DABARTINIS KAPITALIZMAS IR SOCIALIZMO IDĖJA

20 amžius buvo paženklintas  2-jų socialinių-ekonominių sistemų bei 2-jų pasaulėžiūrų žūtbūtine kova. Pirma šio amžiaus pusė pasižymėjo socializmo pergalėmis.Pirma pasaulyje socialistinė šalis – Tarybų Sąjunga – sutriuškino fašizmą Antrajame pasauliniame kare, sparčiai vystėsi,  užtikrino gausias socialines garantijas darbo žmogui ir pirma pasiuntė savo atstovą į kosmosą. Susikūrė pasaulinė socializmo sistema. Bet greta egzistavo galingos kapitalistinės šalys ir tokiu būdu K. Markso prognozė apie visišką socializmo pergalę visoje Europoje neišsipildė.

20 amžiaus viduryje situacija susibalansavo ir 2 sistemos egzistavo greta viena kitos „šaltojo karo“ bei „taikaus sambūvio“ sąlygomis.

Amžiaus  pabaigoje tendencija pasikeitė. Socializmo sistema žlugo ir buvusios socialistinės šalys pradėjo realizuoti rinkos ekonomikos ir buržuazinės demokratijos vystymosi modelį. Bet ir čia neišsipilde Z. Bžezinskio prognozė apie visišką kapitalizmo pergalę pasauliniu mastu. Šalia kapitalistinės sistemos egzistuoja ir sparčiai vystosi komunistinė Kinija, , socialistiškai reformuojami Kubą ir  Vietnamas bei Europoje niekaip nepasiduoda  tarptautinio kapitalo invazijai prezidento A. Lukošenkos vadovaujama Baltarusija. Prezidentas A. Lukašenka faktiškai kapitalistinės Europos centre sugebėjo savo šalyje išsaugoti ir išplėtoti šiuolaikišką socialinės  valstybės  modelį. Ši šalis viena iš nedaugelio, kurioms pavyko subalansuoti įvairias nuosavybės formas ir įvairius ekonomikos  sektorius, užtikrinant socialinį teisingumą bei gerėjančius socialinius visuomeninio gyvenimo standartus.

Svarbus yra ir skandinaviškų šalių patyrimas, ypač mokesčių politikos ir socialinės saugos sferoje. įdomi atrodo ir kai kurių Pietų Amerikos šalių nacionalizavimo praktiką, juolab čia nacionalizuojamos  neretai galingos JAV kompanijos ir firmos.

Taigi, politinė ir ekonominė kapitalizmo pergalė neatrodo visiškai vienareikšmė. Kaip jau nekartą buvo istorijoje, kai užkariautojai patys „užsikrėsdavo“ užkariautų tautų įpročiais bei pasiekimais, taip ir dabar kapitalizmas yra persunktas kai kuriais socializmo elementais ekonomikoje ir socialinėje sferoje, nekalbant jau apie tai, kad socializmo idėja išliko gyva ir nenugalėta.

Žinoma po visų 20 amžiaus peripetijų tenka pripažinti, kad kapitalizmas ekonomine prasme yra efektyvi sistema. Darbo našumas, kurio pagrindinis resursas kapitalo kraštuose – negailestingas dirbančiųjų išnaudojimas, visą laiką buvo didesnis nei socializmo šalyse. Be to kapitalizmas pasirodė daug lankstesnis ir gyvybingesnis nei buvo įprasta manyti. Demokratinio parlamentarizmo sistema sugebėjo jau bent iš dalies perskirstyti pridedamą vertę platesnių socialinių sluoksnių naudai, su kuo turėjo susitaikyti privačios nuosavybės savininkai. Jie suprato kad tik tokiu būdu galima išgelbėti sistemą. Teko paaukuoti dalį tam, kad išsaugoti visumą. Kapitalizmas pademonstravo ir dar vieną savo privalumą: imlumą mokslinės-techninės pažangos rezultatams, jų efektyvų panaudojimą gamyboje.

Ir vis dėlto, nepaisant visų aukščiau išvardintų privalumu , išlieka pagrindinė kapitalizmo yda -vardan pelno, vardan savo siaurų egoistinių interesų kapitalas pasirengęs aukoti socialinius, nacionalinius, ekologinius ir kitus žmogiškuosius interesus. Kapitalas visada stengiasi veikti tose sferose , kur garantuotas maksimalus pelnas. Bet iš pelningo verslo sferos iškrenta socialinis vystymasis, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra  ir kiti dalykai, kurie vis daugiau lemia prasmingą ir humanišką žmogaus egzistenciją. Čia kapitalas arba nedalyvauja visai, arba reikalauja iš valstybės atitinkamų kompensacijų.

Apart to, kapitalizmui būdingos ir dar 3 fundamentinės ydos: chroniškas nedarbas, socialinis neteisingumas ir žmogaus primityvinimas. Reikšmingi yra ir  „smulkesni“ kapitalizmo padariniai: politinis nestabilumas, visuomenės kriminalizavimas, narkomanija bei pornografija, tarpasmeninis susvetimėjimas ir t.t. Visa tai susumavus, galima padaryti išvadą, kad kapitalizmas ir žmogus – tai du nesuderinami dalykai. Šiuo požiūriu alternatyva gana paprasta – arba kapitalizmas, arba žmogus. Būtent tai ir sudaro esminę tolimesnio žmonijos egzistavimo problemą.

Marksizmas teigė, kad žmonijos pažanga, pagimdydama tam tikras problemas, kartu sukuria ir būdus bei priemones toms problemoms spręsti. Pasiremdami šia metodologija pabandykime pažvelgti į kai kurias dabarties tendencijas.

Dabartinėmis sąlygomis išlieka ir toliau veikia K. Markso atrastas dėsnis, kuris teigia, kad pelno norma palaipsniui mažėja. Tai yra, įdėdamas vis daugiau lėšų į gamybą, kapitalistas gauna vis mažiau pelno.Tai atsitinka todėl, kad ne be socializmo įtakos susiformavę gyvenimo standartai reikalauja nemažą pelno dalį skirti darbuotojų darbo užmokesčiui bei socialiniams klausimams spresti. Kita vertus , kaip žinia, pridedamą vertę sukuria tik išnaudojama gyva darbo jėga. Bet gamybos automatizavimas bei kompiuterizavimas ištumia iš gamybinių procesų gyvą darbo jėgą ir tokiu būdu pelno normos mažėjimas dar daugiau paspartinamas. Taigi,lyg ir palengvėja socialinių išlaidų našta konkrečiam kapitalistui, bet tuo pačiu visiškas automatizavimas ir kompiuterizavimas dar daugiau paaštrina nedarbą ir kitas socialines problemas, kurias priversta spręsti valstybė. Reiškiasi valstybės ir valstybinio sektoriaus vaidmuo ateityje ne tik ne mažės, bet dar didės.

Be viso to, pačioje darbo sferoje dabartinėse visuomenėse atsiranda platus sluoksnis žmonių, kurie dirba, galima sakyti, pagal „komunistinius“ darbo principus. Jie žiūri į darbą, kaip į savo pareigą ir dar daugiau kaip į savo poreikį. Aš turiu omeny žmones , kurie dirba įvairiose labdaringose, religinėse, humanistinėse organizacijose. Prie jų taip pat reikėtų priskirti ir kūrybinių profesijų atstovus. Šių žmonių (savotiškų „darboholikų“) ratas darosi vis platesnis. Čia dar svarbus ir kitas aspektas. Tokių žmonių darbo našumas niekuo nesiskiria, o dažnai būna net aukštesnis, nei dirbančiųjų privačiame sektoriuje. Kapitalizmo pranašumas šiuo atžvilgiu ištirpsta ir laikas lėtai, bet užtikrintai „dirba“ socializmo naudai.

Deja reikia matyti ir dar vieną tendenciją. Nuolat ilgėjant gyvenimo trukmei bei kuriantis žinių ekonomikai didėja pensininkų ir studentų skaičius, kurie kaip žinia yra išlaikomi valstybės. Tai savo ruožtu reikalauja didesnių mokesčių, kas vėl gali atsiliepti pelnui bei biznio suinteresuotumui ir paskatinti valstybinio sektoriaus plėtojimą.

Tokiu būdu dabartinėse informacinėse visuomenėse vis didesnis žmonių skaičius dėl vienų ar kitų priežasčių traukiasi iš tradicinės privačios gamybos sferos ir užsidirba pragyvenimui naudodamiesi iš esmės socialistiniais principais. Net ir ištisos šalys (pvž. Persų įlankos valstybės) užsitikrina sau „socialistinę“ egzistenciją be kapitalistinės ekonomikos, panaudodamas tik valstybinius naftos išteklius.

Visa tai byloja apie vieną esminį dalyką: ateityje valstybė, norėdama vykdyti stiprią socialinę politiką, turės didinti mokesčius bei tobulinti visą socialinių išlaidų sistemą, plėtoti valstybinį ekonomikos sektorių. Šių procesų išdavoje kapitalo pelningumas ženkliai mažės. Būtent todėl kapitalas taip įžūliai šiandien veržiasi į valdžią, norėdamas užsitikrinti sau finansines bei socialines garantijas visos visuomenės sąskaita. Ir būtent dėl tos priežasties ateities perspektyvoje kaip priemone giliems socialiniams konfliktams spręsti išlieka ne tik evoliucija bet ir revoliucija.

Stambiems privatininkams, norintiems vykdyti klasikinį privatų biznį, dabartinėmis sąlygomis lieka viena išeitis – skverbtis į energetinių resursų rinką bei į kriminalizuoto biznio sferą (kaip žinia, didžiausią pelną šiandien galima gauti prekiaujant naftos produktais, ginklais ir narkotikais). Šiam dalykui reikia sukurti naują pasaulinę tvarką, kuri sudarytų galingiausioms transnacionalinėms korporacijoms išskirtines sąlygas nuožmioje konkurencinėje kovoje už senkančius energetinius bei kitus resursus. Globalinis kapitalistinis pasaulis reikalingas dar ir tam, kad neutralizuoti aukščiau paminėtą pelno normos mažėjimo dėl naujų gamybos technologijų   tendenciją. Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos, o dabar ir buvusiose socialistinėse šalyse gyva darbo jėga 5-7 kartus pigesnė nei Vakarų Europoje bei JAV ir šiose regionuose  nežaboto išnaudojimo dėka transnacionalinių korporacijų savininkai  vietinių „ekonominių-politinių koloborantų“ pagalba dar gali „išlupti“ maksimalų pelną.

Nauja pasaulinė tvarka diegiama imperialistiniais, autoritariniais metodais ir šių procesų hegemonas yra JAV ir NATO karinis blokas. Dabartinis imperializmas tampa imperialistiniu globalizmu, kuris veikia siauro finansinio-ekonominio pasaulio elito naudai. Ekonomika ir agresyvi karinė JAV bei NATO politika šia prasme šiandien tampriai susijusios. JAV monopolinė teisė skelbti bei vykdyti karines akcijas bet kurioje pasaulio vietoje ir tuo pačiu nustatinėti, daryti įtaką arba net tiesiogiai valdyti kainodaros sistemą energetinių išteklių atžvilgiu – štai 2 pagrindiniai dabartinės globalizacijos ramsčiai. Jų panaudojimo užtikrinimui kuriama ir tarptautinės teisės sistema. Nedrąsūs STO mėginimai pasiprešinti tokiai įvykių eigai jokio rimtesnio poveikio neturi del gana paprastos priežasties: šios tarptautines organizacijos biudžeto „liūto dalis“ sudaroma iš JAV finansinių įnašų.

Atsižvelgiant į tai, kokį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje vaidina informacija, imperialistinio globalizmo strategai skiria labai rimtą dėmesį ir ideologiniam „ naujos pasaulinės tvarkos“ pagrindimui. Šioje sferoje irgi galima būtų išskirti 2 pagrindinius ideologinius postulatus, kuriais remiasi visa dabartinė propagandinė globalistika.

1/ Istorija pasibaigė. Galutinis istorijos tikslas pasiektas. Šis JAV politologo F. Fukujamos dar prieš 10 metų suformuotas teiginys (nuo kurio jis pats vėliau atsisakė) išlieka visos dabratinės globalistinės ideologijos fundamentu. Tolimesnė žmonijos istorija tai tik liberaliosios demokratijos modelio tobulinimas bei jo realizavimas visuose pasaulio kraštuose. Ši politinė sistema  „sodinama“ visur kaip   bulvės, panaudojant finansinius, ekonominius, kadrinius bei karinius svertus. Globalinė socialinė nelygybė, daugelio šalių ir žmonių skurdas, lokaliniai konfliktai, terorizmas ir t.t. – tai tik atskirų valstybių ir civilizacijų „nedemokratiškumo“ ir „vakarietiškų vertybių“ nepaisymo pasekmė.

2/ Kiekvienam savo. Žmonės lygūs prieš įstatymą, bet jie nelygus pagal prigimtį. Todėl kiekvienas turi tenkintis tuo gyvenimišku likimu, kuris jam skirtas nuo prigimties.  Nesistenk pakeisti pasaulį. Nukreipk visą savo energiją į savo vidinį dvasinį tobulėjimą, formuok ir koreguok savo individualybę ir tada sugebėsi normaliai egzistuoti amžiams nusistovėjusios socialinės santvarkos sąlygomis. Nesikišk į pasaulinę mėsmalę. Netrukdyk engti ir išnaudoti šio pasaulio silpnųjų. Kentėk ir tylėk, jeigu net tave verčia dirbti po 12-14 valandų per parą ir už tai moka minimalią algą. Bet koks pasipriešinimas „vakarietiškiems standartams“ nesuderinamas su „civilizuotais santykiais“ tarp žmonių ir tautų.

Pasiremiant šiais dviem metodologiniais principais sukurta aibė filosofinių, sociologinių, ekonominių, istorinių teorijų, kurias propaguoja žurnalistai ir politologai. Mūsuose panašaus pobūdžio ideologiniais centrais yra tapę Tarptautinių santykių ir politologijos instituto, Laisvosios rinkos instituto bei „Baltijos tyrimų“ specialistai. Gausiai finansuojamos iš Vakarų šios institucijos teikia savo „mokslinio darbo“ rezultatus įvairioms „ideologinio fronto“ organizacijoms ir jų kvalifikuotiems profesionaliems bei intelektualiems “kareiviams“. Sprendžiant iš kai kurių požymių šios „mokslinės“ institucijos iš savo šeimininkų gavo užduotį veikti ne tik Lietuvoje , bet ir išplėtoti savo veiklą  ir  kai kuriose  kaimyninėse šalyse.

Tik vadovaujantis socialistine ideja, žmogus sugeba kritiškai pažvelgti į visą šį propagandinį balaganą, į dabartinį pasaulį ir į dabartinę visuomenę. Marksistiškai mastantis žmogus sugeba įžvelgti visuomenės ir žmogaus tarpusavio ryšį ir suvokti, kad  asmeninės individo problemos apsprendžiamos ne tik jo paties egzistencinėmis savybėmis, bet, visų pirma, jį supančios socialinės aplinkos ypatumais.

Socialistinės idejos gyvybiškumas slypi alternatyviškume, jos įsišaknijime visuomenės vystymosi tendencijose, jos praeitį, dabartį ir ateitį apibendrinančioje galioje. Socializmas – tai dabarties kritika ir  kartu ateities projektas, kuris remiasi visuomenės raidos dėsniais ir žmonijos patirties privalumais.

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Straipsniai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

2 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: 7. SOCIALIZMAS – SĄMONINGOS ŽMONIŲ VEIKLOS REZULTATAS | Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

  2. Atgalinis pranešimas: Socializmas ir utopija (VIII). Socializmas – sąmoningos žmonių veiklos rezultatas | Socialistų Partija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s