MARKSIZMO PARADOKSAI

Marksizmo poveikis žmonijos raidai buvo galingas ir ne vienareikšmis, kupinas įvairiausių metamorfozių ir paradoksų, palyginamas gal tik su krikščionybės poveikiu. O K.Markso asmenybė ir kūryba stovi vienoje eilėje su tokiais filosofijos ir mokslo galiūnais, kaip Platonas, Hėgelis, Kopernikas, Darvinas, Einšteinas ir Froidas.

Panašiai kaip ir krikščionybė, žinojusi daugelį savo krypčių, mokyklų ir sektų, marksizmas taip pat turėjo ir turi įvairių interpretacijų ir versijų. Buvo klasikinis Markso ir Engelso marksizmas, Lenino ir Kautskio jo interpretacijos, tarybinė ir vakarietiška marksizmo versija. Buvo ir yra D.Lukačio, A.Gramšio, E.Viatro, L.Altiuserio marksistinė metodologija paremtos koncepcijos. Pagaliau egzistuoja neomarksizmas ir pomarksizmas.

Tokia marksistinių srovių gausybė bylo­ja apie šios teorijos rimtą krizinę būklę, kita vertus, apie marksizmo gyvybingumą, jo to­lesnį vystymąsi. Vienos marksizmo versijos tobulina klasikinį variantą, kitos pavirsta į savarankiškas, originalias teorines konstruk­cijas, o trečios tiesiog veda į aklavietę.

Apie marksizmo krizę Vakarų ir kai kurie tarybiniai marksistai pradėjo kalbėti dar aštuntame dešimtmetyje. Tiesa, pati krizės sąvoka buvo interpretuojama įvairiai. Marksizmo krizė buvo įvardijama tiesiai ir šviesiai, buvo vartojamas ir atsargesnis terminas “krizė marksizme“ ir net išvis “neteisingai suvokto marksizmo krizė“. O vienas iš žymiausių Vakarų marksistų L.AItiuseris dar 1977 m. pareiškė, kad krizinė situacija bet kurioje teorijoje yra jos būsimo pakilimo į kokybiškai naują pakopą rodiklis.

Paradoksalu, kad nemarksistinės ir net antimarksistinės pakraipos filosofai, sociologai, politologai, ekonomistai savo veikaluose ir tyrimuose plačiai naudoja K.Markso kūrybos rezultatus ir marksistinę metodologiją. Daugelis jų šio fakto nepripažįsta arba nutyli, bet kai kurie sugeba objektyviai ir drąsiai vertinti marksizmo įtaką savo mokslinei veiklai. Sociologas R.Milsas laiko K.Markso kūrybą svarbiausiu rimtai dirbančio sociologo instrumentu. “Jeigu mano darbuose jaučiama Markso idėjų įtaka, – pažymi R.Milsas, – tai byloja apie mano gerą išsilavinimą“. Žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas pasisako dar kategoriškiau: “Atvirai kalbant, aš laikau Marksą per daug galinga figūra, kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams“.

Taigi mokslinė marksizmo galia – tai visuotinai pripažintas dalykas, ir bergždžiai mūsų dienų idėjiniai pigmėjai bando patampyti Marksą už barzdos. Jiems, deja, tik tai ir belieka, nes iki šios barzdotos galvos mąstymo lygio ir kultūros šiems žmogeliams niekada nelemta pakilti.

Pats K.Marksas kapitalistinę ir ikikapitalistinę santvarką kritikavo kaip civilizuotas žmogus. Panašiai ir į marksizmą reikėtų žiūrėti civilizuotai, nedarant iš jo nei šventojo rašto, nei pragaro išdavos.

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje pradėjo praktinį marksistinį teorijos įsikūnijimo etapą. Ir čia vėl pasireiškė tam tikra metamorfozė, kurią ispanų filosofas Ortega – i – Gasetas apibūdino taip: “Jeigu marksizmas nugalėtų Rusijoje, kurioje nėra jokios industrijos, tai būtų didžiausias paradoksas, kuris tik gali atsitikti su marksizmu“.

Bet ir savo ankstyvuose “paradok­saliose“ formose tarybinis socializmas iš esmės pakeitė pasaulio raidą. Kapitalizmo šalys buvo priverstos griebtis tipiškai socialistinių ūkininkavimo metodų: planavimo, nacionalizavimo, valstybinių užsakymų, agrarinio sektoriaus dotavimo, kultūros ir mokslo finansavimo, biudžetinių lėšų skyrimo socialinėms reikmėms.

Ne be socializmo įtakos ir pavyzdžio žlugo kolonijinė sistema, darbo žmonės praplatino savo teises ir laisves, pagerino savo materialinę padėtį. Antrajame pasauliniame kare tarybinis socializmas lemiamą indėlį įnešė sutriuškinant fašizmą.

Pagaliau šiandien ekonominės integracijos procesai pasiekė tokį mąstą, kad be rinkos stichijos apribojimo, be tarptautinių organizacijų reguliavimo neįmanoma įveikti dabarties globalinių problemų, garantuoti tolesnį žmonijos vystymąsi.

Situacijos paradoksalumas, kaip pažymi prancūzų politologas Ž.Vinsentas, yra tas, kad buvusios socialistinės šalys bando pereiti į rinkos ekonomiką kaip tik tokiu laikotarpiu, kada kapitalistinė rinka pasauliniu mastu vis daugiau reiškiasi kaip destruktyvi jėga.

Visa tai išdava tos objektyvios tendencijos, kurią K.Marksas pirmas įvardijo kaip vis didesnį darbo, gamybos suvisuomenėjimą.

Deja, kartu reikia pripažinti, kad marksizmo vardu buvo įvykdyta nemaža nusikaltimų žmogiškumui ir humaniškumui. Prievarta ir šiurkšti ginkluota jėga buvo padarytos totalitarinės politikos įrankiu. Ištremtos iš savo gyvenimo vietovių ištisos tautos, žudomi nekalti žmonės.

Čia ne pro šalį atkreipti dėmesį į dar vieną marksizmo paradoksą. Niekas kitas, o kaip tik K.Marksas yra pasakęs: “Ateis rusiškieji 1793 metai, teroro viešpatavimas šioje pusiauazijietiškoje šalyje įgis neregėtą istorijoje mastą“.

Bet vėlgi objektyvumo dėlei reikėtų pažymėti, kad totalitariniai režimai bei teroras buvo būdingi beveik visoms tarpukario Europos valstybėms. Nors teroras po marksizmo vėliava – tai iš tiesų anomalija, o gal istorinis dėsningumas, nes nemaža taurių idėjų žmonijos raidoje buvo įgyvendinamos antihumaniškomis priemo­nėmis.

Realaus gyvenimo vingiai visada pasirodo sudėtingesni nei pačios įmantriausios teorinės konstrukcijos, ypač jei pati teorija suprantama dogmatiškai.

Marksizmo krizės šaknys slypi tame, kad marksistiniai teoretikai, žodžiais liaupsinę marksistinę metodologiją, pražiopsojo pagrindinį 20 amžiaus radikalų perversmą materialinės gamybos sferoje – moksline-techninę revoliuciją ir žmogaus pavertimą pagrindine gamybine jėga.

K.Markso teorines išvadas galima suskirstyti į tris pagrindines rūšis: 1) Tos, kurios buvo klaidingos tik joms atsiradus; 2) Tos, kurios teisingai apibendrino anų dienų realijas, bet klaidingai prognozavo jų vystymosi tendencijas; 3) Tos, kurių vertė išlieka dabar ir išliks ateityje.

Tokios klasikinio marksizmo sąvokos, kaip “proletariatas“, “proletariato diktatūra“, “proletarinis internacionalizmas“ šiandien  paseno. Kita vertus radikali marksistinė kritika tokių šūkių, kaip “rinkos ekonomika“ ir “ teisinė valstybė“, kurie šiandien itin populiarūs, galimas daiktas, laikui bėgant dar parodys savo giluminę esmę. Net toks žinomas antikomunistas kaip D.Belas prognozuoja, kad poindustrinė ekonomika gali būti suskirstyta į sektorius: į materialinių vertybių gamybą, kur viešpatauja rinkos santykiai, ir j paties žmogaus “gamybą“ (išsilavinimas, kultūra, sveikata, ekologija ir t.t.), kur nėra vietos rinkos santykiams.

Reikalas dar ir toks, kad šios, be abejo, gražios idėjos (rinka ir teisė) nukrenta ne iš dangaus j mūsų nuodėmingą gyvenimą, o visada būna pagrįstos tam tikrais interesais, visų pirma socialiniais, ekonominiais. “Intereso“ sąvoka – vienas iš marksizmo kertinių akmenų.

Taigi “kam?“ tarnauja rinka ir “kas?“ rašo teisines normas – štai tokie klausimai visada turi būti keliami, remiantis marksistine metodologija. Nemokėjimas ar nesugebėjimas ja naudotis sukelia situaciją, kada marksistinė metodologija pradeda prieštarauti marksistinei teorijai. Bet šis prieštaravimas nėra fatališkas ir ne­įveikiamas.

Marksistinės metodologijos šerdis, kaip žinoma, yra materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas. Autorite­tingas Tarybinės filosofijos ir mokslo tyrinė­tojas Lorenas Grechemas savo fundamenta­liame veikale “Gamtos mokslai, filosofija ir mokslas apie žmogaus poelgius Tarybų Sąjungoje“ konstatavo, kad “Dabartinis tarybinis dialektinis materializmas – tai įspūdingas intelektualinis pasiekimas, pagal universalumą ir aiškumą dialektinis materialistinis gamtos procesų suvokimas neturėjo sau lygiųjų tarp kitų pažinimo sistemų“.

Deja, nieko panašaus negalima buvo pasakyti apie visuomeninių procesų aiškinimą. Teorinis dogmatizmas ir metodologinė stagnacija čia įgijo viešpataujančios ideologijos statusą.

Tarp kitko, šiandien marksizmą atkakliausiai laidoja ne buvę idėjiniai priešai“ ir “socializmo kritikai“, o kaip tik dar visai neseniai jo ištikimi tarnai ir apologetai marksistinės filosofijos, socialistinės politekonomijos, mokslinio komunizmo bei TSKP istorijos žyniai ir specialistai. Dar vienas marksizmo paradoksas!

Na bet grįžkime prie metodologinių ir teorinių marksizmo problemų. Pagrindiniai marksizmo socialinių procesų pažinimo metodologiniai principai yra tokie: materialinės gamybos prioritetas visų kitų visuomeninio gyvenimo sričių atžvilgiu, klasinis, arba plačiau kalbant, grupinis požiūris į visuomenės reiškinius; socialinė žmogaus prigimtis.

Palyginti su K. Markso laikais, šiandien materialinė gamyba iš esmės pasikeitė. Marksizmo klasikai savo socialinę visuomenės analizę parėmė, apibendrindami tas tendencijas, kurias pagimdė materialinė-techninė bazė, susikūrusi kilus pramoninei revoliucijai. Šiai bazei, kurią galima apibūdinti kaip mechanizuotą-industrinę, buvo būdinga stambios mašinų pramonės atsiradimas. Mašinų pramonė pagal savo prigimtį reiškia masinę deindividualizuotą nuasmenintą gamybą. Šis gamybos tipas padarė esminį poveikį visam žmogaus egzistavimui. Jau minėtas Ortega – i – Gasetas rašė: “Visa valdžia visuomenėje atiteko masėms“. O kadangi masė niekada nebūna vienalytė, tai klasinis grupinis požiūris j visuomeninius reiškinius buvo moksliškai pagrįstas ir atspindintis esamas gyvenimo tendencijas. Klasinė, grupinė žmogaus priklausomybė buvo svarbiausia jo gyvenimo raidai, pasaulėžiūrai ir likimui.

Masinės mechanizuotos materialinės gamybos socialine šerdimi tapo klasikinis fabrikų ir gamyklų proletariatas. Jo istorinė misija ir grindžiama tais prieštaravimais, kurie atsirado, esant kapitalistiniam industrinės pramonės panaudojimo būdui. Proletariatas turėjo pakeisti išnaudotojų visuomenę, bet pagal visus dialektikos dėsnius visų pirma pasikeitė pats.

Mūsų amžiaus mokslinė-techninė revoliucija fundamentaliai pakeitė materialinę gamybą. Dabartinės poindustrinės visuomenės materialinę-techninę bazę galima įvardyti kaip informacinę-intelektualinę. Jai būdinga keletas bruožų:

1)      Darbas įgyja vis didesnį intelektualinį pobūdį. Įveikiamas priešingumas tarp materialinės ir dvasinės gamybos. Mokslas ir kultūra tampa tikrąja šio žodžio prasme gamybine jėga;

2)   Gamybinis procesas individuali­zuojamas, jis jau dabar priklauso ne tiek nuo technikos ir technologijos tobulinimo, kiek nuo konkretaus darbo žmogaus kva­lifikacijos ir bendro išsilavinimo;

3)  Keičiasi darbo motyvacija, žmonių vertybinės orientacijos. Tarp darbinės, gamybinės veiklos motyvų darbo užmokesčio dydis atsirado penktoje – septintoje vietoje po darbo kūrybiškumo, saviraiškos, profesinės karjeros galimybių, psichologinio darbo kolektyvo mikroklimato, dalyvavimo gamybos valdyme ir pan. Viešpatavimas gamtos atžvilgiu keičiamas žmogaus ir gamtos harmonijos paieškomis.

Taigi poindustrinės technologijos aktualizuoja K.Markso prognozes apie darbą kaip vidinį žmogaus poreikį, apie visapusiško asmenybės vystymosi būtinybę, apie dvasinių ir intelektualinių interesų prioritetą ateities visuomenėje.

Vėlgi paradoksas. Remiantis marksistine metodologija, būtina pripažinti idealistinės pasaulėžiūros privalumus. Idėjos iš tikrųjų tampa materialinė jėga. Deja, pačios idėjos gali turėti pozityvų ir neigiamą pobūdį. Visa tai ne tik neprieštarauja materialistiniam istorijos supratimui, o tiesiogiai išplaukia iš jo. Apie tai, kad ateityje idėjos vaidins lemiamą vaidmenį žmonijos raidai, rašė ir F. Engelsas. Bet pakeitęs savo technologinį ir kultūrinį turinį darbas nepraranda samdomojo pobūdžio. K.Marksas kapitalistinėje santvarkoje įžvelgė du esminius neigiamus bruožus: 1) ši santvarka paremta darbo žmonių išnaudojimu, ir tai sudaro pagrindinę kliūtį visapusiškam asmenybės vystymuisi (ir darbininko, ir kapitalisto asmenybės); 2) gamyba vyksta prekine-pinigine forma, ir tai pasireiškia dvasiniame gyvenime, žmonių santykiuose, pagimdo jų susvetimėjimą.

Šie bruožai nors ir evoliucionavo, bet išlieka ir šiandien, pasireikšdami žmogaus dvasinių galių išnaudojimu ir prekiniu-piniginiu totalitarizmu ir fetišizmu. Dvasinis žmogaus gyvenimas suprimityvinamas, jis įgyja pačiai asmenybei iliuzinį ir pragaištingą pobūdį. Psichologinis reklamos spaudimas paverčia elementarų prekių vartojimą “šventa“ žmogaus pareiga, deformuoja jo vidinę struktūrą. Pats žmogus tampa preke. Parduodami ir perkami žmogaus organai, jo intelektas ir emocijos. Tėvai perka vaikus. Vyrai perka ir parduoda moteris, moterys – vyrus. Politikai perka rinkėjus, o šie noriai parsiduoda. Perkami ir parduodami įstatymai, kultūros vertybės. Žmogus vertinamas kitų žmonių pagal pinigų kiekį. Jis nėra savo individualaus vystymosi šeimininkas, o priklauso nuo savo ekonominių funkcijų vartotojiško įvaizdžio.

Taigi technologinės poindustrinės galimybės šiandien vėlgi susiduria su kapitalistinių santykių ribotumu ir reakcingumu. Tačiau krizė dabar reiškiasi ne tik visuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje.

Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema. Jeigu dar paminėsime kapitalistinės civilizacijos pagim­dytas globalines problemas, tai galima suvok­ti visą dabartinio pasirinkimo dramatiškumą.

Štai dabar ir išryškėjo dar viena marksizmo metamorfozė. Visą laiką jis buvo kaltinamas žmogaus problematikos ignoravimu, bet pasirodo jo socialinė galia ir buvo pati žmogiškiausia, nes svarbiausias marksizmo pasaulėžiūrinis turinys, pradedant nuo ankstyvųjų K. Markso veikalų – tai realus humanizmas.

Socialistinė idėja nėra vien socialistų, socialdemokratų ar komunistų nuosavybė. Savo esminiu turiniu – tai bendražmogiška idėja. Ir jeigu dabartinės kairiosios politinės jėgos nesugebės išsaugoti ir realizuoti socialistinės alternatyvos, ką gi, šią istorinę misiją anksčiau ar vėliau įvykdys kitos partijos ir kiti žmonės.

Nauja informacinė-technologinė bazė taip pat keičia nuosavybės turinį ir formas bei visuomenės socialinės diferenciacijos tipą. Gamybos suvisuomenėjimas šiandien reiškiasi kaip jos decentralizacija, susmulkinimas, individualizavimas. Pirmiausia vi­suomenėja gamybos priemonių nuosavybės turinys, ryškėja visų gamybinių grandžių tarpusavio ryšys. Nuosavybės objektu tampa informacija, intelektas, žinios.

K.Marksas netapatina nuosavybės suvisuomeninimo ir suvalstybinimo. “Nuosavybės suvalstybinimas – tai tik privačios nuosavybės principo loginė pabaiga“, – rašė jis. Visuomeninė nuosavybė – tai dialektinis privačios nuosavybės paneigimas, ji turi būti bendra pagal savo objektą ir individuali pagal savo subjektą, tik tokiu atveju visuo­meninė nuosavybė gali būti ekonomiškai efektyvi ir socialiai pateisinama. Panašus visuomeninis nuosavybės individualizavimas gali įvykti darbo asociacijose per arendos, kooperatyvų, akcijų ir kitas formas.

Šiandien Vakarų ekonomistai ir sociologai taip pat pripažįsta, kad mokslo žinios, informacija, kultūros vertybės iš esmės yra visuomeninė nuosavybė. Bet kartu tai ir individuali nuosavybė, nuosavybe to žmogaus, kuris šias vertybes kuria ir naudoja.

Žinoma, marksizmo klasikų požiūris į rinkos ekonomikos įveikimo būdus buvo iš dalies utopiškas. Bet be utopijų nebūna mokslo. Rinkos mechanizmas kol kas gan efektyvus, ir būtų kvaila jo atsisakyti dėl kažkokių ideologinių ar politinių motyvų.

Bet tai nereiškia, kad iš esmės neįmanomas koks nors kitas efektyvesnis ir humaniškesnis ekonominis modelis. Pamąstykime kad ir apie rinkos mechanizmo pritaikymo absurdiškumą robotizuotoje ir kompiuterizuotoje gamyboje arba atstatant gamtinius resursus.

K. Markso teiginys apie proletariato ir buržuazijos klasinę poliarizaciją kaip kapitalistinės visuomenės tendenciją pasiteisino irgi tik iš dalies. Dar mūsų amžiaus pradžioje E.Bcrnšteinas ir M.Vėberis parodė, kad pagrindinė socialinės struktūros vystymosi kryptis – tai jos susmulkinimas, socialinių ribų “permatomumas“.

Dabartinėje visuomenėje gal tik šachtininkai, geležinkelininkai ir energetikai dar išsaugo tradicinius klasės požymius. O apskritai pereinama nuo uždarų, ryškiai viena nuo kitos atskirtų struktūrų prie mažų, elastinių, atvirų socialinių grupių, tarp kurių gana lengvai vyksta idėjų ir žmonių cirkuliacija.

Bet ši tendencija nepaneigia visiškai dichotominio visuomenės poliarizacijos tipo, apie kurį kalbėjo marksizmo klasikai. Ypač tai išryškėja persilaužimo laikotarpiais, kurie priešpastato vieną kitam du svarbiausius socialinius sluoksnius pagal principą “mes“ ir “jie“. Markso laikais tai buvo proletariatas ir kapitalistai. O jau mūsų amžiaus pirmoje pusėje žinomas marksistas A.Gramšis kalbėjo apie valdininkų ir valdomųjų klasinę priešpriešą.

Žodžiu, socialinės struktūros stratifikacija ir jos poliarizacija – tai viena kitą papildančios visuomenės vystymosi tendencijos. Atskiras žmogus tampa sąlygiškai nepriklausomas nuo įvairių socialinių grupių, didėja jo individualios laisvės laipsnis, ir kita vertus – gyvenimo būdas įgyja tipiškus bruožus, žmogus daugiau orientuojasi į grupinio elgesio standartus.

Atskiro žmogaus gyvenime didėja ne tik socialinių, bet ir etninių, demografinių, teritorinių, religinių ir kitų grupių vaidmuo. Iš esmės vystymasis vyksta nuo socialinių-grupinių prie asmeninių-individualių požymių išryškinimo. Kaip rašė K. Marksas, istorija vis daugiau tampa ne tik pasauline, bet ir individualinio vystymosi istorija.

Ryšium su tuo kai kurie politologai ir teigė, kad didžiųjų partijų laikai praėjo. Ateina laikas nedidelių politinių organizacijų arba laikinų masinių judėjimų, kurie vienysis į įvairius blokus ir sandoras ir tokiu būdu sugebės išreikšti naujoviškai diferencijuotos visuomenės socialinius interesus.

Po  svarbių  mokslinių  atradimų genetikos srityje sudėtingesnė nei K.Markso laikais atrodo ir žmogaus prigimties problema, socialinių ir biologinių, natūrinių ir kultūrinių veiksnių sąveika. Bet ir šiuo atveju K.Markso metodologija turi išliekamąją vertę.

Realiame žmogaus gyvenime biologiniai poreikiai socializuojasi. Bet kartu vyksta žmogaus socialumo individua­lizavimas ir diferenciacija. Sociumas šiandien vaidina mažesnį vaidmenį žmogaus gyvenimiškame likime. Tačiau išorinė žmogaus asmenybės elgesio socialinė determinacija silpnėja didėjant jos pačios vidinės socialinės atsakomybės naštai.

Ir nesvarbu ar tai branduolinės valstybės prezidento asmenybė ar kokios nors atominės elektrinės šaltkalvio. Nuo jų socialinės atsakomybės jausmo šiandien priklauso pasaulio likimas. Tą patį galima pasakyti apie mūsų dienų politikus. Karai, konfliktai, nepritekliai, žmonių vargai, skurdas – visa tai byloja apie politinių veikėjų socialinės atsakomybės stoką.

Taigi, vaisinga ar ne šiandien marksistinė metodologija, galiausiai spręs ne dabartiniai habilituoti daktarai ir kiti valdžios vyrai, o realus realių žmonių gyvenimas.

1981 m. Vilniuje “Minties“ leidykloje išleistoje knygoje “Metodologiniai marksistinės filosofijos bruožai“, kurią sudarė J.Karosas, recenzavo A. Lozuraitis, o tarp autorių yra E.Meškauskas, K. Stoškus, J.Skersytė ir vėlgi J.Karosas, buvo rašoma: “Marksistinė filosofija yra vienintelė, kuri savo metodologinius principus formuluoja atsiremdama į visą istorinį pažinimo patyrimą bei visapusiškai įvertindama mūsų dienų mokslą. Dėlto ji ir vadinta šiuolaikinio mokslinio mąstymo metodologija“.

Man asmeniškai atrodo, kad marksizmas įveiks savo krizę, įgis naujų teorinių formų, atnaujins savo mokslinę terminiją ir sėkmingai įžengs į XXI amžiaus mokslinį ir visuomeninį pasaulį.

Net jeigu ateities socialinis mokslas atsisakys personalistinio principo, marksistinė socialinė metodologija, visuotinai pripažinti teoriniai marksizmo postulatai išliks šio ateities mokslo pagrindu, jo dvasia ir širdimi.

(Gairės, 1995 m. rugsėjis. nr. 9)

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Iš ankstesnių publikacijų. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s