ŠILUMOS KAINA

Už šilumą reikia mokėti. Ir už gamybinę, kurios dėka apšildomi mūsų būstai. Ir už žmogiškąją, kurios taip trūksta žmonių tarpasmeniniame bendravime.

Praėjo tie laikai, kai šiluma beveik nieko nekainavo ir namai bei santykiai buvo pakankamai šilti. Dabar, kaip teigia vienas politikas,  „šaltis sklinda iš Prezidentūros“. Ir tiesiogine ir netiesiogine prasme. Deja, ne tik iš ten.  Šilumos trūksta visai mūsų visuomenei ir valstybei.

Buvęs socialistinis šiltnamis tapo kapitalistiniu šaltnamiu. Sušąla ne tik benamiai. Kiekvienas žmogus jaučia šaltį sklindantį iš valdžios institucijų ir stambaus kapitalo verteivų. Pastaruosius šildo tik pinigai. Dideli pinigai. Jiems šiluma tik pelnas. O mūsų pelnas – tai šiluma. Bet atsižvelgiant į dabartines kainas šis pelnas pavirsta vien nuostoliais. Liekame dar ir skolingi. Už šilumą, kurios nebėra.

Pagal energijos kaupimo dėsnį, jeigu šiluma kažkur išnyksta, reiškiasi ji kažkur atsiranda. Lietuvoje ji pastebimai  atsiranda virtualiame pasaulyje. Kaip šiltai jame vieni su kitais  bendrauja valdžios atstovai, įvairūs politologai ir konsultantai. Kaip gražiai jie moka paaiškinti ir išaiškinti šilumos kainų politikos pagrįstumą, energetinės nepriklausomybės svarbą, „Gazpromo“ klastą.

Jie tiesiog šildosi savo „ekspertinių“  autoritetų spinduliavime. Pagal juos išeina, kad šiluma – tai ne gyvenimiškas žmogaus  poreikis. Ir net ne rinkos ekonomikos prekė. Šiluma – tai politinis ginklas, kurį galima reikalui esant nukreipti prieš savus ir svetimus. Nes visi, kurie nori pigios šilumos, kaip ir pigios dešros, yra nostalgiškai prosovietiški ir prorusiški antipatriotai.

Tikram patriotui jokios pigios šilumos nereikia. Jį šildo patriotizmas. Šilumos kainos formulė paprasta: kuo ji mažesnė, tuo daugiau įtartinai išdavikiška. O kuo didesnė, tuo daugiau kalta Rusija. Užburtas ratas.

Svarbiausia, visos reformos šioje srityje į naudą tik šilumos monopolininkams. Prieš kurį laiką prezidentė inicijavo šilumos tiekimo ir šilumos ūkio priežiūros funkcijų atskyrimą teigdama, kad tai sumažins šilumos kainą. Gavosi atvirkščiai – kainos pakilo. Monopolininkai paprasčiausiai padalijo šias funkcijas  savo naujai įsteigtoms dukterinėms  įmonėms ir tokiu būdu išlaikė monopoliją visam šilumos ūkiui.

Ne demonopolizacija, o nacionalizacija – štai kas tik ir gali  padėti išspręsti šilumos problemą. Ir tai tik iš dalies. Nes šioje sistemoje vyriausybė yra „kolektyvinis kapitalistas“, kuris ir iš nacionalizuoto objekto bandys išpešti pelną  per tas pačias kainas bei įvairius „otkatus“. Kaip bebūtų, bet  šilumos ūkio nacionalizavimas   atrodytų tikrai patriotiškai.

Žinoma, čia vėl pasigirstų politologų ir konsultantų kalbos apie nostalgiją…Bet juk nostalgija yra normalus žmogiškas jausmas. Jis visada šildė ir šildo žmogų iš vidaus. Tik visiškai bejausmė būtybė neturi nostalgijos kokiems nors praeities dalykams. Net ir vienas Seime sėdintis žymus kovotojas su „tarybinėm dešrelėm“ atrodo akivaizdžiai ir nostalgiškai pasiilgęs malkomis kūrenamos   smetoniškos Lietuvos.

Juolab, kad šilumos tema – tai visai ne nostalgija. Mūsuose tai politika, kuri  ir šildo  valdininkus  bei kapitalo savininkus.  Juos šildo visai ne šiluma. Juos šildo  šilumos kaina.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Komentarai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s