EUROREMONTAS

(Apie Europos Sąjungos dabartį ir ateitį)

„Euroremontas – tai namo ar buto remontas, panaudojant tam importines medžiagas bei šiuolaikiškas technologijas“

Iš žodynų
***
Šiandien daugumai politikų ir šiaip ES gyventojų tampa aišku, kad Europos Sąjungai būtinas euroremontas tam, kad šis bendras europietiškas būstas galėtų toliau tinkamai egzistuoti ir funkcionuoti. ES vadovai jau net inicijavo oficialią diskusiją dėl galimų Europos Sąjungos ateities scenarijų. Deja, ES remontas būtinas ne tik ir ne tiek dėl Brexito, apie ką dažnai kalbama. Britanijos pasitraukimas iš Sąjungos tik išryškino ES krizę bei paskatino viešesnį problemų aptarimą. Pačios gi ES problemos turi daug gilesnį ir fundamentalesnį pobūdį, apie ką ir mėginsime pakalbėti šiame straipsnyje.

Bet kuriom statybom ar remontui yra svarbu turėti projektą. Dar svarbu suplanuoti pagrindinius darbų paketus ir, mūsų atveju, įvardinti jos politologiniais terminais. Tokiu būdu, gautųsi, kad reikia remontuoti stogą (lyderystę), sienas ir apdailą (politiką) ir fundamentą – (ekonomiką).

Projektas

Žodis „projektas“ atkeliavo iš lotynų kalbos ir jo reikšmė yra „eskizas, planas, ketinimas, sumanymas“. Bet projektas – tai ypatingas “sumanymas”, jis turi skirtis nuo kasdienių darbų ir nesikartoti, turėti unikalumo požymių. Politologai sutaria, kad ES remontas gali būti orientuotas į 2 projektinius variantus: tolimesnė ES integracija jos federalizavimo ir centralizavimo stiprinimo linkme arba, atvirkščiai, Europos Sąjungos decentralizavimas, ją sudarančių valstybių suverinizavimas bei bendrijos pertvarkymas konfederacijos principais.
Deja, kol kas ES vidinė tvarka yra tokia, kad realiai kurį laiką bus bandoma judėti abiem kryptim lygiagriačiai, politiškai bei propagandiškai derinant įvairių šalių-narių reikalavimus, norus ir užgaidas. Galų gale viską nulems ekonomika.

Ekonomika

Kaip žinia, ES kūrimas prasidėjo nuo fundamento, kai 1950 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasiūlė sukurti Vokietijos ir Prancūzijos Anglies ir Plieno sąjungą. Vėliau prie šių dviejų valstybių prisijungė Italija bei Beniliukso šalys. Taigi, pirmame etape ES vystymasis buvo nulemtas grynai ekonominiais motyvais ir ES integracija buvo ekonomiškai pagrįstas procesas. Viskas pasikeitė po 1991 metų, kai sugriuvo TSRS ir subyrėjo socialistinių šalių blokas. Spaudžiama pirmiausia anglosaksų Europos Sąjunga savo tolimesnėje plėtroje pradėjo vadovautis jau ne ekonominiais, o politiniais interesais. Ir tai buvo jos giluminės krizės arba net galimos pabaigos pradžia.

Šiandien periferinės ES valstybės, kurios buvo priimtos į Europos Sąjungos sudėtį būtent dėl politinių sumetimų tapo faktiškai „globaliniu europiniu kaimu“, kuris teikia išsivysčiusiam „centrui-miestui“ pigią darbo jėgą bei žaliavas ir gauna už tai mainais brangias pramonines prekes ir paslaugas. Kad jos būtų įperkamos, reikia pirmiausia nors šiek tiek išlyginti socialinio-ekonominio vystymosi parametrus. Šiam tikslui, o taipogi kitoms regioninio ir socialinio vystymosi reikmėms periferinės valstybės gaudavo iš ES struktūrinių fondų nemažas dotacijas. Pavyzdžiui, per 2005-2012 metų laikotarpį į šias šalis buvo pripumpuota 160 milijardų eurų. 2013–2020 metų laikotarpiui Centrinės ir Rytų Europos Sąjungos šalims numatoma skirti apie 360 milijardų eurų. Deja, šis šaltinis sparčiai senka ir po 2020 metų, jau bent Baltijos periferijos valstybėms, galutinai išseks.

ES struktūriniai fondai, kurie skiriami neturtingų ES šalių palaikymui, formuojami ne iš dangaus. Juos formuoja turtingiausios šalys, pirmiausia Vokietija, Prancūzija, Italija, Olandija ir Švedija. Šia prasme ES valstybės galima suskirstyti į 2 pagrindines grupes: tas, kurios daugiau sumoka į bendrą ES biudžetą, ir tas, kurios daugiau gauna iš jo. Pavyzdžiui, Lietuvos įnašas į bendrą ES biudžetą tesudaro 0,12 proc. jo struktūros, o Vokietijos – apie 21 proc. Dotacinės valstybės, tarp jų ir Lietuva, per visą buvimo ES sudėtyje laikotarpį gaudavo žymiai daugiau nei pačios sumokėdavo. Lietuva iš ES struktūrinių fondų formuodavo ir dar tebeformuoja apie 30% savo metinio biudžeto.

Aišku, kad toks „altruistinis“ ES ekonomikos modelis, kuris buvo padiktuotas ne ekonominės logikos, o politinių interesų sumetimais, negali tęstis amžinai. Šalys – donorės pastaruoju laikotarpiu susidūrė su rimtomis problemomis. Tai ciklinė ekonominė–finansinė krizė, nekontroliuojamas emigrantų antplūdis, teroristiniai aktai, savų gyventojų nepasitenkinimas esama padėtimi, patriotinių ir nacionalistinių nuotaikų bei organizacijų stiprėjimas, ekonominės sankcijos Rusijos atžvilgiu bei atsakomasis šios šalies embargas ES produkcijai, bendras globalinio vystymosi trendas link nacionalinių valstybinių interesų dominavimo.

Rimtos problemos purto ir periferines ES valstybes. Milžiniška darbo jėgos emigracija, ES struktūrinių lėšų iššvaistymas ir tiesioginis išvogimas, didėjanti turtinė ir socialinė diferenciacija, skurdo augimas, visuomenės senėjimas, politiniai skandalai ir nestabilumas, visuomeninės erdvės militarizavimas ir elito korupcija, jo fobijos ir manijos, žodžio ir informacijos laisvės ribojimai, dvasinis ir moralinis degradavimas – visa tai ES „kaimo“ kasdienybė.

Iki šios dienos nesimato jokių perspektyvų, kad artimojoje ateityje giluminiai ES „kaimo ir miesto“ skirtumai išsitrintų. Sakoma, kad nuo ekonomikos globalizavimo laimi tik apie 10% turtingiausių planetos gyventojų. Panašiai atsitiko ir su ES ekonomine integracija. Jos variklis – tai stambus kosmopolitinis kapitalas, kuris ir gavo iš to didžiausius pelnus. Bet reikalas tas, kad struktūrinių ES fondų lėšos dalinamos ne iš kapitalo pelnų, o iš biudžeto, tai yra visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Tokiu būdu gaunasi, kad „altruistiškai“ Europos Sąjungos ekonominei politikai aukojasi ne kapitalas, o paprasti daugiau išsivysčiusių ES šalių gyventojai.

Kita vertus, periferinės šalys taip ir nesugebėjo deramai pasinaudoti ES dotacijomis. Žinoma, kai kas padaryta. Suremontuoti keliai, sutvarkytos „vitrininės“ miestų ir miestelių gatvės, renovuotos kai kur mokyklos ir poliklinikos, paremtas smulkus bei vidutinis verslas, sukurtos naujos darbo vietos, padaryti kiti darbai. Bet esminiai savarankiško ekonominio ir socialinio vystymosi klausimai taip ir neišspręsti. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų buvo skirta Lietuvos konkurencingumui didinti, bet esminių pokyčių nepasiekta. Europos Komisija kasmet publikuoja „Regioninio konkurencingumo indeksą“, kuriame įvairūs ES regionai palyginami pagal 11 bazinių socialinių ir ekonominių rodiklių, tame tarpe infrastruktūros bei viešųjų įstaigų efektyvumą, socialinės atskirties lygį, švietimo, medicinos, verslo, inovacijų sričių konkurencingumą. Paskutinis toks indeksas paskelbtas 2017 metų pradžioje ir iš jo rezultatų aiškėja, kad pačiame konkurencinio indeksavimo „dugne“ tarp visų ES šalių atsidūrė būtent Baltijos valstybės.

Vienu žodžiu, pagal visus ekonomikos ir socialinės saugos rodiklius ES „kaimo“ (tame tarpe ir Lietuvos) valstybės taip ir lieka paskutiniojoje vietoje. Eurostato duomenimis valandinis bei minimalus darbo užmokestis mūsų šalyje vienas žemiausių ES. Panaši situacija su pensijomis, stipendijomis, pašalpomis ir kitomis socialinėmis išmokomis. Beveik trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties ar už skurdo ribos. Pagal pajamų nelygybę Lietuva tapo viena prasčiausių ES šalių. Nedarbo ir korupcijos lygis mūsuose – irgi vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Mūsų valstybė šiandien dėl imigracijos mastų atsidūrė greičiausiai nykstančių pasaulio valstybių sąraše. Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pasaulyje ir Europoje pagal savižudybių ir alkoholio vartojimo mastus.

Taigi, ES ekonomika ir socialinis gyvenimas, ES fundamentas, skyla perpus. Tuo pačiu tai skaldo ir skandina visą ES konstrukciją ir jos euroremontas tampa neišvengiamas.

Politka

Fundamentinis ES „plyšis“ – tai pamatinis „statybinis brokas“. Jį kažkaip „suklijuoti“ galima tik laikinai. Bet iš esmės suremontuoti ES pastatą įmanoma tik 2 būdais: demontuoti seną fundamentą ir sukonstruoti vientisą, tvirtą naują ekonominį pagrindą arba panaudojant kažkokias naujas dar nematytas politinėje rinkoje technologijas ir medžiagas kiek įmanoma kokybiškiau survirtinti esamą plyšį, pridengiant visa tai patraukliu „politiniu tinku“.

Ir vienu, ir kitu atveju ES euroremontas reikalauja pirmiausiai politinio Briuselio sprendimo. Žinant eurobiurokratų nuotaikas bei specifiką ir, įvertinus dabartinę ES situaciją, galima teigti, kad bus ieškomas kompromisinis remonto variantas, nors ir jis šiandien nebus toks paprastas ir visus tenkinantis. Kompromisas – tai kompromisas tarp euroekonomikos, kuri valdoma stambaus kapitalo, ir europolitikos, kuriai diriguoja Briuselio biurokratija.

Dominuojanti tokio kompromisinio požiūrio idėja – „dviejų arba skirtingų greičių“ Europos Sąjunga. Ši idėja, kurios realizavimui reikėtų keisti ir kai kurias ES sutartis, tenkina ir Europos kapitalistus ir jų interesus aptarnaujančius politikus-biurokratus. Vieni jau susikūrė palankią strateginę erdvę savo bizniui, turint omenyje pigią darbo jėgą bei kitokius resursus ir naujas prekių rinkas periferinėse šalyse, kiti – tokio kompromiso pagalba užsitikrina sau gerai apmokamas darbo vietas įvairiose ES struktūrose bei kosmines socialines garantijas, kurios išlieka visam gyvenimui.

Už tokį (skirtingų greičių) modelį, kuris, atseit, gali išgelbėti ES, pasisako jos narės – įkūrėjos, tame tarpe ir dabartinė faktinė ES vadovė A. Merkel bei formalus Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris. Tokia idėja suformuluota ir naujoje sunkiai suderintoje Romos deklaracijoje, kurią minėdamos ES 60-metį 2017 metų kovo mėnesį pasirašė 27 bendrijos šalys-narės. Savo ruožtu, kiek ankščiau, mažiau išsivysčiusių ES narių pozicija šiuo požiūriu suformulavo Lenkijos lyderis Jaroslowas Kaczynskis, teigdamas, kad dviejų greičių Europa lemtų „žlugimą, ir, iš tikrųjų, dabartinės Europos Sąjungos likvidaciją“. Būsimam „skirtingų greičių“ ES modeliui prieštarauja ir Lietuva. D. Grybauskaitė Briuselyje Europos Vadovų Tarybos narius informavo, kad Lietuva griežtai pasisako prieš ES sutarčių keitimą.

Deja, nepalankia mažoms ES valstybėms linkme bendros Europos traukinys jau pajudėjo. 2017 metų vasario 16 dieną Europarlamentas patvirtino seriją rezoliucijų dėl ES centralizavimo ir federalizavimo, kurių link judės tam pasirengusios Europos Sąjungos valstybės. Kartu buvo patvirtintas ir dokumentų paketas, kuris galutinai legalizavo „skirtingų greičių“ ES modelį, padalinant Europos Sąjungos nares į šalis – lokomotyvus ir į šalis – autsaiderius. Taip pat bus bandoma sustiprinti ir ES savarankiškumą, prabilta apie ES finansų ministro posto įsteigimą ir Europos Sąjungos kariuomenės sukūrimą.

Tai gana logiškas sprendimas, siekiant išsaugoti išvis bet kokiame pavidale Europos Sąjungą kaip socialinę – ekonominę ir geopolitinę realybę. Tik paradoksas tame, kad šis „teisingas“ sprendimas gali turėti visiškai „neteisingas“ pasekmes. ES dabar atsidūrė tokioje padėtyje (fizikoje tai vadinama bifurkacijos tašku), kai bet koks sprendimas gali tik bloginti esamą situaciją. Svarbiausia, galutinai darosi aišku, jog Pietų bei Rytų Europos, pirmiausia Baltijos valstybės, tampa Europos Sąjungos balastu, savotišku „lagaminu be rankenos.“ Priimtos į ES dėl politinių sumetimų jos iki šiolei tokią savo „autsaiderišką“ situaciją bando kompensuoti politiniais veiksmais, kurie dažnai įgauna radikaliai ekstremistinį pobūdį. Todėl šios šalys kartais net vadinamos „ES marginalais“. Tai apsunkina pagrindinių ES valstybių padėtį bei sudaro joms nemažai neigiamų ekonominių ir geopolitinių padarinių.

„Dviejų greičių“ Europa praktiškai reiškia, kad skirtingu greičiu judančios ES dalys turės atskirai spręsti savo vidines ir išorines problemas. Žinoma, viskas bus „pagražinta“ politine retorika apie šalių lygiateisiškumą bei jų atskirties mažinimo būtinybę. Iš esmės šis modelis – tai civilizuotų skyrybų variantas, kuris gali padalinti Europą net ir formaliai – juridiškai į 2 Eurosąjungas: centrinę ir periferinę. Pastaroji gali suskilti dar į kelias sąjungas. „Centrinės“ Sąjungos likimas priklausys daugiausia nuo pačių šios Sąjungos narių apsisprendimo. Bet jau dabar aišku, kad jos lokomotyvas bus Vokietija, kuri gal priglaus prie savęs ir kai kurias periferines šalis. Tokiu būdu Europos Sąjunga (ES) gali tapti tiesiog Vokietijos Sąjunga (VS). Kita vertus, periferinės Sąjungos likimą nulems daugiausia geopolitiniai veiksniai, ypač JAV ir Rusijos užsienio politika bei jų tarpusavio santykiai.

Baltijos šalys šios tendencijos kontekste gali atsidurti nepavydėtinoje situacijoje. Iki šiol jos dalinai įtakodavo ES bendrą politiką tik dėl savo radikaliai antirusiškos ir aklai proamerikietiškos pozicijos. Tai tinkamai įsikomponuodavo ir į bendrą rusofobišką ir proamerikietišką ES politiką. Visa tai buvo daroma periferinių šalių nacionalinės ekonomikos strateginio vystymosi sąskaita. Iš dalies šie ekonominiai praradimai ir buvo kompensuojami iš ES struktūrinių fondų. Tokia politika visada prieštaravo Baltijos šalių giluminiams nacionaliniams poreikiams. Bet šiandien galima prognozuoti, kad dėl vidinių Europos Sąjungos procesų bei besikeičiančios geopolitinės santvarkos tokia pozicija vis daugiau prieštaraus ir pačios ES interesams.

Šioje situacijoje išlaikyti savo pridėtinę vertę Vakarų pasaulio erdvėje Lietuva gali tik galutinai paverčiant save ir prisistatant „pafrontės“ ar „buferinės“ zonos valstybe. Tai reiškia šaltojo karo atmosferos kurstymą ir visapusišką šalies militarizavimą bei rusofobiškos isterijos laipsnio didinimą. Šiame istoriniame etape tai gali suteikti ir taktinius ekonominius dividendus. Šis procesas jau ir vyksta. Deja, strateginės tokio politinio kurso rizikos visiškai neanalizuojamos ir neįvertinamos, o jos visomis prasmėmis yra milžiniškos.

Galima alternatyvi strategija – tai esminiai politinio kurso pokyčiai: neutraliteto (išstojant iš ES ir NATO) bei naujos bendros Europos saugumo (įskaitant ir kibernetinį) sistemos siekis tarptautiniuose santykiuose ir orientacija į socialinės valstybės modelį bei liaudies demokratijos sistemą vidaus politikoje. Tokiu atveju Lietuva turėtų šansų tapti ne „buferiu“, o „tiltu“ tarp Vakarų ir Rytų bei konvertuoti savo dabartinę rizikingą geopolitinę padėtį į realų konkurencinį pranašumą.

Bet tokiems rimtiems pokyčiams reikalingi nauji lyderiai, kurių nei Lietuvos, nei ES politinėse padangėse kol kas nesimato.

Lyderystė

Lyderystė – tai asmenybės gebėjimas įtakoti kitus žmones ir įkvėpti juos vieningo tikslo siekiui. Dažniausiai politinis lyderis – tai organizacijos (visuomeninio judėjimo, politinės partijos ar valstybės) vadovas ir svarbiausia jo funkcija – mobilizacinė. Politinis lyderis skatina socialinių grupių, sluoksnių, klasių, tautų savimonės formavimą, skatina jų gyvybinių interesų įsisąnoninimą ir sutelkia juos bendro reikalo realizavimui. Šis bendras reikalas dažnai reikalauja pasiaukojimo, drąsos ir net heroizmo.

Lyderystę negalima tapatinti su vadyba. Lyderis visada vienoks ar kitoks vadybininkas, bet vadybininkas – ne būtinai lyderis. Šia prasme dabartinėje ES daug vadybininkų ir mažai lyderių bei išvis tikrų politikų. Politinės lyderystės krizė Europos Sąjungoje – visuotinai pastebima problema.

Žinomas sociologas M. Vėberis teigė, kad politikui būdingos 3 savybės; aistringumas, šaltas protas ( “politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis”) bei įžvalgumas. Šiandien Briuselio biurokratijai, deja, vargu ar galima priskirti tokias teigiamybes. Dėl politinės lyderystės problematikos, remiantis M. Vėberio teorija, galima teigti, kad Europos Sąjungoje apstu tradicinio ir racionalaus tipo biurokratų –vadybininkų, bet faktiškai nėra charizmatiškų lyderių.

Tokio tipo lyderius kitas įžymus mokslininkas L. Gumiliovas vadino pasionarijais. Pasionarijai – tai asmenybės, turinčios „biocheminės gyvybiškos energijos“ užtaisą ir siekiančios visuomeninių pokyčių net ir savo asmeninės savisaugos bei gerovės sąskaita.
Charizmatiškiems lyderiams paklūstama dėl išskirtinių asmens savybių, kurios traukia visuomenę. Tokia lyderystė būdinga nestabiliems, krizių bei reformų laikams. Tokio lyderio aplinką sudaro jam atsidavę vadybininkai, dažnai atliekantys vienkartinius, taktinius pavedimus. Paradoksas dabartinės ES situacijos tame ir slypi, kad jai šiandien reikalingi būtent tokie charizmatiškai pasionariški lyderiai, bet visas politinis – istorinis ES landšaftas į pirmas eiles stumia pilką politikų – biurokratų masę.

Lyderystė turi istorinį pobūdį. Kokia epocha – tokie ir lyderiai. Charizmatiško tipo pasionariniai lyderiai atsiranda tada, kai tam tikras sociumas turi patrauklią ir didingą idėją ar tikslą. Kokią idėją turi dabartinė Europos Sąjunga? Tik verslininkišką bei biurokratinę! Kokį tikslą turi ES? Išgyventi ir išsilaikyti globalinio pasaulio verpetuose! Patrauklumu ir didingumu visa tai net nekvepia. Taip vadinamos naujos „europietiškos vertybės“, kurioms atstovauja ir kurias propoguoja eurobiurokratai iš esmės trasformavosi į antieuropietiškas vertybes, jos paprasčiausiai griauna žmogų. Šia prasme dabartinė postmodernistinė Europa – tai ne Renesanso ir ne Antikos Europa ! Minties, valios ir dvasios galiūnų čia kažkaip nesimato. Vietoje kovos su atgimstančiu europietišku neonacizmu pilkieji Eurosąjungos „kardinolai“ nuėjo lengvesniu ir jiems ideologiškai artimesniu fažizmo ir komunizmo sutapatinimo keliu.

Dabartiniai ES vadovai padarė tipišką lyderystės klaidą – jie tikslus supainiojo su priemonėmis. Kaip sakė vienas socialdemokratų, kurie kartu su liberalais ir konservatoriais buvo pagrindiniai ES idėjos stūmėjai, ideologų E. Bernšteinas: galutinis tikslas – niekas, judėjimas – viskas. Šiame begaliniame „judėjime“ visi ES tikslai bei visos idėjos ir paskendo. Joks lyderis tokioje tradicinių dešiniųjų-kairiųjų politinių partijų pelkėje neatsiras.

Vis dėlto šiandien visoje Europoje matomas iš dalies naujas reiškinys. Klasikinė centristinė partinė sistema, kai kairiojo ir dešiniojo centro partijos pamainomis keičiasi prie valdžios lovio, dėl korupcinių ir kitokių dar gilesnių priežasčių, yra iš esmės diskredituota. Politinė takoskyra dabar ryškėja ne tiek tarp tradicinių kairiųjų ir dešiniųjų partijų, ne tiek tarp globalistų ir tautininkų, kiek tarp nesisteminių ir sisteminių politinių jėgų, kurioms dabartinis oficiozas kabina eskstremistų, radikalų, populistų ir panašius epitetus. Nesisteminės opozicijos gretose šiandien vyksta visų politinių srovių idėjų integracija bei bazinės ideologijos paieška.

Nauji pasionariškai charizmatiški lyderiai (nacionalinio ar europinio masto) gali atsirasti būtent iš nesisteminės opozicijos struktūrų bei atstovauti naujai politikų kartai. Bet jų „patrauklios ir didingos“ idėjos bei tikslai gali kardinaliai prieštarauti briuseliškos biurokratijos vadybinei Europos Sąjungos rutinai.

Iki šiolei visi istoriški bandymai suvienyti Europą ankščiau ar vėliau žlugdavo. Ir nėra jokio pagrindo manyti, kad šį kartą viskas pasibaigs sėkmingai. Gal, kaip kadaise sakė vienas satyrikas, tiesiog pačioje „filharmonijoje“, tai yra Europoje , kažkas negerai?

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Straipsniai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s