KAIRIOJI PERSPEKTYVA ŠIANDIEN

Atsigauna kairysis judėjimas Europoje ir pasaulyje. Vien per šį pusmetį įvyko keletas reikšmingų tarptautinių komunistinių, socialistinių, darbo partijų ir kitų kairiųjų organizacijų pasitarimų.

Į visus šiuos tarptautinius kairiųjų renginius buvo kviečiami ir Lietuvos socialistų vadovai ir kai kuriose iš jų aktyviai dalyvavo. Į kitus – mūsų šalies socialistai išsiuntė oficialius sveikinimus ir palinkėjimus.

Beveik visos įtakingiausios kairiosios pasaulio jėgos plačiai naudojasi savo idėjų plėtojimui ir savo veiklos pristatymui dabartinėmis interneto galimybėmis. Atidarytas ir tarptautinio komunistinio ir kairiojo solidarumo interneto puslapis, kuriame įvairiomis kalbomis pristatoma kairiųjų partijų veikla ir dokumentai. (http://www.solidnet.org/).

Vienu žodžiu, tarptautinis kairysis judėjimas įveikė 1990 metų pradžios krizę ir dabar aktyviai konsoliduojasi tarptautiniu mastu, kuriamas savotiškas naujas Kominternas. Konsolidacijos procesas vyksta kairesnės nei socialdemokratinė ideologijos pagrindu. Šią ideologiją, nepaisant įvairiausių skirtumų tarp komunistinių, socialistinių, darbo ir kitų pavadinimų kairesnių nei tradiciniai socialdemokratai partijų, galima apibūdinti viena sąvoka – tai marksistinė ideologija, kurios dabartinį pagrindą sudaro naujojo socializmo paieškos.

Šiandien plika akimi matomas Markso šalininkų gretų augimas ir naujas susidomėjimas jo idėjomis. Deja, šios gretos labai įvairiaspalvės. Čia ir revoliucinės klasinės kovos apologetai, ir evoliucinio rinkos socializmo gynėjai, ir socialistinės demokratinės savivaldos propagandistai, ir valstybinio efektyvaus socializmo šalininkai. Marksizmu susidomėjo ir liberalai, ir demokratai, ir autokratai. Tai suprantamas dalykas, nes būtent K. Marksas giliausiai ir detaliausiai išanalizavo ir aprašė žmogėdrišką kapitalistinės santvarkos esmę ir parodė gyvybingos alternatyvos jai galimybę. Jis parodė ne tik visuomeninio darbo vaidmenį žmogaus kaip biologinio padaro ir socialinės būtybės vystymosi procese, bet ir tai, kokį vaidmenį vaidina piniginiai-prekiniai santykiai žmogaus transformacijoje į visuomeninį idiotą. Būtent dabartinės visuomenės
“idiotizavimas” ir verčia normalios psichikos ir sveikos nuovokos žmones ieškoti alternatyvos dabartinei socialinei tvarkai. Ir marksizmas bei ilgametis realaus socializmo egzistavimas suteikia šioms paieškoms galingą ir prasmingą mokslinį bei praktinį turinį.

Iki šiol kas metai Londono universitete veikia taip vadinama “marksizmo savaitė”, kurioje dalyvauja žinomi Anglijos ir kitų šalių politikai, rašytojai, žurnalistai, mokslininkai. Šiemet, pavyzdžiui, jie svarstė tokias temas :”Kapitalizmas ir vergovė”, “Narkotiniai karai”, ‘’Pikaso: dailininkas ir politika”, “Leninas: istorijos paslėpta demokratija” ir kt.

Londone Haigeto kapinėse palaidotas ir K. Marksas, ant kurio kapo visada nevysta raudoni gvazdikai.

1990 metų kairiųjų krizė buvo išprovokuota Tarybų Sąjungos ir Rytų Europos socialistinio bloko žlugimu, tarptautinio Komunistinio judėjimo destruktūrizacija bei idėjinių daugumos kairiųjų teoretikų pasimetimu. Ši krizė palietė ne tik komunistus, bet ir dešinesnius socialdemokratus ir kairesnius radikalus (trockistus, maoistus, anarchistus ir pnš).

Be to, technologiniai pasaulio ekonomikos pasikeitimai pakeitė iš esmės visuomenės socialinę struktūrą ir kairiosios partijos susidūrė su savo tradicinės socialinės bazės susiaurėjimu. Sumažėjo pramonės darbininkų skaičius, pasikeitė darbinių santykių pobūdis. Susilpnėjo profsąjungos. Ekonomikos ir socialinės sferos vystymąsi pradėjo lemti neoliberalinė ideologija. Valdančiosios dešiniosios partijos griebėsi socialinio revanšo politikos, nekompromisinės klasinės kovos taktikos. Tai dar daugiau demoralizavo kairiosios orientacijos politikus ir judėjimus. Tuo metu jie nesugebėjo priešpastatyti agresyviai dešiniųjų politikai savo ryžtingą ir apgalvotą politinį kursą.

Dar daugiau, stiprėjant demoralizavimo tendencijoms kairiųjų tarpe, kai kurie jų politikai nieko geriau nesugalvojo, kaip įsijungti į bendrą “neliberalinį judėjimą” ir aktyviai vykdyti faktiškai dešinįjį totalinės privatizacijos ir desocializacijos kursą. Jų tarpe, deja, ir Lietuvos socialdemokratai, kurių politinę dramą apsprendė naivus ir, kaip parodė netolima ateitis, gana finansiškai bei individualiai pelningas įsitikinimas , kad po tarybinio socializmo žlugimo krachą patyrė ne tik komunistinė, bet ir apskritai kairioji alternatyva. Tuo pačiu buvo bandoma sugrįžti prie tų kapitalizmo formų, kurios buvo būdingos šiai sistemai 20 amžiaus tarpukariui, kai tarybinio socializmo ir darbininkų judėjimo įtaka dar nebuvo privertusi keisti kai kuriuos kapitalistinio visuomeninio gyvenimo standartus.

Realus gyvenimas greit parodė neolibiralinių iliuzijų pragaištingumą tikrajai kairiajai alternatyvai ir kairieji pamažu pradėjo atsipeikėti. Tam žinoma, pirmiausia, turėjo įtakos žmonių nuotaikų radikalizavimas, protestinio potencialo augimas visų pirma taip vadinamo “išsivysčiusio kapitalizmo kraštuose”. Paradoksalu, bet kairėjimo banga vėl atėjo iš Vakarų Europos, nors pokomunistiniuose kraštuose socialinės sąlygos tokiam kairėjimui atrodytų buvo kur kas palankesnės. Šia prasme ir Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą gali turėti nemažą įtaką ir mūsų šalies kairiajam judėjimui.

Kita kairiųjų atsigavimo prielaida – imperialistinių JAV ambicijų grėsmingas ir galingas aktualizavimasis dabartiniame globalizuotame pasaulyje. JAV vadovybė neslepia savo hegemonistinių tikslų. Prezidento Dž. Bušo patarėja nacionalinio saugumo klausimais Kondoliza Rais viename savo pranešimų paskelbė apie tai, kad ideali dabartinio pasaulio santvarka – tai “ pasaulinė valstybė”, kuri padės lengviau spręsti “rimtus klausimus”. K. Rais siūlo visoms pasaulinėms demokratijoms susijungti į vieną didelę šalį ir tokiu būdu spręsti globalines problemas. “Daugpoliaris pasaulis”, jos nuomone, jau atgyveno savo ir dabar negali efektyviai kovoti su globalinėmis grėsmėmis. Kas turėtų būti šios “pasaulinės valstybės” lyderiu – savaime aišku, nors apie tai JAV prezidento patarėja kukliai nutyli. Dabartinė JAV užsienio politika – tai pasaulio šeimininko politika.

Būtent šiame kontekste ir reikia nagrinėti šiuolaikinio terorizmo problemą. Šis reiškinys turi gilias socialines šaknis. Tai kraštutinis ištisų tautų nuskurdinimas ir kultūrinė degradacija, jų beviltiška egzistencija vakarietiškos prabangos ir pasiturinčio gyvenimo fone. Iš čia kyla ir ekstremistinės protesto formos. Tokiu būdu, šiuolaikinis terorizmas – tai neišvengiamas dabartinio ekonominio, politinio ir kultūrinio imperializmo ir amerikoniškos globalizacijos palydovas, tai kita imperialistinio medalio pusė, iškreipta socialinio protesto forma.

Kaip ir kitos dialektinės priešingybės – terorizmas ir imperializmas susiję tarpusavyje, veikia vienas kitą. Imperializmas naudojasi terorizmu kaip įrankiu demoralizuoti ir įbauginti plačius visuomenės sluoksnius ir pateikti save kaip “demokratijos ir humanizmo” idealų gynėją, ir, atvirkščiai, teroristinės organizacijos (daugelis jų, tarp kitko, kontroliuojamos JAV spectarnybų) prisistato kaip “idėjiniai kovotojai “ ir žmonijos išvaduotojos” nuo imperialistinio jungo. Dabartinis terorizmas be viso kito dar sudaro ir pretekstą beprecedentiniam tarptautinio kapitalo puolimui prieš darbo žmonių teises. Bet kuris socialinis ar nacionalinis judėjimas prieš kapitalistinę globalizaciją, prieš kapitalistinį išnaudojimą, prieš NATO, prieš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulinio banko diktatą įvardinamas kaip teroristinis arba palaikantis ryšius su teroristais.

Terorizmas šiandien – tai ištikrųjų pasaulinio masto grėsmė žmonijos raidai. Bet dar didesnė ir iš esmės pirminė grėsmė – tai JAV imperialistinė politika. Ši valstybė pati naudoja tarptautinio terorizmo metodus savo politikoje. Per pastaruosius 5 metus JAV vedė 3 nusikalstamus imperialistinius karus (Jugoslavijoje, Afganistane, Irake) ir tuo pačiu, pažeidė ne tik pagrindines žmogaus teises, bet ir JT Saugumo Tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų valią.

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos valdžios proamerikietiška pozicija, nekalbant jau apie jos antiliaudišką ir antihumanišką turinį, iš esmės yra dar ir antieuropietiška . Faktiškai Lietuva vaidina JAV “Trojos arklio” vaidmenį Europoje. Lietuvos politikai visokeriopai pataikauja JAV pareigūnams, kurie jau bando priešpastatyti senąją “europietišką” Europą naujajai, reikia manyti “amerikoniškai Europai”.

Mūsų inteligentiški liberalai ir pacifistai dažnai „padejuoja“ ir net nuoširdžiai pasipiktina dėl JAV dvigubų standartų politikos, vertinant įvairias ginkluotos kovos formas. Deja, tokia politika – tai būtent ir yra klasinis, konkretus-istorinis požiūris į tarptautinius įvykius ir šia prasme toks “moralinis” JAV politikos demaskavimas – tai tik reikalo esmės gal ir nesąmoningas užmaskavimas ir socialinio protesto nukreipimas nuo priežasčių į pasekmių sferą.

JAV užsienio politikos socialinė esmė gerai matoma ir jos užmaskuoti nepajėgia net milžiniškas tarptautinio kapitalo kontroliuojamas žiniasklaidos tinklas bei psichologinio-informacinio manipuliavimo ilgametė patirtis ir įvairaus plauko šios srities “specialistų” pastangos. Visuomeninė pasaulio opinija vis kritiškiau vertina žmonijos “amerikonizavimo” politiką.

JAV informacinė agentūra Pew apklausė 38000 žmonių iš 44 šalių, kurie kalba 63 kalbomis , ką jie galvoja apie Ameriką. 19 šalių demonstruoja antipatinių nuotaikų JAV atžvilgiu augimą per pastaruosius 3 metus. Vakarų Europoje teigiami reitingai sumažėjo 5-6 punktais, Turkijoje – 22, Pakistane – 13 punktų. Egipte teigiamai JAV vertina tik 6% gyventojų.

Kaip žmonės vertina amerikoniškos ideologijos platininimą visame pasaulyje? Neigiamai vertina 50% britų, 67% vokiečių, 68% rusų, 71% prancūzų. Artimuosiuose Rytuose šis rodiklis žinoma dar didesnis: Turkijoje – 78%, Pakistane – 81%, Egipte – 84%. Net Japonijoje – 74% apklaustųjų teigia, kad JAV savo politikoje visiškai nesiskaito su kitų šalių interesais.

Visa tai , galų gale, atvedė prie rimto pasipriešinimo JAV hegemonistinei politikai net ir iš Vakarų Europos politinių viršūnių pusės. O komunistinės ir vis stiprėjančios Kinijos egzistavimas sudaro rimtas kliūtis įsitvirtinti JAV autoritarizmui pasauliniu mastu.

Į šį platų “pasipriešinimo frontą’’ įsijungia ir atsigaunantis kairysis pasaulinis judėjimas, kuris ieško bendrų sąlyčio taškų su įvairiomis demokratinėmis, pacifistinėmis, patriotinėmis, religinėmis, antiglobalistinėmis, ekologinėmis ir kitomis organizacijomis. Sparčiai formuojasi bendras antiglobalistinis, antiimperialistinis sąjūdis, kuris kartu ryžtingai pasisako prieš pavojingas militarizavimo ir fašizavimo tendencijas dabartiniame pasaulyje.

Kairysis, komunistinis ir socialistinis judėjimas šiame sąjūdyje turėtų, pirmiausia, koordinuoti savo veiksmus tarpusavyje ir užimti argumentuotą ir nuoseklią antikapitalistinę poziciją. Kartu dabartinės komunistinės ir socialistinės bei kitos darbo partijos objektyviai ir iš esmės teigiamai įvertindamos tarybinį socializmo modelį daugumoje nekviečia „grįžti į praeitį“.

Naujojo socializmo modelis, kaip ideologinis kairiojo judėjimo pagrindas, ekonomikos sferoje jungia savyje nuosavybės formų įvairovę su galingu visuomeninio sektoriaus dominavimu, plano ir rinkos mechanizmo derinimą bei informacinių technologijų socialinio potencialo išnaudojimą. Bazinės naujojo socializmo vertybės – socialinis teisingumas, socialinė lygybė ir liaudies demokratija. Šie 3 baziniai principai ir sudaro realios laisvės pagrindą.

Tik naujas socializmas gali išvesti žmoniją iš tos aklavietės, į kurią ją stumia JAV imperialistinė politika ir būtent šiuo pagrindu gali būti suformuotas bendras platus opozicinis globalinis frontas prieš tokią politiką.

Marksistinės partijos, be abejo, suvokia naująjį socializmą iš mokslinių materialistinių dialektinių pozicijų be jokių „bendražmogiškų“ iliuzijų. Dabartinės “amerikoniškos globalizacijos tendencijos” rodo, kad Marksas gali būti teisus ir pačioje skandalingiausioje savo prognozėje (nuo kurios vėliau atsiribojo ir patys marksistai): globaliniu mastu vyksta tolesnio poliarizavimo ir absoliutaus nuskurdinimo procesas, didesnės žmonijos dalies “afrikanizavimas” ir transnacionalinio kapitalo diktatūros įsitvirtinimas. Ir kas nepaklus pastarojo valiai, tuoj pat bus subombarduotas tikrąja šio žodžio prasme, lygiagrečiai suteikiant tokiai aukai “humanitarinę pagalbą”.

(Gairės, 2003m. Nr. 8)

Advertisements
Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Iš ankstesnių publikacijų. Išsaugokite jo nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s