SOCIALINIS TEISINGUMAS IR DEMOKRATIJA

Socialinio teisingumo idėja – centrinė marksistinės  ideologijos idėja. Tai nereiškia, kad būtent marksizmas ją suformulavo. Ši idėja gerai žinoma  nuo Antikos ir dar  istoriškai gilesnių laikų, kada, atseit, egzistavo taip vadinamas „aukso amžius“ , kuriame visi buvo lygūs ir laisvi. Marksizmas tik suteikė teisingumo idėjai mokslinį, socialinį-ekonominį pagrindimą.

Teisingumas istoriniu požiūriu dažnai būdavo suprantamas primityvokai, vienpusiškai, bet jis visada buvo tas idealas, dėl kurio žmonės grūmėsi socialiniuose mūšiuose, rengė sąmokslus ir revoliucijas, bandė realizuoti įvairius visuomeninius projektus. Socialinio teisingumo idėja buvo ir yra vienas pagrindinių istorijos variklių.      Komunizmas,  kaip marksistinė ateities vizija, – tai praktinis socialinio teisingumo idėjos įsikūnijimas ir dialektinis istorinio neigimo neigimas, savotiškas žmonijos sugrįžimas į „aukso amžiaus“ būtį. Komunizmas, kaip rašė K.Marksas, yra istorijos mįslės išsprendimas, „komunizmas – tai realus humanizmas, tai realių prieštaravimų tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir žmogaus, tarp gyvenimo ir jo prasmės, tarp laisvės ir būtinybės išsprendimas”.

Šia prasme įvairūs socializmo variantai –tai tik komunizmo ideologijos realizavimo būdai. Ir realaus tarybinio socializmo žlugimas visiškai nereiškia, kad žlugo socialistinė ir komunistinė ideologija, arba, kad žlugo socialiai teisingos visuomenės paieškos. Socialinio teisingumo idėja yra tiek gyvybinga ir tiek aktuali ir žmogui ir žmonijai, kad jos nepavyks išbraukti iš žmogiškosios sąmonės ir pasąmonės nei privačios nuosavybės propagandai, nei stalinizmo bei totalitarizmo žiaurumams.

Deja, visa žmonijos istorija byloja apie tai, kad socialinio teisingumo siekis vyksta ir apsprendžiamas giliomis socialinio neteisingumo sąlygomis ir tiesiogiai kyla iš neteisingos socialinės aplinkos.  Žmogus visada svajoja apie tai ir siekia to,  ko realiame gyvenime jam trūksta. Taip jau surėdytas mūsų „žmogiškasis skruzdėlynas“ kad jame, iš vienos pusės, vyksta nuožmi kova už egzistenciją, už materialines vertybes, o iš kitos – norisi idealo, norisi prasmingo dvasiškumo, humaniškų ir dorovingų tarpusavio santykių, teisingos socialinės erdvės. Šis prieštaravimas dažniausiai pridengiamas įmantriomis ideologinėmis konstrukcijomis ir galinga propaganda, kurios teigė, kad  egzistuojanti nežmoniška socialinė realybė ir yra vienintelis įmanomas „žmogiškosios svajonės“ įsikūnijimas. Atseit, „amerikoniškoji svajonė“ ir yra „žmogiškoji svajonė“.

Jeigu žmogus negali iš esmės pagerinti gyvenimą, tai bent gali jį iliuzoriškai „pagražinti“, sukurdamas  arba „privatizuodamas“ tam tikrą ideologinę, dvasinę priedangą. Juolab,  kad realiame gyvenime apstu panašaus „gražinimo“ bei „priedangos“ interesantų ir specialistų.

Vienas „gražiausių“ ir ideologiškai beveik tobulu panašios „priedangos“ instrumentu yra buržuazinė demokratija, demokratinės rinkos reformos bei liberalizmo idėja. Ši idėja kai kur įgauna krikščionišką, kai kur konservatyvų arba revoliucinį, o dar kai  kur – nacionalinį arba net socialinį atspalvį. Ji turi daug įvairiausių socialinių ir politinių funkcijų. Bet iš esmės ir ji, ir jos įsikūnijimas realiame gyvenime – liberalioji demokratija, tai būtent „dūmų uždanga“ tam, kad paslėpti kitos idėjos, socialinio teisingumo idėjos, galią ir istorinę misiją.

Kiekviena ideologija pagal savo prigimtį yra pakankamai agresyvi. Jos paskirtis – kovoti už žmonių protus ir širdis su kitomis ideologijomis. Šia prasme šiandien, kaip ir K. Markso laikais, egzistuoja tik 2 ideologijos : socializmo ideologija ir kapitalizmo ideologija. Pirmoji su visomis jos atmainomis orientuota į esminį visuomeninio gyvenimo, į realybes kaip visumos, į jos giluminių egzistencinių pamatų suvokimą, į turinį, o ne į formą. Kapitalizmo  ideologija su visomis jos atmainomis atvirkščiai- orientuota į paviršutiniškų visuomeninių reiškinių egzistencinį įprasminimą, į subjektyvias realybės interpretacijas, į formą, o ne į turinį. Iš čia kyla ir toks neišvengiamas kapitalizmo ideologijos bruožas, susijęs su jos prigimtimi, kaip manipuliacinis propagandinis veikimas. Ši ideologija  orientuota ne į teisybės atskleidimą, o į jos užmaskavimą. Ji kalba apie pliuralizmą, apie tai, kad tiesų yra daug (kiek žmonių – tiek tiesų), bet nekalba apie tai, kad teisybė  yra tik viena.

Pagal Hegelio filosofiją, teisybės ir tiesos santykis toks pat kaip esmės ir reiškinio. Esmė visada turi giluminį, paslėptą pobūdį, o reiškinys – matomą, paviršutinišką. Reiškinys turi daugybę formų, kurios dažnai keičiasi ir net gali prieštarauti viena kitai. Esmė visada išlieka vientisa, stabili ir sunkiai suvokiama, kaip „daiktas savyje“. Kaip rašė K. Marksas: „ Jeigu reiškinys visada sutaptų su esme, joks mokslas būtų nereikalingas“. Žmogus, kuris siekia suvokti tiesą, orientuojasi būtent į reiškinius, o siekiant suvokti esmę, būtina orientuotis į teisybę.

Tiesa, pati teisybė yra dialektiškai prieštaringas dalykas ir susideda iš dviejų polių. Tai ir sudaro pažintinį įvairių ideologinių spekuliacijų bei manipuliacijų pagrindą. Kita vertus, tiesos iškėlimas virš teisybės, suformavo tokius demokratinės ideologijos ir praktikos bruožus, kaip karnavališkumas ir skandališkumas. Lietuvos politiniai skandalai tik patvirtina šį esminį faktą. Labai klysta kai kurie mūsų politologai teigdami, neva, Vakarų demokratijose nieko panašaus būti negali. Skandalai – tai būtent sudėtinė „demokratinės priedangos“ dalis, kuri ir susiformavo Vakarų  politinės demokratinės kultūros rėmuose. Tik ten žmonės jau prie jų priprato, o mums kiekvienas skandalas vis dar kažkas naujo ir neįprasto.

Socialiniu požiūriu teisybė yra tai, kad žmonėms reikalinga ir laisvė, ir lygybė, kaip dviejų priešingų polių esminė vienybė, tai yra kartu. Prancūzijos 18 amžiaus didieji švietėjai (Volteras, Ruso, Didro) bei Didžioji Prancūzijos buržuazinė demokratinė revoliucija kaip tik ir iškėlė šias dvi idėjas, kaip pirmaeiles žmogaus ir visuomenės egzistencijos idėjas. Tačiau realus kapitalizmas laikui bėgant su lygybe atsisveikino, suvesdamas ją į formalią juridinę lygybę ir į pirmą planą iškėlė laisvės idėją. Bet kadangi ir laisvė gana lengvai išsigimsta į anarhiją, tai ir pastarąją teko apriboti ir pažaboti įvairiais teisiniais aktais. Taip pagaliau gimė liberalios demokratijos bei teisinės valstybės mitas. Šio mito visuomeninis įsikūnijimas šiandien yra visų pirma amerikoniškoji demokratija.

Koks yra esminis šios demokratijos turinys?

Tai specifinė politinė visuomenės gyvenimo organizacija, kurioje reali valdžia priklauso stambiam kapitalui. JAV yra valdomos 400 turtingiausių šeimų, kurių visumą galima pavadinti Jungtinių Valstijų „Centro Komitetu (CK)“. Šis CK turi ir savo „Politbiurą“ – tai stambiausių finansinių pramoninių korporacijų kontrolinių akcijų paketų savininkai( pvž. Rokfeleriai, Morganai ir pnš.) bei savo Vykdomąją institucija –JAV Prezidentūrą ir Vyriausybę.

Kas yra demokratiniai rinkimai šioje organizacijoje?

Tai gana brangus politinis spektaklis, masinis šou su atitinkamomis dekoracijomis, aktoriais ir režisieriais. Brangus – todėl, kad tik už didelius pinigus stambus kapitalas gali pasamdyti ir kontroliuoti šio renginio režisierius. Spektaklis – todėl, kad yra aktoriai – kongresmenai, senatoriai, gubernatoriai, prezidentai (įdomi tendencija – pastaruoju laikotarpiu vis dažniau politiko ir aktoriaus profesijos iš esmės susitapatina. Prisiminkime Reiganą ir Švarcnegerį JAV politinėje arenoje, mūsų aktorę – buvusią seimatorę N. Oželytę bei šoumenu V. Šerėno ir A. Valinsko fenomeną 2002 m. Prezidento ir 2008 m. Seimo rinkimuose , Rusijos humoristą  velionį M. Jevdokimovą, tapusį Altajaus krašto gubernatoriumi ir kt.) ir yra taip vadinama masuotė – rinkėjai arba elektoratas, kuris kartu ir stebi šį politinį spektaklį, kai  „scenoje“ pasirodo „pirmuosius vaidmenis“ atliekantys aktoriai ir  pats jame dalyvauja, kai reikalingos masinės „scenos“. Politiniai spektakliai visada gausiai reklamuojami žiniasklaidoje.

Kas yra žodžio laisvė liberalios buržuazinės demokratijos sistemoje?

Žodžio laisvė – tai stambaus kapitalo laisvė kontroliuoti žiniasklaidos priemones. Stambaus kapitalo atstovai yra šių priemonių savininkai ir tuo pačiu jie diktuoja žodžio laisvės ribas ir net pačius „laisvus žodžius“.

Kas yra dabartinė teisinė valstybė?

Teisė – tai socialinių konfliktų sprendimo būdas. Įstatymai nustato savotiškas žaidimo taisykles šiame procese. Kaip žinia,  taisykles visada diktuoja ta jėga, kuri turi realią politinę valdžią, tai yra vėlgi stambus kapitalas. Todėl teisė visada politizuojama, o politika visada „pinigizuojama“. Savo ruožtu pinigus valdo pasaulio galingieji.

Štai taip atrodo gana paprastos bei efektyvios demokratinio teisinio valdymo sistemos teisybinė esmė.

Taigi, nėra jokios įstatymų viršenybės, yra pinigų viršenybė. Kaip sakė vienas JAV generolas :“ milijoną dolerių neįmanoma pasodinti į kalėjimą“ (Rusijos oligarcho M. Chodarkovskio ir kiti panašūs atvejai – tai ne taisyklė,o išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę. Tai vidinių piniguočių klano nesutarimų rezultatas ir tuo pačiu vėlgi „dūmų uždanga“). Naivu manyti, kad šalies valdymas –tai biudžeto paskirstymo parlamentinė procedūra ir „gerų įstatimų“ priėmimas. Per politikus visa tai daro stambus kapitalas.

Dar vienas esminis klausimas. Kokiam tikslui valdančiajai klasei prireikė žodžio laisvės ir tiesioginių rinkimų institucijos?

Ogi tam, kad kontroliuoti ir laiku keisti jai pavaldžius politikus ir valstybės klerkus. Reali valdžia, strateginių politinių ir ekonominių sprendimų monopolis visada išlieka tose pačiose rankose, stambaus kapitalo rankose. Žinoma ir pats stambus kapitalas nevienalytis, ir tarp jo atstovų karts nuo karto užverda nuožmi kova už įvairias įtakos sferas, todėl ir žiniasklaidoje mes matome nuomonių įvairovę bei teismuose įvairias bylas su politiniu atspalviu.

Kuo skiriasi nagrinėjamu aspektu demokratija nuo totalitarizmo?  

Demokratijos sąlygomis valdo stambus kapitalas, totalitarinėje sistemoje – partiniai funkcionieriai. Bet ir demokratinių, ir totalitarinių valstybių Konstitucijose deklaruojamas aukščiausias liaudies suverinitetas. Totalitarizmas- tiesioginė diktatūra, demokratija – užmaskuota diktatūra. Viena sistema dažnai  fiziškai terorizuoja savo liaudį, kita – visą laiką ją mulkina, vykdo savotišką informacinį, psichologinį terorą. (Beje, pastaruoju laikotarpiu demokratinės valstybės vis dažniau tarptautinėje arenoje elgiasi iš esmės totalitariškai. Atsiminkime JAV ir NATO pradėtus karus Afganistane, Jugoslavijoje, Irake, Libijoje). Vienų lozungas – pasaulinė revolioucija, kitų – pasaulinė demokratija. Vieni viešai akcentuoja lygybę, kiti– laisvę.

Deja , nei lygybės, nei laisvės realiame gyvenime taip ir nesimato. Nesimato, nes nėra socialinio teisingumo. Socialinis teisingumas – tai visų pirma teisingas santykis tarp žmogaus laisvės ir žmonių lygybės. Lygybė – tai laisvės pagrindas. Nelygybės sąlygomis dauguma žmonių negali laisvai valdyti savo gyvenimo. Tačiau lygybė be laisvės transformuojasi į lygiavą, kuri nuvertina darbštų ir gabų žmogų.

Kapitalui socialinis teisingumas nerūpi, nes jam nerūpi esmė ir  teisybė. Jam rūpi tik tiesa. Kapitalo tiesa.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Straipsniai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s