TIESA IR MELAS POLITIKOJE

Lietuvos visuomeninių dabarties įvykių standartinėje virtinėje (skandalai, kyšiai, įtarimai, skundai, komisijos, areštai ir t.t.) bent trys ryškiai iškrenta iš bendro tendencinio konteksto. Tai Vilniaus I-ojo apylinkės teismo priimtas išteisinantis nuosprendis Socialistinio Liaudies Fronto pirmininko A. Paleckio sausio 13 byloje; grupės Seimo ir Europos Parlamento Lietuvos socialdemokratų partijos narių pasirašyta Vanzė konferencijos deklaracija, kurioje atmetamos pastangos sulyginti nacizmo  ir komunizmo nusikaltimus bei nauji teisminiai „mūšiai“ „Kauno pedofilijos“ byloje susiję su D. Kedžio dukters likimu.

Nepaisant politinių ir kitų šių įvykių skirtumų bei juos supančio konteksto įvairovės, vis dėlto, jų fundamentalų pagrindą sudaro viena bendra metodologinė problema – tiesos ir melo  santykis politiniame visuomenės ir žmonių gyvenime.

Štai šioje vietoje mus pasiekia dar iš antikos laikų ateinanti priešprieša tarp skirtingų šios problemos suvokimo ir interpretavimo linijų. Platonas teigė, kad politika neišsiskiria iš kitų žmogaus veiklos formų ir turi orientuotis į žinomą idėjinę triadą – tiesos, grožio ir gėrio vienybės idealus. Ir neveltui tiesa šioje trijulėje pastatyta į pirmą vietą. Geriausias politikas tai filosofas, kuris sugeba visus tris idealus suvokti kaip visumą  ir juos suvienyti.

Tuo tarpu Aristotelis pripažindamas, kad politika tai visiškai atskira ir savarankiška veikla, tuo pačiu pradėjo iš esmės „makiavelišką“  politikos, kaip nieko bendro neturinčios su tiesa ir morale reiškinio, interpretaciją. Politikas – tai ciniškas ir išradingas „žaidėjas“, kuriam tikslas pateisina priemones. Kaip vėliau teigė Makiavelis, jeigu politika yra nukreipta  valstybės gerovei, tai politikas gali meluoti savo pavaldiniams ir juos apgaudinėti. Šiame kontekste tiesa yra itin reliatyvus reiškinys.

Pati „tiesos“ sąvoka gana įvairiai traktuojama filosofinėje literatūroje. Diapazonas čia platus: nuo klasikinio apibrėžimo „tiesa – tai žmogaus žinių atitikimas realiajai tikrovei“  iki pragmatiško  pozityvistinio  teiginio „tiesa – tai susitarimo reikalas“.

Mūsuose nuo pat nepriklausomybes atkūrimo yra įsigalėjęs pastarasis pozityvistinis požiūris. Atsiminkime, kad Sąjūdis prasidėjo kaip judėjimas socialistinei pertvarkai palaikyti. Jis taip ir vadinosi „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis“. Iškalbinga yra ir tai, kad tuometinis LKP pirmininkas A. Brazauskas viena kalbėjo Maskvoje, o kita Vilniuje. Tai yra mažų mažiausiai veidmainiavo, o liaudiškai šnekant – melavo. Toks nukrypimas nuo elementarių moralinių normų buvo pateisinamas kilniais politiniais tikslais. Kaip viena kartą išsireiškė pats A. Brazauskas: „politikas nemeluoja, jis dozuoja tiesą“.

Ir jeigu iš pradžių šioje situacijoje dar buvo galima įžvelgti pragmatišką  susitarimą dėl tiesos tarp elito ir liaudies daugumos, nes nei vieni nei kiti pakankamai nežinojo realios tikrovės ir „vardan tos Lietuvos“  buvo linkę perdaug nesigilinti į visokias istorines ir ekonomines peripetijas bei toleruoti, švelniai kalbant, nutolusius nuo objektyvios tiesos argumentaciją ir pažadus,  tai vėliau šis „demokratinis tiesos susitarimas“ tapo grynai „aristokratiniu melo susitarimu“ tarp atskirų valdančiojo elito grupuočių.

Ir kuo gilesnė darėsi praraja tarp liaudies daugumos ir politinio elito tuo daugiau melo buvo pilama į politizuotą visuomenės gyvenimą.

Šia prasme svarbiausia mūsų valstybės problema yra ne energetika, ne demokratija ir ne emigracija, o totalinis melas visose valstybinio gyvenimo grandyse. Meluojama dėl šilumos kainų priežasčių, dėl švietimo ir sveikatingumo sistemų reformos pasekmių, dėl verslo ir politikos ryšių, dėl aukštų pareigūnų viešų ir privačių interesų derinimo, dėl santykių su kaimyninėmis valstybėmis ir su JAV, dėl situacijos ES ir t.t. Vienu žodžiu, nėra „tiesos politikos“, yra „melo politika“.

Iš esmės, mes turime ne tik „šešėlinę ekonomiką“, bet ir „šešėlinę politiką“ bei „šešėlinę moralę“. Tiesa slypi kažkur anapus, o matomoje politinėje scenoje viešpatauja primityvus arba subtilus melas. Būtent „anapus“ daromi realūs dalykai ir užkulisių žinojimas tolygus realybės žinojimui, tai yra tiesai.

”Tiesa“ – tai visų pirma realių faktų pripažinimas, melas – jų neigimas. Mūsuose šiandien tiesa ir melas pasikeitė vietomis. Tiesa tampa melaginga, o melas – teisingas.

Tiesa, kad fašizmas ir komunizmas yra priešingi dalykai, nes apie komunizmą kaip savo pagrindinį priešą A. Hitleris rašė savo knygoje „Main Kampf“.  Be to  komunizmas sutriuškino fašizmą žiauriame kare. Ir tai yra faktai. Tiesa, kad 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus bokšto kažkas šaudė iš viršaus, nes tai matė liudininkai ir apie tai bylojo teisminės ekspertizės duomenys. Ir tai irgi faktas. Tiesa, kad Kauno pedofilijos byloje saugų ir jaukų mažos mergaitės (D. Kedžio dukters) gyvenimą  faktiškai gali užtikrinti  tik artimi ir įprasti jai žmonės, o ne „suvalstybinta“ ir „susauguminta“ biologinė motina. Tai faktas.

Deja visos šios tiesos viešpataujančioje informacinėje erdvėje pateikiamos kaip melas. Žmogus silpnas padaras, jis gana lengvai pasiduoda galingesnei įtakai ir dažnai jo melas būna nesąmoningas. Tiesiog totalinio melo apraizgytoje sistemoje žmogus įtikinamas, kad melas ir yra tiesa. Jis lengvai meluoja ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Meluoja nes išpažįsta „sisteminę tiesą“.

Pati tiesos sąvoka apima ne tik racionalaus ir tikrovę atitinkančio mąstymo sferą, bet ir moralini aspektą. Tiesos ieškojimas ir skleidimas išreiškia, pirma, asmens moralinę gyvenimišką poziciją, antra morališkai veikia kitus žmones. Tas, kuris meluoja, morališkai kenkia kitam žmogui, nes susiaurina kito žmogaus realybės suvokimą ir tuo pačiu apriboja jo laisvę. Slėpti nuo kitų žmonių tiesą, juo labiau sąmoningai meluoti, reiškia visiškai jų negerbti, morališkai degraduoti pačiam ir stumti į morališkos degradacijos liūną visus kitus.

Mes jau beveik pasiekėme panašios degradacijos viršūnę. Tiesa darosi amorali, o melas – moralus. Meluoti – reiškia sakyti tiesą, o sakyti tiesą, reiškia meluoti. Tiesuoliai ir teisuoliai visuomenės nemėgstami. Iš jų daromi tautos priešai.

Melas tapo sukurtos Lietuvoje sistemos moraliniu-ideologiniu voratinkliu, kuris suraizgė visą dabartine mūsų visuomenės ir žmogaus egzistenciją. Susikūrė savotiškas užburtas ratas. Neatsisakius melo neįmanoma iš esmės pakeisti visuomenės, bet melo atsisakymas gali sugriauti visą dabartinę sistemą. O tai suduotų mirtiną egzistencinį smūgį šios sistemos kūrėjams bei puoselėtojams, kurie dar ir šiandien tvirtai laiko savo rankose sisteminį valstybes vairą.

Kodėl melas mus užvaldė?

Melas turi 3 pagrindinius aspektus: metodologinį, politinį ir dorovinį.

Metodologine prasme viskas remiasi į žmogaus intelekto ribotumą ir jo pažinimo galios apribojimus. Dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių žmogaus protas gali apdoroti tik standartizuotą informacijos kiekį. „Už borto“ likusi informacija interpretuojama arba kaip nereikalinga. arba kaip melaginga priklausomai nuo konkretaus individo ir jį supančių aplinkybių, tame tarpe ir politinių, specifikos.

Kuo nepalankesnė egzistuojanti politinė dirva alternatyvios informacijos skleidimui, tuo daugiau šansų įsiviešpatauti „melagingai tiesai“ visuomeninėje ir individualioje sąmonėje. Kai demokratija ir „spaudos laisvė“ suvokiami ir įtvirtinami kaip „vienpusio judėjimo gatvė“ tai tuo pačiu gyvenime įsitvirtina ir  dozuota tiesa, kuri strateginiu požiūriu dažnai būna daug pražūtingesnė nei atviras melas. Situaciją dar apsunkina ir tai, kad net doroviniai postulatai pateisina taip vadinama „šventąjį melą“ vardan kilnių tikslų.

Viena esminių politinių įsigalėjusios melo sistemos priežasčių yra ta, kad 50 Lietuvos istorijos metų buvo paskelbti „juodos okupacijos ir melo karalystės“ laikotarpiu, kurį reikia išvis išbraukti iš žmogaus ir valstybės gyvenimo. Kadangi nemeluojant nei sau nei kitiems tokio „istorinio žygdarbio“ atlikti neįmanoma, tai suprantami ir rezultatai. Dauguma žmonių apie šį laikotarpį iš savo patirties ir  dialektinės nuovokos  žino vieną tiesą, o jiems į galvą bandoma „įkalti“ kitą.

Tokios situacijos pasėkoje atsiranda vidinis prieštaravimas, kurį galima įveikti arba atsisakius melo, arba jį sustiprinant ir laukiant kol subręs naujos žmonių kartos nebesugebančios atskirti melo nuo tiesos.

Tačiau, tai reikštų galutinę melo pergalę ir visišką visuomenės demoralizavimą. O tiksliau, naujos moralės ir naujo žmogaus formavimąsi. Ir štai tokiu „atvirkštiniu“ būdu gali būti realizuotas „komunizmo/kapitalizmo statytojo“ moralinis kodeksas.

Kraštutinės priešingybės visuomet sueina. Ir jeigu jos priešpastatomos absoliučiai neigiamai, tai jos ir sueina neigiama prasme. Kai melas tampa tiesa ir atvirkščiai nereikia stebėtis, kad ir pats žmogus tik iš išvaizdos lieka žmogumi. Iš tiesų jis tampa veidmainiu ir melagiu. Šia prasme viskas sugrįžta. Ir J. Avyžiaus „Chameleono spalvos“ ir Orvelo pranašiška utopija apie „tiesos ministeriją“ tampa „naujomis senomis“ mūsų gyvenimo realijomis.

Įprasta teigti, kad melu remiasi tik totalitarinės valstybės. Bet tokia pozicija yra labai  nedialektiška. Diktatūra ir demokratija nėra atskirtos viena nuo kitos  kažkokia „kiniška siena“. Abu šie reiškiniai yra pesrsipynę tarpusavyje ir sąveikauja bei įtakoja vienas kitą.

Kaip ten bebūtų, ir demokratija ir totalitarizmas tėra tik politinio režimo formos. O politinio melo šaknys slypi kur kas giliau santvarkiniuose dalykuose. Kaip rašė F. Engelsas: „Kuo toliau vystosi kapitalistinė civilizacija, tuo daugiau ji priversta slėpti savo darbelius po veidmainystės ir melo uždanga“.

Kai melas tampa pagrindine priemone siekiant „civilizuotų demokratinių“ tikslų, tai pati demokratija ir civilizacija tampa totaliniu melu iš kurio išsivaduoti galima  tik sakant tiesą ir tik tiesą.

Bet ne visa tiesą.

Kadangi jos niekas nežino.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Straipsniai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s