SOCIALINIS KLAUSIMAS

(Pranešimas Apvaliame stale „Socialinės ir ekonominės  visuomenės problemos  arba  kaip išgyventi dabartinėje Lietuvoje“, Vilnius, 2011-10-08)

Panašu, kad socialinis klausimas dabartinėje Lietuvoje, kaip ir tarpukario laikais, tampa pagrindiniu visuomeninio gyvenimo klausimu. Nepaisant visų nacionalinių ar geopolitinių kolizijų, būtent klausimas „kaip išgyventi ir kaip gyventi?“ vis giliau  aktualizuojasi kiekvieno žmogaus ir visos valstybės egzistencijoje.

Ir kaip jau įprasta kiekvieną rudenį prieš  naujo šildymo sezono pradžią  šis klausimas dar įgauna “ rudeninio paaštrėjimo“ simptomus.

Politikai vis  tęsia savo nutolusias nuo realaus gyvenimo „demokratines batalijas“, o žmonės nenuilstamai kovoja už gyvenimišką būtį, sprendžia kiekvienas savo individualų socialinį klausimą.

Šio klausimo turinys yra gana platus: nuo būtiniausių prekių, komunalinių paslaugų, visuomeninio transporto kainų iki darbinių santykių, medicinos, švietimo ir kultūros reikalų. Šis klausimas apima visą žmogaus kaip visuomeninio padaro egzistencinį spektrą.

Socialinis klausimas turi 2 pagrindinius aspektus: socialinės garantijos ir socialinis teisingumas.

Jeigu valstybė nesugeba garantuoti visuomenėje socialinio teisingumo, neuž­tikrina socialinių garantijų,- šeimoje, darbo santykiuose, tarpasmeniniame bendravime pastebimas diskomfortas ir destrukty­vumas, ryškėja degradacijos ir nužmogėjimo procesai.

Socialinės garantijos – tai pirmiausia garantuota teisė  į  darbą, į legalias ir pakankamas  pajamas,  į pilnavertį poilsį, į išsilavinimą ir sveikatos priežiūrą, į orią senatvę.

Šiandien ES mastu pagal minimalios algos dydį Lietuva užima 3 nuo galo vietą. Po jos tik Rumunija (priešpaskutinė) ir Bulgarija (paskutinė).

Kaip teigia oficiali mūsų šalies statistika 2010 m.  metais Lietuvoje skurdo penktadalis arba 670 tūkst. gyventojų.  Skurdo rizikos riba 2010 m. buvo 701 litas per mėnesį vienam  asmeniui ir 1472 litai –  šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Prie viso to dar priskaičiuokime komunalinių paslaugų bei visuomeninio transporto tarifus, medicininio aptarnavimo bei aukštojo išsilavinimo kaštus, nuolat kylančias  prekių kainas, įvairiausių mokesčių bei rinkliavos sistemos išplėtojimą ir gerokai apkarpytas po krizės priedanga legalias pajamas bei socialines išmokas, – ir tada mes gausime  visiškai „negarantuotą“ socialinių garantijų vaizdą. Valstybė paliko žmones likimo valiai ir jiems tokioje situacijoje kyla natūralus klausimas: o kam išvis reikalinga tokia valstybė? Ar tik tam kad patenkinti elito savimeilę?

Socialinis teisingumas – tai pirmiausia socialinės lygybės/nelygybės problematika. Lietuvos gyventojų apklausa atlikta 2010 m. gruodį – 2011 m. sausį rodo, kad net 80 proc. mūsų šalies  piliečių mano gyvenantys akivaizdžiai socialiai neteisingoje visuomenėje, kurios viršuje yra nedidelis elitas, nereikšmingas vidurinysis sluoksnis ir didžioji dalis visuomenės – apačioje. Toks visuomenės vertinimas nesiskiria nei didmiesčiuose, nei kaimuose. Nors miestuose daugiau respondentų visuomenę vertina kaip labiau socialiai neteisingą.

Pagal visus nelygybės matavimo kriterijus Lietuva yra viena labiausiai atsilikusių Europos valstybių.

Paradoksalu ir tai, kad ekonominė krizė dar daugiau nuskurdino skurdžiai gyvenančius žmonės ir dar daugiau praturtino turtuolius bei pagausino jų gretas. Jeigu prieš  ekonomikos krizę daugiausia milijonierių Lietuvoje būta 2007 m. (1014), o 2009-aisiais jų teliko 989 ir  per metus milijonierių gretas papildė tik keturi asmenys, tai jau  2010 m.  milijonieriai atsigriebė – turtuolių gretas papildė net 272 Lietuvos piliečiai.

Todėl dėl visų šių aplinkybių dėsningi Estijos bendradarbiavimo asamblėjos atlikto tyrimo apie trijų Baltijos šalių vystymąsi rezultatai, pagal kuriuos tik ketvirtadalis (25 proc.) Lietuvos gyventojų sako esantys patenkinti pokyčiais šalyje, vykusiais nuo nepriklausomybės atgavimo iki 2011 metų.

Visa tai –  ir socialinių garantijų ir socialinio teisingumo deficitas – tiesiogiai veikia žmogaus savijautą ir gyvenimo kokybę. Be geros socialinės savijautos ir geros gyvenimo kokybės nėra ir dvasinės laisvės. Iš čia, tarp kitko, kyla ir mūsų inteligentijos idėjinis konformizmas bei kūrybinis bejėgiškumas.

Socialiniai mokslininkai Richard  Wilkinson ir Kate Pickett 2009 m. išspausdino knygą „The Spirit Level“ (“Dvasios lygmuo“), kurioje nagrinėjamas socioekonominės nelygybės poveikis gyvenimo kokybei. Pagrindinė išvada: kuo didesnė nelygybė šalyje, tuo prastesnė jos piliečių gyvenimo kokybė. Ten, kur didelė nelygybė, vidutinė gyvenimo trukmė yra trumpesnė, vaikų mirtingumas didesnis, raštingumas ir bendras išsilavinimas menkesnis, nusikalstamumas didesnis, gyventojai labiau nutukę, tad mažiau sveiki ir t. t. Lygybę puoselėjančių kraštų piliečiai labiau rūpinasi gamtosauga, visuomeniniais reikalais, savišvieta ir panašiai.

Kaip eksperimentiniu būdu nustatė Pensilvanijos (JAV) universiteto kognityvinės neurofiziologijos centro direktorė Marta Farach ir paskelbė  savo knygoje „Neuroetika“, – žmonių skurdi vaikystė veikia fizinį smegenų vystymąsi ir formuoja ribotą intelektinį asmenybės potencialą, t. y.  skurdas, socialinis klausimas –  tai dar ir bioevoliucinis veiksnys.

Taigi, galima padaryti paprastą išvadą: mūsų valstybė  nusisuko nuo žmonių ir evoliucinėje perspektyvoje gali tapti  valstybe be sveiko ir išsilavinusio žmogaus, tai yra antivalstybe. Pamažu grimztame į viduramžišką barbarystę, kuri gali užsitęsti ištisus dešimtmečius.

Bet su tokia perspektyva normalus žmogus negali susitaikyti, todėl nepaisant visų valdančiųjų pastangų gilėja ir plečiasi visame pasaulyje socialinio protesto tendencija.

Šią tendenciją jaučia ir mūsų pasaulio galingieji. Be viso ko jų tarpe vėl madinga darosi kurti įvairias socialines utopijas.

Amerikos milijardierius Piteris Tjelis prie Kalifornijos krantų stato dirbtinę salą-valstybę, kurioje galėtų gyventi apie 270 žmonių. Ta sala skirta būtent milijardieriams, kurioje nebus jokios socialinės rūpybos ir ginklų draudimo, tam kad apsiginti nuo aplinkinių gyventojų.

Vilniaus meras, milijonierius Artūras Zuokas, irgi sumanė  savo socialinę utopiją. Atseit Lietuva pasinaudojusi gresiančiu Graikijos bankrotu galėtų nusipirkti už maždaug  24 mln. litų vieną Graikijos salą ir sukurti tenai  „alternatyvią“, „atsarginę“ Lietuvą,  kurią  siūlo pavadinti „Dausuva“. Sala nedidelė . Apie 7 kv. km ir joje galėtų gyventi 4-5 tūkstančiai žmonių. Ir kas gi būtų tie laimingieji, persikėlę iš  šaltos ir socialiai komplikuotos  Lietuvos į šiltus Viduržemio kraštus? Ogi verslininkai – milijonieriai, kurių lėšomis ir būtų sukurta ši mistinė Dausuva.

Taigi, kaip sumenko mūsų socialiniai utopistai, palyginus su Moro ir Kampanelos laikais ir utopijomis.  Jeigu pastarieji kūrė  savo didingas socialines utopijas iš humanistinių paskatų, siekdami socialinio teisingumo, socialinės lygybės ir laimingo gyvenimo visai žmonijai, tai šiandieniniai „utopistai-milijonieriai“  „Tjeliai ir Zuokai“  kuria utopijas tam, kad apsaugoti taip vadinamą „auksinį gyventojų milijardą“ nuo alkanos ir įsiutusios likusios žmonijos dalies.

Bet kažin ar šioje situacijoje išvis įmanoma kaip nors pabėgti ir apsisaugoti. Pasaulis atsidūrė prie rimtų socialinių sukrėtimų slenksčio.

Ir jokios utopijos čia nepagelbės.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Straipsniai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s