APIE MEILĘ IR REZISTENCIJĄ

Šeštadienio rytą per Lietuvos radiją pasiklau­siau buvusio aršaus socializmo garbintojo  tradicinio kapitalistinio moralo ir nutariau, jog nuo pir­madienio:

1. Neberūkysiu;

2. Mylėsiu valdžią;

3. Įsirašysiu j rezistentus.

Mesti rūkyti pasisekė gana lengvai, nes nieka­da ir nerūkiau. Pamilti valdžią sekėsi kur kas sun­kiau, nes ir ji manęs niekad nemylėjo. Bet esu žemaitis, taigi užsispyręs, 0 užsispyrimas – šven­tas dalykas.

Pirmiausia pradėjau mąstyti: už ką gi aš galė­čiau pamilti mūsų valdžios moteris ir kai kuriuos vyrus. Šiaip jau, intymiu požiūriu, nesu koks nors iškrypėlis. Tačiau bemąstydamas supratau, jog tik iškrypėlis gali pamilti valdžią.

Vadinasi, privalėjau iškrypti. Pasirinkau patį pa­prasčiausią iškrypimo būdą: pasikabinau tautos tė­vo portretą savo miegamajame. Dabar ir vakarą, ir rytą matau nenusakomą profesoriaus Nr. 1 šypse­nėlę ir pradedu suvokti šį taurų valdžios vyrą.

Nenuilstamas kovotojas su tautos priešais, did­vyris. Bet kuo toliau, tuo labiau man jis ėmė atro­dyti pavargęs, išsekęs, kankinys. Niekas jo nesu­pranta! Jis vienišas, o daugumos netgi atstumtas.

Vieną gražų vakarą, išsivalęs prieš miegą dan­tis, atsiverčiau “Lūžio prie Baltijos“ 111-ąjj pusla­pį ir dar kartą pažvelgiau j Lietuvos išlaisvintojo portretą. Ir staiga gailesčio banga tiesiog užliejo mano išvargusią nuo nepriklausomybės krūtinę. Aš pagaliau pamilau šį žmogų. Aš supratau, kad jis -mūsų dienų Kristus.

Nutariau gelbėti šią dievišką asmenybę nuo bū­simo nukryžiavimo. Apsidairiau aplinkui. Pamačiau kad su tamsia šunauja drąsiai kovoja tik švie­sūs rezistentai. Būtent jie reikalauja mano mylimą valdžios žmogų paskelbti šventuoju.

Nuėjau pas rezistentus. Šie iš karto paklausė, kuo aš užsiiminėjau iki 1990 metų kovo 11-osios. Atsakiau, jog buvau TSKP narys, bet faktiškai tai buvo mano slapta rezistencija. Nes aš:

1. Rašiau dvejetus studijuojantiems marksizmą studentams;

2. Karštą vasarą keikiau socializmą dėl šilto alaus;

3. Važinėjau “zuikiu“ visuomeniniu sovietiniu trans­portu, tuo būdu silpnindamas socialistinę ekonomiką.

Žodžiu, kenkiau sovietų valdžiai kiek ir kaip įmanoma.

Pagaliau įrašė mane j eilę rezistento vardui gauti: 1111 -uoju numeriu.

Taigi, dabar aš jau naujas žmogus. Mano gyve­nimas tapo prasmingas. Nekantriai laukiu tos die­nos, kada gausiu rezistento pažymėjimą ir galėsiu mylėti mūsų valdžią jau kaip tikras, oficialiai įtei­sintas, patriotas. Galimas dalykas, jog net pakeisiu tauty­bę ir pavardę!

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Ironiška politologija. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s