PEIZAŽAS PO KONSERVATORIŲ

Pasibaigė 2012 m. Seimo rinkimai. Trumpai prisiminkime, kas buvo prieš juos ir jų eigoje. Šalies Prezidentė grasino ir agitavo. Seimo pirmininkė atviravo ir atgailavo. Premjeras džiūgavo ir pūtėsi. Landsbergis kritikavo ir ironizavo. Teisėtvarkos struktūrose vyravo beteisiškumas ir  neteisėtumas. Saugumo departamentas „įspėdavo“ ir „demaskuodavo“. Visuomenės informavimo prie­monės „kariavo“ ir „propagavo“. Politologai bei partijos ir partijėlės samprotavo apie demokratiją bei valstybę  kaip ant­gamtinį reiškinį.

Tuo tarpu, žmonės visą šį laikotarpį ne gyveno, o išgyveno. Jie ne mirdavo, o žūdavo. Ne prasiblaškydavo, o prasigerdavo. Ne „turistavo“, o emigruodavo. Laisvoji Lietuva pamažu ritosi link Gariūnų, Lukiškių ir Airijos Lietuvos. Vienu žodžiu, – viskas kaip įprasta, viskas kaip visada. Nieko naujo…

Ir staiga po Seimo rinkimų Lietuva patyrė šoką. Ne tiek nuo rezultato, kiek nuo proceso. Rinkėjų balsai visada buvo perkami. Tai visiškai „įsipaišo“ į egzistuojančios sistemos mentalitetą. Kai viskas perkama ir parduodama, tai dalis žmonių parduoda ir tą vienintelę prekę, kurią dar gali parduoti – savo balsą. Deja,  pirmą kartą rinkėjų balsai buvo perkami taip masiškai ir įžūliai. Pirmą kartą rinkimų apylinkėse vyravo toks akivaizdus chaosas ir betvarkė. Ir pirmą kartą pasimatė toks VRK ir valdžios bejėgiškumas ir abuojumas rinkiminiam kriminalui. Tai ir užkliuvo. Bet žmonės viską ir visus keikdami ir vėl ėjo rinkti valdžią. Vieni norėdami tikėti, kad bus geriau, kiti – būgštaudami, kad tik nebūtų blogiau.

Visa tai daugiausia konservatorių  ilgalaikio vadovavimo pasekmės. Kuo skiriasi konservatoriai nuo nor­malių politikų? Kai kurie normalūs politikai gali tapti konservatoriais, bet mūsų konservatoriai niekada netaps normaliais politi­kais. Jie visada buvo ir bus „karo belaisviai“. Karo su visais. Su kaimynais, su vidaus ir išorės priešais, su įvairiom „priklausomybėm“. Su žmogaus priklausomybe nuo darbo, nuo duonos, nuo sąžinės. Jie nuolatos kovoja už „nepriklausomybę“. Už ekonominę, energetinę, sportinę, moralinę, rinkiminę ir dar dievai žino kokią nepriklausomybę. Ir tuo pačiu tampa vis priklausomesni nuo Europos Sąjungos struktūrinių fondų, nuo Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulinio banko, nuo Briuselio ir Vašingtono, nuo savo pačių pseudopatriotiško mentaliteto ir fanatizmo. Ir kuo mažiau realios nepriklausomybės realiame globalizuotame pasaulyje, tuo daugiau konservatoriai priversti turinį suvesti į formą: į ritualus, į simbolius, į žodžius.

Fanatizmas  ir formalizmas visada susiję su prievarta ir spaudimu. Landsberginio plauko konservatoriai visada buvo linkę smurtiniais būdais spręsti politines problemas. Konservatorių politika – tai smurto politika. Administracinio, psichologinio ir net fizinio smurto. Prisiminkime  tai, kad dar 2007 metų lapkričio 6 dieną speciali Seimo komisija, kuri tyrė J. Abromavičiaus smurtinės mirties aplinkybes,  padarė oficialią išvadą apie tai, jog šio karininko nužudymą įvykdė organizacija,  turinti teroristinės organizacijos požymius ir susieta ryšiais su tuometiniais konservatorių partijos veikėjais. Prisiminkime ir kitus taip iki galo  neištirtus  smurtinės politikos protrūkio Lietuvoje atvejus (Pakaunės savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimo istoriją, demonstrantų prie Seimo šaudymą guminėmis kulkomis 2009 metais). Šiame kontekste nenuostabu, kad valdžia turi ką slėpti ir dėl 1991 sausio 13 įvykių aplinkybių, kai viskas ir prasidėjo. Juolab, kad ir sausio 13 archyvai pasirodo paslaptingai dingo…Dabar p. V. Landsbergis turi visišką tiesos monopolį dėl šių įvykių.

Smurtinė politika – tai atvirkštinė nesmurtinių veiksmų kriminalizavimo  pusė. Liūdnai pagarsėjęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo  kodekso 1702 straipsnis „prastumtas“ konservatorių dėka – tai  politikos ir ideologijos kriminalizavimo ledkalnio viršūnė. Šis straipsnis faktiškai atveria kelią politiškai kryptingų smurtinių veiksmų pateisinimui. Šiandien mūsų visuomenėje apstu neonacizmo apraiškų, kurios populiarina smurto ir mirties kultūrą. Kaupiasi didžiulis neapykantos ir ksenofobijos pūlinys, kuris vieną kartą gali pratrūkti.

Anglų filosofas Džonas Lokas teigė, kad ten, kur yra prievarta, spaudimas, ten nėra tikros politikos. Kita vertus, žinomas vokiečių politologas Maksas Vėberis pažymi, kad be prievartos nėra jokios politikos.

Galima, žinoma, ginčytis, kuris iš jų teisus. Ar įmanoma politika be prievartos, ar prievartinė politika tai politika? Bet konservatoriai išvis tarė naują žodį politi­kos teorijoje ir praktikoje: jie sugeba vykdyti prievartą be politikos! Administra­cinis spaudimas bei moralinė-psichologinė prievarta tapo Lietuvos konservatorių kredo.

Administravimą konservatoriai supranta kaip politiką, o politiką – kaip administravimą. Valstybinė politika jiems – tai tiesioginis administravimas televizijoje, prokuratūroje, rinkimų komisijose, kitose struktūrose, kurios pagal demokratijos logiką turėtų būti savarankiškos ir nepriklausomos. Net ir referendumai bei rinkimai nieko iš esmės nelemia. Konservatoriams atrodo, kad jeigu visur susodins „savus“ žmones, tai visur bus vykdoma valstybinė „energetinės“ ar dar kokios nors „nepriklausomybės“ politika. Kas be ko, tarp tų „savų“ žmonių pasitaiko ir padorių asmenybių,  ir profesionalių specialistų.

Bet čia iškyla vienas esminis klausimas: ar žmogus daro politiką, ar politika formuoja žmogų? Kaip rodo karti istorijos patirtis, dažniausiai atitinkami žmonės formuojasi atitinkamos politikos įtakoje. Jeigu „gene­ralinė“ politinė linija yra iš esmės avantiū­ristinė ir utopiška, paremta teisiniu nihilizmu, tai ir politikai tampa antiįstatymiški.  Prisiminkime, kiek kartų konservatoriai taip ir neįvykdė Konstitucinio teismo sprendimus ir kiek jų (konservatorių) sprendimų prieštaravo konstitucijai. Paskutinis toks pavyzdys – Konstitucinis Teismas  2012 m. spalio 31 d.  priimtame nutarime pripažino, kad  premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė  neteisėtai apsunkino žmonių galimybes gauti priklausančią jiems socialinę paramą.

Jeigu oficiali politika paremta aklu administravimu, tai ir žmonės, kurie šią politinę liniją realizuoja, laikui bėgant, tampa ne politikais-kūrėjais, o administracinio mechanizmo sraigteliais. Jie praranda elementariausias žmogiškąsias savybes: užuojautą kitam, platesnį akiratį, humoro jausmą. Net jų veido išraiška pasidaro ne žmogiška, o tiesiog „oficiozinė-valstybinė“. Jie ne kalba, o pranašauja. Jie ne bendrauja, o atlieka pareigą. Jie ne gyvena, o vykdo misiją. Jie tiesiog pakyla virš žemės ir žmonių ir iš viršaus spjaudo ant visų.

Savo laiku buvo pašaipiai demas­kuojama egzistavusi tarybinė administraci­nė sistema ir stalininė tezė apie žmogų, kaip vieningo valstybinio mechanizmo sraigtelį. Deja, istorijos ironija pasireiškia šiandien gana savotiškai. Dabar „sraigtelio“ psichologiją ir gyvenimo būdą visapusiškai ugdo visuo­menėje būtent konservatoriai!

Savo partijos vidaus organizaciją ir tvarką, savo partinį mentalitetą jie bando primesti visai šaliai. Konservatoriškoji Lietuva – tai baimės, gobšumo, melo, veidmainiškumo ir įtarumo Lietuva.

Pasiteisinama gana paprastai. Atseit mes suvaldėme krizę ir atvedėme į Lietuvą galingas užsienio investicijas.

Deja, krizė „suvaldyta“ darbo žmonių, bedarbių, socialiai remtinų žmonių,  motinų, vaikų, pensininkų, smulkaus verslo sąskaita. Didžioji visuomenės dalis sparčiai skursta, o mažoji –  sparčiai braunasi į milijonierių klubą. Skirtumas tarp turtuolių ir vargšų Lietuvoje didžiausias Europoje. 80 proc. Lietuvos piliečių mano gyvenantys akivaizdžiai socialiai neteisingoje visuomenėje, kurios viršuje yra nedidelis elitas, nereikšmingas vidurinysis sluoksnis ir didžioji dalis visuomenės – apačioje, o tai reiškia žemesnį pragyvenimo lygį.Prieš ekonomikos krizę daugiausia milijonierių Lietuvoje būta 2007 m. Tada jų suskaičiavome 1 014. Per  2009 ir 2010 metus jų skaičius šiek tiek sumažėjo, bet jau 2011 metais milijonierių gretas papildė net 272 šalies piliečiai. Tuo tarpu tais pačiais 2011 metais  žemiau skurdo  ribos Lietuvoje gyveno beveik kas penktas gyventojas – 670 tūkstančių gyventojų pajamos per mėnesį buvo mažesnės nei 701 Lt.

Negana to, šių 2012 metų sausį „Eurostat“ paskelbė naujausius ES narių minimalios mėnesinės algos (MMA) rodiklius, leidžiančius pažvelgti, kaip bendrame Europos kontekste mes atrodome. Lietuvoje MMA siekė 800 Lt. (dabar 850 Lt. arba 247 eurus). Tai trečias rodiklis nuo galo tarp 20 valstybių. Mažiau uždirba rumunai (162 eurai) ir bulgarai (138 eurai). Čia dar reikia pridurti, kad  jau ir dabar daugelyje Lietuvos rajonų vienam dirbančiam gyventojui tenka daugiau kaip trys nedirbantys.

Taigi, toks krizės “suvaldymas’ – tai joks konservatorių  žygdarbis. Tai tiesiog socialinis nusikaltimas. Konservatorių valdžia pademonstravo ryžtingą ir be jokių sentimentų realizuojamą klasinę krizes įveikimo strategiją ir už tai susilaukė tarptautinio finansinio kapitalo, kuris šią krizę ir sukelė, pagyrimo bei palaikymo. Palaikymo ir paskolomis (prie Kubiliaus vyriausybės valstybės skola per 3 metus išaugo nuo 17 milijardų iki 50 milijardų) ir investicijomis.

Investicijos į Lietuvą tikrai atėjo. Pagal investicijų skaičių pastaruoju metu Lietuva pirmauja tarp Baltijos valstybių. Į mūsų šalies rinką atėjo tokios pasaulyje žinomos firmos kaip „Barclays“, „Western Union“, „Paroc Group“, JAV technologijų bendrovės IBM tyrimų centras, Chevron“. Pastaroji beje vykdys žvalgybinius darbus dėl skalūninių dujų išgavimo galimybės Lietuvoje. Ir nors dar visiškai neaišku, ar pagal šios žvalgybos rezultatus verta bus vystyti komercinius projektus, bet konservatorių vyriausybė paskutinėmis savo gyvavimo dienomis po Seimo rinkimų jau trimitavo apie tai, kad Lietuva gali tapti nauju „Kataru“.

Tuo tarpu nesunku pastebėti, kad užsienio kapitalo investicijos dažniausiai ateina ne į ekonomiškai klestinčias, o į socialiai nustekentas šalis. Kaip teigė dar XIX amžiaus anglų ekonomistas Džonas Stiuartas Milis, kapitalas eksportuojamas ten, kur jis gali užtikrinti didesnį pelną. O pelnas, be visų kitokių aplinkybių, pirmiausiai didesnis ten, kur pigesnė darbo jėga. Ar tik ne čia slypi tikroji konservatorių nenoro kelti minimalų darbo užmokestį priežastis?!

Taigi, prie esamų emigracijos mastų užsienio kapitalo investicijos į Lietuvą gali pasiteisinti tik toliau smunkant socialiniam ekonomikos efektyvumui ir užpildant šalies darbo rinką dar pigesniais žmogiškaisiais resursais iš trečiųjų šalių. Kas be ko, šios investicijos skatins ir  aristokratinio aukštųjų technologijų sektoriaus darbuotojų formavimosi bei  socialinės diferenciacijos tolimesnį didėjimą. Jau dabar  teigiama, kad pritraukus minėtus užsienio investuotojus sukurta beveik 14.000 darbo vietų (dažniausia ne naujų, o naujai „perinstaliuotų“ iš jau buvusių), kuriose darbuojasi atvežtiniai ir iš  vietinio kapitalo informacinių technologijų firmų pervilioti kvalifikuoti specialistai.

Tokiu būdu, konservatorių investicijos – tai investicijos į daugumos šalies gyventojų, skurdinimą, desocializavimą, nužmogėjimą, išsibėgiojimą, socialinės nelygybės gilinimą bei multikultūrinės įtampos eskalavimą.

Iš esmės konservatorių ekonominei politikai, kaip, deja, ir visoms kitoms buržuazinėms partijoms, rūpi tik vienas ekonominis rodiklis – BVP. Susidaro įspūdis, kad jiems visiškai neįdomūs kiti, ypač socialiai orientuoti ekonominiai rodikliai: infliacija, nedarbo lygis, vidutinis darbo užmokestis, darbinių resursų migracija ir t.t. BVP -tai, kaip žinia, piniginė visų šalyje pagamintų per metus prekių ir paslaugų  vertė. Šis abstraktus rodiklis faktiškai nieko nepasako apie socialinį bet kurios ekonomikos sistemos aspektą. Jis gali nuolat augti, bet socialinis daugumos žmonių gyvenimas gali tuo pačiu metu blogėti.  Į BVP įskaičiuojamos, pavyzdžiui, transportavimo, draudimo, remonto, medicinos bei laidojimo paslaugos, tabako ir alkoholio prekių pardavimai. Reiškiasi, kuo daugiau autoavarijų, kuo daugiau žmonių serga arba miršta, kuo daugiau jų rūko arba geria,  tuo didesnis BVP. Ir tik toks požiūris į BVP  tegali užtikrinti kapitalistinės pridėtinės vertės didėjimą. Vienu žodžiu, kuo blogiau eiliniam žmogui, tuo geriau sistemai ir atvirkščiai.

Tokiu būdu, konservatoriai savo ekonomine politika  dar kartą įrodė seniai žinomą tiesą: makroekonomika – tai visada politinė ekonomija. Konservatoriai vadovaujasi  tikrąją to žodžio prasme „konservatyviąja“ ekonomikos doktrina. Tuo tarpu šiuolaikinė „daugiamatės ekonomikos“ koncepcija teigia, kad ekonomikos efektyvumo vertinimas negali būti suvedamas tik į BVP ir pelną. Reikalingas sisteminis vertinimas, įskaitant resursinius, infrastruktūrinius, socialinius, ekologinius bei etinius ekonominės veiklos  rodiklius. Reikalingas žmogiškasis ekonomikos išmatavimas. Žmogus gyvena ne vien rinkoje, kur tik prekiaujama. Žmogaus gyvenimas vyksta visapusiškoje visuomeninėje terpėje.

O ši terpė, deja, net ir augant ekonomikai, gali sparčiai degraduoti. Ir  ji degraduoja pirmiausia tose visuomenės sferose, kurios susijusios su žmogumi: tai švietimas, medicina, kultūra ir politika.

Štai tokį sisteminį degraduojantį mūsų šalies socialinį peizažą  paliko po savo valdymo didžiausi Lietuvos „patriotai“ – konservatoriai.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Straipsniai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s