DEPRESIJA

Apėmė depresija. Nieko nesinori veikti. Nei skaityti, nei rašyti, nei su žmona bartis. Viskas juodai užkniso! Ir gyvenimas, ir konservatoriai. Norisi tik gulėti išsitiesus ant sofos, žiūrėti į baltas lubas ir galvoti apie žmogaus egzistencijos beprasmybę.

Neseniai sužinojau, kad ir politikai apie tai galvoja. Skaičiau laikraščiuose, jog pati Prezidentė susirūpino depresijos ir savižudybių mastais mūsų šalyje ir pavedė premjerui skubiai išspręsti šią opią ir gėdingą ES ir NATO narei problemą. Pastarasis žinoma sudarys darbo grupę, kuri turės pateikti Seimui įstatymo „Dėl depresijos ir savižudybių prevencijos“ projektą. Bus numatytos milžiniškos piniginės baudos visiems depresuojantiems „depresantams“ ir potencialiems savižudžiams. Be to, ir mokėti teks eurais, nes pasirodo euras – pagrindinis antidepresantas. O jeigu kas nespės susimokėti, visa finansinė atsakomybę dėl neteisėtos savižudybės teks prisiimti giminėms.

Taigi, manoji depresija tampa ne tik liga, bet ir kriminalu. Ką dabar daryti? Kas man padės?.. Nutariau užbėgti įvykiams už akių ir eiti pagalbos pas seimatorius. Jie – tautos išrinktieji, privalo gelbėti savo rinkėją. Vargais negalais įsibroviau į mūsų Baltuosius rūmus, žygiuoju ilgais jų koridoriais ir, įsivaizduokit, sutinku pažįstamą seimuną- didžiausią Lietuvoje optimistą, entuziastą, tolerastą ir euromaną. Nerūkantį, negeriantį ir, kiek teko girdėti, su moterimis – tik diskutuojantį.

Na, – galvoju, – čia tai pasisekė! Demokratijos ir Europos vertybių gynėjas tikrai padės.

Mane pamatęs parlamentaras, kaip įžvalgus politikas, iš karto perprato, kaip ir kas. Na ką, raudonasis disidente, ultrakairuoliškas ekstremiste, depresuoji!-sako. Depresuoju, – sąžiningai prisipažįstu. – Gal padėsit- viltingai klausiu, atsižvelgdamas į jo progresuojantį reitingą. Dievas padės, – pataria. Bet suvokęs, jog nesitikėjau iš principingo, Dievu Seime neprisiekusio, laisvamanio lūpų išgirsti tokių žodžių, išraiškingai mosteli ranka Briuselio link.

Taigi, kad aš nors ir depresuotas, bet ateistas… – lemenu.

Bet mano pašnekovas jau negirdi, nubėgo posėdžiauti. Taip ir išėjau iš Seimo rūmų. Neišsivadavęs iš depresijos. Ir bijodamas represijų.

Dabar vėl guliu ant sofos ir mąstau apie gyvenimo posūkius. Reikės tikriausiai mokėti ne tik už šilumą, bet ir už negeras mintis apie valdžią ir egzistenciją. Skolos susikaups…

Ką darysi – depresija…

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Ironiška politologija. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s