ПЕЙЗАЖ

Какая жалкая природа!
Растаял снег – и столько мрази!
Два дерева, как два урода,
Стоят во поле среди грязи.

Ну, а кругом всё голо, пусто.
Лишь мусор да репейник ранний.
Вот так и мы – исчезло чувство, –
И обнажилось столько дряни!

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

БАСНЯ ПРО ЕВРОЭНТУЗИАСТА

Жил – был евроэнтузиаст. Он очень хотел стать европейцем. Что это значит, – он не знал. Хотя родился и всю жизнь жил в Европе. Но все вокруг говорили, что «быть европейцем» – это очень круто и престижно. Европейцем, дескать, не рождаются, им становятся! А для этого надо было, прежде всего, сдать экзамен – ЕГЭ, т.е. Европейский Государственный Экзамен.

Но это ещё не всё. Те, кто успешно сдал экзамен, должны были под командованием комиссаров ЕС пройти 9-ти месячный Курс Молодого Европейца (КМЕ). За время прохождения курса надо было овладеть практическими навыками оперативной смены сексуальной и политической ориентации, освоить принципы свободной торговли и демократии и поучаствовать в артиллерийских сборах по стрельбе из пушки в сторону России.

Основной акцент и на ЕГЕ и на КМЕ делался на знание и усвоение европейских ценностей. Усвоить и освоить эти европейские ценности было труднее всего и евроэнтузиасту для этого понадобился еврорепетитор, которого евроэнтузиаст отыскал по объявлению в одном из европейских интернет-порталов. Этот еврорепетитор, как не странно, оказался бывшим русским демократом, а ныне представителем влиятельной еврейской еврообщины.

Он то и предложил евроэнтузиасту за относительно умеренную европлату методику обучения европейским ценностям. Главное,- он объяснил суть всего процесса евромодификации. «Стать европейцем, – сказал он, – это значит стать либералом. Либерал – это человек, который по капле выдавливает из себя всё человеческое, национальную и половую идентичность, эгоизм и альтруизм, любовь и ненависть». «Что же в таком случае остаётся», – наивно поинтересовался евроэнтузиаст. «Остаются европейские ценности», – таков был евроответ еврорепетитора.

Методика трансформации человека в либерала, которую использовал еврорепетитор, действительно оказалась весьма эффективна. Она основывалась на нейролингвистическом программировании и была проще пареной репы. На некоторое время надо было стать экзистенциальным бревном, ничего вокруг не замечать и ни на что не реагировать. Так формировалась толерантность – главная либеральная европейская ценность.

Это означало, что надо терпимо и гуманно относится к гомосексуалистам, преступникам и террористам, к любым проявлениям аморального поведения. Всякое осуждение такого рода явлений трактовалась как сверхаморальное поведение, т.е., называть аморальные поступки и высказывания аморальными считалось аморальным.

Составной частью толерантности являлась политкорректность, что означало, что детям нельзя называть папу папой, а маму мамой, ну а взрослым нельзя было обращаться к женщинам как к женщинам, а к мужчинам как к мужчинам. Кроме того, цыган нельзя было называть цыганами, негров неграми и т.п.

Имена и фамилии, поскольку они содержали некую информацию об индивидуальной идентичности конкретного человека, в Европе были отменены. Все европейцы были пронумерованы и официально к ним надо было обращаться следующим образом: гражданин N – 1, N – 2, N – 10000003 и т.д.

Через месяц занятий с репетитором евроэнтузиаст был полностью готов и к ЕГЕ, и к КМЕ. В итоге и одно, и другое испытание он прошёл с блеском и даже был награждён почётной грамотой «За успехи в европодготовке».

А ещё через некоторое время евроэнтузиасту было присвоено звание «Самый европейский европеец Европы» с назначением весьма приличной пожизненной пенсии.

Paskelbta temoje Политические басни | Parašykite komentarą

POKALBIS APIE MARKSIZMĄ

(Skaitytojų dėmesiui pateikiame „Kibirkščiai“ skirtą interviu su šiandieninės Lietuvos marksistu, filosofu ir pedagogu M. Bugakovu. Aptariamos šių dienų politinės aktualijos ir kapitalizmo krizė, kai kurie Lietuvos marksizmo klausimai. Kalbėjosi Stasys Gervė.)
***
S. G. Prieš pradedant pokalbį apie marksizmą, norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę dėl šių dienų aktualijų. Taigi, kas darosi su pasauliu, gerbiamas Michailai? Kur mes einame? Toks įspūdis, kad žmonija tiesiog užprogramuotai juda link susinaikinimo?

M. B. Jeigu trumpai apibudinti dominuojančią tendenciją – mūsų pasaulis pergyvena sisteminę krizę ir sparčiai grįžta į technologizuotus viduramžius. Išskyrus įsisenėjusias ir iš esmės nesprendžiamas globalines problemas – ekologines, demografines, socialines ir kitas, mūsų pasaulį krečia ir vidinė egzistencinė žmogaus ir visuomenės santykių krizė. Religiniai karai, teroristiniai aktai, tautų persikraustymai, vieši mirties nuosprendžiai ir kankinimai, visuotinas pasiklausymas ir žmonių persekiojimas dėl įsitikinimų, informacijos ir žodžio laisvės apribojimai, dvasinė visuomenės degradacija, mistika ir iliuzijos, įvairios fobijos ir manijos – tai jau tampa įprasta kasdienybe. Netoli ir iki inkvizicijos laužų. Kaip teigė prancūzų filosofas Ž. Bodrijaras: „Fašistiniams ir autoritariniams rėžimams dar ateis geri laikai…“

Dabartinė krizė jau išsiplėtė iki visuomenės pamatų – iki šeimos ir žmogaus. Šeima deformuojama, o žmogus tiesiog griaunamas. Jis griaunamas iš išorės ir iš vidaus. Iš išorės jam primetamos prieštaraujančios jo žmogiškajai prigimčiai nuostatos ir vertybės, o iš vidaus jis nuolat draskomas dvasinių prieštaravimų tarp natūros ir kultūros, moralės ir vartojimo, materialumo ir idealumo, sąžinės ir naudos. Jis nuolat verčiamas atlikti egzistencinį pasirinkimą tarp išdavystės ir ištikimybės. Jo asmenybė sudvejinama. Šizofrenija tapo kasdienė globalizuotos kapitalistinės visuomenės žmogaus būsena. Ir kadangi kiekvienas nori kažkaip pasiteisinti dėl savo poelgių, tai neišvengiamai didėja totalinės demagogijos ir melo laipsnis visose gyvenimo sferose.

S. G. Kaip iš marksizmo pozicijų reikėtų suprasti visą šią situaciją?

Iš tikrųjų, suprasti visų šių procesų gilumines priežastis, mano galva, galima tik pasitelkus į pagalbą mokslinę marksizmo teoriją ir metodologiją. Globalizuotas kapitalizmas baigia išsemti savo vystymosi resursus, kurie iki šiolei užtikrindavo pridėtinės vertės nuolatinį didėjimą. Dabartinė krizė – tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai K. Markso atskleista pelno normos mažėjimo tendencija.

Dabartinio kapitalizmo avangardas – finansinis kapitalas – susidūrė būtent su šiuo reiškiniu. Apie tai byloja ir kai kurių bankų įvedama neigiamų palūkanų sistema. Įdėdamas į savo verslą vis daugiau lėšų, kapitalistas strategine prasme gauna vis mažiau pelno. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose (gamyba, prekyba, finansai) pelnai sumažėjo tiek, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau biznio žaidėjų veržiasi į spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas rinkas ir pačią valstybę.

Būtent todėl kapitalas taip įžūliai šiandien veržiasi į valdžią, norėdamas užsitikrinti sau finansines bei socialines garantijas visos visuomenės sąskaita. Tai galima padaryti tik vienu būdu – užsitikrinant visišką (paslėptoje ar atviroje formoje) stambaus transnacionalinio kapitalo diktatūrą nacionalinėje visuomenėje ir globalioje erdvėje. JAV prezidento D. Trampo kapitalistinė komanda tiesiogiai paėmė valstybinę valdžią į savo rankas. Jo administracijos nariai valdo privačią nuosavybę, kurios vertė viršija 35 milijardus dolerių.

Naujos rinkos, nauji kapitalizmo rezervai – tai socialinė sfera, švietimas, medicina bei žmogaus kūnas ir siela. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas preke, žaliava ir ištekliu.

Žinoma, visa tai persipina su dabartinio globalizuoto pasaulio civilizaciniais, religiniais, nacionaliniais ir kitokiais prieštaravimais. Gaunasi galingas sprogstamasis mišinys ir galų gale pinigų maišai gali tapti parako statinėmis.

Bet šiame kontekste svarbu matyti ir pozityvius ženklus. Pastaruoju metu vyksta geopolitinis lūžis, griūva monopoliarinė, hegemonistinė pasaulio tvarka. Pasaulis sugrįžta į dialektinio vystymosi vėžes.

S. G. Jūs manote, kad pildosi K. Markso prognozė apie neišvengiamą kapitalizmo žlugimą?

M.B. Manau, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies nuvertino evoliucinius, adaptacinius, mutacinius kapitalizmo gebėjimus. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vis dar vadiname kapitalizmu.

Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis. Šio dėsnio įtakojamas dabartinis kapitalizmas reanimuoja visų praeities formacijų elementus: bendruomeninius, vergvaldinius, feodalinius. Nes pelningiausias išnaudojimo būdas – tai neekonominė prievarta, kai žmogus tiesiog fiziškai yra visiškoje darbdavio nelaisvėje. Kaip teigė K. Marksas, kapitalas – tai negyvėlis, kuris kaip vampyras atgyja tik „iščiulpdamas“ gyvą darbo jėgą ir transformuodamas buvusį, jau negyvą darbą į vis didėjančią pridėtinę vertę. Dabartinėje visuomenėje daugiau mirties nei gyvenimo. Mirtis braunasi į mūsų gyvenimą iš visų teleekranų ir spaudos puslapių, ji tiesiog pakeičia gyvenimą ir pastarasis praranda savo prasmę ir vertę. Naikinama tradicinė žmogaus ir tautos civilizacinė-vertybinė „matrica“.

Deja, bet dabartiniai socialiniai mokslai, kurie turėtų analizuoti giluminę įvairių reiškinių esmę, jų priežastinius – pasekminius ryšius bei sąsajas, tik glamūriškai juos fiksuoja ir paviršutiniškai interpretuoja.

S. G. Vadinasi, kad visame tame „nekrofiliškame panoptikume“ būtent marksizmas dar gyvas?

M. B. Kūrybinis marksizmas – taip. Kaip teigė žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas “Atvirai kalbant, aš laikau Marksą per daug galinga figūra, kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams”. Kūrybiškas marksizmas – tai mokslinė socialinių reiškinių analizės metodologija ir gyva pasaulėžiūrinė sistema nuolat praturtinama naujais socialinių mokslų pasiekimais.

Visuomeninėje marksizmo doktrinoje iš pat pradžių susiformavo dviejų lygių teiginiai: tie, kurie buvo pagimdyti ekonominių, politinių bei socialinių tam tikro laikotarpio realijų ir turi pereinamąją istorinę vertę arba reikalauja rimtų modifikacijų, ir tie, kurie turėjo ir tebeturi išliekamą metodologinį–teorinį, mokslinį turinį bei sudaro bet kurio socialinio tyrinėjimo pamatą (pav. materialistinis istorijos supratimas, pridėtinės vertės dėsnis, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių dialektika, socialinis–klasinis požiūris ir kt.).

Kas be ko, marksizme galima atrasti ir tokių teiginių, kurie atspindėjo jo kūrėjų asmeninius bruožus bei jų individualius įsitikinimus vienu ar kitu atveju.

Dabartinėmis sąlygomis būtina marksistinė analizė tokių iš esmės naujų reiškinių kaip globalizacijos procesai ir jų santykis su nacionalinėmis valstybėmis ir kultūromis, ekologijos klausimai ir jų galimas poveikis žmonijos ateičiai, civilizacinių ir santvarkinių prieštaravimų sąveika, dabartinės visuomenės socialinės struktūros specifika, modernios socialinių pokyčių strategijos ir kiti klausimai.

Bet vėlgi, tam, kad kūrybiškai vystyti pačią marksistinę teoriją ir pritaikyti ją dabartinių socialinių reiškinių analizei, reikia žinoti ir išmanyti klasikinį, autentišką marksizmą, Bet dažnai gaunasi taip, kad apie šį mokslą nuomonė sudaroma tik iš politizuotų nuogirdų ir ištrauktų iš konteksto klasikų citatų.

S. G. Kaip tik apie tai ir norėtųsi plačiau pakalbėti. Gerbiamas Michailai – Jūs, kaip vyresniosios Lietuvos marksistų kartos atstovas, puikiai prisimenate tarybiniais laikais privalomus marksizmo-leninizmo kursus. Daugelis apie juos atsiliepia jei ne su pašaipa, tai be didesnio entuziazmo. Aišku, beveik trisdešimt metų besitęsianti intensyvi antikomunizmo propaganda daro savo, bet viskas turėjo savas priežastis. Argi šis marksizmas neatitrūko nuo tikrosios savo paskirties, kurią numatė klasikai – Marksas, Engelsas ir Leninas – ar neatitrūko jis nuo paties gyvenimo?

M. B. Deja, būtent tai ir įvyko. Paskutiniais tarybinio socializmo gyvavimo dešimtmečiais marksizmas buvo dogmatizuotas, o jo dėstymas įgavo scholastinį pobūdį. Buvo užmiršta ir adekvačiai nebesuvokiama kūrybiška marksizmo esmė, jo dialektinė prigimtis. Tai pasireiškė 2 aspektais.

Pirma. Dialektinio materializmo metodas, kuris sudaro marksizmo šerdį, nebuvo pritaikomas pačiam marksizmui. O juk dar F. Engelsas rašė, kad marksizmas turi keistis kartu su naujais mokslo atradimais. XX amžiaus antroje pusėje pasaulyje įvyko grandiozinė mokslinė – techninė revoliucija, kuri niekaip nepaveikė tarybinio marksizmo. Į vadovėlius buvo įrašyta tik frazė apie mokslą kaip naują gamybinę jėgą, bet įvairių seminarų metu didžiulė mokymosi laiko dalis buvo skirta privalomai klasikų darbų bei generalinių sekretorių veikalų studijoms.

Antra. Buvo užmirštas V. Lenino teiginys, kad marksizmas ne dogma, o veiklos instrumentas. Marksizmas turi būti gyvenimiška ir praktiška teorija, turi padėti tvarkyti ir tobulinti visuomeninius santykius, formuoti teorišką požiūrį į praktiką ir praktišką požiūrį į teoriją. Tarybinėje gi visuomenėje teorija užsiiminėjo „teoretikai“, o praktinis gyvenimas riedėjo savais keliais ir klystkeliais. Toks teorijos atotrūkis nuo realaus gyvenimo buvo žalingas ir teorijai, ir pačiam visuomeniniam gyvenimui.

S. G. Ar nematote ryšio tarp šitokio dogmatizmo ir „Perestroikos“ metu pasireiškusio šiaudinių akademinių „marksistų“ idėjinio bei politinio oportunizmo?

M.B. Teorijos ir praktikos atotrūkis visada veda į teorijos dogmatizavimą ir praktikos pragmatizavimą. Teoretikai gyvena vieną gyvenimą, politikai (kurie turėtų būti jungiamoji teorijos ir praktikos grandis) – kitą, o paprasti žmonės – trečią. Ir jų gyvenimiški interesai niekaip nesusiję. Todėl taip lengvai ir buvo pakeistos pozicijos. Būtent buvusieji „šiaudiniai“, kaip jūs taikliai juos pavadinote, akademiniai „marksistai“ – marksistinės filosofijos, mokslinio komunizmo, politinės ekonomijos, TSKP istorijos „specialistai“ bei dėstytojai – ir tapo aršiausias naujausių laikų antikomunistais ir antimarksistais arba paprasčiausiai pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo.

S. G. Iš tiesų, kaip sakė A. Brazauskas, Kompartijoje galiausiai tebuvo 3% komunistų; likusieji buvo „normalūs“ (menkystos ir karjeristėliai). Bet nejaugi vėlyvosios tarybinės Lietuvos marksistinės filosofijos padangėje nebūta nė vieno gyvo, tikro ir idėjinio marksisto, kurį būtų galima nurodyti pavyzdžiu šiandien marksizmu besidomintiems jaunuoliams?

M. B. Žinoma ir anais laikais buvo tvirti ir kūrybiškai mąstantys marksistai – filosofai, kitų socialinių mokslų atstovai, kurie daug ką suprato ir nesitaikstė su visuotinai įsigalėjusiu ortodoksiniu marksistiniu fundamentalizmu. Sąjunginiame lygyje šioje vietoje galima būtų paminėti tokių visiškai skirtingų mąstytojų kaip E. Iljenkovo, B. Kedrovo, A. Losevo, M. Mamardašvilio, R. Kosolapovo ir kitų pavardes. Jie liko ištikimi marksizmo teorijai ir metodologijai ir tuo pačiu bandė kūrybiškai ją vystyti bei pritaikyti naujų socialinių reiškinių bei žmogaus egzistencijos analizei. Buvo leidžiamas kas mėnesį mokslinis žurnalas „Filosofijos klausimai“ (Вопросы философии), kuriame buvo skelbiami įdomūs straipsniai bei kartkartėmis organizuojamos diskusijos įvairioms marksizmo problemoms aptarti. Bet visa tai buvo tik lašas marksizmo profanacijos jūroje.

Lietuvoje tarp tikrųjų anų laikų marksistų paminėsiu tik tuos, kuriuos asmeniškai pažinojau. Tai A. Čedavičius, A. Smirnovas, A. Gaidys, A. Balsys, V. Lazutka, P. Freidheimas. Beveik visi jie dirbo A. Steponavičiaus vadovaujamoje Filosofijos katedroje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Keletą metų ir man teko kartu darbuotis šio kolektyvo sudėtyje. Albinas Steponavičius (1930 – 1989) buvo išskirtinė asmenybė lietuviškų marksistų tarpe. Jis buvo tikras komunistas ir tuo pačiu labai gilus ir savarankiškai mąstantis marksistas. Gerbė žmones, turinčius tvirtus idėjinius įsitikinimus.

Spalvinga buvo ir jo biografija. Pats jis nemėgo pasakoti apie save, bet jo kolegos kai ką per įvairius pokalbius paviešindavo. Dabar jau sunku atskirti kas tuose pasakojimuose buvo tiesa, o kas – fantazijos. Iš tų pokalbių sužinojau, kad Albinas Steponavičius būdamas jaunu žmogumi ir tarnaudamas Tarybinėje Armijoje spėjo sudalyvauti Pietų ir Šiaurės Korėjų kare, vėliau buvo komandiruotas į Kubą ir kurį laiką dirbo Fidelio Kastro patarėju. Kuboje jis prisidėjo prie pirmo mokslinio komunizmo vadovėlio parengimo Kubos studentams. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo A. Sniečkaus padėjėju.

1989 metais jis sunkiai susirgo, jam buvo padaryta Kaune sudėtinga operacija. Bet mirė ne nuo jos. Ji rado negyvą sėdinti prie savo raudonos spalvos „Volgos“ vairo – neatlaikė širdis. Šią mašiną jam išvykstant iš Kubos padovanojo Fidelis Kastro. Palaidotas Albinas Steponavičius Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Netoliese palaidoti ir Tarybinės Lietuvos kultūros galiūnai – rašytojas Juozas Baltušis bei poetas Eduardas Mieželaitis – žmonės, kurie irgi liko iki paskutiniųjų dienų ištikimi savo idealams.

Albinas Steponavičius – tai žmogus – legenda, kuris visu savo gyvenimu įkūnijo dialektinę teorijos ir praktikos vienybę.

S. G. Labai įdomu! Apie A. Steponavičių girdėti neteko. Ką jis manė apie pagrindinius to meto Lietuvos marksistinės filosofijos atstovus – E. Meškauską, A. Lozuraitį ir t. t.?

M. B. Jis man kartą papasakojo įdomią istoriją, kuri kai ką pasako ir apie marksizmo situaciją anuometinėje Lietuvoje. A. Sniečkaus pavedimu jis kartu su CK revizorių grupe atliko marksistinės filosofijos dėstymo ekspertizę tuometiniame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete. Filosofijos katedrai tuomet vedėjavo žinomas ir autoritetingas, sukūręs, kaip tada buvo teigiama, savitą filosofinę mokyklą (R. Plečkaitis, A. Lozuraitis, J. Karosas ir kt.), profesorius E. Meškauskas (1909 – 1997). Man teko klausyti keletą E. Meškausko paskaitų ir, kiek atsimenu, buvo išlikęs dvejopas įspūdis: lyg viskas ir teisingai, bet kažkaip negyvai ir perdėm abstrakčiai bei schematiškai.

Bet grįšiu prie temos. Pagal savo ekspertizės rezultatus A. Steponavičius parašė analitinę pažymą, kurią pristatė Tarybų Lietuvos vadovams ir kuri, tikriausia, guli apdulkėjusi kokiuose nors archyvuose iki šiolei. Nepamenu dabar visų mūsų pakalbio su A. Steponavičiumi detalių, bet jam slogų įspūdį paliko VVU marksizmo studijose įsivyravę scholastika ir revizionizmas. Šie du dalykai yra persipynę tarpusavy ir įtakoja vienas kitą. Atseit, nesuvokdami marksistinio dialektizmo VVU filosofai paviršutiniškai ir formaliai dėsto marksizmo teoriją, o kūrybiškumo ieško už marksizmo ribų, tuo pačiu revizuodami šį visuomeninį mokslą. O ir pačią marksistinę filosofiją jie traktuoja tik kaip mokslo metodologiją. Tokia buvo pagrindinė A. Steponavičiaus mintis, kaip aš ją tada supratau.

Dabar, žvelgiant į praeitį, nemanyčiau, kad visa tai buvo kažkokia VU filosofų asmeninė „kaltė“, arba, kaip dabar būtų madinga sakyti, jų „filosofinė rezistencija“. Tiesiog tokia buvo aukštesnių akademinių sluoksnių politika, kuri buvo formuojama dar aukštesnėse valdžios sferose. Ir, deja, toks buvo jų marksizmo suvokimas.

S. G. Koks, Jūsų manymu, buvo idėjinių marksistų–leniniečių, kaip A. Steponavičiaus, santykis su sustingusiu, o galiausiai nusmukusiu ir išsigimusiu tarybiniu marksizmu? Kokia šito istorinė reikšmė, pamokos dabarčiai ir ateičiai?

M. B. Pirmiausiai, tai buvo asmenybės, kurios išsiskyrė bendrame pilkame tuometinės akademinės bendruomenės fone. Jie ne tik labai gerai žinojo klasikinį marksizmą, bet ir buvo plačiai išsilavinę žmonės, darbštūs, principingi, atviri. Tas pats A. Steponavičius neslėpė savo kritiško nusistatymo Sąjūdžio atžvilgiu, teigė, kad nors šis visuomeninis judėjimas ir padarė kai ką gera (visuomenės demokratizavimas, viešumo politika), bet iš esmės jis veda Lietuvą klaidingu keliu.

Idėjiniai Lietuvos marksistai buvo kritiški ir Tarybinės valdžios negerovėm, perdėtam biurokratizmui bei centralizmui, valdininkų sustabarėjimui ir savanaudiškumui. Jie buvo realūs internacionalistai ir socialistinės Lietuvos patriotai.

Bet per visus sudėtingus istorijos vingius jie sugebėdavo atskirti pelus nuo grūdų, suvokdavo dialektinę reiškinių esmę ir suprasdavo kokia jų pusė stiprina socializmą, o kokia veda į kapitalizmo restauraciją. Jeigu jie ir suklysdavo bei suprasdavo savo klaidą, tai viešai ją pripažindavo. Nevyniojo žodžius į vatą, tiesiai ir šviesiai pasakydavo savo nuomonę.

Ir M. Gorbačiovo paskelbtą pertvarką Tarybų Sąjungoje ir Lietuvos įvykius vertino labai skeptiškai ir pirmieji pradėjo kalbėti apie galimą tarybinio socializmo žlugimą. Nors „Perestroikos“ pradžioje ir jie buvo kiek pasimetę, bet gana greitai susivokė situacijoje. Tada mums, jauniems marksistams, kai kurie jų teiginiai ir pasisakymai atrodė beviltiškai pasenusiais ir per daug konservatyviais. Bet laikas ir gyvenimas parodė, kad jie daug kur buvo teisūs. Jie turėjo vieną privalumą – galėjo palyginti, remiantis savo gyvenimiška praktine patirtimi, smetoniškos ir Tarybinės Lietuvos visuomenes ekonominiu, socialiniu, kultūriniu bei teritoriniu aspektais. Ir šis palyginimas suteikdavo jiems papildomų ir sunkiai nuginčijamų argumentų, pagrindžiant marksizmo teorijos tiesas.

S. G. Nuoširdžiai dėkojame Jums už dėmesį, išsamius bei įdomius atsakymus į mūsų užduotus klausimus. Būtų malonu pabendrauti ir ateityje.

M. B. Marksizmas, kaip visuotinai pripažinta viena įtakingiausių visuomeninių teorijų, yra dėstomas didžiuosiuose Europos bei pasaulio universitetuose. Jo menkinimas ir ignoravimas – tai gilaus mūsų šalies provincialumo požymis.

Dabartiniai jaunos kartos marksistai auga ir bręsta kapitalizmo sąlygomis, todėl marksistinę šios santvarkos kritiką jie gali palyginti su realiu juos supančiu gyvenimu. Tai jų didžiulis pranašumas socializmo išvystymo iš utopijos į mokslą kelyje. Nes per pastarąjį laikotarpį socializmo teorija ir marksizmas visumoje, atvirkščiai, evoliucionavo iš mokslo į utopiją.

Žvelgiant į dabartį ir ateitį, galima teigti, kad kapitalistinė krizė dabar reiškiasi ne tik visuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje. Vyksta žmogaus nužmogėjimo procesas. Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema.

Linkiu sėkmės jauniems Lietuvos marksistams!

Dar ne istorijos pabaiga…

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

СОН

КАК ЗВЕРЬ, ЗАТРАВЛЕННО ДЫША,
ВО СНЕ Я ДОЛГО УМИРАЛ.
МОЯ БЕССМЕРТНАЯ ДУША
СКИТАЛАСЬ ПО ИНЫМ МИРАМ.

ОНА ПОКИНУЛА ПРЕДЕЛЫ
ЗЕМНОГО СУЕТНОГО КРУГА
И ГДЕ-ТО У СОЗВЕЗДЬЯ ДЕВЫ
ПРЕОДОЛЕЛА СКОРОСТЬ КРИКА.

И В ЭТОТ МИГ СЛЕПЯЩИМ ГРОМОМ
МЕНЯ УДАРИЛО В ВИСОК,
И МИР, КОТОРЫЙ БЫЛ ОГРОМНЫМ,
РАСПАЛСЯ ПРАХОМ, КАК ПЕСОК.

И РАЗМЕТАЯ ПЫЛЬ ТЕОРИЙ,
УЧЕНИЙ УСТАВНОЙ СТАТУТ,
ЖИВЫМ ГОРЯЩИМ МЕТЕОРОМ
Я ВЕЧНО ПАДАЛ В ПУСТОТУ.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

RACIONALUS PRICIPINGUMAS

Principingi provakarietiški Lietuvos politologai netikėtai pripažino, kad pasaulio padalijimas į įtakos sferas tarp galingųjų valstybių – tai racionalus principas. Atseit apie tai (sandėrių dėl teritorinių įtakos zonų) visą laiką diskutuojama, politikai apie tokius dalykus visada kalba ir galvoja.

Tiesa, čia pat pareikštas paguodžiantis įsitikinimas, kad tokiu atveju Lietuva gyventų „vakarietiškame pasaulyje“.

Kas gi atsitiko? Ar tai staigus proto prašviesėjimas, ar politologinio objektyvumo priepuolis?

Reikalas daug paprastesnis. Pasikeitė šeimininkas ir jo pozicija geopolitiniais klausimais. Žinoma, kalbame apie JAV prezidentą D. Trampą.

Pirmiausiai naujas Baltųjų rūmų ir tuo pačiu Lietuvos politinio elito šeimininkas pareiškė, kad tik buki žmonės ir kvailiai pasisako prieš gerus santykius su Rusija. Šis jo pasakymas tikriausiai taps nemirtinga ant „akmens iškalta“ citata ir visų pasaulio rusofobų prakeiksmų objektu.

Toliau dar gražiau – NATO – tai pasenusi organizacija, paskelbė D. Trampas, o Jungtinės Karalystės sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos yra labai teisingas ir jis mano, kad tokiu pavyzdžiu paseks ir kitos šalys.

Žinoma, kol kas tai tik retorika, bet ji siunčia negerą žinią mūsų šalies valdančiajam elitui. Nori nenori, bet jeigu naujas šeimininkas aiškiai išdėstė savo nuomonę, teks keisti orientaciją bei racionalizuoti savo principus. Sunkiai tai bus padaryti po tiek metų trukusio „spjaudymosi“ į Rusijos pusę ir ES bei NATO liaupsinimo.

Gal tai ir iš fantazijos srities, bet būtų be galo smagu stebėti kaip, pavyzdžiui, kokios nors juknevičienės, ar kurie nors landsbergiai, mušdamiesi į savo konservatorišką krūtinę, bandys visus įtikinėti, kad jie jokie rusofobai ir niekada tokiais nebuvo, kad visada principingai pasisakė už gerus draugiškus santykius su Rusija. Jie, atseit, tik linkėjo daugiau demokratijos Rusijos liaudžiai.

Ką darysi? Rusija netikėtai sustiprėjo, ES matomai susilpnėjo, o NATO beviltiškai „paseno“. Ar ne laikas Lietuvos politikams prisiminti dar M. Gorbačiovo propaguojamą „naują mastymą“. Kaip sakydavo Rytų išminčiai: kuo daugiau permainų, tuo mažiau viskas keičiasi. Visos naujovės, tai gerai užmiršta seniena.

O gal Lietuvos elitas sukils prieš naują šeimininką ir įsijungs į globalinį antitrampišką frontą ar sąjūdį? Be abejo, tai būtų tikrų tikriausia utopija! Deja, kaip rodo mūsų istorija, kartais ir utopijas bandoma realizuoti.

Tiesa, siūlomas dar vienas variantas: draugauti su Rusija, bet atsitverti nuo jos tvora!

Bet kuriuo atveju šalies elito laukia rimta mentalinė individualinė ir grupinė drama, kuri gali peraugti ir į politinę krizę.

Sunki vasalo dalia.

Paskelbta temoje Komentarai | Parašykite komentarą

KAIRIOJI PERSPEKTYVA ŠIANDIEN

Atsigauna kairysis judėjimas Europoje ir pasaulyje. Vien per šį pusmetį įvyko keletas reikšmingų tarptautinių komunistinių, socialistinių, darbo partijų ir kitų kairiųjų organizacijų pasitarimų.

Į visus šiuos tarptautinius kairiųjų renginius buvo kviečiami ir Lietuvos socialistų vadovai ir kai kuriose iš jų aktyviai dalyvavo. Į kitus – mūsų šalies socialistai išsiuntė oficialius sveikinimus ir palinkėjimus.

Beveik visos įtakingiausios kairiosios pasaulio jėgos plačiai naudojasi savo idėjų plėtojimui ir savo veiklos pristatymui dabartinėmis interneto galimybėmis. Atidarytas ir tarptautinio komunistinio ir kairiojo solidarumo interneto puslapis, kuriame įvairiomis kalbomis pristatoma kairiųjų partijų veikla ir dokumentai. (http://www.solidnet.org/).

Vienu žodžiu, tarptautinis kairysis judėjimas įveikė 1990 metų pradžios krizę ir dabar aktyviai konsoliduojasi tarptautiniu mastu, kuriamas savotiškas naujas Kominternas. Konsolidacijos procesas vyksta kairesnės nei socialdemokratinė ideologijos pagrindu. Šią ideologiją, nepaisant įvairiausių skirtumų tarp komunistinių, socialistinių, darbo ir kitų pavadinimų kairesnių nei tradiciniai socialdemokratai partijų, galima apibūdinti viena sąvoka – tai marksistinė ideologija, kurios dabartinį pagrindą sudaro naujojo socializmo paieškos.

Šiandien plika akimi matomas Markso šalininkų gretų augimas ir naujas susidomėjimas jo idėjomis. Deja, šios gretos labai įvairiaspalvės. Čia ir revoliucinės klasinės kovos apologetai, ir evoliucinio rinkos socializmo gynėjai, ir socialistinės demokratinės savivaldos propagandistai, ir valstybinio efektyvaus socializmo šalininkai. Marksizmu susidomėjo ir liberalai, ir demokratai, ir autokratai. Tai suprantamas dalykas, nes būtent K. Marksas giliausiai ir detaliausiai išanalizavo ir aprašė žmogėdrišką kapitalistinės santvarkos esmę ir parodė gyvybingos alternatyvos jai galimybę. Jis parodė ne tik visuomeninio darbo vaidmenį žmogaus kaip biologinio padaro ir socialinės būtybės vystymosi procese, bet ir tai, kokį vaidmenį vaidina piniginiai-prekiniai santykiai žmogaus transformacijoje į visuomeninį idiotą. Būtent dabartinės visuomenės
“idiotizavimas” ir verčia normalios psichikos ir sveikos nuovokos žmones ieškoti alternatyvos dabartinei socialinei tvarkai. Ir marksizmas bei ilgametis realaus socializmo egzistavimas suteikia šioms paieškoms galingą ir prasmingą mokslinį bei praktinį turinį.

Iki šiol kas metai Londono universitete veikia taip vadinama “marksizmo savaitė”, kurioje dalyvauja žinomi Anglijos ir kitų šalių politikai, rašytojai, žurnalistai, mokslininkai. Šiemet, pavyzdžiui, jie svarstė tokias temas :”Kapitalizmas ir vergovė”, “Narkotiniai karai”, ‘’Pikaso: dailininkas ir politika”, “Leninas: istorijos paslėpta demokratija” ir kt.

Londone Haigeto kapinėse palaidotas ir K. Marksas, ant kurio kapo visada nevysta raudoni gvazdikai.

1990 metų kairiųjų krizė buvo išprovokuota Tarybų Sąjungos ir Rytų Europos socialistinio bloko žlugimu, tarptautinio Komunistinio judėjimo destruktūrizacija bei idėjinių daugumos kairiųjų teoretikų pasimetimu. Ši krizė palietė ne tik komunistus, bet ir dešinesnius socialdemokratus ir kairesnius radikalus (trockistus, maoistus, anarchistus ir pnš).

Be to, technologiniai pasaulio ekonomikos pasikeitimai pakeitė iš esmės visuomenės socialinę struktūrą ir kairiosios partijos susidūrė su savo tradicinės socialinės bazės susiaurėjimu. Sumažėjo pramonės darbininkų skaičius, pasikeitė darbinių santykių pobūdis. Susilpnėjo profsąjungos. Ekonomikos ir socialinės sferos vystymąsi pradėjo lemti neoliberalinė ideologija. Valdančiosios dešiniosios partijos griebėsi socialinio revanšo politikos, nekompromisinės klasinės kovos taktikos. Tai dar daugiau demoralizavo kairiosios orientacijos politikus ir judėjimus. Tuo metu jie nesugebėjo priešpastatyti agresyviai dešiniųjų politikai savo ryžtingą ir apgalvotą politinį kursą.

Dar daugiau, stiprėjant demoralizavimo tendencijoms kairiųjų tarpe, kai kurie jų politikai nieko geriau nesugalvojo, kaip įsijungti į bendrą “neliberalinį judėjimą” ir aktyviai vykdyti faktiškai dešinįjį totalinės privatizacijos ir desocializacijos kursą. Jų tarpe, deja, ir Lietuvos socialdemokratai, kurių politinę dramą apsprendė naivus ir, kaip parodė netolima ateitis, gana finansiškai bei individualiai pelningas įsitikinimas , kad po tarybinio socializmo žlugimo krachą patyrė ne tik komunistinė, bet ir apskritai kairioji alternatyva. Tuo pačiu buvo bandoma sugrįžti prie tų kapitalizmo formų, kurios buvo būdingos šiai sistemai 20 amžiaus tarpukariui, kai tarybinio socializmo ir darbininkų judėjimo įtaka dar nebuvo privertusi keisti kai kuriuos kapitalistinio visuomeninio gyvenimo standartus.

Realus gyvenimas greit parodė neolibiralinių iliuzijų pragaištingumą tikrajai kairiajai alternatyvai ir kairieji pamažu pradėjo atsipeikėti. Tam žinoma, pirmiausia, turėjo įtakos žmonių nuotaikų radikalizavimas, protestinio potencialo augimas visų pirma taip vadinamo “išsivysčiusio kapitalizmo kraštuose”. Paradoksalu, bet kairėjimo banga vėl atėjo iš Vakarų Europos, nors pokomunistiniuose kraštuose socialinės sąlygos tokiam kairėjimui atrodytų buvo kur kas palankesnės. Šia prasme ir Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą gali turėti nemažą įtaką ir mūsų šalies kairiajam judėjimui.

Kita kairiųjų atsigavimo prielaida – imperialistinių JAV ambicijų grėsmingas ir galingas aktualizavimasis dabartiniame globalizuotame pasaulyje. JAV vadovybė neslepia savo hegemonistinių tikslų. Prezidento Dž. Bušo patarėja nacionalinio saugumo klausimais Kondoliza Rais viename savo pranešimų paskelbė apie tai, kad ideali dabartinio pasaulio santvarka – tai “ pasaulinė valstybė”, kuri padės lengviau spręsti “rimtus klausimus”. K. Rais siūlo visoms pasaulinėms demokratijoms susijungti į vieną didelę šalį ir tokiu būdu spręsti globalines problemas. “Daugpoliaris pasaulis”, jos nuomone, jau atgyveno savo ir dabar negali efektyviai kovoti su globalinėmis grėsmėmis. Kas turėtų būti šios “pasaulinės valstybės” lyderiu – savaime aišku, nors apie tai JAV prezidento patarėja kukliai nutyli. Dabartinė JAV užsienio politika – tai pasaulio šeimininko politika.

Būtent šiame kontekste ir reikia nagrinėti šiuolaikinio terorizmo problemą. Šis reiškinys turi gilias socialines šaknis. Tai kraštutinis ištisų tautų nuskurdinimas ir kultūrinė degradacija, jų beviltiška egzistencija vakarietiškos prabangos ir pasiturinčio gyvenimo fone. Iš čia kyla ir ekstremistinės protesto formos. Tokiu būdu, šiuolaikinis terorizmas – tai neišvengiamas dabartinio ekonominio, politinio ir kultūrinio imperializmo ir amerikoniškos globalizacijos palydovas, tai kita imperialistinio medalio pusė, iškreipta socialinio protesto forma.

Kaip ir kitos dialektinės priešingybės – terorizmas ir imperializmas susiję tarpusavyje, veikia vienas kitą. Imperializmas naudojasi terorizmu kaip įrankiu demoralizuoti ir įbauginti plačius visuomenės sluoksnius ir pateikti save kaip “demokratijos ir humanizmo” idealų gynėją, ir, atvirkščiai, teroristinės organizacijos (daugelis jų, tarp kitko, kontroliuojamos JAV spectarnybų) prisistato kaip “idėjiniai kovotojai “ ir žmonijos išvaduotojos” nuo imperialistinio jungo. Dabartinis terorizmas be viso kito dar sudaro ir pretekstą beprecedentiniam tarptautinio kapitalo puolimui prieš darbo žmonių teises. Bet kuris socialinis ar nacionalinis judėjimas prieš kapitalistinę globalizaciją, prieš kapitalistinį išnaudojimą, prieš NATO, prieš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulinio banko diktatą įvardinamas kaip teroristinis arba palaikantis ryšius su teroristais.

Terorizmas šiandien – tai ištikrųjų pasaulinio masto grėsmė žmonijos raidai. Bet dar didesnė ir iš esmės pirminė grėsmė – tai JAV imperialistinė politika. Ši valstybė pati naudoja tarptautinio terorizmo metodus savo politikoje. Per pastaruosius 5 metus JAV vedė 3 nusikalstamus imperialistinius karus (Jugoslavijoje, Afganistane, Irake) ir tuo pačiu, pažeidė ne tik pagrindines žmogaus teises, bet ir JT Saugumo Tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų valią.

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos valdžios proamerikietiška pozicija, nekalbant jau apie jos antiliaudišką ir antihumanišką turinį, iš esmės yra dar ir antieuropietiška . Faktiškai Lietuva vaidina JAV “Trojos arklio” vaidmenį Europoje. Lietuvos politikai visokeriopai pataikauja JAV pareigūnams, kurie jau bando priešpastatyti senąją “europietišką” Europą naujajai, reikia manyti “amerikoniškai Europai”.

Mūsų inteligentiški liberalai ir pacifistai dažnai „padejuoja“ ir net nuoširdžiai pasipiktina dėl JAV dvigubų standartų politikos, vertinant įvairias ginkluotos kovos formas. Deja, tokia politika – tai būtent ir yra klasinis, konkretus-istorinis požiūris į tarptautinius įvykius ir šia prasme toks “moralinis” JAV politikos demaskavimas – tai tik reikalo esmės gal ir nesąmoningas užmaskavimas ir socialinio protesto nukreipimas nuo priežasčių į pasekmių sferą.

JAV užsienio politikos socialinė esmė gerai matoma ir jos užmaskuoti nepajėgia net milžiniškas tarptautinio kapitalo kontroliuojamas žiniasklaidos tinklas bei psichologinio-informacinio manipuliavimo ilgametė patirtis ir įvairaus plauko šios srities “specialistų” pastangos. Visuomeninė pasaulio opinija vis kritiškiau vertina žmonijos “amerikonizavimo” politiką.

JAV informacinė agentūra Pew apklausė 38000 žmonių iš 44 šalių, kurie kalba 63 kalbomis , ką jie galvoja apie Ameriką. 19 šalių demonstruoja antipatinių nuotaikų JAV atžvilgiu augimą per pastaruosius 3 metus. Vakarų Europoje teigiami reitingai sumažėjo 5-6 punktais, Turkijoje – 22, Pakistane – 13 punktų. Egipte teigiamai JAV vertina tik 6% gyventojų.

Kaip žmonės vertina amerikoniškos ideologijos platininimą visame pasaulyje? Neigiamai vertina 50% britų, 67% vokiečių, 68% rusų, 71% prancūzų. Artimuosiuose Rytuose šis rodiklis žinoma dar didesnis: Turkijoje – 78%, Pakistane – 81%, Egipte – 84%. Net Japonijoje – 74% apklaustųjų teigia, kad JAV savo politikoje visiškai nesiskaito su kitų šalių interesais.

Visa tai , galų gale, atvedė prie rimto pasipriešinimo JAV hegemonistinei politikai net ir iš Vakarų Europos politinių viršūnių pusės. O komunistinės ir vis stiprėjančios Kinijos egzistavimas sudaro rimtas kliūtis įsitvirtinti JAV autoritarizmui pasauliniu mastu.

Į šį platų “pasipriešinimo frontą’’ įsijungia ir atsigaunantis kairysis pasaulinis judėjimas, kuris ieško bendrų sąlyčio taškų su įvairiomis demokratinėmis, pacifistinėmis, patriotinėmis, religinėmis, antiglobalistinėmis, ekologinėmis ir kitomis organizacijomis. Sparčiai formuojasi bendras antiglobalistinis, antiimperialistinis sąjūdis, kuris kartu ryžtingai pasisako prieš pavojingas militarizavimo ir fašizavimo tendencijas dabartiniame pasaulyje.

Kairysis, komunistinis ir socialistinis judėjimas šiame sąjūdyje turėtų, pirmiausia, koordinuoti savo veiksmus tarpusavyje ir užimti argumentuotą ir nuoseklią antikapitalistinę poziciją. Kartu dabartinės komunistinės ir socialistinės bei kitos darbo partijos objektyviai ir iš esmės teigiamai įvertindamos tarybinį socializmo modelį daugumoje nekviečia „grįžti į praeitį“.

Naujojo socializmo modelis, kaip ideologinis kairiojo judėjimo pagrindas, ekonomikos sferoje jungia savyje nuosavybės formų įvairovę su galingu visuomeninio sektoriaus dominavimu, plano ir rinkos mechanizmo derinimą bei informacinių technologijų socialinio potencialo išnaudojimą. Bazinės naujojo socializmo vertybės – socialinis teisingumas, socialinė lygybė ir liaudies demokratija. Šie 3 baziniai principai ir sudaro realios laisvės pagrindą.

Tik naujas socializmas gali išvesti žmoniją iš tos aklavietės, į kurią ją stumia JAV imperialistinė politika ir būtent šiuo pagrindu gali būti suformuotas bendras platus opozicinis globalinis frontas prieš tokią politiką.

Marksistinės partijos, be abejo, suvokia naująjį socializmą iš mokslinių materialistinių dialektinių pozicijų be jokių „bendražmogiškų“ iliuzijų. Dabartinės “amerikoniškos globalizacijos tendencijos” rodo, kad Marksas gali būti teisus ir pačioje skandalingiausioje savo prognozėje (nuo kurios vėliau atsiribojo ir patys marksistai): globaliniu mastu vyksta tolesnio poliarizavimo ir absoliutaus nuskurdinimo procesas, didesnės žmonijos dalies “afrikanizavimas” ir transnacionalinio kapitalo diktatūros įsitvirtinimas. Ir kas nepaklus pastarojo valiai, tuoj pat bus subombarduotas tikrąja šio žodžio prasme, lygiagrečiai suteikiant tokiai aukai “humanitarinę pagalbą”.

(Gairės, 2003m. Nr. 8)

Paskelbta temoje Iš ankstesnių publikacijų | Parašykite komentarą

КОРОЛЬ И ШУТ

МОЙ ШУТ, ПОСЛУШАЙ КОРОЛЯ!
СЕГОДНЯ ДЕНЬ НЕОБЫЧАЙНЫЙ.
ДУША НАПОЛНЕНА ПЕЧАЛЬЮ,
КАК ПАРУС КОРАБЛЯ.

МОЙ ДРУГ, ВОРОТА ОТВАРИ.
ПУСТЬ ПОГЛАЗЕЕТ МИР.
И ГОРЯ КОРОЛЕВСКИЙ МИГ
ТЫ СМЕХОМ ОТРАВИ.

МОЙ БРАТ, БЕЗМОЛВСТВУЕТ ТОЛПА.
Я САМ СЕБЯ КАЗНЮ.
БЕРИ МОЙ ЗАМОК И КАЗНУ,
А МНЕ ДАВАЙ КОЛПАК.

ТЕБЕ – ВЕЛИЧИЕ КОРОН.
ТЕБЕ – ЛЮБВИ ДЫХАНЬЕ.
КОРОЛЬ ОТ ГОРЯ ПОДЫХАЕТ.
ДА ЗДРАВСТВУЕТ КОРОЛЬ!

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą