V. TRYS DIALEKTINĖS POKYČIŲ FORMOS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Dialektinės pokyčių formos – tai išorinis, bet turiningas dialektikos dėsnių bei principų apsireiškimas tikrovėje bei ją atspindinčioje sąmonėje.

1. Pokyčių ritmiškumas

Ritmiškumas – tai įvairiausių procesų ir reiškinių pasikartojimas gamtoje, visuomenėje ir žmogaus gyvenime bangos arba švytuoklės pavidalu. Jūros bangavimas, metų laikų kitimas, valdžios kaita į kairę ir į dešinę, ūkinė žmonių veikla, ekonomikos raida, širdies, kvėpavimo bei kiti žmogaus organizmo bioritmai, psichologinių nuotaikų pasikeitimai – visa tai charakterizuoja mūsų pasaulio ritmiškumą. Kasdien mes girdime kažkokius ritmus: ritmingą lietaus barbenimą į palangę, ritmingus muzikos garsus, automobilių ritmingą ūžesį ir pnš. Yra net mokslo atšaka – ritmologija, kuri nagrinėja ritmiškumo pasireiškimo dėsnius įvairiuose objektuose ir sistemose.

Pokyčių tendencija vienos ar kitos ribos link vyksta pagal tam tikrus priešingus ritmus. Paspartinimas keičiasi sulėtėjimu, radikalumas-nuosaikumu, pokyliai- nuosmūkiais ir pnš. Prasidėjus naujam ritmui neišvengiamai ateis ir jo pabaiga, ir po tam tikro periodo prasidės naujas ritmas. Ritmai būna smulkesnio dažnio (žmogaus pulsas) arba ilgesni, apimantys net tūkstantmečius (saulės aktyvumas).

Ritmiškumas – tai visuotinas būties dėsnis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai prieštarauja gerai žinomam dar senovės Graikų filosofo Heraklito suformuluotam dialektiniam postulatui: „Negalima du kartus įžengti į tą pačią upę“. Iš tikrųjų – vanduo į kurį buvo įžengta pirmą kartą jau nutekėjo. Bet ritmiškumas šioje vietoje pasireiškia tuo, kad pats vandens atitekėjimo ir nutekėjimo mechanizmas nuolat kartojasi. Graikiškas žodis „rhythmos“ yra kildinamas iš termino „rheo“, kuris kaip tik ir verčiamas kaip „tekėjimas“.

Ritmiškumu pasižymi pats pradinis senovės žmonių gyvenimas bei pirmųjų menų ištakos. Ritmas – tai charakteringa įvairiausių pirmykščių ritualų, šokio, muzikos, poezijos ir kitų kultūros apraiškų ašis. Su ritmiškumu siejami visatos harmonija, įvairiausių reiškinių pusiausvyra bei visokiausių sistemų balansas. Periodiškas pasikartojimas – ritmiškumo esmė. Geologiniai ir gamtiniai procesai, civilizacijų bei valstybių išnykimai ir atsiradimai, elektromagnetinės bangos, visas mus supantis pasaulis ir žmogaus gyvenimas – tai begalinė įvariausių ritmų apyvarta.

Ritmas pagal neigimo neigimo dėsnį visada po tam tikro periodo atkartoja prieš tai buvusio buvusį ritmą su priešingomis ir kiek atnaujintomis kiekybinėmis ir kokybinėmis charakteristikomis. Absoliučiai panašių ritmų nebūna. Muzikoje keičiasi aukšti ir žemi garsai, kiekviena banga jūroje ar laikrodžio švytuoklės padėtis turi savo mikrostruktūros ypatybes. Kiekybės ir kokybės pakeitimai gali būti visiškai nežymus, bet jie visada yra ir bet koks ritmiškumas peržengus ribą tampa savo priešingybe. Simfonija tampa kakofonija, tvarka – chaosu, gyvybė – mirtimi.

2. Pokyčių cikliškumas

Ritmiškumas charakterizuoja pokyčių išorinę formą tam tikro ciklo viduje. Jau minėtas Heraklitas dar VI amžiuje prieš mūsų erą kalbėjo apie pasaulinio proceso cikliškumą. Kosmosas – tai cikliškai užsiliepsnojanti ir užgęstanti ugnis. Kiekvienas būties reiškinys pereina į savo priešingybę po tam tikro ciklo: kas buvo karšta tampa šalta ir panašiai. Platono „Dialoguose“ išsakyta laiko tėkmės cikliškumo ir besikartojančių mūsų žemėje katastrofiškų ciklų idėja. O. Špenglerio, A. Toinbi, L. Gumiliovo ir kitų mokslininkų veikaluose pateiktos cikliško civilizacijų vystymosi teorijos. K. Markso socialinių-ekonominių formacijų koncepcija – tai irgi cikliškos istorijos eigos teorinis apibendrinimas. Panašių „cikliškų“ istorijos interpretacijų apstu ir poindustrinės visuomenės teorijose bei kitokiose sociologinėse doktrinose.

Mitologijoje bei kai kuriose religijose matematiškai apskaičiuoti įvairūs pasaulio egzistavimo ciklai iki pat jo pabaigos. Psichologai teigia, kad žmogus turi kažką tai iš esmės keisti savo gyvenime kas 7- 8 metai. Ciklai gali reikštis įvairiais pavidalais, įgauti įvairias formas, pavyzdžiui, rato. Bet vyraujanti cikliškumo forma, į kurią yra įterptos ir visos kitos – tai spiralė. Ciklai būna istoriškai – trumpalaikiai ir kosmiškai – globalūs. Kai kuriais atvejais ciklo laikotarpį iš tikrųjų galima apskaičiuoti. Pavyzdžiui, žinoma, kad ekonomikos nuosmukio ir pakilimo ciklai kartojasi kas 5-7 metai, o stambūs ekonomikos vystymosi ciklai, pagal rusų mokslininko N. Kondratjevo teoriją, kartojasi kas 40-50 metų. Istorijoje išvis galima išskirti stabilaus vystymosi – sumaišties (revoliucijos, karai) – naujo stabilumo ciklus.

Kiekvienas naujas ciklas pagal išorę atkartoja prieš tai buvusius pagal dialektinę triadinę formulę: atsiradimas – egzistencija – pabaiga. Revoliucijos, karai, gamtinės ir socialinės katastrofos, žmonių gimimas ir mirtis – viskas cikliškai kartojasi ir tarsi sukasi tame pačiame rate. Į kiekvieną tam tikrų pokyčių ciklą yra įterpta ir jo priešingybė. Revoliucijoje visada pasireiškia ir kontrevoliucijos momentai, karas turi ir savo taikos periodus, nepriklausomybė brandina savyje naujos priklausomybės daigus bei atvirkščiai. Priešingi esamam ciklui momentai vėlgi pagal tendencijos principą galų gale tampa dominuojančiais ir atveda situaciją į naują pokyčių ciklą.

Pagal formą viskas tarsi kartojasi, nors turinys gali būti kokybiškai kitoks. Panašūs yra ne tiek ciklai, kiek jų kartojimosi dinamika. Lietuva išstojo iš Sąjungos (TSRS) – Lietuva įstojo į Sąjungą (ES). Pagal turinį šios Sąjungos skirtingos: viena buvo socialistinė, kita yra kapitalistinė, bet įvertinus formos ir turinio dialektiką tenka konstatuoti, kad toks „sąjunginis“ Lietuvos vystymosi ciklas yra priešingas nepriklausomos valstybės egzistavimo ciklui. Jeigu dar turėti omenyje ilgametį Lietuvos egzistavimą Rusijos imperijos sudėtyje bei bendrą Lenkijos karalystės ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės monarchijos laikotarpį, tai galima teigti jog „sąjunginiai“ Lietuvos ciklai istoriškai būna ilgesni nei „nepriklausomybiniai“.

Varomoji kiekvieno ciklo jėga – tai progreso ir regreso, naujų ir atgyvenusių reiškinių, gimstančių ir žlungančių procesų, revoliucinių ir evoliucinių permainų bei kitokių priešingybių vienybė ir kova. Šios priešingybės įvairiai santykiauja skirtingose ciklo fazėse, kur vyrauja viena ar kita pokyčių tendencija, pasižyminti savo įsitvirtinimo ritmiškumu. Kiekvienas ciklas galų gale pasiekia ribą , kurią galima pavadinti lūžio tašku, po kurio prasideda naujas ciklas. Bet lūžio taškas – tai kartu ir įvairių galimybių zona.

3. Pokyčių variantiškumas

Gali susidaryti įspūdis, kad dialektikos dėsniai veikia kaip koks geležinis mechanizmas. Deja, reikia skirti gamtos, visuomenės ir žmogaus dialektiką. Šiose būties srityse dialektika veikia su vis didėjančia subjektyvaus faktoriaus įtaka.

Žmogus visada gali rinktis tarp įvairiausių savo ateities variantų. Praeities nepakeisi, bet ateitis priklauso nuo pokyčių tendencijų, o jos gali būti įvairios, turėti įvairiausius posūkius ir viražus. Be to ir praeitį galima įvairiai interpretuoti. Kaip teigia egzistencialistai – žmogaus pasirinkimo laisvė – tai jo našta ir kančia, jo egzistencinės būsenos esmė.

Galimas visuomeninių pokyčių variantiškumas visada buvo diskusiniu klausimu. Marksizmas buvo kaltinamas perdėtu determinizmu ir asmenybės vaidmens menkinimu istorijos eigoje. Deja, tai paneigia paties K.Markso istorijos samprata. K. Marksas teigė, kad istorija pati nieko nedaro, ji neturi savyje jokio neaprėpiamo tūringumo, nekovoja jokiose kovose. Ne istorija, o būtent žmogus, tikroviškas, gyvas žmogus – štai kas visa tai daro, viską turi ir už viską kovoja. Istorija nėra kažkokia ypatinga asmenybė, kuri naudojasi žmogumi kaip priemone savo tikslams. Istorija – tai ne kas kita, kaip žmogaus, siekiančio savo tikslų, veikla.

Žmogaus istorinėje veikloje galimi variantai. Jis visada gali rinktis, kokias tendencijas spartinti ar slopinti, prie kokių ritmų ir ciklų prisitaikyti, kokius prieštaravimus tinkamai įvertinti ir kokius pokyčius palaikyti arba kokiems priešintis, kaip pasiekti tams tikros sistemos balanso bei išvengti ribinių kraštutinumų ir panašiai. Žinoma, tokiam pasirinkimui reikalingos žinios. Kaip teigė F. Engelsas, laisvė – tai veikla paremta dalyko išmanymu.

Prieš kiekvieną naujų pokyčių ciklą atsiranda taip vadinama „nestabilumo – neapibrėžtumo“ zona (gamtos moksluose tai vadinama „frustracijos“ zona), kurioje potencialiai susikoncentruoja įvairūs tolimesnių tendencijų variantai. Specialistai priskaičiuoja nuo 2 iki 6 galimų tokioje situacijoje variantų. Šioje vietoje žmogus ar visuomenė kaip tik ir gali pasirinkti vieną jų, ir visiškai ne faktas, kad šis pasirinkimas bus teisingiausias ir optimaliausias.

Lietuvoje 1990 metais politikai irgi galėjo rinktis iš keleto tolimesnių šalies vystymosi variantų liaudies interesui realizuoti: 1) nepriklausomos valstybės įtvirtinimas, 2) konfederacija su kitomis anuometinėmis TSRS respublikomis, 3) kartu su jomis TSRS pertvarkymas į tikrą lygiateisių respublikų federaciją, 4) įstojimas į kokią naują valstybių sąjungą, 5) kelių variantų kombinaciją.

Anuometinėje pasirinkimo situacijoje buvo dar dvejopai bei metafiziškai suprasta formos ir turinio dialektika.

Pirma. Buvo sutapatintas tautos intereso turinys ir jo išraiškos forma. Šis turinys gali būti realizuojamas įvairiomis valstybingumo formomis. Istorija žino nemažai atvejų, kai šie du dalykai nesutampa ir net prieštarauja vienas kitam. Suabsoliutinius nepriklausomybės idėją bei sutapatinus tautos interesus ir valstybingumo formą, Sajūdžio veikėjai atvedė ir Lietuvos tautą, ir Lietuvos valstybę į naują visišką priklausomybę nuo ekonominių, finansinių, karinių, civilizacinių bei kultūrinių Vakarų struktūrų.

Antra. Buvo supainiotas santvarkinis socialinis liaudies interesas ir politinė valstybės valdymo forma. Socializmo – kapitalizmo problematikos ignoravimas po perėjimo iš autoritarizmo prie demokratijos priedanga reiškė, kad kapitalistinės santvarkos įtvirtinimas neišvengiamai įsuks Lietuvą į stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijos verpetą bei faktiškai pavers ją kolonijinio tipo valstybe su formaliais nepriklausomybės požymiais.

Deja, jeigu variantas pasirinktas, tai jis užprogramuoja tokią pokyčių tendenciją, kuri neišvengiamai bus realizuojama iki tam tikro ciklo pabaigos ir kurios pasekmės gali būti visiškai nelauktos ir nepageidaujamas pačiam „programuotojui“. Pasirinkimo laisvė šioje situacijoje dialektiškai transformuojasi į savo priešingybę – įkūnytą būtinybę. Dialektiškas požiūris šioje situacijoje dar reiškia, kad bet kurio pasirinkto varianto realizavimas įmanomas tik socialinės ar tarpasmeninės kovos eigoje, kurioje galima ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Galima ir visiškai nieko nesirinkti. Tokiu atveju istorija pati pasirinks savo variantą. Ir kartais jis būna ne toks jau ir blogas.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Marksistinės dialektikos pagrindai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s