PROTO SUTEMOS

“Žmonės nesusiprato“, “liaudis nesuvokia“, „Tauta apsigauna“, – maždaug tokio pobūdžio sentencijas įvairiuose susibūrimuose  daž­nai tenka girdėti iš įvairių politikų.

Žmonės kaltinami, kad jie taip lengvai pa­siduoda mulkinami, kad jie nemąsto arba yra fanatiškai nusiteikę, neišprusę politiniuose žai­dimuose, šventai tiki politikų išmintimi ir jų valstybine atsakomybe.

Filosofas F.Ničė yra pasakęs: “Atskirų as­menų pamišimas – tai retenybė, bet grupių, tautų ir epochų beprotystė – taisyklė“. Nejaugi ir mes visi pamišome, nes nebesuvokiame savo elementariausių interesų, nebegebame logiš­kai mąstyti? Mūsų protai sujaukti. Kyla natū­ralus klausimas: kodėl gi mūsų galvosena taip sujaukta, kas taip supainiojo mūsų sveiką gyvenimišką mąstysena? Žinomas disidentas socialistas P.Abovinas-Egidesas (kadaise iš TSRS emig­ravęs į Prancūziją) į šiuos klausimus atsako taip: “Ne paprasti žmonės – darbininkai, vals­tiečiai, tarnautojai – kalti dėl šio “sujaukimo“, dėl dabartinio proto sutemų, o politinis elitas, įvairių politinių partijų lyderiai, tarp jų ir opo­zicionieriai“. Politikai vis mėgina suderinti nesuderinamus dalykus, spekuliuoja nerealiais pa­žadais, kaitalioja savo orientaciją iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, klaidingai interpretuoja faktus, šmeižia vieni kitus ir t.t. Būtent jų (po­litikų) protai yra sujaukti. Būtent jis (elitas) kaltas dėl visuotinės sumaišties.

Elito problemų tyrinėtojas sociologas V.Pareto yra pastebėjęs, kad žmonės tik išoriškai veikia racionaliai, bet iš esmės po tuo raciona­lumu slypi vidiniai iracionalūs motyvai. Tokio­mis sąlygomis visada atsiranda ypatinga žmo­nių grupė, kuri geba savo iracionalumą pateik­ti kaip apgalvotą ir dorą politinę motyvaciją.

Savo individualios psichikos ypatybes elito atstovai pateikia kaip visuomenines vertybes. Savo prigimtinį įtarumą jie pateikia kaip nuo­latinę grėsmę valstybei iš užsienio. Visur vei­kia priešiškos jėgos su negerais užmojais. Savo prigimtinį konformizmą dažnas politikas pri­dengia neva pasikeitusia gyvenimo situacija ir pradeda karštai propaguoti visiškai priešingą ideologiją. Savo bestuburiškumą, neprincipingumą politikai mėgina kvalifikuoti kaip aukš­tos politinės kultūros išraišką, kompromisų me­ną. Garbės troškimą, polinkį į vadizmą jie ne­retai geba pateikti nesuprasto genijaus, mesijo pavidalu. Dažniausias mūsų politikų proto su­maišties pavyzdys – tragikomiška eklektika, kai mėginama sujungti nesujungiamus dalykus, su­derinti nesuderinamas idėjas.

Logiškai mąstančiam nesuprantama, kaip galima suderinti konservatorišką ideologiją su socialdemokratine politika. Kaip galima su­jungti socialistines vertybes ir kraštutinio na­cionalizmo nuotaikas? Kaip gali egzistuoti lais­va ir nepriklausoma spauda piniginio totalita­rizmo aplinkoje? Kas tai per derinys: socialliberalizmas?  Ką reiškia kalbėti apie demokra­tijos plėtojimą ir tuo pačiu metu riboti žmonių socialines ekonomines teises? Kaip galima var­žyti savo tautines mažumas ir kartu skatinti separatizmą kitose šalyse? Kaip galima moky­tis demokratijos Amerikoje, kuri ginklu ir do­leriu primeta savo tvarką visam pasauliui?!

Panašių nesuderinamų alternatyvų galima pateikti dar vieną kitą dešimtį. Deja, tokie lo­giniai eksperimentai be paliovos daromi, sa­komi, rašomi, įstatymiškai įtvirtinami ir poli­tiškai šventinami.

Apie mūsų politikų virstakūliavimo meną jau ir kalbėti nusibodo. Ko tik nepamatysi mū­sų politiniame absurdo teatre! Komunistai ta­po antikomunistais. Sąjūdininkai – antisąjūdininkais. Internacionalistai – nacionalistais. De­mokratai – autoritaristais. Socialistai – kapita­listais. Ateistai – katalikais. Kažkoks politinis transseksualizmas. Jau net ir negrai tampa bal­taodžiais.

Vyksta ir atvirkštinis procesas. Buvę vals­tybės ir nepriklausomybės gelbėtojai dabar rengia mitingus ir piketus, įrodinėja, kad ne to­kios valstybės jie norėjo. Buvę tarybiniai disi­dentai ir politkaliniai pradeda keikti iškovotą ir išsvajotą “laisvą“ gyvenimą. Kai kurie antitarybininkai padeda pripažinti kai kuriuos ta­rybinės visuomenės pranašumus. Vienu žodžiu, niekas jau nebesistebi, kad tūlas politikas šiandien kalba ir daro viena, o rytoj – visai kita. Sumaištis – ne paprastų žmo­nių galvose. Sujaukti mūsų vedlių protai. Į ko­kias lankas ir kokia logika vadovaudamiesi jie mus veda? Kokį blaivų gyvenimišką mąstymą jie mums demonstruoja?

Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę ko­reguoti ir net keisti savo pažiūras. Bet koks sustabarėjimas – neigiamas reiškinys. Ir vis dėlto pažiūrų evoliucija turi savo ribas. Šios ribos esti dažniausia moralinio pobūdžio. Paprastų žmonių, liaudies, tautos gyvenimas iš esmės yra moralus. Liaudiškos moralinės vertybės bu­vo suformuluotos krikščioniškame Dekaloge ir tapo visuomenės egzistavimo pamatu. Šis pamatas šiandien griaunamas politikų pastan­gomis.

Viduramžių politologas N.Makiavelis pir­mas griežtai atskyrė moralę nuo politikos. Var­dan politinių tikslų, teigė jis, galima nepaisyti moralės normų, galima meluoti, šmeižti ir net žudyti. Moraline prasme politikoje nėra gerų ir blogų sprendimų. Viskas priklauso nuo kon­krečios situacijos.

Elito teoretikai teigia, kad valdžia visada buvo ir bus ne daugumos, o mažumos rankose. Jeigu valdžia keičiasi, tai nereiškia, kad ji per­eina iš mažumos į daugumos rankas. Papras­čiausiai prie valdžios lovio viena mažuma pa­keičiama kita mažuma. Ši mažuma primeta vi­suomenei tokią ideologiją, kuri pirmiausia gi­na jos (mažumos) gyvybinius interesus. Ji sten­giasi sukurti visuomenėje tokią socialinę psi­chologinę atmosferą, kuri pateisintų jos buvi­mą valdžioje. Ta intencija kuriami įvairūs ide­ologiniai, politiniai mitai, apie kuriuos, beje, gana taikliai ir išsamiai yra parašęs rašytojas V.Petkevičius (žr.: Vytautas Petkevičius. Mitų nelaisvėje. – “Opozicija“, 1998, Nr. 9).

Pats elitas gali būti aristokratiškas, užsida­ręs savo rate, ir pakankamai demokratiškas, kuris stengiasi remtis platesniais socialiniais sluoksniais.

Mūsų dabartinis politinis elitas vis labiau tolsta nuo didžiumos žmonių socialinių intere­sų ir poreikių. Politika mūsuose tampa ne at­stovavimu rinkėjams, o asmens saviraiškos for­ma. Žinomas marksizmo klasikas yra pasakęs: politika – tai milijonai (žmonių). Mūsų gi poli­tikas pagrįstai didžiuojasi: politika – tai aš. Jis pats savyje yra absoliutus monarchas, o su­pantis pasaulis – tai jo (politiko) pojūčių kom­pleksas. Taigi subjektyvus idealizmas politiko­je stumia žmones j tragišką materialistinę ne­viltį.

Bet subjektyvus politikas savo kalbose ne­va remiasi paprastų žmonių, liaudies, tautos valia ir interesais. Tik pati tauta, priklausomai nuo politinės situacijos, interpretuojama labai įvairiai. Mūsų politikų leksikone priskaičiavau bent dešimt tautos apibūdinimų: 1) valstybės pamatas; 2) dievo balsas; 3) darbo žmonės; 4) lietuviai; 5) šunauja ir kirmėlynas; 6) ekstre­mistų susibūrimas; 7) rinkėjai; 8) tremtiniai ir politkaliniai; 9) kultūros ir verslo žmonės; 10) elektoratas.

Nepaisant tokių skirtingų savo socialinės atramos (tautos) vertinimų, įvairių pakraipų politinio elito atstovai susivienija į monolitinę grupę, kai ta pati tauta pradeda kiek aktyviau reikšti savo nepasitenkinimą visuotinio mulkinimo politika.

Demokratinėje visuomenėje valdantysis elitas be didesnių problemų pakeičiamas opo­zicijos elitu. Bet takoskyra tarp pozicijos ir opozicijos visada turi būti ryški ir suprantama plačiosioms žmonių masėms. Kitaip visas po­litinis gyvenimas pradeda atrodyti kaip anti­liaudinė valdžios vegetacija, kaip parazituo­jančio klano egzistencija. Tokia besiformuo­janti Lietuvos politinės sistemos vizija nieko gero nežada nei politikams, nei paprastiems žmonėms.

Panašūs dalykai dar labiau sujaukia žmo­nių protus ir, be abejo, nepadidina rinkėjų ak­tyvumo bet kokiuose rinkimuose. Dar sunku pasakyti, kokiai politinei jėgai tokia si­tuacija naudingiausia.

Bet vėlgi “proto sutemos“ – tai visų pirma dabartinių politikų galvosenos problema.

Į Lietuvos politinį gyvenimą turi įsijungti nauja politikų karta, kuri blaiviai ir logiškai mąstytų, gebėtų vadinti daiktus jų tikraisiais vardais, nebėgiotų iš vienos partijos į kitą, tvir­tai gintų savo idėjines pozicijas, jautriai rea­guotų į žmonių vargus ir bėdas, juodą spalvą galėtų atskirti nuo baltos, bet taip pat suvoktų gyvenimą kaip margą ir įvairiaspalvį. Ir svar­biausia, – negalvotų, kad politika – pagrindinis visų žmonių rūpestis, pagrindinė gyvenimo pro­blema. Pagrindinė gyvenimo problema yra pats gyvenimas.

(Gairės, 1998 m. birželis. nr. 6)

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Iš ankstesnių publikacijų. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. zilvytis sakė:

    “Transseksualizmas“! 😀 😀 :))) Kaip visada straipsnis teisingas ir taiklus, toks po kurio nebera ka pridurti…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s