Pasaulio dialektika 4. KŪNAS IR SIELA

Žmogus pasaulyje draskomas priešingų globalinių procesų, jis įspraustas tarp kosmoso įsąmoninimo ir visuomenės įmaterinimo (kultūros ekonomizavimo) tendencijų. Žmogaus egzistencijos pagrindinį prieštaravimą vaizdžiai suformulavo Blezas Paskalis (Blaise Pascal, 1623 – 1662): „Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė…“ Mintimis jis siekia kosmosą, bet fiziškai gali palūžti nuo vėjo gūsio. Savo dvasia žmogus įsąmonina materijos begalybę, o savo kūnu jis silpnas mirtingas gyvis, kurio egzistencija gali bet kuriuo momentu nutrūkti.

Žmogus yra kartu gamtos (kosmoso) ir visuomenės (sociumo) kūrinys. Dėl aukščiau paminėtų globalinių tendencijų jis kartu įsąmoninamas ir įmaterinamas. Jis perplėšiamas pusiau, dalinamas į kūną ir sielą. Jis yra aukštinamas kosmoso, bet žeminamas visuomenės. Dėl savo sąmoningumo jis fiziškai skrenda į kosmosą ir dėl savo kūniškumo dvasiškai „skrajoja“ nuo narkotikų.

Nors „sielos“ sąvoka nėra grynai mokslinė, bet europinėje filosofijoje ji vartojama kaip žmogaus vidinio pasaulio apibūdinimas. Ši sąvoka apibendrina nematerinę konkretaus žmogaus substanciją, jo minčių, emocijų bei jausmų unikalumą.

Pirmieji pasamprotavimai apie žmogaus sielą stebimi ankstyvuosiuose religiniuose tikėjimuose: animizme, magijoje, totemizme, fetišizme ir įvairiose pagonybės formose. Kaip teigia anglų mokslininkas E. Teiloras (1832 – 1917) –animizmas, tai yra tikėjimas sielos nemirtingumu, jos priskyrimas visiems gamtos reiškiniams ir objektams, buvo išplitęs visose pirmykštėse bendruomenėse. Jau tada buvo suvokiamas principingas skirtumas tarp kūno ir sielos. Kartu buvo suvokiama ir jų vienybė, nes sielos vieta buvo ieškoma žmogaus kūne, jo kraujyje, kvėpavime, kulkšnyje, širdyje ar smegenyse. Kita vertus, sapnai suformavo požiūrį apie sielos galimą egzistavimą atskirai nuo kūno.

Žmogaus kūnas mūsų pirmtakams irgi buvo ne šiaip sau grynai fizinis, materinis reiškinys. Jis buvo sudvasintas, į jį buvo žiūrima kaip į prasminį jutiminį fenomeną, o ne tik kaip į išorinę realybę (M. Merlo – Ponti, 1908 – 1961). Kūnas – tai žmogaus dvasios–psichikos fundamentas (Z. Freidas, 1856 – 1939). Kūniškai žmogaus erdvei priklauso ir jo sąmoningumo reiškiniai. Senovės Egipto freskose vaizduojami dievai su gyvulių arba paukščių kūnų dalimis iliustruoja vieningą kūno įdvasinimo ir dvasios įkūnijimo virsmą. Faraonų kūnų mumifikacija ir laidojimo apeigos liudija apie sielos-dvasios priklausomybę nuo kūno. Šamanizme transo būsena – tai vieninga kūno – dvasios egzistencinė sistema.

Kita vertus įvairiose induizmo formose, o vėliau ir budizme, kūnas–tai tik fizinė, laikina ir mirtinga dvasios prieglauda. Žmogaus gyvenimas nėra neįkainojama dievo dovana, kaip teigia krikščionybė, o tik vienas iš dvasios begalinio reinkarnavimo proceso momentų. Kūniškos formos atsikratymas po fizinio kūno mirties – tai dvasios išlaisvinimas ir jos tikros egzistencijos pradžia.

Taigi, kūno ir sielos santykiai nuo senų laikų buvo traktuojami nevienareikšmiškai. Stichinis dialektinis požiūris į šią problemą buvo perpintas metafizinio mąstymo intarpais.

Iš panašių pozicijų šie santykiai buvo traktuojami ir filosofijos istorijoje.
Pirmieji antikos filosofai-materialistai neišskirdavo sielos iš bendros kosmoso sandaros. Anaksimenas manė, kad siela turi „oro“ prigimtį, Heraklitas – ugnies, o Demokritas teigė, kad žmogaus siela susideda iš ypatingų ugningų atomų. Siela, teigė jis, yra „kūnas kūne“, ji yra materiali kaip ir visi kiti kūnai šiame pasaulyje bei taip pat mirtinga kaip ir visi materialūs objektai.

Sokratas pirmasis atkreipė dėmesį į kitokią idealią žmogaus sielos prigimtį susijusią su mąstymu. Šią mintį išplėtojo Sokrato mokinys Platonas teigdamas, kad siela ir nemirtinga, ir bekūnė. Anot Platono, kūnas – tai sielos kalėjimas. Siela gali egzistuoti ir atskirai nuo kūno, kosminiame „idėjų pasaulyje“.

Vėliau materialistinę Demokrito ir idealistinę Platono linijas dialektiškai bandė apjungti Aristotelis. Nors siela ir nemateriali, rašė jis savo veikale „Apie sielą“, bet ji negali egzistuoti be materialaus kūno. Siela tai kūno forma, o kūnas – tai sielos materija.

Taigi, antikos filosofai pradėjo kūno ir sielos dualizmo, jų metafizinio priešpastatymo bei dialektinės vienybės tradiciją, kuri buvo išplėtota įvairiose vėlesnių laikų moksliniuose, religiniuose ir filosofiniuose traktatuose. Deja, vyraujanti tendencija, nagrinėjant sielos ir kūno santykių klausimą, ypač atsiradus didžiosioms pasaulio religijoms (budizmui, krikščionybei ir islamui), vis dėlto buvo šių reiškinių priešpastatymas.

Naujaisiais laikais išryškėjęs kosmoso įsamoninimas ir visuomenės įmaterinimas dar daugiau supriešina žmogaus sielą ir kūną, suteikia jiems įvairias metamorfozes ir transformacijas. Šioje supriešinimo situacijoje žmogaus siela pradeda ieškoti išsigelbėjimo ne kartu su kūnu, o atskirai nuo jo. Iš kitos pusės, kūnas savo laikinai apibrėžtą gyvavimą tapatina ne su egzistenciniais sielos pergyvenimais, o su grynai fiziniais malonumais. Kūnas be sielos – tai seksas be meilės, o siela be kūno – tai teorija be praktikos. Kūno „išsigelbėjimas“ patikimas medicinai, o sielos –religijai. Jie taip ir lieka atskirti vienas nuo kito ir praraja tarp žmogaus sielos ir kūno tik gilėja. Ir tai visų pirma atsiliepia pagrindiniam žmogiškosios egzistencijos klausimui – gyvenimo ir mirties klausimui.

Didėjant mokslo galiai ši problema neretai būdavo filosofiškai materialistiškai ir idealistiškai suvulgarinama. Didinga rusų filosofo – kosmisto N. Fiodorovo (1829 – 1903) utopija apie visų mirusių žmonių fizinį atgaivinimą, kai mokslas, atseit, sugebės „surinkti“ jų „išsibarsčiusius“ gamtoje po mirties atomus bei molekules ir taip fiziškai atstatyti asmenybę, parodo kaip absoliutus idealizmas sutampa kartais su vulgariu materializmu. Ši idėja atrodytų šiek tiek realesnė, jeigu žmogaus siela, kaip teigė dar Demokritas, irgi būtų sudaryta iš materialių, o kūnas dar ir iš individualiai „sunumeruotų“ atomų. O tai savo ruožtu reikalauja kažkokio kosminio informacinio „banko“ egzistavimo, kuriame išsaugojami visų žemėje gyvenusių žmonių individualūs kodai.

Nepaisant panašių idėjų utopiškumo, jos parodo mirties klausimo globalinę esmę žmogaus gyvenimui.

Žmogus yra vienintelis gyvas padaras, kuris suvokia savo mirtingumą. Visi kiti gyviai šios perspektyvos nesupranta ir todėl jiems gyvenimas yra begalinis. Jie yra „gyvenantys“ padarai, tuo tarpu žmogus yra „mirštantis“ subjektas. Jam gyvenimas – tai mirimo procesas. Šia prasme Ciceronas (106 – 43 pr. Kr.) apibūdino filosofiją kaip mirimo kultūrą. Žmogus negali negalvoti apie mirtį. Kaip teigė A. Šopenhaueris (1788 – 1860), mirtis – tai pati blogiausia blogybė, kuri gresia žmogui, tai jo didžiausia baimė. Mirties problema žmogui – egzistencinė, gyvenimiška problema visais aspektais. Jo vidinis pasaulis, viena vertus, priima potencialios mirties faktą kaip gamtos ir jos materinio žmogiško įsikūnijimo dėsningumą, o kita vertus, žmogaus siela kaip visuomeninis produktas, kurią formuoja visa žmonijos istorija, niekada negalės susitaikyti su savo individualaus išnykimo tendencija. Įveikti mirtingumą – tokia yra egzistencinė žmogaus misija šiame pasaulyje.

Deja, panašu, kad negailestinga dialektika ir šioje vietoje gali pademonstruoti savo egzistencinę ironiją. Žmogus pradeda siekti nemirtingumo, atsisakydamas savo žmogiškumo, gelbėdamas savo idealią sielą savo materialaus kūno sąskaita.

Kita vertus, kūno transformacijos bei jo organų transplantacijos, stabdant natūralius senėjimo bei funkcionalumo silpnėjimo procesus, veda į pražūtingą sielos deformaciją. Žmogus tarsi nesuvokia savęs, nesupranta, kad siela yra kūniška, o kūnas sieliškas. Kiekvienu atveju tai unikalus konkretus derinys. Tik toks ir galimas žmogus kaip biosocialinės evoliucijos reiškinys. Bet dabartinė tendencija veda į situaciją, kuri vaizduojama fantastiniuose kūriniuose apie įvairius dirbtinio intelekto valdomus kiborgus.

Prieštaravimas tarp gyvenimo ir mirties yra grynai žmogiškas dialektinis prieštaravimas. Kitiems gyvūnams, kaip jau minėjau, jis neegzistuoja. Anot A. Šopenhauerio, gyvūnai jaučia save nemirtingos gamtos dalimi, todėl jie ir patys nemirtingi. Gyvenimo ir mirties priešingybės žmogiškasis įveikimas galimas tik šių reiškinių dialektikos kontekste. O jis gali būti užtikrintas tik suvokus gilią K. Markso mintį, kad žmogaus esmė yra visuomeninių santykių visuma. Žmogaus nemirtingumas galimas tik tam tikroje socialinėje terpėje per socialinių vertybių įsisavinimą ir įsisamoninimą. Šia prasme žmogaus mirtingumas įveikiamas per meilę, kūrybą ir aktyvaus ilgaamžiškumo siekį. Bet visuomenėje, kuri grimzta į naujus viduramžius, meilės ir kūrybos vis mažiau ir vis daugiau gyvuliško noro amžinai prabangiai ir komfortiškai gyventi. Sielos nemirtingumo perspektyva užgožiama fizinio individualaus nemirtingumo paieškomis.

Kita vertus, galima daug ir gražiai kalbėti apie dvasinį žmogaus nemirtingumą, kuris įprasminamas jo kūryboje, darbuose, palikuonyse, jo gyvenimo pasiekimuose, tik visa bėda tame, kad toks nemirtingumas ateina, deja, po mirties. Visa tai niekaip neužgožia paprasto gamtinio fakto – individualaus žmogaus gyvenimas turi savo pabaigos tašką, po kurio – nebūtis. „Geležinis“ materialaus pasaulio egzistavimo dėsnis skelbia: viskas, kas atsiranda galiausiai ir išnyksta. Gimimas ir mirtis – patys materiališkiausi dalykai. Materialistinės dialektikos prasme gyvo padaro mirtis – tai tik perėjimas į kitą atominę–molekulinę materijos egzistavimo formą, grįžimas į jos pirminį substratą.

Tokiu būdu, individualus kūnas „ištirpsta“ kosmose, o individuali sąmonė – visuomenėje. Individo nemirtingumo siekis kosmoso ir visuomenės supriešinimo situacijoje neišvengiamai įgauna kūno ir sielos supriešinimo pobūdį.

Šiandien galima stebėti keletą panašaus pobūdžio „supriešinto“ nemirtingumo siekio variantų.

-Technologinis nemirtingumas. Idėjos esmė – mikroskopinių nanorobotų panaudojimas. Jie pastoviai gali cirkuliuoti žmonių kraujotakos sistemoje ir „remontuoti“ senstančias ar pažeistas ląsteles bei keisti žmogaus kūno organus naujai išaugintais.

-Kibernetinis nemirtingumas. Idėjos esmė – individualaus žmogaus sąmonės ir minčių perkėlimas į virtualią erdvę, kurioje galimas jo vidinio pasaulio amžinas egzistavimas. Šio „naujo“ gyvenimo imitacija bus tokia reali, kad žmogus net nepajus savo virtualios egzistencijos išskirtinumo.

-Fiziologinis nemirtingumas. Mokslininkai jau atrado senėjimo geną, kurį galima užblokuoti ir atitinkamai sustabdyti žmogaus organizmo senėjimo procesą.

-Chirurginis nemirtingumas. Spaudoje buvo skelbiama, kad ruošiama pirmoji pasaulyje žmogaus galvos persodinimo kitam žmogui operacija. Sėkmės atveju ateityje tokios operacijos gali tapti mediciniška rutina kaip, pavyzdžiui, šiandien širdies ar kitų organų persodinimas.

-Genetinis nemirtingumas. Individo DNR ląstelių išsaugojimas neribotam laikui, kol mokslininkai nesuras būdų atstatyti iš jų konkretaus žmogaus asmenybę.

-Kreoceninis nemirtingumas. Žmogaus kūno užšaldymas ir jo „atgaivinimas“, sulaukus naujų mokslo pasiekimų, užtikrinančių gyvenimo ilgaamžiškumą.

-Kibernetinis nemirtingumas. Žmogaus kūno organų pakeitimas mechaninėmis kompiuterizuotomis detalėmis, kurios padarys žmogaus organizmą faktiškai nepažeidžiamu.

Nesunku pastebėti, kad visi šie nemirtingumo siekiai visiškai neįvertina žmogaus kūno ir sielos dialektikos, gyvenimo ir mirties prasmės. Tokiais būdais sukonstruotas „nemirtingas“ žmogus tampa arba kūnu be sielos, arba siela be kūno. Gyvenimas ir mirtis tampa beprasmiais reiškiniais. Idealizmas ir materializmas šioje vietoje metafiziškai priešpastatomi, nesuvokiami principiniai sielos ir kūno skirtumai, sąveikos bei vystymosi tendencijos. Siela negali virsti kūnu, o kūnas siela, bet jie negali ir egzistuoti žmoguje atskirai vienas be kito. Kas bijo mirties, tas bijo ir gyvenimo. Kita vertus, gyvenimas be mirties – tai ne gyvenimas.

Dar svarbesnė antidialektinė tendencija žmogaus kūno ir sielos problematikoje – tai bandymai spręsti šiuos klausimus nesutvarkius visuomeninių santvarkinių dalykų, neįveikus visuomenės ekonomizavimo procesų, neužtikrinus aukštos kultūros dominavimą visose visuomenės sferose. Panašūs bandymai primena vežimo pastatymą prieš arklį. Tik kultūringoje ir socialiai teisingoje visuomenėje žmogus gali humaniškai ir teisingai tvarkyti savo egzistencinius klausimus. Ir tik tada žmogus gali tinkamai atlikti ir savo noosferinę misiją visatoje.

Tokia žmogaus šioje žemėje ir šiame kosmose „misionieriškų“ užduočių seka žinoma būtų idealus ir tuo pačiu idealistinis variantas. Deja, žvelgiant iš materialistinės dialektikos pozicijų galima teigti, kad visa tai bus vykdoma kartu, persipynus, per įvairių kelių ir klystkelių realizavimą, per žūtbūtinę kovą, galimą susinaikinimą ir naujo pasaulio dialektiką.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Pasaulio dialektika. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s