NEPRIKLAUSOMYBĖ

Nepriklausomybės atkūrimo diena – tai viena iš svarbiausių ir reikšmingiausių švenčių bet kurios valstybės istorijoje. Nepriklausomybė – natūrali tautos būsena, būtina sąlyga jos kultūros, kalbos plėtotei, nacionaliniam savitumui, tradicijoms ir tautos psichologijai išsaugoti.

Deja, ši “natūrali būsena“ nepadėjo mums užtikrinti natūralaus žmonių socialinio gyvenimo gerėjimo ir nepriklausomos valstybės klestėjimo.

Priešingai, šiandien mes teturime vos pusę buvusio ekonominio potencialo, bankrutavusius arba išparduotus užsieniečiams pelningiausius objektus, dingusią be pėdsakų stambiąją pramonę bei nustekentą žemės ūkį. Žmonės prarado socialines garantijas, nuolat kyla maisto prekių ir komunalinių paslaugų kainos Nedarbas pagal oficialią statistiką siekia 11 proc. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudžių skaičių. Valstybė vis daugiau biurokratinama, militarizuojama ir kriminalizuojama. Klesti valdininkų korupcija.

Tai gerai ir plačiai žinomi faktai ir tendencijos. Apie juos rašo žiniasklaida, kalba specialistai ir įvairių krypčių politikai.

Jeigu paliesime reikšmingiausias visuomeninio gyvenimo sferas, – čia irgi apstu neigiamų reiškinių.

Ekonomika. Lietuvos ekonomika tampa ne Lietuvos ekonomika. Užsieniečiams (dažniausiai pusvelčiui) parduota lengvoji pramonė, bankai, agropramoninis kompleksas, ryšiai, energetika, naftos ūkis, elektroninė žiniasklaida. Kiti ūkio objektai privatizuoti arba privatizuojami nomenklatūriniu ir nusikalstamu būdu.

Darbdavių ir darbuotojų santykiai sureguliuoti pastarųjų nenaudai. Eilinis darbuotojas beteisis ir pagal išnaudojimo lygį priskirtinas prie trečiojo pasaulio aborigeno. Mokesčiai ir smulkmeniškas reglamentavimas smaugia vidutinį ir smulkų verslą. Dar likusi nacionalinė ekonomika iš esmės įgauna šešėlinės ekonomikos statusą.

Politika. Politinė veikla transformavosi į primityvų administravimą ir prarado ekonominį pagrindą. Ji pati tapo bizniu. Politika tapo politikavimu, t.y. savaiminiu dalyku, pelningu žaidimu. Politikai nieko iš esmės nesprendžia ir už nieką neatsako. Viskas jau nuspręsta kitų. Mūsiškio politiko profesijos esmė – būti nuolatinio dėmesio centre ir nuolat dėmesingai reaguoti į elektorato nuotaikų pasikeitimą. Politinė prostitucija – daugumos politikų gyvenimo būdas.

Demokratija suvokiama kaip politinis teatras, kuriame politikai, nors ir improvizuoja, bet iš esmės atlieka gerai surežisuotus vaidmenis. Kas tas režisierius ir kur jis slepiasi? Į šį klausimą nesunku atsakyti įvertinus dabartinio Lietuvos elito politinę strategiją ir dabartinę geopolitinę situaciją pasaulyje.

Socialinė sfera. Žmonės priversti kasdien kovoti žūtbūtinę kovą dėl būvio. Vienas kitą kvalifikuoja kaip galimą konkurentą, galimą prekę, gali¬ma pirkėją. Parduoti save arba kitus – štai dabartinė žmonių tarpusavio santykių situacija. Be kita ko, mus gaubia totalinė baimės atmosfera. Žmogus bijo prarasti darbą, bijo susirgti, bijo tamsiuoju paros metu išeiti į gatvę. Išdavystė ir baimė – egzistencinis mūsų gyvenimo pamatas.

Socialinės teisės į darbą, į pilnavertį poilsį, į išsilavinimą ir medicinos aptarnavimą, į pasiturinčią senatvę – visa tai liko už gėrio ir blogio ribos, liko kitame pasaulyje, kuriame mes visi jau buvome arba dar būsime.

Dvasinis gyvenimas. Turime žodžio laisvę, bet neturime pinigų nusipirkti laikraštį. Turime telekanalų ir radijo stočių įvairovę, bet visi pučia vieną dūdą. Gali laisvai kritikuoti abstrakčią valdžią, bet nedrįsk kritikuoti savo tiesioginio viršininko. Kultūra primityvėįa. Primityvumas “kultūrėja“. Vaikai arba neskaito knygų, arba nemoka skaityti. Narkotikai tampa jaunimo kultūros sudėtine dalimi. Kompiuteriai nepakylėjo kultūros į kokybiškai naują pakopą, o nustūmė ją į viduramžių lygį. Neraštingumas sugrįžta į Lietuvą nauju pavidalu.

Kodėl taip atsitiko mūsų nepriklausomoje valstybėje?

Pirmiausia ir svarbiausia priežastis yra ta, kad po nepriklausomybės paskelbimo buvo pasirinktas neracionalus, nešiuolaikiškas ir nesavarankiškas kuriamo valstybingumo modelis. Jis perdėm provakarietiškas ir amerikanizuotas, per daug ideologizuotas ir ritualinis, visiškai ekonomiškai nepagrįstas. Jis kertasi su Lietuvos nacionalinėm tradicijom, su jos socialine patirtimi ir kultūriniu mentalitetu. Jis iš esmės nedemokratiškas ir antisocialinis bei nehumaniškas.

Teisinė valstybė tapo teisininkų valstybe. Atsisakiusi valdyti socialinius, ekonominius procesus, valstybė pradėjo valdyti žmonių santykius. Landsbergiškasis valstybingumas iš pat pradžių buvo nukreiptas į naujos sajūdietiškos nomenklatūros klestėjimą ir į daugumos žmonių nuskurdinimą, į totalinį absurdišką privatizavimą, į socialinių disproporcijų gilėjimą. Šis valstybingumas yra pakibęs ore. Šiandien realiame gyvenime Lietuva labiau priklausoma nei tarybiniais laikais.

Šio „nepriklausomo“ valstybingumo pragaištingumą pradeda suvokti vis daugiau paprastu žmonių ir intelektualu.

(Opozicija, 2000, nr. 10)

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Iš ankstesnių publikacijų. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s