III. TRYS DIALEKTIKOS DĖSNIAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dėsnis – tai pastoviai besikartojantis, nuolatinis ir esminis reiškinių ir procesų tarpusavio ryšys bei sąveika.

1. Pagrindinis dialektikos dėsnis – priešybių kovos ir vienybės dėsnis.

V. Leninas bet kurios visumos sudvejinimą vadino dialektikos esme. Šiuolaikinėje dialektikos teorijoje tai dar vadinama poliariškumo arba binarizmo dėsniu. Kiekvienas reiškinys yra sudvejintas į poliarines priešingybes, kurios savo vienybėje suteikia šiam reiškiniui tam tikros sistemos pobūdį. Panašios sistemos funkcionuoja visur – gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Kadangi viskas šiame pasaulyje juda, tai šis poliariškumas yra sistemos vystymosi ir kitimo priežastis, varomoji savijudos jėga ir jos šaltinis.

Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos galutinai atsiskirti arba viena kitą sunaikinti esamos sistemos ribose. Prieštaravimas nėra dalyko ar reiškinio defektas. Atvirkščiai, jis yra jo gyvybingumo resursas. Priešingybių vienybė – tai ne išorinių polių mechaninis sujungimas, o vidinė objekto esmė. Kiek magnetą neskaldyk į skirtingas dalis, kiekvienoje jų vėlgi atsiras du priešingi poliai. Esmė – tai sudvejinta vienybė. Poliariškos priešingybės sudaro ne tik sistemos vienybinį branduolį, bet jos dar ir nuolat kovoja viena su kita. Šioje kovoje viena ar kita priešingybė nuolat nugali arba pralaimi, nuolat įtakoja viena kitą, nuolat prasiskverbia viena į kitą ir vėl atsiskiria nauju pavidalu. Kova turi absoliutų pobūdį, tuo tarpu priešingybių vienybė – reliatyvus reiškinys.

Visuomenės ir žmogaus gyvenimas kupinas įvairiausių prieštaravimų. Deja, ne kiekvienas prieštaravimas yra dialektinis. Pavyzdžiui, prieštaravimas tarp žmonos ir vyro šeimoje – tai dialektinis prieštaravimas, bet prieštaravimas tarp žmonos ir vyro meilužės toks nėra. Dialektinis prieštaravimas – kai priešingybės negali egzistuoti viena be kitos. Kiekviena jų egzistuoja tol, kol egzistuoja kita. Kitais atvejais reikia kalbėti ne apie dialektinius, o apie formalios logikos prieštaravimus.

Priešingybių vienybė ir kova, sudvejintas poliariškumas būdingas visai materijai, visuose jos lygmenyse – atomas susideda iš teigiamai pakrauto branduolio ir neigiamai pakrautų elektronų, žemės planeta turi šiaurės bei pietų polius, kurie periodiškai (maždaug kartą per 450000 metų) keičiasi vietomis, visuomenėje vyksta nuolatinė klasių bei įvairių socialinių grupių, politinių partijų ir lyderių kova, žmoguje siela nuolat kovoja su kūnu ir pnš. Sistema egzistuoja tol, kol egzistuoja jos esmę sudarančios priešingybės. Jų kovoje, nugalėjus vienai ar kitai priešingybei, sistema iš esmės keičiasi, ji transformuojasi į kitokią sistemą, kurioje vėlgi atsiranda kitos priešingybės. Kiekviena sistema turi tam tikrą priešingybių hierarchiją, kurioje galima išskirti vidaus ir išorės, esminius ir neesminius, o visuomenėje antagonistinius bei neantagonistinius prieštaravimus. Antagonistiniai prieštaravimai reikalauja vienos iš priešingybių sunaikinimo.

Įvairiose sitemose visada egzistuoja pagrindinis priešingybių prieštaravimas. Kaip žinia, pagrindinis giluminis kapitalizmo prieštaravimas – tai prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačiai – nuosavybinio pagaminto produkto pasisavinimo. Kadangi musuose savarankiškos finansinės sistemos ir nacionalinės ekonomikos beveik nebeliko, o jos likučiai integruoti į pasaulinio kapitalizmo gamybą, tai dabartinėje globalizuotoje nomenklatūrinio – biurokratinio kapitalizmo Lietuvoje sistemoje šį prieštaravimą, mano galva, galima kiek pakoreguoti.

Pagrindinis lietuviško kapitalizmo prieštaravimas – tai prieštaravimas tarp visuomeninio – globalizuoto prekybinės-finansinės gamybos pobūdžio ir oligarchinio – nomenklatūrinio pasisavinimo.

Šis pagrindinis prieštaravimas pasireiškia keliais pavidalais.

– Prieštaravimas tarp politinės klasės globalizavimosi, europizavimosi bei kapitalizavimosi ir daugumos žmonių išvalstybinimo, ištautinimo bei desocializavimo.
– Prieštaravimas tarp buvusios visaliaudinės nuosavybės privatizavimo sąskaita praturtėjusio mažumos sluoksnio ir skurstančios, emigruojančios bei degraduojančios liaudies daugumos.
– Prieštaravimas tarp sisteminės transnacionalinio kapitalo ekspansijos į Lietuvos rinką ir smulkaus bei vidutinio nacionalinio verslo interesų bei tikslų.
– Prieštaravimas tarp Lietuvos tapimo periferine globalinio kapitalizmo zona ir politinio mūsų šalies elito ambicijų įtvirtinti savo lyderystę bei įtaką Baltijos regione ir Eurosąjungoje.
– Prieštaravimas tarp besiformuojančios IT-specialistų klasės kaip pagrindinės globalizuotos informacinės – kompiuterinės technologinės bazės subjekto ir jos kūrybinių rezultatų privatizavimo bei biurokratinio-valdininkiško jos darbo ir gyvenimo būdo organizavimo.

Lietuvos raidą taip pat įtakoja tarpcivilizaciniai (Rytų ir Vakarų), tarpetniniai, tarpkonfesiniai, geopolitiniai ir kitokie prieštaravimai, o taip pat modernistinių ir konservatyvių veiksnių priešprieša.

Jeigu Lietuvos valdžia sugebės kaip nors subalansuoti visus šiuos prieštaravimus – sistema išliks nepakitusi. O jeigu viršų paims vienos ar kitos tendencijos – ji iš esmės pasikeis. Iki šiolei Lietuvos visuomeniniame gyvenime dominavo vienokios tendencijos, dabar jau matosi ir kitokių pokyčių užuomazgos.

2. Kiekybinių pakyčių perėjimo į kokybinius pokyčius dėsnis.

Šis dėsnis atskleidžia tikrovės pakitimų mechanizmą. Kiekybiniai pakitimai, kurie vyksta kiekvienoje sistemoje ir įvairiais pavidalais nekeičia pačios sistemos apibrėžtumo bei tapatybės kol jie nepasiekia tam tikros ribos. Kiekybiniai pokyčiai vienos ir tos pačios sistemos rėmuose negali tęstis amžinai. Visada egzistuoja riba. Kaip sakoma liaudyje, visada reikia žinoti saiką. Tarp kitko ir Hegelis naudoja tokią kategoriją. Daiktas lieka savimi tol, kol jame yra nusistovėjusi kiekybinių požymių pusiausvyra arba saikas. Kai jis pažeidžiamas, kai peržengiama kiekybinių pokyčių riba, įvyksta sisteminės kokybės paneigimas (pagal Hegelio terminologiją – jos įveika) ir atsiranda nauja kokybinė visuma su naujais prieštaravimais.

Tokiu būdu vyksta senos kokybės paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesnių materijos formų virtimas sudėtingesnėmis, perėjimas iš žemesnio jos išsivystymo lygio į aukštesnį ir panašūs dalykai.

Klasikinis pavyzdys iliustruojantis šio dialektikos dėsnio veikimą – tai vandens transformacijos priklausomai nuo kiekybinių jo temperatūros parametrų. Kai vanduo įkaista iki 100 laipsnių pagal Celsijaus skalę, jo kokybinis tapatumas pasikeičia – vanduo pavirsta garais. Kai jis atšaldomas iki 0 laipsnių Celsijaus – vanduo tampa ledu. Kiekvienas vandens temperatūros pakitimas 1 laipsniu sulėtina arba, atvirkščiai, paspartina vandens struktūrą sudarančių atomų judėjimą. Bet pats vanduo išlaiko savo skystą sisteminę būklę tik iki tam tikros atomų pagreitėjimo ar sulėtėjimo ribos (100 ir 0 Celsijaus laipsnių).

Taip pat iš chemijos mokslo yra žinoma, kad nuo atomų kiekio priklauso cheminio elemento kokybiniai parametrai, iš biologijos mokslo žinoma, kad nuo chromosomų kiekio priklauso gyvo organizmo kokybinės charakteristikos ir t.t.

Kokybiniai pokyčiai gali vykti dviem būdais: staigiai, revoliucingai ir lietai, evoliucingai. Jie abu vėlgi dialektiškai susieti tarpusavyje ir vienas kitą įtakoja. Bet ir vienas ir kitas būdas galų gale atveda sistemą į tokią situaciją, kuri filosofijoje apibūdinama kaip „šuolis“. Tai vienos sisteminės kokybės perėjimo į kitą sisteminę kokybę momentas. Jis ne būtinai turi būti labai greitas. Kartais tai būna gana užsitęsęs šuolis. Arba kartu ir greitas ir užsitęsęs. Pagal savo formą greitas, o pagal turinį – ilgametis. Gali būti ir atvirkščiai. Be to „šuolio“ forma ir turinys irgi sąveikauja tarpusavyje, gali vykti jų tarpusavio inversija.

Pavyzdžiui, 1990 metų kovo 11 dieną Lietuva padarė pagal savo socialinį – istorinį turinį šuolį iš socializmo sistemos į kapitalizmo sistemą, kuris pagal formą įgavo nepriklausomybės atkūrimo pavidalą. Jis tęsiasi iki šiolei ir dar neįgavo galutinės ir išbaigtos formos. Ir atvirkščiai, pirminė „nepriklausomybinė“ Lietuvos revoliucinio „šuolio“ forma laikui bėgant tampa savo turininga bei užsitęsusia priešingybe – visiška priklausomybe nuo Vakarų kapitalistinių finansinių, karinių ir politinių struktūrų.

Taigi, šioje vietoje vėlgi pasireiškė Hegelio – Markso triadiškumas: priklausomybė – nepriklausomybė – priklausomybė+. Galų gale pagal panašią schemą keisis ir turinys. Bet kuriuo atveju „šuoliškumas“ – tai bendra dialektinio kiekybinių pakeitimų perėjimo į kokybinius pakeitimus dėsnio apraiška.

3. Neigimo neigimo dėsnis.

Šis dėsnis dar vadinamas „dvigubo neigimo“ dėsniu. Jis atspindi kokybinius pakitimus, kurie vyksta kaip senosios kokybės paneigimas ir naujos atsiradimas. Šis dėsnis leidžia daryti išvadą apie pažangų vystymosi pobūdį. Jo esmė – senumo neigimas naujumu, kuris po kurio laiko pats pasensta ir paneigiamas kitomis naujovėmis. Bet tas „antrinis naujumas“ pagal savo formą yra panašus į prieš tai egzistavusį „senumą“. Neigimo neigimo dėsnis adekvačiausiai atkartoja vystymosi triadiškumą. Neigimas pagal Hegelį, tai ne šiaip senos kokybės sunaikinimas, o jos „įveika“, t,y. sunaikinimas, išsaugant dalį buvusio turinio.

„Įveikos“ turinį kaip tik ir sudaro sunaikinimas bei dalies neiginio išlikimas. Tokiu būdu atsiranda nauja aukštesnio lygmens kokybė, kurioje ne tik išsaugojami kai kurie paneigtos realybės bruožai, bet iš esmės pasikartoja prieš pirmą neigimą buvusi realybė. Pasėjus grūdą iš pradžių gaunasi jo neigimas – augalas, o paskui neigimo neigimas – daug grūdų. Pabaiga panaši į pradžią (grūdas). Įvyksta savotiškas pasikartojimas, sugrįžimas į pirminę būklę. Bet tai naujas, išplėstinis (daug grūdų) neigimo ciklas. Derlius visada turi būti turtingesnis nei pradinė sėja. Hegelio neigimo neigimo dėsnis veikia kaip 5 etapų procesas: 1. dialektinis esamos situacijos neigimas; 2. pirmojo neigimo rezultatų neigimas; 3. teigiamo paneigtos situacijos turinio išsaugojimas pirmo ir antro neigimo rezultatuose; 4. dalinis atstatymas to turinio, kuris buvo paneigtas per pirmą neigimą bei jo rezultatų pakylėjimas į kokybiškai naują pakopą; 5. judėjimas į paskiausią neigimo neigimo cikliškumą.

Neigimas vyksta pastoviai, vienas po kito ir todėl vystymasis vyksta ne ratu, o spiralės pavidalu. Gamtoje ruduo panašesnis ne į vasarą, o į pavasarį, nors ir vasaros likučiai išlieka. Vakaras panašesnis į rytą, o ne į dieną, nors ir dienos šviesa dar išsilaiko ir pnš. Biologai teigia, kad genetiškų savybių paveldėjimas vyksta per kartą, ne nuo tėvų vaikams, o nuo senelių anūkams, nors vaikai daug ką paveldi ir iš tėvų. Senatvė daugiau panašesnė į vaikystę, nei į brandaus amžiaus laikotarpį, nors visi brandaus amžiaus žmogaus pasiekimai ar negandos atsiliepia senatvėje. Marksistinėje sociologijoje komunistinė formacija dalinai atkartoja neantagonistinės pirmykštės-bendruomeninės formacijos bruožus, nors pats socializmas kaip pirmoji komunizmo fazė turi, kaip teigė K. Marsksas, nemažai įgimtų kapitalizmo žymių. Panašiai keičiasi istoriniai tipai kultūroje, paradigmos moksle, skoniai vartojime, mados aprangoje ar muzikoje ir t. t.

Panašumai kartojasi ne paeiliui, o per priešingos būklės tarpą. Nors žmonėms dažniausia atrodo atvirkščiai. Bet tai turi psichologinį paaiškinimą. Tiesiog praeities ir užpraeities įvykius skiria didesnis laiko atstumas ir tai, kas buvo užvakar, daugiau užsimiršta nei tai, kas buvo vakar.

Dabartinė pasaulinė situacija panašesnė į tarptautinę situaciją, kuri buvo prieš pirmą pasaulinį karą, o ne prieš antrą, nors joje matomi ir tarpukario situacijos bruožai. Lietuvoje dabartinio socialinio – ekonominio ir politinio gyvenimo standartai atkartoja ne tarybinį laikotarpį, o prieš tai buvusį smetoninį, nors visuomeninėje bei politinėje sąmonėje apstu taip vadinamo „sovietizmo“ apraiškų. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad neigimo neigimo dėsnis neišvengiamai veda ir į naują neigimą, kuris jau bus savotišku tarybinio socializmo atkartojimu. Žinoma, tai bus neigimo neigimas naujoje kokybiškoje pakopoje, kurioje neišvengiamai išliks ir kai kurie dabartinės Lietuvos ypatumai.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Marksistinės dialektikos pagrindai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s