GERIAUSIA PREZIDENTĖS KALBA

Baigianti savo kadenciją Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė staiga stojo ginti diskusijų bei nuomonės laisvę ir pasisakė prieš įvairius draudimus šioje srityje. „Lietuva turi išlikti ta europinės kultūros ašimi ir šalimi, kurioje mes turime laisvę būti laisvais. Todėl, tik atvirai diskutuodami, priimdami ir gerbdami įvairias nuomones, galime kurti pažangos valstybę“, – 2019 metų vasario 16 – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtame koncerte Vilniuje pasakė D. Grybauskaitė. „Kitaip galime prarasti viską, drausdami ir neleisdami kitiems būti laisvais, galime prarasti savo ateitį. Už tai, esu įsitikinusi, kovojo signatarai ir partizanai, nes jie kovojo už teisę būti laisviems“, – pridūrė prezidentė.

Taigi, prezidentė, kuri per dvi savo kadencijas visokeriopai skatino bei palaikė žodžio ir diskusijų laisvės, kitaminčių persekiojimo ir nepatogios informacijos apribojimų ir draudimų politiką dabar užsidėjo žmogaus teisių gynėjos vainikėlį, nors šios teisės jau seniai įtvirtintos visose tarptautinėse deklaracijose ir šalies konstitucijoje. Kas tai? Politinis suvaikėjimas? Pastebėta, kad politikai savo kadencijos pabaigoje neretai grįžta į savo pradžią. Žmonės dar atsimena, kai kandidatuodama į prezidentus pirmai savo kadencijai D. Grybauskaitė žadėjo atverti naują puslapį šalies vidaus ir užsienio politikoje. Deja, po pirmų nedrąsių žingsnių į priekį šioje srityje buvo padarytas milžiniškas šuolis atgal į ksenofobinę ir represinę, informacinio – psichologinio autoritarizmo suluošintą ir invalidizuotą visuomenę.

Ir staiga toks praregėjimas! Toks keistas pasisakymas! Kas gi galėjo atsitikti? Mano galva, šiai situacijai paaiškinti galimos kelios versijos.

1. Proginė versija. Savo kalba D. Grybauskaitė norėjo kažkaip užglaistyti nepatogią situaciją, kuri susidarė visuomenėje po „partizaninio judėjimo“ veteranų demaršo iškilmingoje laivės premijos įteikimo jiems Seime ceremonijoje, kai vienas jų pasipiktino 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimu rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Kiek vėliau Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) viešai pareikalavo atšaukti šios premijos įteikimą M. Ivaškevičiui, nes rašytojas savo romanu „Žali“, neva, išsityčiojo iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vado Jono Žemaičio-Vytauto ir jo bendražygių. Prie šio LLKS reikalavimo prisijungė ir kai kurie visuomenininkai bei kultūrininkai. Bet prieš pat minėtą koncertą su skambiomis D. Grybauskaitės frazėmis apie „diskusijų ir nuomonės laisvę“ jį pati ir įteikė nacionalinę 2018 metų kultūros ir meno premiją M. Ivaškevičiui, kuris jos neatsisakė. Taigi, reikėjo paprasčiausiai švelninti situaciją ir pateisinti susidariusią dviprasmybę. Laivė, atseit, aukščiau už viską, partizanai patys už ją kovojo. Reiškia ir už M. Ivaškevičiaus laisvą žodį. Aukščiausio lygio politinis D. Grybauskaitės pilotažas! Gaila tik, kad jis kažkodėl nerodomas kitais žodžio laisvės apsireiškimo atvejais, kai juos demonstruoja kiti žmonės, pavyzdžiui A. Paleckis ar V. Titovas.

2. Pragmatinė versija. Greitai D. Grybauskaitė apleis prezidentūros rūmus ir teoriškai taps eiliniu Lietuvos piliečiu. Ir tokiu atveju ji nėra apsaugota nuo galimo politinio ir net teisminio persekiojimo už kai kuriuos savo darbus ir pasisakymus, nepaisant kada ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, pasakyta ar parašyta. Nes tokią praktiką įgalino ji pati savo prezidentavimo laikais. Politizuota Lietuvos teisėtvarka bet kokį praeities įvykį ar pasisakymą visada gali interpretuoti kaip „tautos genocidą“, „karo nusikaltimą“ ar „agresijos neigimą“ su atitinkamomis išvadomis. Priešingai įprastai pasaulinei praktikai įstatymai mūsuose gali veikti atgaline data. Ekspertai.eu jau buvo pateikę kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Lietuvos partizanų dergimo D. Grybauskaitės tarybinėje disertacijoje, kurioje ji teigė, kad partizanai faktiškai vykdė teroristinius aktus ir kurią Lietuvos mokslo taryba patvirtino jau nepriklausomais 1993 metais. Šį kartą į šį prašymą prokuratūra atsakė, kad D. Grybauskaitės moksliniame darbe neįžvelgusi nieko šmeižikiškai nusikalstamo apie pokario Lietuvos partizanus, dėl ko reikėtų pradėti ikiteisminį tyrimą. Deja, pilietė D. Grybauskaitė negali būti visiškai garantuota, kad panašūs bandymai nepasikartos ir kad pasikeitus politinei situacijai, jai nereikės vis dėlto stoti prieš teismą. Dėl įvairiausių savo veikų. Tame tarpe ir dėl ekonominės žalos padarytos Lietuvai. Ji pati paleido istorijos ir politikos kriminalizavimo bumerangą į Lietuvos visuomenę ir jos praeitį, o šis daiktas, kaip žinia, turi savybę sugrįžti. Būtent prezidentė didžiąja dalimi sukūrė dabartinę korumpuotą ir politizuotą teisinę sistemą, būtent ji pasirašė savo laiku baudžiamojo kodekso įstatymo pataisą kriminalizuojančią istorines diskusijas. Iš istorijos, deja, žinoma, kad kūrinys gali atsisukti ir prieš kūrėją. Giljotinos išradėjas pats buvo giljotinuotas. Iš čia ir prezidentės „baigiamoji“ kalba apie „europinę kultūrą ir laisvę“.

3. Romantiška versija. Gal kaip geruose klasikiniuose romanuose žmogus tiesiog suprato, kad klydo ir dabar atgailauja. Suprato, kad laisvė yra laisvė, o ne draudimais nuklotas kelias į „šviesų europietišką rytojų“. Kad diskusija yra diskusija, o ne koks nors TV – forumas į vienus vartus, kur tarpusavyje „diskutuoja“ vis tie patys „analitikai ir ekspertai“ su ta pačia „generaline linija“. Kad istorija yra istorija, o ne politika su tendencingais ideologiniais pateisinimais ir išvedžiojimais. Kad taip vadinami „signatarai ir partizanai“ tai ne šventieji ir ne angelai, o žmonės, kurie ir klydo, ir gudravo, ir vingiavo, ir išdavinėjo, ir pardavinėjo. Kad kiekvienas istorinis laikotarpis turi savo pliusus ir minusus, savo didvyrius ir niekšus. Kad žmonėms rūpi ne tik ir ne tiek, kas buvo praeityje, o daugiausia, kas yra dabar ir kas bus ateityje su jų vaikais ir anūkais. Kad ne politinės rietenos jiems svarbios, o normalus gyvenimas, darbas, tiesa ir teisingumas. Gal ji prisiminė savo jaunas dieneles, kai buvo Leningrado valstybinio universiteto ekonomikos studente, dirbo sunkų darbininkės darbą „Rot Front“ fabrike, reikliai ir atsakingai dėstytojavo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje? Atsiminė savo tėvą – tarybinį aktyvistą, savo mokyklą, vaikystės draugus, pirmą meilę ir dar daug sentimentalių detalių, kurios įstringa į atmintį iš vaikystės ir jaunystės dienų nepaisant visų nepriteklių ir negandų? Štai dėl tokio atsivėrusio „nušvytėjimo“ baigianti kadenciją prezidentė ir pasakė savo geriausią ir teisingiausią kalbą.

Žinoma, galimos ir kitokios versijos. Gal p. D. Grybauskaitė pasibaigus kadencijai nusitaikė į kokią šiltą vietą Europos Sąjungos struktūrose, kuri tiesiog reikalauja panašios „europietiškai demokratiškos“ retorikos? Kokia iš versijų arčiau tiesos – tegul skaitytojai sprendžia patys. Galimas daiktas, kad iki kadencijos pabaigos išgirsime ir pamatysime dar keistesnių prezidentės pasisakymų ir veiksmų.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Komentarai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s