BILAS IR MONIKA

JAV prezidento Bilo Klintono ir Baltųjų rūmų stažuotojos Monikos Levinski meilės istorija (žinoma, šiuolaikiškai suprantant meilę) kiek netikėtai tapo vienu iš svarbiausių politiniu dabarties įvykiu.

Ką bekalbėti, vakarietiška civilizacija ir kultūra padarė įspūdingą evoliuciją: nuo Romeo ir Džiuljetos iki Bilo ir Monikos; nuo Renesanso galiūno Šekspyro iki nepriklausomo prokuroro Keneto Staro.

Tačiau visuotinis dvasinės kultūros primityvėjimas – tai tik viena ir, sakyčiau, ne pati svarbiausioji Klintono ir Levinski “meilės Titaniko“ išdava. Ši tragikomiška melodrama turbūt pateks į visų šiuolaikinės politologijos vadovėlių puslapius, kaip klasikinis vakarietiškosios liberalios demokratijos privalumų pavyzdys. Žiūrėkit, atseit, kokia permatoma mūsų santvarka, kokia demokratiška visuomenės kontrolė: ši kontrolė pasiekia net aukščiausius didelės šalies pareigūnus. Bus padaryta eilinė išvada, jog vakarietiškoji demokratija – išsvajota valstybingumo viršūnė, žmonijos politinės raidos idealas.

O mano galva, Bilo ir Monikos istorija dar kartą išryškino jau seniai pastebimą liberalios buržuazinės demokratijos modelio degradavimo tendenciją, jo transformavimąsi į savo priešybę, kuri vadinama totalitarizmu.

Apibūdindami totalitarizmo esmę, politologijos žodynai pažymi keletą totalitarinės visuomenės bruožų. Pirmiausia —tai žmogaus asmeninio gyvenimo reglamentavimas ir valstybės iškėlimas virš individo, visuotinis visuomenės ir žmogaus suvalstybinimas.

Sunku įsivaizduoti akivaizdesni “demokratiško totalitarizmo“ priepuolį nei tas, kuris buvo nukreiptas prieš JAV prezidentą. Žmogus, tikriausiai ne be jo politinių oponentų pastangų, viso pasaulio akivaizdoje buvo apnuogintas tiesiogine šių žodžių prasme, smulkmeniškai, pasismaguriaujant atskleidžiant intymiausias jo asmeninio gyvenimo detales. Individuali, lytinė problema buvo paversta valstybine, politine.

Beje, su panašiais reiškiniais dabar susiduriame ir Lietuvoje, ypač atsiversdami didžiausių laikraščių – “Respublikos“, “Lietuvos ryto“, “Lietuvos žinių“ ir kitų – puslapius. Viskas apnuoginta, knaisiojamasi po fiziologiją ir anatomiją, ieškoma pikantiškų istorijų. Ir visa tai vadinama… informacijos, spaudos, atvirumo, peršviečiamumo bei panašiomis laisvėmis, nors šitokios “laisvės“ tepadeda ugdyti amoralią visuomenę. Tuo tarpu žinios apie daugelį esminių, visuomeniškai svarbių valstybinio gyvenimo problemų, kurias pateikti yra svarbiausia doros žiniasklaidos pareiga, taip ir nepasiekia piliečių arba pateikiamos vienpusiškai, iškreiptai, vaikantis sensacingumo.

JAV žurnalistas Dž.Reizas rašo: “Tai, kas turi būti privatus reikalas – tampa valdžios reikalu, o tai, kas turėtų būti visuomeninio intereso objektas, – apsupama privatumo ir slaptumo atmosfera“.

Daugelis žinomų sociologų pripažįsta, jog Amerikoje kuriamas visiškai naujas visuomenės modelis: visuomenė, kurioje šalies vyriausybė gali savo nuožiūra įsiskverbti į pačias slapčiausias žmogaus gyvenimo kerteles. Šiam tikslui tarnauja ir dabartinės kompiuterinės technologijos, – jos panaudojamos minčių priežiūrai stiprinti ir individualaus gyvenimo kontrolei tobulinti.

Dar “perestroikos“ pradžioje vokiečių mokslininkas R. Darendorfas rašė, kad “perėjimas iš nelaisvės į laisvę nereiškia vienos sistemos pakeitimo kita. Jokios prasmės neturi perėjimas iš socializmo į kapitalizmą. Kelias į laisvę -tai perėjimas nuo uždaros visuomenės prie atviros“. Panašu, kad vakarietiška visuomenė “atsiveria“ gana savotiškai: ne į pasaulį, bet į žmogų, suvalstybindama jo individualybę, išviešindama jo intymų gyvenimą, kapitalizuodama jo psichologiją ir anatomiją.

Vadinasi, vakarietiška liberalioji demokratija – tai kruopščiai užmaskuota totalitarinė visuomenė, net, pasakyčiau, šiuolaikinio, moderniško totalitarizmo viršūnė. Kaip žinoma, nuo liberalizmo tik vienas žingsnis iki… fašizmo. Neveltui virš fašistinių koncentracijos stovyklų vartų kabojo pats liberaliausias žmonijos istorijoje šūkis: “Jeden des sein“ (“Kiekvienam – savo“).

Vakarietiška demokratija šiandien pavojingai deformuojasi. Kuo daugiau Vakarų politikai šaukia apie žmogaus teises visame pasaulyje, tuo daugiau jie pažeidinėja tas teises ir prigimtines žmogaus laisves savosiose šalyse.

Bilo Klintono sekso skandalas dar kartą paliudijo, kaip toli amerikietiškoji demokratija nutolo nuo vieno iš savo pradininkų, filosofo H.Toro suformuluotos pamatinės demokratinės vertybės: “Niekuomet nebus iš tikrųjų laisvos ir apšviestos valstybės, kol ji nepripažins individo, kaip aukštesnės ir nepriklausomos galios, iš kurios kyla visa jos pačios galia ir autoritetas, ir kol ji (valstybė – M.B.) atitinkamai nesielgs su juo (individu – M.B.)“.

Buvęs Vilniaus universiteto rektorius R.Pavilionis, suteikdamas universiteto Garbės daktaro vardą JAV politologui Z. Bžezinskiui, pasakė teisingus ir kilnius žodžius apie saugumą ir protą. Deja, paradoksas tas, kad šie žodžiai ir Garbės daktaro vardas buvo skirti aršiausiam buvusio šaltojo karo “riteriui“-žmogui, kuris visą savo gyvenimą kovodamas su viena sistema, kurią vadino diktatorišku totalitarizmu, kartu propagavo kitą, daug įmantresnę, tad, vadinasi, dar pavojingesnę, totalitarinės visuomenės atmainą – totalitarinę “demokratiją“.

(Opozicija, 1998, nr. 52)

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Iš ankstesnių publikacijų. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s