Pasaulio dialektika 2. MATERIJA IR SĄMONĖ

Materijos ir sąmonės priešprieša bei sąveika buvo pradėta analizuoti antikos filosofijoje. Platonas (428 – 348 pr. Kr.) pirmasis panaudojo „materijos“ sąvoką, kaip filosofinę kategoriją. Jam materija – tai beformis, kokybiškai ir kiekybiškai niekaip neidentifikuojamas pradinis substratas, iš kurio susidaro įvairūs konkretūs objektai ir daiktai su jų konkrečiais jutiminiais parametrais (svoriu, pločiu, mase, energija ir pan.). Principinis platoniško materijos suvokimo bruožas – pastarosios nesuvedimas į kokią nors apčiuopiamą materialinę formą.

Kitos antikinės filosofijos srovės atstovai (pirmiausia eliatai ir atomistai), atvirkščiai, bandė surasti pirminį „fizinį“ materijos pradą. Jau minėtam Heraklitui – tai buvo ugnis, Falesui (640 – 548 pr. Kr.) vanduo, Anaksimenui ( 585 – 525 pr. Kr.) – oras, Anaksimandrui ( 610 – 545 pr. Kr.) – nedalomas elementas – apeironas, Anaksagorui (496 – 428 pr. Kr.) – ypatingos pasaulio „sėklos“ homeomerijos , Levkipui (V amžius pr. Kr.) ir Demokritui (460 – 370 pr. Kr.) – atomas.

Taigi, jau pradinėje savo stadijoje antikos filosofija, aiškinant materijos prigimtį, susidvejino į poliariškas sroves ir tai atspindėjo realų materialaus pasaulio dialektiškumą. Deja, pats šis dialektiškumas buvo traktuojamas nedialektiškai, kategoriškai supriešinant skirtingus tiriamojo objekto – materijos – traktavimus.

Vėliau, kai iš antikos filosofijos išsirutuliavo gamtos mokslai ir Aristotelis (384 – 322 pr. Kr.) aiškiai atskyrė fiziką nuo metafizikos, taip pat buvo atskirti filosofinis ir gamtamokslinis požiūriai į materiją. Gamtos moksluose materija – tai konkrečios realiai egzistuojančios materialinės formos, o filosofijoje materija – tai abstrakti pažintinė kategorija, kuri apibendrina visą begalę materialių formų realybę, egzistuojančią nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės.

Štai šioje vietoje prasideda pirmieji dialektiniai paradoksai. Filosofai ir mokslininkai teigia, kad viskas kas yra šiame pasaulyje – yra materija. Bet šiame materialiame pasaulyje yra ir žmonių dvasinis pasaulis. Ar jis yra supančio materialaus pasaulio fragmentas, jo formalizuotas ir konkretus įsikūnijimas, kaip ir visos kitos inversinės materijos formos? Bet tokiu atveju, kodėl kiekvieno atskiro žmogaus, kuris yra konkretus individas su atitinkamais jutiminiais parametrais, dvasinis pasaulis toks abstraktus ir gamtamoksliškai nepamatuojamas reiškinys?

O gal dvasinis pasaulis išvis yra abstrakčiai konkretaus arba konkrečiai abstraktaus materialaus pasaulio svetimkūnis, nežinia kaip „įmestas“ į šį materijos – visatos sūkurį? Arba dvasinė konkretaus žmogaus substancija tai kažkokios visuotinos dvasios apsireiškimas, kuri egzistuoja lygiagrečiai su materija ar net virš materijos? Kaip žinia, viduramžiais dvasinis žmogaus gyvenimas buvo visiškai priešpastatytas jo materialinei egzistencijai ir tam, kad atsiriboti nuo įvairiausių gyvenimiškų rūpesčių, žmogus turėjo vienatvėje įsigilinti į savo dvasinius pergyvenimus bei maldos pagalba tiesiogiai bendrauti su aukščiausia dvasia – dievu.

Taigi, materija ir sąmonė vienaip ar kitaip buvo suvokiami kaip sudėtingos, skirtingos ir priešingos substancijos. Jų priešingybė remiasi paprastu faktu: sąmonė turi kitokią nei materija prigimtį, ji yra ideali. Tai reiškia, kad mintys, mąstymas neturi materialių charakteristikų: masės, kvapo, matmenų, formos ir panašiai.

Chirurgas operuodamas žmogaus smegenis mato ir užčiuopia jų materinę struktūrą, bet jis niekaip negali pamatyti ir identifikuoti minčių ir vaizdų, kurias smegenys gamina.
Bet mokslas yra nustatęs neginčijamą faktą: ideali sąmonė yra materijos produktas, nors ji ir principingai skiriasi nuo savo materialaus substrato. Tas skirtumas ir sudarė pagrindą materijos ir sąmonės supriešinimui.

Kadangi nuo Aristotelio prasidėjo mokslo diferenciacija, tai ir moksliniuose tyrinėjimuose materija ir sąmonė įgavo metafiziškai į skirtingus aspektus suskaldytos vientisos būties pobūdį.

Filosofijos istorijoje žinomos 2 šio materijos ir sąmonės suskaldymo aiškinimo kryptys:

1.Materializmas. Sąmonė, žmogaus dvasinis pasaulis – tai materijos vystymosi produktas, tam tikra jos evoliucijos pakopa. Materija – tai pirminis substratas, sąmonė – antrinis jos atributas. Materija gamina sąmonę panašiai kaip žmogaus skrandis išskiria virškinimo rūgštį (vulgarus materializmas) arba atsiradusi iš materijos sąmonė tampa ją, materiją, atspindinčia priešingybe, kuri veikia patį materialinį pasaulį (dialektinis materializmas).

2.Idealizmas. Materija egzistuoja realiai, bet ji yra absoliučios dvasios, viršgamtinės, viską apimančios sąmonės kūrinys (objektyvus idealizmas) arba materialus pasaulis yra žmogaus sąmonės produktas, žmogaus „jutiminių kompleksų“ padarinys (subjektyvus idealizmas)

Galima pastebėti, kad nė viena iš įvardintų filosofinių srovių netraktuoja sąmonės kaip materijos arba materijos kaip sąmonės svetimkūnio. Jos tik savaip interpretuoja santykį tarp šių visuotinos realybės reiškinių ir jų atsiradimo aplinkybes.

Materialistinė dialektika teigia, kad sąmonė užgimsta materijos „įsčiose“ ir kaip jos vaisius pereina įvairias vystymosi stadijas, kol pagaliau tampa nauja realybe. Kitos filosofinės srovės aiškina kitaip. Bet šiame kontekste esminis dalykas, išplaukiantis iš visų aiškinimų, yra tas, kad po materijos ir sąmonės atsiradimo šie reiškiniai egzistuoja viename materijos–sąmonės pasaulyje. Ši nauja realybė – tai sistema su savo dialektišku poliariškumu.

Sąmonę neįmanoma suvesti į materinį pradą, atsiradusi iš materijos ji tampa pastarosios priešingybe. Bet ir atskirti ją nuo materijos irgi negalima, nes be materialaus pagrindo ji paprasčiausia neegzistuoja. Ir materija, ir sąmonė savo prigimtyje egzistuoja kaip dialektiškai diferencijuoti ir vienas kitą sąlygojantis bei papildantis reiškiniai. Kiekvienas aukštesnis materijos lygis turi didesnę gilumą ir siauresnę erdvę. Atomų daugiau nei molekulių. Molekulių daugiau nei ląstelių. Ląstelių daugiau nei gyvų organizmų, o pastarųjų daugiau nei Homo sapiens.

Dar vienas svarbus dialektinis momentas – tai mokslinis faktas, kad materija susideda iš pozityviai ir negatyviai pakrautų elementarių dalelių, iš materijos ir antimaterijos, o sąmonė diferencijuojasi į emocionalų ir racionalų pasaulius, į jausmus ir mintis. Tai ir sudaro giluminę priežastį įvairių mokslinių interpretacijų atsiradimui ir pliuralistiniam žmogaus mąstymui. Kaip sakoma, tiesa viena, bet ji dvejopa.

Bet kokia diferenciacija ankščiau ar vėliau reikalauja sintezės. Tradicinis mokslinis mąstymas, kuris pradėjo dominuoti maždaug prieš 300 metų ir ilgą laiką užtikrino sėkmingą žmonijos vystymąsi, yra pagrįstas redukcijos ir analizės sąvokomis (skaidymas, sudėtingo suvedimas į paprastą). Jeigu mums iškyla tam tikra problema, pradžioje mes ją supaprastiname arba suskaidome į dalis, tuomet sprendžiame paprastesnius uždavinius ir perkeliame (ekstrapoliuojame) sprendimą į visą problemą.

Sudėtingesnis yra priešingas sintezės metodas arba naujų sprendimų–konstrukcijų sukūrimas iš silpnai tarpusavyje sąveikaujančių elementų ir blokų, t.y. sistemų analizė. Sisteminis požiūris vienas pagrindinių dabartinio mokslo metodų. Materijos–sąmonės pasaulis, atsiradus sąmonei, pagal savo esmę tapo nauja sistema ir reikalauja sisteminio požiūrio. „Sisteminio požiūrio“ sąvoka apima visą kompleksą idėjų (ir materialistinių, ir idealistinių), susijusių su vieningu tiriamo proceso ar objekto paveikslu ir jo apmąstymu, atsižvelgiant į galimus pokyčius.

Sisteminio požiūrio esmė – pakeisti mąstymo metodą ir pamatyti:

•sistemos elementų ir komponentų tarpusavio priklausomybę, o ne vien priežastinių–pasėkminių ryšių grandines;

•savitarpiškai sąlygotas poliarines priešybes, kurios sudaro kiekvieno sudėtingo objekto arba proceso esmę, ir jų pokyčių tendencijas, o ne statines, vienareikšmes būsenas.

Mūsų pasaulis yra sistemiškai vieningas ir dialektiškai dinamiškas. Kadaise žmogus neskyrė savo vidaus pasaulio nuo išorinio kosmoso. Jis suvokė save kaip šio kosmoso dalį ir visi gamtos reiškiniai jam buvo sudvasinti ir įsąmoninti kaip ir jis pats. Akmuo, medis, upė, ugnis, gyvūnai – viskas turėjo savo sielą ir sąmonę. Toks „pagoniškas“ monizmas buvo būdingas mitologiniam pasaulio suvokimui. Antikos filosofija vėliau suskaldė vieningą žmogaus kosminį arba žmogišką kosmoso pasaulį į dvasinį ir materinį (Platono idėjų ir daiktų pasauliai) ir tokiu būdu prasidėjo metafizinis materijos ir sąmonės priešpastatymas ir jų priešprieša.

F.Engelsas savo veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ materijos ir sąmonės, mąstymo ir būties, dvasios ir gamtos santykio problematiką pavadino „aukščiausiu visos filosofijos klausimu“ bei, pasiremdamas anų laikų gamtos mokslų pasiekimais, suformulavo žinomą materialistinį principą: materija – tai pirminis, o sąmonė -antrinis dalykas. Bet šis postulatas yra prasmingas tik sąmonės istorinio–evoliucinio atsiradimo prasme. Ir pats F. Engelsas tai akcentavo pabrėždamas, kad idealizmas ir materializmas nieko kita ir nereiškia. Jis dar pažymi, kokia kyla painiava, kai šioms sąvokoms teikiama kokia nors kita prasmė.

Praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją: pirminis monistinis materialus pasaulis tampa dualistiniu materijos–sąmonės pasauliu, kuris vėlgi evoliucionuoja į monistinį sudvasintą pasaulį–objektą. Jau dabar taip vadinama antrinė, žmogaus sukurta gamta pagal savo kiekybinius parametrus pradeda lenktyniauti su natūralia žemės gamta. Sudvasintos žmogaus veiklos vaisiai matomi jau ir artimajame kosmose.

Materija yra pirminis dalykas ta prasme, kad iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo, koks jis bebūtų – gamtos sukurtos žmogaus smegenys ar žmogaus sukurtas dirbtinio intelekto materialus nešėjas. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

„Didžiojo sprogimo“ teorija teigia, kad visata atsirado iš taip vadinamo materialaus „singuliarinio taško“. Šiame taške buvo sutelkta visa medžiaga ir energija. Jam buvo būdingas begalo didelis materijos ir energijos tankis. Šis taškas sprogo prieš maždaug 13,7 milijardų metų ir prasidėjo mūsų visatos evoliucija, kuri reiškiasi kaip jos pagreitintas plitimas. Ir kada nors ateityje šis procesas gali sustoti ir prasidės atvirkštinis reiškinys – lėtai mirštančios, kaip teigia astrofizikai, visatos susitraukimas į tokį pat pradinį keliolika kartų mažesnį už atomą tašką. Toks materijos–visatos „pulsavimas‘ galimai vyksta jau ne pirmą kartą. Ir kažin ar ankstesniais laikais materija evoliucionuodavo iki sąmonės atsiradimo lygio.

Po to, kai iš materijos gelmių atsirado sąmonė, materijos tolimesnis vystymasis įgauna naują pobūdį ir šiame procese materija įsąmoninama, o sąmonė įmaterinama. Materijos vystymasis vis daugiau tampa sudvasintas ir ideologizuotas. Ir atvirkščiai, sąmonė vis daugiau materializuojasi ir net abstrakčiausios sąmonės fantazijos įgauna po kurio laiko materinį įforminimą.

Todėl logiška teigti, kad jei visuotina materija kada nors ir susitrauks į pradinį „singuliarinį tašką“ – pastarasis bus kitoks nei prieš tai buvęs, kitokios kokybės. Nes pagal dialektikos dėsnius, grynai mechaninio pasikartojimo nebūna. Kaip teigė Heraklitas, negalima du kartus įbristi į tą patį vandenį. Viskas keičiasi, viskas vystosi ir nuolat atsiranda nauja kokybė.

Kita išplaukianti iš materijos ir sąmonės dialektikos išvada būtų ta, kad materijos įsąmoninimas ir sąmonės įmaterinimas gali pasiekti tokį lygį, kai žmogaus pastangomis atsiradęs ir jo kontroliuojamas arba nekontroliuojamas visatinis – visuotinis intelektas sugebės valdyti patį materijos pulsavimo procesą.

Tokiu būdu bus įveikta materializmo ir idealizmo priešprieša ir įvyks „didysis sugrįžimas“ į sistemiškai vieningą kosmosą, kuriame veiks nauji dialektiniai dėsniai.

Tokia yra visuotinos materijos vystymosi tendencija. Bet tai nereiškia, kad ši tendencija bus iki galo realizuota. Nes vėlgi gali pasireikši būtinybės ir atsitiktinumo dialektika. Bet kuriuo momentu visatoje gali įvykti koks nors globalinio masto kataklizmas, kuris nutrauks noosferinę materialaus pasaulio evoliuciją.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Pasaulio dialektika. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s