskyrė ypatingu sąžiningumu, kuris, kaip pažymėjo K. Markas, tapo jų pačių egzistencinė „kalte“. Pavyzdžiui, finansų ministras Žurdas, buvęs buhalteris, disponuodamas Komunos biudžeto milijonais, pats asmeniškai apsiribojo minimaliu tarnautojo atlyginimu, jo žmona ir toliau dirbo skalbėja, o vaikas lankė neturtingų vaikų mokyklą. Šis kruopštus komunarų „sąžiningumas“ ir žmogiškasis padorumas vėlesnių ir šiuolaikinių istorinių realijų fone negali, žinoma, nesukelti susižavėjimo ir pagarbos.

Tačiau Paryžiaus Komunos klaidos visumoje neišvengiamai nulėmė jos žlugimą. 1871 m. gegužės 21 d. versaliečiai įžengė į Paryžių, tačiau pačiame mieste jų laukė miestiečių pastatytos barikados. Komunarai per vėlai suvokė, kad prieš ginkluotą jėga galima priešpastatyti tik kitą ginkluotą jėgą. Prasidėjo nelygus aštuonių dienų gatvės mūšiai ir gegužės 28 d Paryžiaus Komuna buvo nugalėta. Paskutinė Komunarų tvirtovė – Fortas Vensenas – Tjero kariuomenės buvo užimtas gegužės 29 d.

Pirmoji pasaulyje 1871 m proletarų revoliucija buvo paskandinta kraujyje. Po to karo teismai pradėjo savo darbą, kuris tęsiasi iki 1876 m. Netoli Per Lašezo kapinių Paryžiuje, prie jų šiaurės rytų sienos buvo sušaudyti 147 komunarai. Kai jos vedė sušaudyti, buržuazinės damos baksnojo savo skėčiais jiems į veidus. Daugelis komunarų mirė nuo žaizdų ir ligų. Daugiau nei 4500 sukilėlių buvo išsiųsti į katorgą Naujoje Kaledonijoje. Iš viso sušaudytų, įkalintų ir ištremtų skaičius siekė 70 tūkst. Darbininkų klasė ir demokratiškas Paryžius kartu su emigravusiais į užsienį prarado mažiausiai 100 tūkstančių geriausių kovotojų. Buržuazinė diktatūra pasirodė „diktatoriškesnė“ nei proletarinė. Deja, anais laikais dar buvo nežinomas toks kapitalo rezervas kaip fašizmas…

Teismo metu teisiamieji komunarai parodė išskirtinį dvasios tvirtumą. „Visas mano gyvenimas priklauso socialinei revoliucijai, ir aš be jokių išimčių prisiimu atsakomybę už visus savo veiksmus“, – viename teismo posėdyje sakė bebaimė komunarė Luiza Mišel, „raudonoji Monmartro mergelė“. Paryžiaus Komuna truko virš 70 dienų. Jos istorinė pasekėja Tarybų Sąjunga gyvavo beveik 70 metų. Pagal skaičių magija, kita (gal net pasaulinio masto) darbo žmonių valstybė turėtu egzistuoti mažiausiai 700 metų.

Nepaisant trumpo egzistavimo laikotarpio, Paryžiaus Komuna paliko neišdildomą pėdsaką Prancūzijos ir viso pasaulio darbininkų klasės išsivadavimo kovų istorijoje. Ir nors „dangų šturmuojančių“ komunarų pats dangus nepagailėjo, žmonės žemėje prisimena jų pasaulinio masto istorinį veiksmą. Pasak Markso, pagrindinis Komunos pasiekimas buvo pats jos egzistavimo faktas. Mūsų laikais itin aktualūs ir kiti Markso žodžiai apie Paryžiaus Komuną: „Darbininkų klasės vyriausybė yra būtina visų pirma, norint išgelbėti Prancūziją nuo sunaikinimo ir irimo, kurie jai gresi dėl valdančiųjų klasių kaltės. Šių klasių pašalinimas iš valdžios yra būtina tautinio išlaisvinimo sąlyga “. Šiame teiginyje trumpai ir aiškiai suformuluota visa kovos už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą dialektika, kuri tinka ir šios dienos Lietuvos situacijai.

Paryžiaus Komuna nors ir buvo Prancūzijos sostinės reiškinys, bet ji turėjo tarptautinę reikšmę ir turinį. Tarp Komunos narių buvo I-jo Internacionalo dalyviai, žymus darbo judėjimo veikėjai L Varlenas ir E. Diuvalis, garsus pažangiosios prancūzų kultūros atstovai: dailininkas G. Kurbe, poetas E. Potje, gydytojas ir inžinierius E. Vajanas, mokslininkas G. Fluransas, žurnalistas G. Tridonas. Tarp Komunos veikėju buvo ir užsienietičiai – rusės-moteris J. Dmitrijeva ir J. Barteneva, vengras – darbininkas L. Frankelis. Komunos kovose dalyvavo ir lietuviai M. Daugėla, A Kameneckis ir kt. Dauguma jų numalšinus Komuną buvo sušaudyti. Komunos kariuomenėje tarnavo Belgijos ir kitų šalių piliečiai. Tarp komunarų buvo emigravusieji 1863–1864 Lietuvos-Lenkijos sukilimo dalyviai V. Vrublevskis ir J.Dombrovskis, kurie vadovavo Komunos kariuomenės daliniams. Dombrovskis žuvo Komunos barikadose. Apie pastarojo likimą ir Paryžiaus Komuną Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas meninis filmas.

Žinoma laikai pasikeitė. Šiandien privalu ieškoti naujas klasių kovos formas ir metodus. Bet darbo žmonės visada turi prisiminti ir gerbti savo kovingas tradicijas ir tik taip jie galės eiti pirmyn ir laimėti.

Paryžiaus Komuna įkvėpė tiek 1968 m. pavasario Paryžiaus studentų maištą, tiek dabartinę Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ kartą. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje taip pat buvo paremta Paryžiaus Komunos patirtimi. Be to Paryžiaus komuna davė impulsą visame pasaulyje atsirasti įvairioms savivaldos kolektyvistinėms komunoms.

Šiuolaikiniai kairieji, kaip ir komunarai ano metu, yra patyrė keletą reikšmingų pralaimėjimų. Tačiau jau dabar galima sakyti, kad dabartinis komunistų, socialistų ir darbininkų judėjimas kyla iš gilios ideologinės ir politinės krizės, kurią sukėlė TSRS ir pasaulinės socialistinės sistemos žlugimas. Šiandienos tikruosius kairiuosius įkvepia ir Paryžiaus komunarų drąsa bei jų istorine „žemiškai dangiška“ misija.

Socialistų partija

PERGALĖS TIESA

Galima pastebėti, kad Pergalės prieš fašizmą II -jame pasauliniame kare tema laukui bėgant tampa vis aktualesnė ir svarbesnė visų kitų istorinių įvykių fone. Ir Rusijos, ir Europos, ir Lietuvos, ir Pasaulio kontekste. Kodėl tai vyksta? Tam paaiškinti yra 2 bendros metodologinės priežastis ir bent 3 specifinės – istorinės, kurios būdingos būtent mūsų laikmečiui.

Metodologija

Pirma, žmonijos istorijoje nėra amžinų pergalių ir amžinų pralaimėjimų. Šie reiškiniai istorinio proceso eigoje nuolat keičiasi vietomis. Bet koks pralaimėjimas gali virsti pergale ir bet kokia pergalė gali tapti pralaimėjimu. Be to, yra strateginės ir taktinės pergalės ir pralaimėjimai. Pralaimint taktikoje, galima laimėti strategijoje ir atvirkščiai. Galiausiai tiek pergalę, tiek pralaimėjimą skirtingos socialinės, tautinės, demografinės ir kitos žmonių grupės bei skirtingos istorinės epochos suvokia skirtingai. Todėl ir iškila natūralus klausimas – ar egzistuoja šiame dialektiniame kaleidoskope kokia nors amžina vertybinė pergalė?

Antra, yra dalykų ir reiškinių, kuriems pergalės ir pralaimėjimo sąvokos netaikomos. Pavyzdžiui, neįmanoma visiškai nugalėti idėjų. Jas galima uždrausti, riboti jų platinimą, represuoti jų nešėjus, tačiau jei idėjos atitinka laikmečio dvasią, populiarių judėjimų poreikius ar įtakingos jėgos suinteresuotos jų egzistavimu ir sklaida, tai vienokia ar kitokia forma jos visada dalyvaus visuomenės sąmonėje ir nuolat grįš į ideologinės kovos lauką. Istorijoje yra daugybė tokios įvykių raidos pavyzdžių. Ir atvirkščiai, bet koks nesavalaikės ar diskredituotos idėjos pašalinimas iš visuomenės akiračio yra tik laikinas jos sunykimas ir deaktualizavims. Iš esmės nuo Antikos laikų žmonija susiduria su ribotu socialinių idėjų spektru ir negalima teigti, kad kuri nors iš jų negrįžtamai dingo iš civilizacinio mentaliteto. Taigi, po pergalingo karo visada vyksta kova dėl karingos pergalės. Pergalė kiekvieną kartą ir kiekvienai kartai turi patvirtinti savo „pergalingą statusą“. Ir tik taip galima išvengti naujo karo.

Dabarties istorija

1. Istorijos klastojimai. Vakarų pasaulis, kuriam šiandien priklauso ir Lietuva, iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos suformulavo stalinistinės TSRS ir nacistinės Vokietijos „dvigubos atsakomybės“ dėl šio karo koncepciją. Dabar šią koncepciją iš esmės keičia TSRS ir Stalino „vienašališkos atsakomybės“ teorija. Tokiu atveju Pergalė arba diskredituojama, arba virsta tiesiog nusikaltimu. Tarybiniai kariai jau nebe Europos tautų išvaduotojai nuo fašizmo, o „okupantai, prievartautojai, plėšikai ir žudikai“. Pusiau oficialioje Vakarų šalių žiniasklaidoje, taip pat ir Baltijos šalyse, prieš kiekvieną Pergalės dienos šventę skelbiama daugybė straipsnių ir straipsniukų būtent su tokia žinia. Vienas iš įprastų Vakarų politikų ir politologų kaltinimų Tarybų Sąjungai yra tas, kad TSRS kartu su Vokietija 1939–1940 metais okupavo užsienio teritorijas. Tačiau šiuo atžvilgiu visiškai ignoruojamas istorinis, geopolitinis ir socialinis „Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų“ kontekstas. „Sovietų okupacija“ pasirodė kažkokia keista, be vieno šūvio ir be jokio reikšmingo pasipriešinimo. Visai kita istorija apie tai, kaip naciai okupavo Lenkiją: vyko mūšis prie Westerplatte, buvo deganti Varšuva. Taip pat žinoma apie mūšius Norvegijoje ir Belgijoje, apie Atėnų ir Belgrado šturmą. Visa tai vyko istorinėje situacijoje, kai priešingos geopolitinės jėgos ruošėsi mirtinam mūšiui neišvengiamai artėjančiame kare ir visomis įmanomomis priemonėmis siekė užsitikrinti ir sustiprinti savo pozicijas. Šioje vietoje pirmosios socialistinės šalies ideologinė ir politinė įtaka pasirodė tokia galinga, kad Vakarų pasaulis tiesiog išsigando ir nusprendė padaryti galą „idėjines infekcijos“ nešėjui pasirinkdamas vokiečių fašizmą kaip veiksmingą „vakciną“ nuo socializmo/komunizmo „pandėmijos“.

2. Neonacizmo atgimimas. Neonacizmo atgimimas dabar matomas visoje Europoje. Tai galima pastebėti aiškiausiomis formomis Baltijos šalyse ir Ukrainoje. Fašizmas kaip ideologija yra Europos civilizacijos produktas ir tolesnė Europos civilizacinė raida reikalauja bent jau dalinės fašizmo ir nacizmo reabilitacijos. Vienu metu fašistinė Vokietija kare prieš TSRS suvienijo visos Vakarų Europos išteklius, o šio karo išvakarėse daugumoje Vakarų Europos šalių egzistavo įtakingos nacių ir fašistų partijos bei politinės organizacijos. Vokietijos pralaimėjimas ir pradinės vokiečių kaltės jausmas dėl karo ir fašistinių nusikaltimų, vėliau, pasikeitus kartoms, užleido vietą visai kitoms nuotaikoms. Be to, revanšistinės nuotaikos labiau pasireiškė ne pačioje Vokietijoje, o tose teritorijose, kurių valdžia ir atskiros žmonių grupės karo metais atvirai bendradarbiavo su naciais ir dalyvavo masinėse vietos gyventojų žudynėse, atlikdami už jų šeimininkus, kaip sakoma, „nešvarų darbą“. Visų šalių kolaborantai bei jų palikuonis šiandien labiausiai ir suinteresuoti neonacizmo reabilitacija ir atgaivinimu. Jų atėjimas į valdžią suteikia tokiems procesams valstybės politikos statusą, nors ir užmaskuotą „Europos vertybių“ lozungais. Akivaizdu, kad pagrindinė kliūtis valstybinei nacizmo reabilitacijai yra didžioji tarybinių žmonių Pergalė 1945 m. gegužės 9 d. Sumenkinti šią Pergalę, diskredituoti buvusios Tarybų Sąjungos ir dabartinės Rusijos Federacijos kaip pastarosios teisių perėmėjos politiką – žutbutinė neonacių mentalinio ir politinio reabilitavimo ir įsitvirtinimo visuomenėje sąlyga. Šiuolaikiniai buvusių kolaborantų palikuonis dabar patys svajoja tapti šeimininkais ir bando įtikinti Europą nesigėdyti jos nacistinės praeities, o priešingai – didžiuotis ja. Atseit, kultūringa nacių Europa priešinosi barbariškai bolševikų „blogio imperijai“ ir buvo nepelnytai nugalėta. Šią „istorinę neteisybę“ reikia ištaisyti. Tam reikia nedaug – auka turi būti paversta budeliu, gynėjas – agresoriumi, išvaduotojas – okupantu, pergalė – pralaimėjimu, Hitleris – Stalino represijų auka. Šioje vietoje Overtono langas užsidaro. Tai mes šiandien ir stebime.

3. Geopolitinis lūžis. Mūsų laikų pasaulis pamažu grįžta iš metafizinės vienpolės būsenos į dialektinę daugiapolę raidą. Amerikoniškos monopoliarinės pasaulio tvarkos dominavimas, kuris po Tarybų Sąjungos žlugimo atrodė natūralus ir nepajudinamas, daug kam netikėtai sušlubavo ir pradėjo trūkinėti. Natūralu, kad vienpoliškumo šalininkai ir „turėtojai“ nėra patenkinti tokia įvykių raida. Taigi, vykdomos senėjančių galios centrų atakos prieš naujus geopolitinius polius. Sėkmei būtina rasti ir užpulti pačias svarbiausias ir tuo pačiu pažeidžiamiausias vietas priešo gynybiniuose įtvirtinimuose. Pergalės reiškinys yra būtent tokia vieta. Tai yra pagrindinė vertybė Rusijai ir didelei daliai buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų, nes tarybinės šalies Pergalė prieš fašizmą yra globalinio masto istorinis žygdarbis. Tokių įvykių istorijoje, kurie radikaliai pakeisdavo pasaulio proceso eigą, nėra tiek daug. Senovėje tai buvo krikščionybės atsiradimas ir Romos imperijos žlugimas, viduramžiais – religiniai karai ir Renesansas, naujais laikais – pramonės revoliucija Anglijoje ir Didžioji prancūzų revoliucija, naujausiais laikais – Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje ir pergalė prieš fašizmą Antrojo pasaulinio karo metu.

Pergalės didybė ir trapumas

Pergalė yra vienas lemtingiausių pasaulio įvykių ir nugalėtojams yra kuo didžiuotis bei žavėtis. Tai iš tikrųjų egzistencinės žmonių savimonės ir savęs identifikavimo pagrindas. Bet tuo pačiu metu Pergalė taip pat yra labiausiai pažeidžiama vertybė, nes kapitalistinėje, taigi ir socialiai susiskaldžiusioje Rusijoje, ji yra viena iš nedaugelio, vienijančių visą liaudį, visas klases, tautas ir konfesijas, šventė. Tarybų Sąjungoje dauguma valstybinių švenčių buvo vienijančios, tačiau šiandien oligarchinėje kapitalistinėje Rusijoje absoliučią daugumą žmonių vienija tik Pergalės diena. Jei pavyks diskredituoti ar ištrinti šią datą ir šį įvykį iš žmonių atminties, tada dings paskutinis Rusijos valstybės ideologinis pamatas. Šio pamato išskirtinume ir unikalume ir slypi jo pažeidžiamumas. Deja, net pačioje Rusijoje netrūksta bandymų užglaistyti ideologinę Pergalės tiesą. Net iš pačiu aukščiausių tribūnų. Kaip žmogaus kūne yra gyvybiškai svarbus organai, taip ir valstybiniame kūne yra valstybę formuojančios ideologemos ir reiškiniai. Jei jų funkcionavimas kažkaip sutrinka, visas organizmas pradeda merdėti ir šiuo atveju globalaus pasaulio perėjimas prie daugiapoliškumo subuksuotu. Pergalės diena šiandien nėra tik istorinės žmonių atminties aktualizavimas. Kartu tai yra potencialios pergalės nuojauta. Tačiau panaši nuojauta egzistuoja ir tarp tų, kurie vėl gali patirti pralaimėjimą. Todėl pergalė yra ne tik šventė, bet ir nuolatinė kova, kurioje turi dalyvauti visi nusiteikė prieš fašistinį/nacistinį revanšą. Pergalę reikia ginti kiekvieną dieną ir visuose lygmenyse, ir globaliniu ir individualiu mastu.

Istorinis Pergalės faktas

Europarlamento ir Lietuvos Seimo rezoliucijos, kurios sulygina Tarybų Sąjungą ir Hitlerinę Vokietiją – tai kapitalizmo bandymas atsirevanšuoti už patirtą istorinį pralaimėjimą ne tik geopolitiškai, bet ir socialine – klasine prasme. Raudonoji Armija, visa Tarybinė liaudis ginė savo daugiatautę socialistinę Tėvynę nuo fašizmo. Fašizmas – tai kapitalizmo tąsa ir rezervas. Istorinis faktas yra vienas ir nenuginčijamas – būtent Tarybų Sąjunga ir Raudonoji Armija išgelbėjo Europos tautas nuo “rudojo maro“. Fašizmą nugalėjo tarybinė civilizacija. Tarybiniai karžygiai pademonstravo neprilygstamą karinį talentą ir gebėjimus, o tarybiniai kariai – išskirtini ryžtą, ištvermę, didviriškumą ir dvasios stiprybę. Viena Bresto tvirtovė ginėsi nuo vokiečių ilgiau nei visa Prancūzija. Tarybinė kariuomenė per 4 karo metus sutriuškino 507 vokiškas divizijas ir 100 hitlerinės Vokietijos sąjungininkių divizijas. Tai 3 kartus daugiau nei Anglijos ir JAV kariuomenės. Trys ketvirtadaliai vokiškų lėktuvų, tankų, artilerijos pabūklų buvo sunaikinti būtent Rytų fronte. Tarybų Sąjunga prarado 27 milijonus savo sūnų ir dukterų. Jeigu kiekvieną jų pagerbti tylos minute, pasaulis tylės daugiau nei 50 metų. Visos kalbos apie taip vadinamo Antrojo fronto „lemianti“ indėlį į fašizmo sutriuškinimą, juolab apie „JAV pergalę“ Antrajame pasauliniame kare – tai arba nemokšu, arba sąmoningos „zombuotu“ dabartinių antitarybininkų ir rusofobų manipuliacijos. Karo metais Lietuvos teritorijoje naciai ir jų vietiniai talkininkai pražudė 700 000 gyvybių. Metodiškai žudė koncentracijos stovyklose, miškuose, aikštėse. Senelius, kūdikius – taip pat. Iš žmonių gamino muilą, odą, darė eksperimentus. Tokio masto ir intensyvumo žudynių Lietuva niekada nebuvo patyrusi. Tai – labai nepatogūs faktai daug kam Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse. Todėl oficiozinė propaganda meta visas pajėgas juodindama Tarybinį laikotarpį ir Didžiąją Pergalė, kad tik kas nors neprisimintų vietinių nacių pakalikų, kurių dalis virto “miško broliais ir laisvės kovotojais”, darbų. Kad tik niekas neprisimintų didvyriškos 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos, antifašistinių pogrindininkų, gausių tarybinių partizanų burių.

Tiesa – kaip gamta

Melui ir falsifikacijoms galima priešpastatyti tik istorinę tiesą. Deja, tikra istorinė tiesa – retas svečias dabartinėje istorinėje sąmonėje ir istoriniuose publikacijose. Mūsų politizuotais laikais falsifikuota „istorinė tiesa“ dažniausiai gimsta ne profesionalių bei atsakingų ir kvalifikuotų istorikų tyrimuose, o politikų, žurnalistų ir propagandistų rašiniuose bei išvedžiojimuose. Jų interpretacijas nulemia arba politinė konjunktūrą, arba dirbtinai suformuota visuomeninė nuomonė, arba asmeninės karjeros motyvai. Internetinės informacijos gausa, taip vadinamas „nuomonių pliuralizmas“, geopolitinė bei ideologinė kova ženkliai paaštrina istorinės tiesos problemą, sudaro sąlygas įvairioms manipuliacijoms ir spekuliacijoms. Tiesa arba privatizuojama, arba nacionalizuojama, arba tiesiog politizuojama ir priklauso nuo konkretaus politinio elito interpretacijų. O šios intarpretacijos savo ruožtu priklauso nuo konkretaus elito klasinių, ekonominių, geopolitinių, kultūrologinių ir kitų interesų. Kaip sakoma, kas valdo praeitį, tas valdo ir ateitį. Šiose „valdymo“ batalijose istorinė tiesa tiesiog dingstą. Kai istorinės tiesos kriterijumi tampa lojalumas valstybei, rasei, tautai ar konkrečiai asmenybei – tai visada sudaro palankią dirvą arba nesąmoningiems istorijos iškraipymams, arba jos sąmoningiems falsifikavimams. Ši tendencija išplaukia iš bendros civilizacinės Vakarų krizės. Šiandien galima stebėti, kaip vakarietiška civilizacija, kuri visada buvo įsitikinusi savo esamų ir tariamų pranašumų patrauklumu bei karine–ekonomine galia, visiškai praranda dvasinius – dorovinius savo tradicinių vertybių saugiklius ir skęsta veidmainystės bei dvigubų standartų liūne. Istorinei tiesai nustatyti neretai trukdo ir teisiniai barjerai. Lietuvoje tai pirmiausia 170² Baudžiamojo Kodekso straipsnis, kuris kriminalizuoja diskusijas istorinėmis temomis. Istorinės klastotės nelieka be pasekmių. Teorijos, pagrįstos istorinių įvykių klastojimu, jau įvestos į mokyklos vadovėlius ir įsisavintos jaunosios kartos galvose. Istoriniai faktai yra apversti aukštyn kojomis, o istorinės problemos nuo skaudančios galvos perkeliamos į sveiką. Todėl kartą laimėta pergalė nėra amžina pergalė. Pergalę reikia nuolat „užkariauti ir atkariauti“. Ant rašytojo V. Petkevičiaus kapo iškalti prasmingi jo paties žodžiai: „Tiesa – kaip gamta. Ją sunaikinę, išnyksime ir patys“. Tai pasakytina ir apie Pergalės tiesa, kuri pati yra socialinės gamtos reiškinys. Už Pergalės tiesą ir už tiesos Pergalę reikia kovoti iki Pergalės.

СОЛОВЬИ

Соловьи монастырского сада.

(Игорь Северянин)

Соловьи генерального штаба

И другие ещё соловьи

Об ученьях большого масштаба

Распевают нам песни свои.

О ракетах, походах, победах

Льются трели без всяких затей.

И война, словно ложка к обеду,

Для здоровых и сытых людей.

Громогласная эта осада

Заглушает все звуки страны.

Соловьи монастырского сада

В монастырском саду не слышны.

НОВЫЙ КАМЕННЫЙ ВЕК

С библейских времён в мировой и европейской истории, подобно тому как потусторонний мир делился на рай и ад, так и мир действительный делился на два мира, которые представляли разные социальные, религиозные и геополитические центры и группы. Оба этих мира (первый и второй) всегда конфликтовали друг с другом, а представляющие их силы выражали две общесоциологические исторические тенденции: одну из них можно условно назвать цивилизаторско-модернизаторской, другую — традиционалистской.

В античные времена первый мир — это разумеется «цивилизаторская» Римская империя, которая воевала с окружающим вторым «традиционалистским» варварским миром. В средние века «цивилизованная» христианская Европа организовывала крестовые походы против «традиционных» язычников и отвоёвывала Гроб Господень у «неверных» мусульман. В Новые времена Запад насильно внедрял свою «цивилизацию» колониальным аборигенам. В XX веке «цивилизованный» Западный капиталистический мир вёл экзистенциальную борьбу против «азиатского» социализма. Похоже, что и современный глобальный мир опять разделился на постмодернистский Западный мир с его новой «радужной» этикой и Восточный мир традиционных ценностей.

На первый взгляд во все времена успех и победа были на стороне «цивилизаторов» и по логике вещей следовало бы сделать вывод, что и на сей раз они победят и в нынешней «гибридной войне». Но более глубокий исторический анализ заставляет усомниться в такой формально-логической перспективе.

Ведя борьбу с окружающими варварами Римская империя в конце концов от их атак и пала. Хотя и до этого она уже разлагалось изнутри. Христианские крестоносцы, хотя в конце концов и одолели язычников и несколько раз «освобождали Гроб Господен» от неверных мусульман, но сами «раскочегарили» костры инквизиции по всей Европе и уже в наши дни стали поклоняться виртуальной реальности, как древние язычники поклонялись деревьям, животным и разным идолам, а так же превратили Париж в «город 100 мечетей», а Западную Европу почти что в Африку. Западные колонизаторы в конце концов были вынуждены сами заплатить за свою «цивилизаторскую миссию», а теперь ещё и в массовом порядке каяться и разрушать исторические памятники «позорного и проклятого колониального прошлого» и всячески «деколонизировать» свою политику. После распада социалистической системы Коммунистический Китай отодвигает империалистические США на задворки истории и перенимает роль глобального экономического двигателя.

И в наши дня навряд ли западные цивилизаторы смогут праздновать безоговорочную победу в своей «священной войне» с традиционалистами. Поскольку все их прошлые победы достигались за счёт деградации самих победителей. За время всех европейских войн и революций, завоеваний и отвоеваний, оккупаций и деоккупаций в первую очередь гибли пассионарно закодированные «цивилизаторы». И таким образом за прошедший исторический период генофонд Европы скукожился и её творческая потенция ослабла. Это заметно и по нынешнему уровню и содержанию Западной культуры.

Похоже, что тенденция к деградации «цивилизаторов-победителей» уже близится к своему историко-логическому завершению — победители побеждают самих себя, т. е., окончательно расчеловечиваются. В то же время оставшиеся человеками «традиционалисты» начинают новый исторический этап развития человечества и некоторое время им придётся сосуществовать рядом с постмодернисткой биомассой, состоящей из бесполых, безнациональных, бесклассовых, бессемейных и безликих существ, подобно тому как в каменном веке первичные Homo sapiens сосуществовали рядом с неандертальцами.

Только на этот раз эти неандертальцы хотя и серые внутри, будут внешне выглядеть по карнавальному красочными и шумными, и вместе каменного топора размахивать айфонами последней модели. И это уже будет не этапом эволюции, а результатом инволюции. И этот «инволюционный продукт» будет дальше тащить за собой на дно здоровую часть человечества. По законам физики утащить человека вниз всегда легче, чем вытащить его наверх. В этой ситуации есть только одно спасение — воссоздание государственных границ, принятие подлинно национальных законов и объединение в новые традиционные союзы.

История, как известно, повторяется дважды. На сей раз она повторяется в виде пугающего и завораживающего трагифарса.