НАШЕ ПОКОЛЕНИЕ

Мы поколение застоя и распада,
Распада времени, пространства и людей.
Меж двух эпох мы на кресте распяты,
И догораем на костре идей.

И пепел наш история развеет.
Никто не станет плакать и грустить.
Ни памятников нам, ни мавзолеев, –
Одно мерцанье Млечного пути.

Reklama
Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

RUSOFOBIJA KAIP NACIONALINĖ IDĖJA

Lietuvos valdančiojo elito rusofobija peržengė visas įmanomas ribas. Bet koks oficialių pareigūnų, politikų ar atskirų gyventojų grupių, net ir vaikų, kontaktas su Rusija sukėlė mūsuose eilinės antirusiškos isterijos bangą. Tuoj pat įvairiausio plauko landsbergiai, juknevičienės, anušauskai, valatkos, kasčiūnai, tapinai, o dabar jau ir valstietiškieji pranckiečiai su bakais prabyla apie „tautos išdavikus ir neišmanėlius, Rusijos propogandos pinkles, Kremliaus klastą ir agresiją“. Kaip visada daugiausiai „smagių“ epitetų rusų atžvilgiu pažeria mūsų kūrybiškiausias „patriarchas“: jie ir banditai, ir vagys, ir kvailiai, ir žudikai, ir agresoriai, ir teroristai. Nacionalinis radijas, televizija, internetas pradeda springti nuo rusofobiškų straipsnių bei komentarų, žurnalistinių tyrimų bei ekspertų analitikos. Atsiveria tarsi kokia „pandoros skrynia“ ir ateina „pasaulio pabaiga“…

Rusofobija per pastarajį laikotarpį tapo vyraujančiu Lietuvos valdžios politiniu, kaip dabar madinga sakyti, – trendu, savotiška nacionaline vertybine idėja. Deja, tokios yra amerikietiškai europietiškos mūsų šalies vertybės. Kokių tikslų siekiama šios politikos ir ideologijos pagalba? Jų keletas ir jie gana utilitarūs.

1. Pateisinti vykdomą visuomenės ir valstybės militarizavimą ir didėjančias karines išlaidas bei faktinį šalies kolonizavimą NATO bei transnacionalinio kapitalo struktūromis.

2. Nukreipti visuomenės dėmesį nuo blogėjančios socialinės-ekonominės, kultūrinės-dvasinės bei geopolitinės – demografinės šalies situacijos ir regresuojančios Lietuvos vietos Europoje bei pasaulyje.

3. Konsoliduoti ir mobilizuoti tautą bei reabilituoti buržuazinį smetoninės Lietuvos elitą ir jo smogiamajį būrį – „miško brolius“ dėl jų kolaboravimo su naciais ir vakarų spectarnybomis prieškario, karo ir pokario laikais ir tuo pačiu slopinti antikapitalistines, atnimilitaristines ir arntiglobalistines nuotaikas visuomenėje.

4. Atgrasinti žmones, ypač jaunimą, nuo bet kokios alternatyvos dabartiniam politiniam kursui paieškos bei užsidirbti papildomus dividentus ir finansavimą iš galingesnių geopolitinių žaidėjų pusės, paverčiant šalį „buferine zona“.

5. Užkonservuoti kaip galima ilgesniam laikui (geriausiai „amžiams“) dabartinio šalies elito socialinę padėtį bei turimus interesus ir privilegijas, susijusias su kapitalistiniu kosmopolitiniu santvarkiniu visuomeninio vystymosi modeliu.

Šie bei kiti smulkesni rusofobiškos politikos tikslai matomi, kaip sakoma, „plika akimi“ ir jokių specifinių analitinių gebėjimų jų matymas nereikalauja. Šiek tiek sunkiau pastebėti kai kuriuos naujus momentus šioje vietoje. Šiandien akivaizdžiai perteklinė valdžios rusofobija pasiekė tokią koncentracijos ribą, kad aukščiau įvardinti jos tikslai vis ryškiau atveria savo išvirkštinę pusę, pradeda veikti priešingos pokyčių tendencijos.

Propagandistinis siekis pateisinti šalies militarizavimą ir karines išlaidas vis dažniau apnuogina nemalonią tiesą: kuo daugiau šalis militarizuojama, tuo mažiau ji saugi. Karinėmis priemoniemis įmanoma užtikrinti tik didesnį valdžios institucijų saugumą, kai tuo tarpu grėsmės civiliams gyventojams tampa tik didesnės. Militarizuotos pafrontės valstybės pirmosios ir sudega karo ugnyje.

Bandymai nukreipti dėmesį nuo realių, ypač socialinių, šalies problemų, jei tokie bandymai dar ir duoda palyginti apčiuopiamą efektą, ženkliai susilpnina valstybės institucijų motyvaciją jas spręsti. Jeigu niekas iš vidaus nespaudžia tas problemas spręsti, niekas nieko ir nedarys. Nusigyventa jau iki to, kad ES struktūros daugiau spaudžia mūsų valdžią kažką tai daryti šalies gyventojų labui, nei patys gyventojai. Formuojasi tipiškas protektoratinės ir kolonijinės visuomenės mentalitetas. Faktiškai ir protestuoti nebeliko kam – aktyviausia ir pasionariškiausia visuomenės dalis emigravo, liko daugumoje pensininkai ir depolitizuotas „ofisų planktonas“, integruoti į sistemą medikai ir mokytojai bei įvairios asocijuotos „mažumos“. Visos organizacinės galimo protestinio pasipriešinimo struktūros sugrautos, ofiziozinių propogandistų pastangomis didkredituoti visi galimi opozicijos lyderiai. Kaip sakė prezidentė savo metinėje kalboje Seime: „ Žiniasklaida – tai mūsų ginklas“…

Kam spręsti realias žmonių problemas jeigu jos netrukdo valdininkams ir politikams ramiai ir sočiai gyventi? Jiems trukdo tik jų pačių gobšumas, kvailumas ir nepematuotos ambicijos. Būtent tai ir kelia didžiausią grėsmę jų interesams ir privilegijoms. Jie dažnai peržengia „raudoną liniją“ ir paprasčiausiai „sudega“ tarpusavio rietenų ir konkurencijos lauže, bet karts nuo karto ir vėl prisikelia iš pelenų naujam gyvenimui kaip kokie mitologiniai „feniksai“. Deja, visa tai klampina juos į amžino dvasinio disbalanso ir egzistencinio nerimo būseną.

Kolobravimo su naciais reabilitavimas tampa vis didesne pačių „miško brolių“ ir juos šefuojančio valdančio elito diskreditavimu, ypač kai atskleidžiami nauji jų „žygdarbių“ dokumentuoti faktai ir ypač po to, kai Prancūzijos ir Vengrijos vadovai pripažino savo valstybių atsakomybę ir pasmerkė kolobracionistinių jų vyriausybių dalyvavimą Holokoste. Šiame kontekste Ambrazevičiaus – Škirpos laikinosios vyriausybės bei birželio „sukilimo“ garbinimas visiškai iškrenta iš istorinio ir politinio Senosios Europos konteksto. Tokiu būdu, ši politika skaldo ne tik Lietuvą, bet ir Europą.

Žmonių atgrasinimas nuo altenatyvos paieškų atgrasina juos nuo dabartinės politikos išvis. Jie balsuoja „kojomis“ , bėga iš Lietuvos, kviečiasi į pagalbą naujus „gelbėtojus“ bei koneveikia valdžios institucijas ir pačią valstybę. Ligiagrečiai radikalizuojama, fanatizuojama ir fašizuojama jos jaunųjų garbintojų ir šlovintojų grupė, kurios politinės kultūros lygis ir bendras išprusimas žemiau elementarios tolerancijos ir padorumo „plintuso“. Demokratija tampa vienpusio judėjimo magistrale, o žodžio laisvė – žaidimu į vienus vartus.

Žūtbūtinis siekis išsaugoti savo interesus ir privilegijas užkriečia mūsų elitą įvairiausių fobijų virusais. Jis praranda blaivaus ir racionalaus mąstymo dovaną. Baimės dėl savo praeities ir ateities bei postų, slaptų pažymų ir įtartinų ryšių šešėliai, pasiklausymų ir kompromato nutekėjimo pavojai kabo kaip domoklo kardas virš mūsų politikų galvų. Šizofrenija viską išsaugoti transformuojasi į visko praradimo paranoją. Jiems visą laiką atrodo, kad jų likimas kabo ant plauko ir jis bet kuriuo momentu gali nutrūkti arba atsitiktinai, arba kažkam paliepus.

Visa tai formuoja netikrą, dviprasmišką ir mistišką valdžios atmosferą, kuri diktuoja ir atitinkamus sprendimus. Politika tapo mūsuose pavojingiausia profesija. Su kaimynais (Rusija ir Baltarusija) vienaip ar kitaip tenka bendrauti, bet kadangi tai oficialūs priešai – neišvengiamai militarizuojasi ir politikų asmeninė sąmonė. Politikai nuolat kariauja ir „šaudo“ ne tik į „priešus“, bet ir į savus. Išsaugoti savo turtus ir inetesus jie bando statydami įvairias sienas bei tvoras, aptverdami jomis ir savo valstybę, ir savo „fazendas“. Ir viena, ir kita – jų privati valda.

Dabartinėje dirbtinai sukurtoje oficiozinėje informacinėje-politinėje erdvėje alternatyvaus šalies vystymosi variantų ne tik neįmanoma viešai svarstyti bei aptarinėti, jų ir nesimato. Kitaminčių persekiojimas bei slopinimas – tai tiesioginė vyraujančios rusofobijos sudėtinė dalis ir tąsa. Šioje vietoje V. Radžvilo ir jo tautinės ideologijos šalininkų konstatavimas, neva, „Lietuvoje gausėja atvejų, kai piliečiai įvairiais būdais persekiojimi dėl savo „neteisingų“ pažiūrų“, tai dėsninga istorijos ironija, nes kai per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo persekiojami, įvairiais būdais „presuojami“ ir sodinami į kalėjimą kairieji socialistinės ir komunistinės opozicijos aktyvistai, dabartiniai „represantai“ tylėjo arba net tyliai palaikė valdžios veiksmus. Dabar gi, kai represinė karuselė palietė ir juos pačius, staigiai praregėjo ir prabilo. Tai, deja, netrukdo jiems dalyvauti bendrame oficiozinių rusofobų chore.

Taigi, rusofobija iš konsoliduojančio ir mobilizuojančio tautą ideologinio įrankio tampa valstybę griaunančiu ir demokratiją niokojančiu politiniu meinstrymu, atitrukusiu nuo liaudies interesų elito iliuziniu savisaugos instrumentu. Yra tiesioginis ryšis tarp 2-jų faktų: Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal rusofobijos laipsnį ir tuo pačiu užima paskutiniąsias pozicijas pagal visus socialinius vystymosi rodiklius. Situacijoje, kai keičiasi visa geopolitinės lyderystės struktūra, o kapitalistinė globalizacija susidurė su gilia sistemine krize, galima teigti, kad rusofobiška Lietuva – tai Lietuva be ateities.

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

ЮБИЛЕЙ

(К 40–летию выпуска философского ф–та ЛГУ)

Под этот славный юбилей
Мы мудрость излучали.
Мы изучали гегелей
И фихтев изучали.

И все законы бытия
Нам до конца знакомы.
Законы койки и питья,
Законы кройки и шитья,
И прочие законы.

Хоть льём словесный мы елей
На раны может рано,
Но вот пришёл он – Юбилей,
И это очень странно.

30 июня 2017 г.

Paskelbta temoje Be kategorijos | Parašykite komentarą

KUO KVEPIA LIETUVIŠKAS KAPITALIZMAS?

Ar dar kas prisimena, nuo kuo prasidėjo kapitalizmas mūsų šalyje? Priminsiu, – nuo mokamų viešųjų tualetų! „Pinigai nekvepia“ – šis vieno Senovės Romos imperatoriaus pasakymas tapo lietuviškos rinkos ekonomikos pradinio kapitalo kaupimo metodologija ir technologija. Prieš keletą metų Kaune net buvo atsiradęs taip vadinamas „auksinis“ tualetas. Reaguodami į tokias tendencijas gyventojai miestų atokesnius kiemus bei aplinkinę gamtą pavertė išvietėmis. Šlapimu dvokia net pajūris ir valstybinių įstaigų prieigos.

Dabar jau visi gamtiniai ir prigimtiniai žmogaus poreikiai apmokestinti kaip reikiant. Oras, maistas, būstas, miegas, seksas… Priimti arba svarstomi net specialūs įstaymai – pieno įstatymas, cukraus įstatymas, dirvožemio bei alkoholio vartojimo įstatymai. Sulauksim tikriausiai ir kokio nors „runkelių“ įstatymo. Nuolat brangsta maisto produktų kainos. Įvesti pagalvės ir ekologijos mokiesčiai. Toliau vyksta žemės plotų ir vandens tvenkinių „prichvatizavimas“, klesti prostitucijos ir narkomafijos biznis, siautėja bankų bei finansinių institucijų atviras lupikavimas bei plėšikavimas. Biznio ir pelno kvapas „permuša“ skurdo ir degradavimo tvaiką.

Visa tai stumia žmogų į socialinę ir egzistencinę neviltį, susvetimėjimo, kriminalo, pijokavimo, emigracijos, savižudybių prarają. Nauju postmodernistiniu pavidalu restauruojama vergovinė sąntvarka, kurioje „nekvepia“ ne tik pinigai, bet ir politika bei kultūra. Visuotinas drabstymasis politiniais purvais ir kultūrologiniais „ekskrementais“ tapo savotišku „nacionaliniu poreikiu“. Politinio elito bei įvairiausių interesų grupių įtakojama bei reguliuojama žiniasklaida formuoja visuomenės požiūrį į vieną ar kitą reiškinį arba žmogų. Vieni tampa pateptaisiais ir pakvepintais, kiti – apipilti srutomis ir paskandinti.

Smarvė sklinda iš visų lietuviško kapitalizmo kampų ir užkampių. Kaip žinia, gyvo organizmo pūvimo procesas prasideda nuo galvos, tai yra nuo valdžios. Pūvimas gali būti ir užkrečiamas. Politikų bei valdininkų spintose apstu pašvinkusių praeites lavonų, kurie dar nesuiro iki skeleto stadijos. Patys politikai su spectarnybų pagalba jos ieško vieni pas kitus bei ištraukia į viešumą. Viešumoje jie paskleidžia savo užkonservuotą smarvę po visą visuomenę ir užkriečia ją savo bacilomis bei virusais.

Deja, lavonų-skeletų savininkai taip visom prasmėm nupudruoti, kad ir patys atrodo kaip gyvi numirėliai. Jie ne šio pasaulio gyventojai. Ir „Lietuvos širdis“ – Seimas – tampa panašus į prabangų tautos morgą su fontanų ir gėlių klumbomis O kai dar pasidabina kokiomis gedulo vėliavomis, tai vaizdelis – visai makabriškas. Viešojo tualeto ir politinės lavoninės „aromatai“ susimaišo su saldžiarūkščiais pūvančios valstybės kvapais.

Europoje protestuojantys žemdirbiai užverčia valdžios institucijas mėšlo krūvomis. Mūsuose žmonės (pagrinde pensijinio amžiaus) stovi prie jų pasigražinę ir pasikvepinę, su plakatais ir inteligentiškais paraginimais valdžiai „atkreipti dėmesį“. Ore tvyrauja beveik šventinė atmosfera. Todėl jie ir nejaučia kanalizacinės kapitalizmo smarvės.

Paskelbta temoje Komentarai | Parašykite komentarą

СОБАЧЬЯ ЖИЗНЬ

В средствах массовой информации часто мелькают сообщения о том, что собаки нападают на людей. Чаще всего – на детей. К сожалению, дети и собаки ста­новятся сегодня друзьями по несчастью – и те, и другие нередко являются без­домными, бродяжничают и голодают.

Но общность судьбы не помогает. Ближайший друг человека – собака ста­новится ярым врагом ребенка. Собаки почувствовали, что некоторые дети, об­реченные на собачью жизнь, стали их (собак) конкурентами. А с конкурента­ми, согласно всем законам свободного рынка, разговор короток: искусать, уничтожить.

Журналисты утверждают: собака укусит человека – рядовая новость, а если наоборот, человек покусает собаку – это уже сенсация. Пока слышим лишь новости. Много новостей.

Понятие конкуренции (лат. соcurentia – столкновение) политологи в сло­варях определяют как непримиримую борьбу между конкурентами за природ­ные ресурсы, рынки, вложение капита­ла с надеждой на получение максимальных прибы­лей. “Прибыль“ бездомных детей и со­бак – случайный кусок на улице, в му­сорном контейнере, подъезде или под­вале, в сумке или кармане прохожего.

Собачья жизнь детей, оказывается, не устраивает именно собак, но не лю­дей. Взрослые люди своим поведением как раз и стараются вытеснить детей из человеческой жизни. Жизнь взрослых глазами детей, – это мир агрессии, жестокости, лжи, предательства. Это мир швондеров и шариковых, где главные ценности -деньги и власть.

Бизнесмены и политики уже давно приватизировали самые значимые хозяйственные объекты на постсоветском пространстве.. Но что происходит с важнейшим “страте­гическим объектом“ – человеком? По­хоже, до этого никому нет дела. Ни од­ной дискуссии по этому вопросу ни в парламентах, ни еще где-то. Взбесившиеся псы лают и кусаются, а караван политической и экономической прива­тизации продолжает свой путь.

Появился новый слой коммерческо-политической элиты – бывшие диссиденты, ссыль­ные и политзаключенные и даже их по­томки. Первона­чальная идейность этих людей (не всех) быстро поблекла. Бывший “советский мученик“, а тем более потомок – в нас­тоящее время выгодная и прибыльная профессия.

Часть общества заражена “синдро­мом страдания“. Они превращают свою страну в кол­лективного Христа, несущего сквозь века мученический крест. А может быть, в коллективную собаку, которая всех готова облаять, а то и укусить?

Страдание, как объясняет энцикло­педический фило­софский словарь, – это противополож­ность действию и бо­лезненное состояние. Мы страдаем в сос­тоянии летаргии. “Давайте потерпим еще немного“ – кате­хизис взрослых людей. И терпим.

Кто в действительности испытывают боль и страдание –так это собаки и дети. Собаки уже взбесились.

“Се ля ви“ (“такова жизнь“) – говорят легкомысленные французы. Такова уж эта собачья жизнь.

Paskelbta temoje Статьи | Parašykite komentarą

MOTYVACIJA

Atsirado nauja profesija – motyvatorius. Žmonės rinkos salygomis nebesugeba ir nebenori sportuoti, mokytis, dirbti ar net gyventi. Juos reikia motyvuoti. Ir štai ateina motyvatorius, kuris „uždega“, įkvepia ir veda į švesią ateitį. Motyvatorius – tai šviesa gyvenimiško tunelio tamsoje.

Taigi, nutariau išnaudoti paskutinį šansą pakeisti savo senamadiškai tamsų gyvenimą – tapti motyvacijos profesionalu. Jau daug metų nesurandu padoraus darbo savo tėvynėje. Emigruoti – per senas, nusigerti – per jaunas, kas belieka? Tapsiu motyvatoriumi! Pačiu geriausiu! Tai rimtas ir prasmingas darbas!

Deja, nejaučiu nei noro, nei gebėjimo juo tapti. Ką daryti? Kaip išugdyti savyje motyvaciją tapti motyvatorium? Su tokiu klausimu kreipiausi patarimo į pažystamą politologą. Tai darau visais lemtingais gyvenimo momentais. Išanalizavęs vyraujančias visuomenines tendencijas, politologas pateikė čempioniškai banalų, kaip visas Lietuvos politinis peizažas, atsakymą: „Kreipkis į motyvatorių“.

Paskambinau į motyvatorių firmą. Jos atstovas pasakė, kad rytoj atsiųs man motyvacijos specialistą, bet prieš tai aš turiu savarankiškai šiek tiek pasigilinti į temą. Pradėjau gilintis. Pasirodo yra įvairios motyvacijos teorijos. Vienos teigia, kad žmogus iš prigimties – tinginys, kitos – darbštuolis. Bet vis vien ir tinginius, ir darbštuolius reikia papildomai motyvuoti, nes vieni nieko nedaro, o kiti – viską daro neteisingai. Deja, visos teorijos visų motyvacijos bėdų siūlo ieškoti savyje, o ne visuomenėje ar valstybėje.

Kita dieną išgirdau skambutį į duris. Atidariau. Stovi žavi akiniuota ir džinsuota moteriškė, į ryškiai raudonos spalvos švarkelio atlapą isegtas ženkliukas su užrašu „Jūsų motyvatorius“. Iškart pagalvojau, kad kažkur matyta. Paskui atsiminiau. Taigi, žymi astrologė – ekstrasensė ir žurnalistė – visuomeninikė Monika, kuri mirga visuose teleekranuose.

Nusistebėjau tokiais likimo pasūkiais. Ji irgi suprato, kad aš ją pažinau, ir paaiškino, kad dalyvauja bendrame Europos Sąjungos projekte „Motyvacija visiems“. Briuselyje net įsteigta komisaro motyvacijos klausimams pareigybė. Monika baigė europietiškus trumpalaikius kursus ir įgijo motyvacijos specialistės kvalifikaciją. Net ir tarptautinį sertifikatą gavo. „Esu motyvuota nuolat motyvuoti save vis naujiems išbandyimams“ – pasakė Monika.

Aš, pasirodo, tapau jos pirmoju klientu.

Prieš pradedant savo motyvacinės psichoterapijos seansą, Monika išdidžiai pareiškė, kad nori motyvuoti visus nemotyvuotus degradus ir, įdėmiai mane nužvelgusi, pridūrė: „Net ir nusidėjėlius – marksistus“. Po to ji ištarė įsimintiną frazę: „Pagrindinis motyvas – ne pinigai, o meilė. Mūsų visuomenėje ne meilė perkama už pinigus, o pinigai parduodami už meilę“. Iki šiolei kankinuos ir negaliu supranti šio mįslingo teiginio esmės ir prasmės…

Monika išmokė mane keleto teisingo kvėpavimo pratimų ir įkalė į galvą mintį, kad kiekvieną rytą aš vos atsibudęs turiu pasižiūrėti į veidrodį ir garsiai ištarti: „Aš pats geriausias. Šiandien manes laukia sėkminga diena“. „Išvis, – paaiškino ji, viskas priklauso nuo tuo, kokiais terminais mes įvardijame vieną ar kitą reiškinį. Reikia sakyti ne kapitalistas, o verslininkas; ne vagis, o politikas; ne didktatūra, o demokratija. Pasaulis iškart sužibės gražiomis spalvomis ir gyvenimiška motyvacija užlies tavo kūną ir sielą“.

Aš sumokėjau jai 100 eurų už jos motyvacinį pasiaukojimą ir tokiu būdu praradau visam mėnesiui motyvaciją kasdien apsilankyti Šeškinės alaus bare. Deja, po tokių apsilankymų iš ryto pasižiūrėjus į veidrodį niekaip neateidavo į galvą mintis, kad aš esu pats geriausias. Bet taip jau išėjo, kad Monikos dėka nebetekau galingo gyvenimiško motyvo. Pagalvuojau, kad nieko gero iš mano pastangų pakeisti gyvenimą neišeis. Kam reikalingas demotyvuotas motyvatorius?

Po kurio laiko atsiktinai sutikau Moniką. Ji prie Aušros vartų aktyviai bendravo su prašančiais išmaldos. Trumpai pasikalbėjom. Monika pasakė „Tai naujas mano išbandymas. Norėjau padėti su motyvacija čia sėdintiems visuomenės atstumtiems, nuskriaustiems ir pažemintiems varguoliams, prikelti juos naujam gyvenimui. Norejau kad jie pakiltų nuo kelių ir kiltų į kovą. Bet jiems, pasirodo, yra tik vienas tikras motyvatorius. Jis geriausias. Jis danguje ir motyvuoja visus“.

Atsisveikinom ir nujėjom kiekvienas savais keliais. Daugiau aš Monikos nebemačiau. Net ir televizoriuje.

Paskelbta temoje Ironiška politologija | Parašykite komentarą

НОВОСТИ

Что происходит там и сям
Мы узнаём по новостям.

Нам разные хреновости
Сообщают эти новости.

И ждём поскудных мы вестей
От этих самых новостей.

Кто сколько денег накопил
И кто кого за что купил.

И кто кого за что убил.
И погубил. И разлюбил.

И кто солидный куш сорвал.
И кто, и что, и где взорвал.

Без стыда, без совести
Нам сообщают новости.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą