LŪŽIS

Globalinė ekonominė krizė peraugo į geopolitinę. 2013-2014 metų sandūra paženklinta giluminio civilizacinio lūžio pradžia. Amerikoniškos monopoliarinės pasaulio tvarkos dominavimas, kuris po Tarybų Sąjungos žlugimo atrodė natūralus ir nepajudinamas, daug kam netikėtai – sušlubavo ir pradėjo trūkinėti. Po NATO išsiplėtimo į Rytus, po Afganistano, Irako, Jugoslavijos, Libijos ir kitų „pergalingų žygių“ atrodė, kad vakarietiška civilizacija su savo lyderiu JAV, prie kurios šliejasi ir Europos Sąjunga, galutinai įtvirtino savo hegemoniškas pozicijas globalizuotame pasaulyje ir diktuoja bei kontroliuoja jo raidą.

Didesni ir mažesni perbėgėliai iš buvusio socialistinio „lagerio“ viešai džiūgavo, kad ši karta neapsiriko, laiku susiorientavo ir pasirinko tinkamą „šeimininką“ bei tuo pačiu užsitikrino garantuotai sočią ir stabilią ateitį. Šio šeimininko pagalba ir už jo nugaros dar buvo siekiama ir atkeršyti buvusiems „šeimininkams“ už būtas ir nebūtas istorines skriaudas. Žlugusią tarybinę civilizaciją ir jos teisinę paveldėtoją – dabartinę Rusiją, keikė ir spardė, kaip nugaišusį liūtą, visi kas tik netingėjo.

Vardan šviesios vakarietiškos ateities buvo aukojami nacionaliniai savo valstybių interesai bei titulinių tautų išlikimo perspektyvos. Vardan tos ateities šios valstybės jas valdančiojo elito pastangomis buvo paverstos „buferinėmis“ ir faktiškai galimomis „pafrontės“ zonomis. Geopolitikoje kaip geologijoje. Per kokį nors žemės drebėjimą ar kitokį gamtinį kataklizmą, kai susiduria tektoninės plytos, paribio teritorijos neilgam iškyla į viršų, o vėliau amžiams nugrimzta į prarają.

Kita vertus, pati vakarietiška civilizacija įsitikinusi savo esamų ir tariamų pranašumų patrauklumu bei karine-ekonomine galia visiškai prarado dvasinius – dorovinius tradicinių vertybių saugiklius ir paskendo veidmainystės bei dvigubų standartų liūne. Garsiai skelbdamasi laisvės ir demokratijos sergetojais JAV ir ES pradėjo riboti žodžio laisvę bei masiškai pažeidinėti elementariausias žmogaus teises. „Laisvajame vakarų pasaulyje“ nueita iki totalinio sekimo ir pasiklausymo sistemos sukūrimo. Įsitvirtino principas; „Kas galima mums, negalima kitiems“.

Visa tai, žinoma, negalėjo nesulaukti pasipriešinimo. Žmogus genetiškai užprogramuotas tiesos, laisvės ir teisingumo siekiams. Pakeisti šį genetinį kodą galima tik pakeitus patį žmogų, tai yra fiziškai, socialiai arba dvasiškai jį nužudžius. Tai Vakarų civilizacija šiandien ir bando daryti, naikinant žmogaus civilizacinį, tautinį, kultūrinį, lytinį ir kitokį identitetą. Vakarų civilizacija kadaise prikėlusi žmogų socialiniai bei dvasiniai gyvybei, pagimdžiusi Antikos bei Renesanso galiūnus, dabar stumia jį į socialinę ir dvasinę mirtį, į postmodernistinį suprimityvėjimq ir sugyvulėjimą. Dar ir bombarduoja iškrentančius iš bendro vakarietiško projekto žmogiškuosius regionus. Tokia, deja, dialektinė visuomeninio vystymosi logika.

Šioje situacijoje įsijungia gilesni žmogaus gyvybiškumo pradai, pirmiausia – tai savisaugos instinktas. Žmogus instinktyviai nori likti žmogumi. Ir jis ieško alternatyvos. Arba savo viduje pasinerdamas į „dvasinės emigracijos“ būseną, arba aplinkiniame pasaulyje surasdamas menkiausius socialinio pasipriešinimo nužmoginimo tendencijoms židinius. O ir pačios vakarietiškos civilizacijos gelmėse irgi formuojasi galingas socialinio ir dvasinio pasipriešinimo potencialas įvairiausių alternatyvių judėjimų pavidalu.

Ir jeigu galų gale visi šie židiniai dėl įvairių istorinių, kultūrologinių ar kitokių priežasčių įgauna organizuoto valstybinio ir civilizacinio masto formą, tada iki šiolei dominuojanti geopolitinė tendencija lūžta. Ankščiau Kinija, o šiandien ir Rusija (viena – Komunistų partijos valdoma, kita – neatsisakiusi tarybino užkrato) tampa dabartinio globalinio lūžio pagrindiniais veiksniais.

Šių šalių pasiekimai bei pozicijos ekonomikos, energetikos, gynybinės pramonės, kosmoso, tarptautinių santykių, net ir sporto srityse darosi vis stipresnės. Jau dabar Kinija pagal eksporto apimtis lenkia JAV, o Rusijoje vien Sibiro regiono energetinių išteklių užtektų visam pasauliui. Bet svarbiausias faktorius – tai tradicinių dvasinių-dorovinių vertybių puoselėjimas ir gynimas šiose šalyse. Vis daugiau žmonių ir jų įvairiausių socialinių susivienijimų visame pasaulyje vis dažniau būtent šių kraštų būtyje pamato realią alternatyvą savo degraduojančiai civilizacinei egzistencijai.

Sėkmė dar, deja, negarantuota. Dar nėra net pusiausvyros. Bus dar nuožmi kova su taip vadinamais (priklausomai nuo kovos tikslų ir įprastų dvigubų standartų stilistikos) „imperialistais ir separatistais“, „aktyvistais ir teroristais“, „komunistais ir nacistais“. Bet lūžis įvyko. Ar neatsitiks galų gale taip, kad paaiškės jog buferinės zonos valstybės bei valstybėlės ir vėl pastatė „ ne ant to arklio“? Ar norėdamas įsėsti į „Nojaus laivą“ šių šalių elitas neįsodino savo tautas į geopolitinį „Titaniką“?

Racionaliai mąstant, geriausias variantas Lietuvai – pačiai šeimininkauti savo šalyje. Bet tam reikalingas geopolitinis tarpcivilizacinis balansas. Šiuo požiūriu Lietuva ir kitos panašaus likimo valstybės, priešingai nei jų dabartinis politinis elitas, turėtų būti suinteresuotos tokio balanso atstatymu.

Jei panašus supratimas galų gale ir ateitų, iš naujo „persiorientuoti“ gali būti per vėlu. Tiesiog nebeliks kam šį darbą atlikti.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Straipsniai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s