NEDARBAS

Kapitalizmas ir nedarbas – tai du neatskiriami vienas nuo kito dalykai. Visame dabartiniame pasaulyje – ryški nedarbo didėjimo tendencija. Daugeliui žmonių darbas iš tikrųjų tampa ne kūrybiniu poreikiu, bet būtiniausiu pragyvenimo šaltiniu. Vis didėjanti žmonijos dalis šia prasme sugrįžta j pirmykščio kapitalo kaupimo laikus, kuriuos K.Marksas yra apibūdinęs kaip ciniškiausius žmonijos istorijoje.

Bedarbis, pagal Tarptautinės Darbo Federacijos apibrėžimą, tai žmogus, kuris nori ir gali dirbti, savarankiškai ir aktyviai ieško darbo, bet neranda jo, kadangi nėra laisvų darbo vietų.

Šis apibrėžimas iš esmės paneigia visas mūsų liberalų spekuliacijas, neva bedarbis – tai “sovietinio mentaliteto auka“, individualių negabumų rezultatas, ir valstybė turi dar daugiau liberalizuoti rinką, kad “rūstus gyvenimas“ visus išmokytų plaukioti negailestingoje laisvosios rinkos jūroje. Jeigu pusė jų nuskęs – nieko baisaus, kita pusė išplauks ir sėkmingai tęs “šviesaus kapitalistinio rytojaus“ statybą.

Kita kraštutinė pozicija, aiškinant nedarbo priežastis, būdinga kai kuriems socialdemokratijos atstovams, kurie bando viską suvesti į technologinius dalykus. Neva mokslinė, techninė pažanga, naujos technologijos, “žinių ekonomika“ savaime mažina darbo vietas, siaurina materialinės gamybos sferą, keičia visą ekonominio, socialinio gyvenimo turinį.

Todėl nedarbas tampa globaline problema, kuri iš esmės neišsprendžiama ir todėl turtingesnėse valstybėse būtina tobulinti socialinių pašalpų sistemą, o vargingesnėse ir toliau diegti “laisvąją rinką“, kad pusė gyventojų “laisvai nuskęstų“.

Socialdemokratijos liberalizavimas ir liberalizmo socialdemokratinimas perpina socialinį cinizmą ir technologinį determinizmą į vieną globalinę gana žiauroką antihumanistinę visumą.

Bet globalizacija šioje sferoje iškrėtė dabartinio pasaulio strategams netikėtą pokštą. “Besimokantieji plaukioti“ vargingųjų šalių gyventojai mokosi šio “socialinio meno“ būtent turtingųjų šalių “vandenyse“. Vakarų Europoje imigrantų problema jau tapo rimtu vakarietiškos civilizacijos balastu ir tempia į dugną ne tik socialinę, bet ir politinę eurodemokratijos sistemą.

Egzistuoja keletas nedarbo rūšių. Lietuvai šiandien turbūt aktualiausios yra šios:

– Ciklinis nedarbas, kuris atsiranda dėl ekonominės padėties pablogėjimo. Lietuvoje šis pablogėjimas jau įgavo ironišką pobūdį ir įvairių vyriausybių pastangos kalbėti apie “stabilizavimą“, “pagyvėjimą“, “makrorodiklių gerėjimą“ taip kalbomis ir lieka. Jeigu makroekonominiai rodikliai ir gerėja, tai niekaip neatsiliepia socialiniam daugumos žmonių gyvenimui dėl paprastos priežasties: Lietuvos ekonomika jau seniai įgavo parazitinį, kompradorišką pobūdį ir bet koks makroekonominis pelnas tuoj pat atsiduria užsienio privatizatorių kišenėse. Mums nedarbas ir skurdas, jiems – įvairiausių vakarietiškų ekspertų, konsultantų bei specialistų užimtumas ir pelnas.

– Struktūrinis nedarbas, kai ekonominė rinka reikalauja vienų profesijų žmonių, o darbo jėgos rinka gali pasiūlyti visiškai kitų profesijų darbuotojus. Pas mus faktiškai jau tapo nebereikalingas nemažas kiekis darbininkiškų profesijų. Sprendžiant pagal politikos realijas, ateina laikas tapti nebereikalingais mokytojams, gydytojams, žemdirbiams, atominės energetikos specialistams bei kitiems.

-Paslėptas nedarbas, kai darbdaviai dėl politinių ar socialinių motyvų verčia žmones dirbti ne visą darbo savaitę arba tiesiog išvaro juos nemokamų ilgalaikių atostogų. Lietuvoje ir kituose potarybiniuose kraštuose tai jau įprastas reiškinys. “Priverstiniai atostogautojai“ faktiškai yra bedarbiai ir arba visai negauna atlyginimo, arba gauna minimaliausią minimumą, mažesnį nei bedarbio pašalpa, bet pagal oficialią statistiką jie nepriskiriami bedarbių grupei, nes formaliai turi darbą.

Specialistų paskaičiavimais, nepavojingas nedarbo lygis sudaro 1-3 proc, leistinas lygis – 5-7 proc. Lietuvoje šiandien, kaip teigia oficiali statistika, apie 13 proc. bedarbių. Kai kurie provincijos miesteliai dėl masinio nedarbo tiesiog degraduoja. Nedarbui padidėjus 1 proc. apie 18000 šeimų pasmerkiamos skurdui. Pastaruoju metu nedarbas Lietuvoje “moteriškėja, inteligentėja ir jaunėja“. Bedarbėmis tampa pirmiausia moterys bei inteligentiškų profesijų žmonės. Apie 30000 jaunų žmonių nesuranda darbo pagal specialybę.

Tenka konstatuoti, kad nei konservatorių, nei liberalų, nei socialdemokratų valdžia nesugeba ar tiesiog nemoka išspręsti nedarbo problemos, numoja į ją ranka. Gal turi svarbesnių “strateginių“ reikalų, o gal tiesiog nežino, kad tokia problema nepriklausomoje Lietuvoje egzistuoja?

(Opozicija, 2002, nr. 26)

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Iš ankstesnių publikacijų. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s