СОБАЧЬЯ ЖИЗНЬ

В средствах массовой информации часто мелькают сообщения о том, что собаки нападают на людей. Чаще всего – на детей. К сожалению, дети и собаки ста­новятся сегодня друзьями по несчастью – и те, и другие нередко являются без­домными, бродяжничают и голодают.

Но общность судьбы не помогает. Ближайший друг человека – собака ста­новится ярым врагом ребенка. Собаки почувствовали, что некоторые дети, об­реченные на собачью жизнь, стали их (собак) конкурентами. А с конкурента­ми, согласно всем законам свободного рынка, разговор короток: искусать, уничтожить.

Журналисты утверждают: собака укусит человека – рядовая новость, а если наоборот, человек покусает собаку – это уже сенсация. Пока слышим лишь новости. Много новостей.

Понятие конкуренции (лат. соcurentia – столкновение) политологи в сло­варях определяют как непримиримую борьбу между конкурентами за природ­ные ресурсы, рынки, вложение капита­ла с надеждой на получение максимальных прибы­лей. “Прибыль“ бездомных детей и со­бак – случайный кусок на улице, в му­сорном контейнере, подъезде или под­вале, в сумке или кармане прохожего.

Собачья жизнь детей, оказывается, не устраивает именно собак, но не лю­дей. Взрослые люди своим поведением как раз и стараются вытеснить детей из человеческой жизни. Жизнь взрослых глазами детей, – это мир агрессии, жестокости, лжи, предательства. Это мир швондеров и шариковых, где главные ценности -деньги и власть.

Бизнесмены и политики уже давно приватизировали самые значимые хозяйственные объекты на постсоветском пространстве.. Но что происходит с важнейшим “страте­гическим объектом“ – человеком? По­хоже, до этого никому нет дела. Ни од­ной дискуссии по этому вопросу ни в парламентах, ни еще где-то. Взбесившиеся псы лают и кусаются, а караван политической и экономической прива­тизации продолжает свой путь.

Появился новый слой коммерческо-политической элиты – бывшие диссиденты, ссыль­ные и политзаключенные и даже их по­томки. Первона­чальная идейность этих людей (не всех) быстро поблекла. Бывший “советский мученик“, а тем более потомок – в нас­тоящее время выгодная и прибыльная профессия.

Часть общества заражена “синдро­мом страдания“. Они превращают свою страну в кол­лективного Христа, несущего сквозь века мученический крест. А может быть, в коллективную собаку, которая всех готова облаять, а то и укусить?

Страдание, как объясняет энцикло­педический фило­софский словарь, – это противополож­ность действию и бо­лезненное состояние. Мы страдаем в сос­тоянии летаргии. “Давайте потерпим еще немного“ – кате­хизис взрослых людей. И терпим.

Кто в действительности испытывают боль и страдание –так это собаки и дети. Собаки уже взбесились.

“Се ля ви“ (“такова жизнь“) – говорят легкомысленные французы. Такова уж эта собачья жизнь.

Reklama
Paskelbta temoje Статьи | Parašykite komentarą

MOTYVACIJA

Atsirado nauja profesija – motyvatorius. Žmonės rinkos salygomis nebesugeba ir nebenori sportuoti, mokytis, dirbti ar net gyventi. Juos reikia motyvuoti. Ir štai ateina motyvatorius, kuris „uždega“, įkvepia ir veda į švesią ateitį. Motyvatorius – tai šviesa gyvenimiško tunelio tamsoje.

Taigi, nutariau išnaudoti paskutinį šansą pakeisti savo senamadiškai tamsų gyvenimą – tapti motyvacijos profesionalu. Jau daug metų nesurandu padoraus darbo savo tėvynėje. Emigruoti – per senas, nusigerti – per jaunas, kas belieka? Tapsiu motyvatoriumi! Pačiu geriausiu! Tai rimtas ir prasmingas darbas!

Deja, nejaučiu nei noro, nei gebėjimo juo tapti. Ką daryti? Kaip išugdyti savyje motyvaciją tapti motyvatorium? Su tokiu klausimu kreipiausi patarimo į pažystamą politologą. Tai darau visais lemtingais gyvenimo momentais. Išanalizavęs vyraujančias visuomenines tendencijas, politologas pateikė čempioniškai banalų, kaip visas Lietuvos politinis peizažas, atsakymą: „Kreipkis į motyvatorių“.

Paskambinau į motyvatorių firmą. Jos atstovas pasakė, kad rytoj atsiųs man motyvacijos specialistą, bet prieš tai aš turiu savarankiškai šiek tiek pasigilinti į temą. Pradėjau gilintis. Pasirodo yra įvairios motyvacijos teorijos. Vienos teigia, kad žmogus iš prigimties – tinginys, kitos – darbštuolis. Bet vis vien ir tinginius, ir darbštuolius reikia papildomai motyvuoti, nes vieni nieko nedaro, o kiti – viską daro neteisingai. Deja, visos teorijos visų motyvacijos bėdų siūlo ieškoti savyje, o ne visuomenėje ar valstybėje.

Kita dieną išgirdau skambutį į duris. Atidariau. Stovi žavi akiniuota ir džinsuota moteriškė, į ryškiai raudonos spalvos švarkelio atlapą isegtas ženkliukas su užrašu „Jūsų motyvatorius“. Iškart pagalvojau, kad kažkur matyta. Paskui atsiminiau. Taigi, žymi astrologė – ekstrasensė ir žurnalistė – visuomeninikė Monika, kuri mirga visuose teleekranuose.

Nusistebėjau tokiais likimo pasūkiais. Ji irgi suprato, kad aš ją pažinau, ir paaiškino, kad dalyvauja bendrame Europos Sąjungos projekte „Motyvacija visiems“. Briuselyje net įsteigta komisaro motyvacijos klausimams pareigybė. Monika baigė europietiškus trumpalaikius kursus ir įgijo motyvacijos specialistės kvalifikaciją. Net ir tarptautinį sertifikatą gavo. „Esu motyvuota nuolat motyvuoti save vis naujiems išbandyimams“ – pasakė Monika.

Aš, pasirodo, tapau jos pirmoju klientu.

Prieš pradedant savo motyvacinės psichoterapijos seansą, Monika išdidžiai pareiškė, kad nori motyvuoti visus nemotyvuotus degradus ir, įdėmiai mane nužvelgusi, pridūrė: „Net ir nusidėjėlius – marksistus“. Po to ji ištarė įsimintiną frazę: „Pagrindinis motyvas – ne pinigai, o meilė. Mūsų visuomenėje ne meilė perkama už pinigus, o pinigai parduodami už meilę“. Iki šiolei kankinuos ir negaliu supranti šio mįslingo teiginio esmės ir prasmės…

Monika išmokė mane keleto teisingo kvėpavimo pratimų ir įkalė į galvą mintį, kad kiekvieną rytą aš vos atsibudęs turiu pasižiūrėti į veidrodį ir garsiai ištarti: „Aš pats geriausias. Šiandien manes laukia sėkminga diena“. „Išvis, – paaiškino ji, viskas priklauso nuo tuo, kokiais terminais mes įvardijame vieną ar kitą reiškinį. Reikia sakyti ne kapitalistas, o verslininkas; ne vagis, o politikas; ne didktatūra, o demokratija. Pasaulis iškart sužibės gražiomis spalvomis ir gyvenimiška motyvacija užlies tavo kūną ir sielą“.

Aš sumokėjau jai 100 eurų už jos motyvacinį pasiaukojimą ir tokiu būdu praradau visam mėnesiui motyvaciją kasdien apsilankyti Šeškinės alaus bare. Deja, po tokių apsilankymų iš ryto pasižiūrėjus į veidrodį niekaip neateidavo į galvą mintis, kad aš esu pats geriausias. Bet taip jau išėjo, kad Monikos dėka nebetekau galingo gyvenimiško motyvo. Pagalvuojau, kad nieko gero iš mano pastangų pakeisti gyvenimą neišeis. Kam reikalingas demotyvuotas motyvatorius?

Po kurio laiko atsiktinai sutikau Moniką. Ji prie Aušros vartų aktyviai bendravo su prašančiais išmaldos. Trumpai pasikalbėjom. Monika pasakė „Tai naujas mano išbandymas. Norėjau padėti su motyvacija čia sėdintiems visuomenės atstumtiems, nuskriaustiems ir pažemintiems varguoliams, prikelti juos naujam gyvenimui. Norejau kad jie pakiltų nuo kelių ir kiltų į kovą. Bet jiems, pasirodo, yra tik vienas tikras motyvatorius. Jis geriausias. Jis danguje ir motyvuoja visus“.

Atsisveikinom ir nujėjom kiekvienas savais keliais. Daugiau aš Monikos nebemačiau. Net ir televizoriuje.

Paskelbta temoje Ironiška politologija | Parašykite komentarą

НОВОСТИ

Что происходит там и сям
Мы узнаём по новостям.

Нам разные хреновости
Сообщают эти новости.

И ждём поскудных мы вестей
От этих самых новостей.

Кто сколько денег накопил
И кто кого за что купил.

И кто кого за что убил.
И погубил. И разлюбил.

И кто солидный куш сорвал.
И кто, и что, и где взорвал.

Без стыда, без совести
Нам сообщают новости.

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

EUROREMONTAS

(Apie Europos Sąjungos dabartį ir ateitį)

„Euroremontas – tai namo ar buto remontas, panaudojant tam importines medžiagas bei šiuolaikiškas technologijas“

Iš žodynų
***
Šiandien daugumai politikų ir šiaip ES gyventojų tampa aišku, kad Europos Sąjungai būtinas euroremontas tam, kad šis bendras europietiškas būstas galėtų toliau tinkamai egzistuoti ir funkcionuoti. ES vadovai jau net inicijavo oficialią diskusiją dėl galimų Europos Sąjungos ateities scenarijų. Deja, ES remontas būtinas ne tik ir ne tiek dėl Brexito, apie ką dažnai kalbama. Britanijos pasitraukimas iš Sąjungos tik išryškino ES krizę bei paskatino viešesnį problemų aptarimą. Pačios gi ES problemos turi daug gilesnį ir fundamentalesnį pobūdį, apie ką ir mėginsime pakalbėti šiame straipsnyje.

Bet kuriom statybom ar remontui yra svarbu turėti projektą. Dar svarbu suplanuoti pagrindinius darbų paketus ir, mūsų atveju, įvardinti jos politologiniais terminais. Tokiu būdu, gautųsi, kad reikia remontuoti stogą (lyderystę), sienas ir apdailą (politiką) ir fundamentą – (ekonomiką).

Projektas

Žodis „projektas“ atkeliavo iš lotynų kalbos ir jo reikšmė yra „eskizas, planas, ketinimas, sumanymas“. Bet projektas – tai ypatingas “sumanymas”, jis turi skirtis nuo kasdienių darbų ir nesikartoti, turėti unikalumo požymių. Politologai sutaria, kad ES remontas gali būti orientuotas į 2 projektinius variantus: tolimesnė ES integracija jos federalizavimo ir centralizavimo stiprinimo linkme arba, atvirkščiai, Europos Sąjungos decentralizavimas, ją sudarančių valstybių suverinizavimas bei bendrijos pertvarkymas konfederacijos principais.
Deja, kol kas ES vidinė tvarka yra tokia, kad realiai kurį laiką bus bandoma judėti abiem kryptim lygiagriačiai, politiškai bei propagandiškai derinant įvairių šalių-narių reikalavimus, norus ir užgaidas. Galų gale viską nulems ekonomika.

Ekonomika

Kaip žinia, ES kūrimas prasidėjo nuo fundamento, kai 1950 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasiūlė sukurti Vokietijos ir Prancūzijos Anglies ir Plieno sąjungą. Vėliau prie šių dviejų valstybių prisijungė Italija bei Beniliukso šalys. Taigi, pirmame etape ES vystymasis buvo nulemtas grynai ekonominiais motyvais ir ES integracija buvo ekonomiškai pagrįstas procesas. Viskas pasikeitė po 1991 metų, kai sugriuvo TSRS ir subyrėjo socialistinių šalių blokas. Spaudžiama pirmiausia anglosaksų Europos Sąjunga savo tolimesnėje plėtroje pradėjo vadovautis jau ne ekonominiais, o politiniais interesais. Ir tai buvo jos giluminės krizės arba net galimos pabaigos pradžia.

Šiandien periferinės ES valstybės, kurios buvo priimtos į Europos Sąjungos sudėtį būtent dėl politinių sumetimų tapo faktiškai „globaliniu europiniu kaimu“, kuris teikia išsivysčiusiam „centrui-miestui“ pigią darbo jėgą bei žaliavas ir gauna už tai mainais brangias pramonines prekes ir paslaugas. Kad jos būtų įperkamos, reikia pirmiausia nors šiek tiek išlyginti socialinio-ekonominio vystymosi parametrus. Šiam tikslui, o taipogi kitoms regioninio ir socialinio vystymosi reikmėms periferinės valstybės gaudavo iš ES struktūrinių fondų nemažas dotacijas. Pavyzdžiui, per 2005-2012 metų laikotarpį į šias šalis buvo pripumpuota 160 milijardų eurų. 2013–2020 metų laikotarpiui Centrinės ir Rytų Europos Sąjungos šalims numatoma skirti apie 360 milijardų eurų. Deja, šis šaltinis sparčiai senka ir po 2020 metų, jau bent Baltijos periferijos valstybėms, galutinai išseks.

ES struktūriniai fondai, kurie skiriami neturtingų ES šalių palaikymui, formuojami ne iš dangaus. Juos formuoja turtingiausios šalys, pirmiausia Vokietija, Prancūzija, Italija, Olandija ir Švedija. Šia prasme ES valstybės galima suskirstyti į 2 pagrindines grupes: tas, kurios daugiau sumoka į bendrą ES biudžetą, ir tas, kurios daugiau gauna iš jo. Pavyzdžiui, Lietuvos įnašas į bendrą ES biudžetą tesudaro 0,12 proc. jo struktūros, o Vokietijos – apie 21 proc. Dotacinės valstybės, tarp jų ir Lietuva, per visą buvimo ES sudėtyje laikotarpį gaudavo žymiai daugiau nei pačios sumokėdavo. Lietuva iš ES struktūrinių fondų formuodavo ir dar tebeformuoja apie 30% savo metinio biudžeto.

Aišku, kad toks „altruistinis“ ES ekonomikos modelis, kuris buvo padiktuotas ne ekonominės logikos, o politinių interesų sumetimais, negali tęstis amžinai. Šalys – donorės pastaruoju laikotarpiu susidūrė su rimtomis problemomis. Tai ciklinė ekonominė–finansinė krizė, nekontroliuojamas emigrantų antplūdis, teroristiniai aktai, savų gyventojų nepasitenkinimas esama padėtimi, patriotinių ir nacionalistinių nuotaikų bei organizacijų stiprėjimas, ekonominės sankcijos Rusijos atžvilgiu bei atsakomasis šios šalies embargas ES produkcijai, bendras globalinio vystymosi trendas link nacionalinių valstybinių interesų dominavimo.

Rimtos problemos purto ir periferines ES valstybes. Milžiniška darbo jėgos emigracija, ES struktūrinių lėšų iššvaistymas ir tiesioginis išvogimas, didėjanti turtinė ir socialinė diferenciacija, skurdo augimas, visuomenės senėjimas, politiniai skandalai ir nestabilumas, visuomeninės erdvės militarizavimas ir elito korupcija, jo fobijos ir manijos, žodžio ir informacijos laisvės ribojimai, dvasinis ir moralinis degradavimas – visa tai ES „kaimo“ kasdienybė.

Iki šios dienos nesimato jokių perspektyvų, kad artimojoje ateityje giluminiai ES „kaimo ir miesto“ skirtumai išsitrintų. Sakoma, kad nuo ekonomikos globalizavimo laimi tik apie 10% turtingiausių planetos gyventojų. Panašiai atsitiko ir su ES ekonomine integracija. Jos variklis – tai stambus kosmopolitinis kapitalas, kuris ir gavo iš to didžiausius pelnus. Bet reikalas tas, kad struktūrinių ES fondų lėšos dalinamos ne iš kapitalo pelnų, o iš biudžeto, tai yra visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Tokiu būdu gaunasi, kad „altruistiškai“ Europos Sąjungos ekonominei politikai aukojasi ne kapitalas, o paprasti daugiau išsivysčiusių ES šalių gyventojai.

Kita vertus, periferinės šalys taip ir nesugebėjo deramai pasinaudoti ES dotacijomis. Žinoma, kai kas padaryta. Suremontuoti keliai, sutvarkytos „vitrininės“ miestų ir miestelių gatvės, renovuotos kai kur mokyklos ir poliklinikos, paremtas smulkus bei vidutinis verslas, sukurtos naujos darbo vietos, padaryti kiti darbai. Bet esminiai savarankiško ekonominio ir socialinio vystymosi klausimai taip ir neišspręsti. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų buvo skirta Lietuvos konkurencingumui didinti, bet esminių pokyčių nepasiekta. Europos Komisija kasmet publikuoja „Regioninio konkurencingumo indeksą“, kuriame įvairūs ES regionai palyginami pagal 11 bazinių socialinių ir ekonominių rodiklių, tame tarpe infrastruktūros bei viešųjų įstaigų efektyvumą, socialinės atskirties lygį, švietimo, medicinos, verslo, inovacijų sričių konkurencingumą. Paskutinis toks indeksas paskelbtas 2017 metų pradžioje ir iš jo rezultatų aiškėja, kad pačiame konkurencinio indeksavimo „dugne“ tarp visų ES šalių atsidūrė būtent Baltijos valstybės.

Vienu žodžiu, pagal visus ekonomikos ir socialinės saugos rodiklius ES „kaimo“ (tame tarpe ir Lietuvos) valstybės taip ir lieka paskutiniojoje vietoje. Eurostato duomenimis valandinis bei minimalus darbo užmokestis mūsų šalyje vienas žemiausių ES. Panaši situacija su pensijomis, stipendijomis, pašalpomis ir kitomis socialinėmis išmokomis. Beveik trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties ar už skurdo ribos. Pagal pajamų nelygybę Lietuva tapo viena prasčiausių ES šalių. Nedarbo ir korupcijos lygis mūsuose – irgi vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Mūsų valstybė šiandien dėl imigracijos mastų atsidūrė greičiausiai nykstančių pasaulio valstybių sąraše. Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pasaulyje ir Europoje pagal savižudybių ir alkoholio vartojimo mastus.

Taigi, ES ekonomika ir socialinis gyvenimas, ES fundamentas, skyla perpus. Tuo pačiu tai skaldo ir skandina visą ES konstrukciją ir jos euroremontas tampa neišvengiamas.

Politka

Fundamentinis ES „plyšis“ – tai pamatinis „statybinis brokas“. Jį kažkaip „suklijuoti“ galima tik laikinai. Bet iš esmės suremontuoti ES pastatą įmanoma tik 2 būdais: demontuoti seną fundamentą ir sukonstruoti vientisą, tvirtą naują ekonominį pagrindą arba panaudojant kažkokias naujas dar nematytas politinėje rinkoje technologijas ir medžiagas kiek įmanoma kokybiškiau survirtinti esamą plyšį, pridengiant visa tai patraukliu „politiniu tinku“.

Ir vienu, ir kitu atveju ES euroremontas reikalauja pirmiausiai politinio Briuselio sprendimo. Žinant eurobiurokratų nuotaikas bei specifiką ir, įvertinus dabartinę ES situaciją, galima teigti, kad bus ieškomas kompromisinis remonto variantas, nors ir jis šiandien nebus toks paprastas ir visus tenkinantis. Kompromisas – tai kompromisas tarp euroekonomikos, kuri valdoma stambaus kapitalo, ir europolitikos, kuriai diriguoja Briuselio biurokratija.

Dominuojanti tokio kompromisinio požiūrio idėja – „dviejų arba skirtingų greičių“ Europos Sąjunga. Ši idėja, kurios realizavimui reikėtų keisti ir kai kurias ES sutartis, tenkina ir Europos kapitalistus ir jų interesus aptarnaujančius politikus-biurokratus. Vieni jau susikūrė palankią strateginę erdvę savo bizniui, turint omenyje pigią darbo jėgą bei kitokius resursus ir naujas prekių rinkas periferinėse šalyse, kiti – tokio kompromiso pagalba užsitikrina sau gerai apmokamas darbo vietas įvairiose ES struktūrose bei kosmines socialines garantijas, kurios išlieka visam gyvenimui.

Už tokį (skirtingų greičių) modelį, kuris, atseit, gali išgelbėti ES, pasisako jos narės – įkūrėjos, tame tarpe ir dabartinė faktinė ES vadovė A. Merkel bei formalus Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris. Tokia idėja suformuluota ir naujoje sunkiai suderintoje Romos deklaracijoje, kurią minėdamos ES 60-metį 2017 metų kovo mėnesį pasirašė 27 bendrijos šalys-narės. Savo ruožtu, kiek ankščiau, mažiau išsivysčiusių ES narių pozicija šiuo požiūriu suformulavo Lenkijos lyderis Jaroslowas Kaczynskis, teigdamas, kad dviejų greičių Europa lemtų „žlugimą, ir, iš tikrųjų, dabartinės Europos Sąjungos likvidaciją“. Būsimam „skirtingų greičių“ ES modeliui prieštarauja ir Lietuva. D. Grybauskaitė Briuselyje Europos Vadovų Tarybos narius informavo, kad Lietuva griežtai pasisako prieš ES sutarčių keitimą.

Deja, nepalankia mažoms ES valstybėms linkme bendros Europos traukinys jau pajudėjo. 2017 metų vasario 16 dieną Europarlamentas patvirtino seriją rezoliucijų dėl ES centralizavimo ir federalizavimo, kurių link judės tam pasirengusios Europos Sąjungos valstybės. Kartu buvo patvirtintas ir dokumentų paketas, kuris galutinai legalizavo „skirtingų greičių“ ES modelį, padalinant Europos Sąjungos nares į šalis – lokomotyvus ir į šalis – autsaiderius. Taip pat bus bandoma sustiprinti ir ES savarankiškumą, prabilta apie ES finansų ministro posto įsteigimą ir Europos Sąjungos kariuomenės sukūrimą.

Tai gana logiškas sprendimas, siekiant išsaugoti išvis bet kokiame pavidale Europos Sąjungą kaip socialinę – ekonominę ir geopolitinę realybę. Tik paradoksas tame, kad šis „teisingas“ sprendimas gali turėti visiškai „neteisingas“ pasekmes. ES dabar atsidūrė tokioje padėtyje (fizikoje tai vadinama bifurkacijos tašku), kai bet koks sprendimas gali tik bloginti esamą situaciją. Svarbiausia, galutinai darosi aišku, jog Pietų bei Rytų Europos, pirmiausia Baltijos valstybės, tampa Europos Sąjungos balastu, savotišku „lagaminu be rankenos.“ Priimtos į ES dėl politinių sumetimų jos iki šiolei tokią savo „autsaiderišką“ situaciją bando kompensuoti politiniais veiksmais, kurie dažnai įgauna radikaliai ekstremistinį pobūdį. Todėl šios šalys kartais net vadinamos „ES marginalais“. Tai apsunkina pagrindinių ES valstybių padėtį bei sudaro joms nemažai neigiamų ekonominių ir geopolitinių padarinių.

„Dviejų greičių“ Europa praktiškai reiškia, kad skirtingu greičiu judančios ES dalys turės atskirai spręsti savo vidines ir išorines problemas. Žinoma, viskas bus „pagražinta“ politine retorika apie šalių lygiateisiškumą bei jų atskirties mažinimo būtinybę. Iš esmės šis modelis – tai civilizuotų skyrybų variantas, kuris gali padalinti Europą net ir formaliai – juridiškai į 2 Eurosąjungas: centrinę ir periferinę. Pastaroji gali suskilti dar į kelias sąjungas. „Centrinės“ Sąjungos likimas priklausys daugiausia nuo pačių šios Sąjungos narių apsisprendimo. Bet jau dabar aišku, kad jos lokomotyvas bus Vokietija, kuri gal priglaus prie savęs ir kai kurias periferines šalis. Tokiu būdu Europos Sąjunga (ES) gali tapti tiesiog Vokietijos Sąjunga (VS). Kita vertus, periferinės Sąjungos likimą nulems daugiausia geopolitiniai veiksniai, ypač JAV ir Rusijos užsienio politika bei jų tarpusavio santykiai.

Baltijos šalys šios tendencijos kontekste gali atsidurti nepavydėtinoje situacijoje. Iki šiol jos dalinai įtakodavo ES bendrą politiką tik dėl savo radikaliai antirusiškos ir aklai proamerikietiškos pozicijos. Tai tinkamai įsikomponuodavo ir į bendrą rusofobišką ir proamerikietišką ES politiką. Visa tai buvo daroma periferinių šalių nacionalinės ekonomikos strateginio vystymosi sąskaita. Iš dalies šie ekonominiai praradimai ir buvo kompensuojami iš ES struktūrinių fondų. Tokia politika visada prieštaravo Baltijos šalių giluminiams nacionaliniams poreikiams. Bet šiandien galima prognozuoti, kad dėl vidinių Europos Sąjungos procesų bei besikeičiančios geopolitinės santvarkos tokia pozicija vis daugiau prieštaraus ir pačios ES interesams.

Šioje situacijoje išlaikyti savo pridėtinę vertę Vakarų pasaulio erdvėje Lietuva gali tik galutinai paverčiant save ir prisistatant „pafrontės“ ar „buferinės“ zonos valstybe. Tai reiškia šaltojo karo atmosferos kurstymą ir visapusišką šalies militarizavimą bei rusofobiškos isterijos laipsnio didinimą. Šiame istoriniame etape tai gali suteikti ir taktinius ekonominius dividendus. Šis procesas jau ir vyksta. Deja, strateginės tokio politinio kurso rizikos visiškai neanalizuojamos ir neįvertinamos, o jos visomis prasmėmis yra milžiniškos.

Galima alternatyvi strategija – tai esminiai politinio kurso pokyčiai: neutraliteto (išstojant iš ES ir NATO) bei naujos bendros Europos saugumo (įskaitant ir kibernetinį) sistemos siekis tarptautiniuose santykiuose ir orientacija į socialinės valstybės modelį bei liaudies demokratijos sistemą vidaus politikoje. Tokiu atveju Lietuva turėtų šansų tapti ne „buferiu“, o „tiltu“ tarp Vakarų ir Rytų bei konvertuoti savo dabartinę rizikingą geopolitinę padėtį į realų konkurencinį pranašumą.

Bet tokiems rimtiems pokyčiams reikalingi nauji lyderiai, kurių nei Lietuvos, nei ES politinėse padangėse kol kas nesimato.

Lyderystė

Lyderystė – tai asmenybės gebėjimas įtakoti kitus žmones ir įkvėpti juos vieningo tikslo siekiui. Dažniausiai politinis lyderis – tai organizacijos (visuomeninio judėjimo, politinės partijos ar valstybės) vadovas ir svarbiausia jo funkcija – mobilizacinė. Politinis lyderis skatina socialinių grupių, sluoksnių, klasių, tautų savimonės formavimą, skatina jų gyvybinių interesų įsisąnoninimą ir sutelkia juos bendro reikalo realizavimui. Šis bendras reikalas dažnai reikalauja pasiaukojimo, drąsos ir net heroizmo.

Lyderystę negalima tapatinti su vadyba. Lyderis visada vienoks ar kitoks vadybininkas, bet vadybininkas – ne būtinai lyderis. Šia prasme dabartinėje ES daug vadybininkų ir mažai lyderių bei išvis tikrų politikų. Politinės lyderystės krizė Europos Sąjungoje – visuotinai pastebima problema.

Žinomas sociologas M. Vėberis teigė, kad politikui būdingos 3 savybės; aistringumas, šaltas protas ( “politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis”) bei įžvalgumas. Šiandien Briuselio biurokratijai, deja, vargu ar galima priskirti tokias teigiamybes. Dėl politinės lyderystės problematikos, remiantis M. Vėberio teorija, galima teigti, kad Europos Sąjungoje apstu tradicinio ir racionalaus tipo biurokratų –vadybininkų, bet faktiškai nėra charizmatiškų lyderių.

Tokio tipo lyderius kitas įžymus mokslininkas L. Gumiliovas vadino pasionarijais. Pasionarijai – tai asmenybės, turinčios „biocheminės gyvybiškos energijos“ užtaisą ir siekiančios visuomeninių pokyčių net ir savo asmeninės savisaugos bei gerovės sąskaita.
Charizmatiškiems lyderiams paklūstama dėl išskirtinių asmens savybių, kurios traukia visuomenę. Tokia lyderystė būdinga nestabiliems, krizių bei reformų laikams. Tokio lyderio aplinką sudaro jam atsidavę vadybininkai, dažnai atliekantys vienkartinius, taktinius pavedimus. Paradoksas dabartinės ES situacijos tame ir slypi, kad jai šiandien reikalingi būtent tokie charizmatiškai pasionariški lyderiai, bet visas politinis – istorinis ES landšaftas į pirmas eiles stumia pilką politikų – biurokratų masę.

Lyderystė turi istorinį pobūdį. Kokia epocha – tokie ir lyderiai. Charizmatiško tipo pasionariniai lyderiai atsiranda tada, kai tam tikras sociumas turi patrauklią ir didingą idėją ar tikslą. Kokią idėją turi dabartinė Europos Sąjunga? Tik verslininkišką bei biurokratinę! Kokį tikslą turi ES? Išgyventi ir išsilaikyti globalinio pasaulio verpetuose! Patrauklumu ir didingumu visa tai net nekvepia. Taip vadinamos naujos „europietiškos vertybės“, kurioms atstovauja ir kurias propoguoja eurobiurokratai iš esmės trasformavosi į antieuropietiškas vertybes, jos paprasčiausiai griauna žmogų. Šia prasme dabartinė postmodernistinė Europa – tai ne Renesanso ir ne Antikos Europa ! Minties, valios ir dvasios galiūnų čia kažkaip nesimato. Vietoje kovos su atgimstančiu europietišku neonacizmu pilkieji Eurosąjungos „kardinolai“ nuėjo lengvesniu ir jiems ideologiškai artimesniu fažizmo ir komunizmo sutapatinimo keliu.

Dabartiniai ES vadovai padarė tipišką lyderystės klaidą – jie tikslus supainiojo su priemonėmis. Kaip sakė vienas socialdemokratų, kurie kartu su liberalais ir konservatoriais buvo pagrindiniai ES idėjos stūmėjai, ideologų E. Bernšteinas: galutinis tikslas – niekas, judėjimas – viskas. Šiame begaliniame „judėjime“ visi ES tikslai bei visos idėjos ir paskendo. Joks lyderis tokioje tradicinių dešiniųjų-kairiųjų politinių partijų pelkėje neatsiras.

Vis dėlto šiandien visoje Europoje matomas iš dalies naujas reiškinys. Klasikinė centristinė partinė sistema, kai kairiojo ir dešiniojo centro partijos pamainomis keičiasi prie valdžios lovio, dėl korupcinių ir kitokių dar gilesnių priežasčių, yra iš esmės diskredituota. Politinė takoskyra dabar ryškėja ne tiek tarp tradicinių kairiųjų ir dešiniųjų partijų, ne tiek tarp globalistų ir tautininkų, kiek tarp nesisteminių ir sisteminių politinių jėgų, kurioms dabartinis oficiozas kabina eskstremistų, radikalų, populistų ir panašius epitetus. Nesisteminės opozicijos gretose šiandien vyksta visų politinių srovių idėjų integracija bei bazinės ideologijos paieška.

Nauji pasionariškai charizmatiški lyderiai (nacionalinio ar europinio masto) gali atsirasti būtent iš nesisteminės opozicijos struktūrų bei atstovauti naujai politikų kartai. Bet jų „patrauklios ir didingos“ idėjos bei tikslai gali kardinaliai prieštarauti briuseliškos biurokratijos vadybinei Europos Sąjungos rutinai.

Iki šiolei visi istoriški bandymai suvienyti Europą ankščiau ar vėliau žlugdavo. Ir nėra jokio pagrindo manyti, kad šį kartą viskas pasibaigs sėkmingai. Gal, kaip kadaise sakė vienas satyrikas, tiesiog pačioje „filharmonijoje“, tai yra Europoje , kažkas negerai?

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą

ПЕЙЗАЖ

Какая жалкая природа!
Растаял снег – и столько мрази!
Два дерева, как два урода,
Стоят во поле среди грязи.

Ну, а кругом всё голо, пусто.
Лишь мусор да репейник ранний.
Вот так и мы – исчезло чувство, –
И обнажилось столько дряни!

Paskelbta temoje Стихи | Parašykite komentarą

БАСНЯ ПРО ЕВРОЭНТУЗИАСТА

Жил – был евроэнтузиаст. Он очень хотел стать европейцем. Что это значит, – он не знал. Хотя родился и всю жизнь жил в Европе. Но все вокруг говорили, что «быть европейцем» – это очень круто и престижно. Европейцем, дескать, не рождаются, им становятся! А для этого надо было, прежде всего, сдать экзамен – ЕГЭ, т.е. Европейский Государственный Экзамен.

Но это ещё не всё. Те, кто успешно сдал экзамен, должны были под командованием комиссаров ЕС пройти 9-ти месячный Курс Молодого Европейца (КМЕ). За время прохождения курса надо было овладеть практическими навыками оперативной смены сексуальной и политической ориентации, освоить принципы свободной торговли и демократии и поучаствовать в артиллерийских сборах по стрельбе из пушки в сторону России.

Основной акцент и на ЕГЕ и на КМЕ делался на знание и усвоение европейских ценностей. Усвоить и освоить эти европейские ценности было труднее всего и евроэнтузиасту для этого понадобился еврорепетитор, которого евроэнтузиаст отыскал по объявлению в одном из европейских интернет-порталов. Этот еврорепетитор, как не странно, оказался бывшим русским демократом, а ныне представителем влиятельной еврейской еврообщины.

Он то и предложил евроэнтузиасту за относительно умеренную европлату методику обучения европейским ценностям. Главное,- он объяснил суть всего процесса евромодификации. «Стать европейцем, – сказал он, – это значит стать либералом. Либерал – это человек, который по капле выдавливает из себя всё человеческое, национальную и половую идентичность, эгоизм и альтруизм, любовь и ненависть». «Что же в таком случае остаётся», – наивно поинтересовался евроэнтузиаст. «Остаются европейские ценности», – таков был евроответ еврорепетитора.

Методика трансформации человека в либерала, которую использовал еврорепетитор, действительно оказалась весьма эффективна. Она основывалась на нейролингвистическом программировании и была проще пареной репы. На некоторое время надо было стать экзистенциальным бревном, ничего вокруг не замечать и ни на что не реагировать. Так формировалась толерантность – главная либеральная европейская ценность.

Это означало, что надо терпимо и гуманно относится к гомосексуалистам, преступникам и террористам, к любым проявлениям аморального поведения. Всякое осуждение такого рода явлений трактовалась как сверхаморальное поведение, т.е., называть аморальные поступки и высказывания аморальными считалось аморальным.

Составной частью толерантности являлась политкорректность, что означало, что детям нельзя называть папу папой, а маму мамой, ну а взрослым нельзя было обращаться к женщинам как к женщинам, а к мужчинам как к мужчинам. Кроме того, цыган нельзя было называть цыганами, негров неграми и т.п.

Имена и фамилии, поскольку они содержали некую информацию об индивидуальной идентичности конкретного человека, в Европе были отменены. Все европейцы были пронумерованы и официально к ним надо было обращаться следующим образом: гражданин N – 1, N – 2, N – 10000003 и т.д.

Через месяц занятий с репетитором евроэнтузиаст был полностью готов и к ЕГЕ, и к КМЕ. В итоге и одно, и другое испытание он прошёл с блеском и даже был награждён почётной грамотой «За успехи в европодготовке».

А ещё через некоторое время евроэнтузиасту было присвоено звание «Самый европейский европеец Европы» с назначением весьма приличной пожизненной пенсии.

Paskelbta temoje Политические басни | Parašykite komentarą

POKALBIS APIE MARKSIZMĄ

(Skaitytojų dėmesiui pateikiame „Kibirkščiai“ skirtą interviu su šiandieninės Lietuvos marksistu, filosofu ir pedagogu M. Bugakovu. Aptariamos šių dienų politinės aktualijos ir kapitalizmo krizė, kai kurie Lietuvos marksizmo klausimai. Kalbėjosi Stasys Gervė.)
***
S. G. Prieš pradedant pokalbį apie marksizmą, norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę dėl šių dienų aktualijų. Taigi, kas darosi su pasauliu, gerbiamas Michailai? Kur mes einame? Toks įspūdis, kad žmonija tiesiog užprogramuotai juda link susinaikinimo?

M. B. Jeigu trumpai apibudinti dominuojančią tendenciją – mūsų pasaulis pergyvena sisteminę krizę ir sparčiai grįžta į technologizuotus viduramžius. Išskyrus įsisenėjusias ir iš esmės nesprendžiamas globalines problemas – ekologines, demografines, socialines ir kitas, mūsų pasaulį krečia ir vidinė egzistencinė žmogaus ir visuomenės santykių krizė. Religiniai karai, teroristiniai aktai, tautų persikraustymai, vieši mirties nuosprendžiai ir kankinimai, visuotinas pasiklausymas ir žmonių persekiojimas dėl įsitikinimų, informacijos ir žodžio laisvės apribojimai, dvasinė visuomenės degradacija, mistika ir iliuzijos, įvairios fobijos ir manijos – tai jau tampa įprasta kasdienybe. Netoli ir iki inkvizicijos laužų. Kaip teigė prancūzų filosofas Ž. Bodrijaras: „Fašistiniams ir autoritariniams rėžimams dar ateis geri laikai…“

Dabartinė krizė jau išsiplėtė iki visuomenės pamatų – iki šeimos ir žmogaus. Šeima deformuojama, o žmogus tiesiog griaunamas. Jis griaunamas iš išorės ir iš vidaus. Iš išorės jam primetamos prieštaraujančios jo žmogiškajai prigimčiai nuostatos ir vertybės, o iš vidaus jis nuolat draskomas dvasinių prieštaravimų tarp natūros ir kultūros, moralės ir vartojimo, materialumo ir idealumo, sąžinės ir naudos. Jis nuolat verčiamas atlikti egzistencinį pasirinkimą tarp išdavystės ir ištikimybės. Jo asmenybė sudvejinama. Šizofrenija tapo kasdienė globalizuotos kapitalistinės visuomenės žmogaus būsena. Ir kadangi kiekvienas nori kažkaip pasiteisinti dėl savo poelgių, tai neišvengiamai didėja totalinės demagogijos ir melo laipsnis visose gyvenimo sferose.

S. G. Kaip iš marksizmo pozicijų reikėtų suprasti visą šią situaciją?

Iš tikrųjų, suprasti visų šių procesų gilumines priežastis, mano galva, galima tik pasitelkus į pagalbą mokslinę marksizmo teoriją ir metodologiją. Globalizuotas kapitalizmas baigia išsemti savo vystymosi resursus, kurie iki šiolei užtikrindavo pridėtinės vertės nuolatinį didėjimą. Dabartinė krizė – tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai K. Markso atskleista pelno normos mažėjimo tendencija.

Dabartinio kapitalizmo avangardas – finansinis kapitalas – susidūrė būtent su šiuo reiškiniu. Apie tai byloja ir kai kurių bankų įvedama neigiamų palūkanų sistema. Įdėdamas į savo verslą vis daugiau lėšų, kapitalistas strategine prasme gauna vis mažiau pelno. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose (gamyba, prekyba, finansai) pelnai sumažėjo tiek, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau biznio žaidėjų veržiasi į spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas rinkas ir pačią valstybę.

Būtent todėl kapitalas taip įžūliai šiandien veržiasi į valdžią, norėdamas užsitikrinti sau finansines bei socialines garantijas visos visuomenės sąskaita. Tai galima padaryti tik vienu būdu – užsitikrinant visišką (paslėptoje ar atviroje formoje) stambaus transnacionalinio kapitalo diktatūrą nacionalinėje visuomenėje ir globalioje erdvėje. JAV prezidento D. Trampo kapitalistinė komanda tiesiogiai paėmė valstybinę valdžią į savo rankas. Jo administracijos nariai valdo privačią nuosavybę, kurios vertė viršija 35 milijardus dolerių.

Naujos rinkos, nauji kapitalizmo rezervai – tai socialinė sfera, švietimas, medicina bei žmogaus kūnas ir siela. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas preke, žaliava ir ištekliu.

Žinoma, visa tai persipina su dabartinio globalizuoto pasaulio civilizaciniais, religiniais, nacionaliniais ir kitokiais prieštaravimais. Gaunasi galingas sprogstamasis mišinys ir galų gale pinigų maišai gali tapti parako statinėmis.

Bet šiame kontekste svarbu matyti ir pozityvius ženklus. Pastaruoju metu vyksta geopolitinis lūžis, griūva monopoliarinė, hegemonistinė pasaulio tvarka. Pasaulis sugrįžta į dialektinio vystymosi vėžes.

S. G. Jūs manote, kad pildosi K. Markso prognozė apie neišvengiamą kapitalizmo žlugimą?

M.B. Manau, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies nuvertino evoliucinius, adaptacinius, mutacinius kapitalizmo gebėjimus. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vis dar vadiname kapitalizmu.

Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis. Šio dėsnio įtakojamas dabartinis kapitalizmas reanimuoja visų praeities formacijų elementus: bendruomeninius, vergvaldinius, feodalinius. Nes pelningiausias išnaudojimo būdas – tai neekonominė prievarta, kai žmogus tiesiog fiziškai yra visiškoje darbdavio nelaisvėje. Kaip teigė K. Marksas, kapitalas – tai negyvėlis, kuris kaip vampyras atgyja tik „iščiulpdamas“ gyvą darbo jėgą ir transformuodamas buvusį, jau negyvą darbą į vis didėjančią pridėtinę vertę. Dabartinėje visuomenėje daugiau mirties nei gyvenimo. Mirtis braunasi į mūsų gyvenimą iš visų teleekranų ir spaudos puslapių, ji tiesiog pakeičia gyvenimą ir pastarasis praranda savo prasmę ir vertę. Naikinama tradicinė žmogaus ir tautos civilizacinė-vertybinė „matrica“.

Deja, bet dabartiniai socialiniai mokslai, kurie turėtų analizuoti giluminę įvairių reiškinių esmę, jų priežastinius – pasekminius ryšius bei sąsajas, tik glamūriškai juos fiksuoja ir paviršutiniškai interpretuoja.

S. G. Vadinasi, kad visame tame „nekrofiliškame panoptikume“ būtent marksizmas dar gyvas?

M. B. Kūrybinis marksizmas – taip. Kaip teigė žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas “Atvirai kalbant, aš laikau Marksą per daug galinga figūra, kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams”. Kūrybiškas marksizmas – tai mokslinė socialinių reiškinių analizės metodologija ir gyva pasaulėžiūrinė sistema nuolat praturtinama naujais socialinių mokslų pasiekimais.

Visuomeninėje marksizmo doktrinoje iš pat pradžių susiformavo dviejų lygių teiginiai: tie, kurie buvo pagimdyti ekonominių, politinių bei socialinių tam tikro laikotarpio realijų ir turi pereinamąją istorinę vertę arba reikalauja rimtų modifikacijų, ir tie, kurie turėjo ir tebeturi išliekamą metodologinį–teorinį, mokslinį turinį bei sudaro bet kurio socialinio tyrinėjimo pamatą (pav. materialistinis istorijos supratimas, pridėtinės vertės dėsnis, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių dialektika, socialinis–klasinis požiūris ir kt.).

Kas be ko, marksizme galima atrasti ir tokių teiginių, kurie atspindėjo jo kūrėjų asmeninius bruožus bei jų individualius įsitikinimus vienu ar kitu atveju.

Dabartinėmis sąlygomis būtina marksistinė analizė tokių iš esmės naujų reiškinių kaip globalizacijos procesai ir jų santykis su nacionalinėmis valstybėmis ir kultūromis, ekologijos klausimai ir jų galimas poveikis žmonijos ateičiai, civilizacinių ir santvarkinių prieštaravimų sąveika, dabartinės visuomenės socialinės struktūros specifika, modernios socialinių pokyčių strategijos ir kiti klausimai.

Bet vėlgi, tam, kad kūrybiškai vystyti pačią marksistinę teoriją ir pritaikyti ją dabartinių socialinių reiškinių analizei, reikia žinoti ir išmanyti klasikinį, autentišką marksizmą, Bet dažnai gaunasi taip, kad apie šį mokslą nuomonė sudaroma tik iš politizuotų nuogirdų ir ištrauktų iš konteksto klasikų citatų.

S. G. Kaip tik apie tai ir norėtųsi plačiau pakalbėti. Gerbiamas Michailai – Jūs, kaip vyresniosios Lietuvos marksistų kartos atstovas, puikiai prisimenate tarybiniais laikais privalomus marksizmo-leninizmo kursus. Daugelis apie juos atsiliepia jei ne su pašaipa, tai be didesnio entuziazmo. Aišku, beveik trisdešimt metų besitęsianti intensyvi antikomunizmo propaganda daro savo, bet viskas turėjo savas priežastis. Argi šis marksizmas neatitrūko nuo tikrosios savo paskirties, kurią numatė klasikai – Marksas, Engelsas ir Leninas – ar neatitrūko jis nuo paties gyvenimo?

M. B. Deja, būtent tai ir įvyko. Paskutiniais tarybinio socializmo gyvavimo dešimtmečiais marksizmas buvo dogmatizuotas, o jo dėstymas įgavo scholastinį pobūdį. Buvo užmiršta ir adekvačiai nebesuvokiama kūrybiška marksizmo esmė, jo dialektinė prigimtis. Tai pasireiškė 2 aspektais.

Pirma. Dialektinio materializmo metodas, kuris sudaro marksizmo šerdį, nebuvo pritaikomas pačiam marksizmui. O juk dar F. Engelsas rašė, kad marksizmas turi keistis kartu su naujais mokslo atradimais. XX amžiaus antroje pusėje pasaulyje įvyko grandiozinė mokslinė – techninė revoliucija, kuri niekaip nepaveikė tarybinio marksizmo. Į vadovėlius buvo įrašyta tik frazė apie mokslą kaip naują gamybinę jėgą, bet įvairių seminarų metu didžiulė mokymosi laiko dalis buvo skirta privalomai klasikų darbų bei generalinių sekretorių veikalų studijoms.

Antra. Buvo užmirštas V. Lenino teiginys, kad marksizmas ne dogma, o veiklos instrumentas. Marksizmas turi būti gyvenimiška ir praktiška teorija, turi padėti tvarkyti ir tobulinti visuomeninius santykius, formuoti teorišką požiūrį į praktiką ir praktišką požiūrį į teoriją. Tarybinėje gi visuomenėje teorija užsiiminėjo „teoretikai“, o praktinis gyvenimas riedėjo savais keliais ir klystkeliais. Toks teorijos atotrūkis nuo realaus gyvenimo buvo žalingas ir teorijai, ir pačiam visuomeniniam gyvenimui.

S. G. Ar nematote ryšio tarp šitokio dogmatizmo ir „Perestroikos“ metu pasireiškusio šiaudinių akademinių „marksistų“ idėjinio bei politinio oportunizmo?

M.B. Teorijos ir praktikos atotrūkis visada veda į teorijos dogmatizavimą ir praktikos pragmatizavimą. Teoretikai gyvena vieną gyvenimą, politikai (kurie turėtų būti jungiamoji teorijos ir praktikos grandis) – kitą, o paprasti žmonės – trečią. Ir jų gyvenimiški interesai niekaip nesusiję. Todėl taip lengvai ir buvo pakeistos pozicijos. Būtent buvusieji „šiaudiniai“, kaip jūs taikliai juos pavadinote, akademiniai „marksistai“ – marksistinės filosofijos, mokslinio komunizmo, politinės ekonomijos, TSKP istorijos „specialistai“ bei dėstytojai – ir tapo aršiausias naujausių laikų antikomunistais ir antimarksistais arba paprasčiausiai pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo.

S. G. Iš tiesų, kaip sakė A. Brazauskas, Kompartijoje galiausiai tebuvo 3% komunistų; likusieji buvo „normalūs“ (menkystos ir karjeristėliai). Bet nejaugi vėlyvosios tarybinės Lietuvos marksistinės filosofijos padangėje nebūta nė vieno gyvo, tikro ir idėjinio marksisto, kurį būtų galima nurodyti pavyzdžiu šiandien marksizmu besidomintiems jaunuoliams?

M. B. Žinoma ir anais laikais buvo tvirti ir kūrybiškai mąstantys marksistai – filosofai, kitų socialinių mokslų atstovai, kurie daug ką suprato ir nesitaikstė su visuotinai įsigalėjusiu ortodoksiniu marksistiniu fundamentalizmu. Sąjunginiame lygyje šioje vietoje galima būtų paminėti tokių visiškai skirtingų mąstytojų kaip E. Iljenkovo, B. Kedrovo, A. Losevo, M. Mamardašvilio, R. Kosolapovo ir kitų pavardes. Jie liko ištikimi marksizmo teorijai ir metodologijai ir tuo pačiu bandė kūrybiškai ją vystyti bei pritaikyti naujų socialinių reiškinių bei žmogaus egzistencijos analizei. Buvo leidžiamas kas mėnesį mokslinis žurnalas „Filosofijos klausimai“ (Вопросы философии), kuriame buvo skelbiami įdomūs straipsniai bei kartkartėmis organizuojamos diskusijos įvairioms marksizmo problemoms aptarti. Bet visa tai buvo tik lašas marksizmo profanacijos jūroje.

Lietuvoje tarp tikrųjų anų laikų marksistų paminėsiu tik tuos, kuriuos asmeniškai pažinojau. Tai A. Čedavičius, A. Smirnovas, A. Gaidys, A. Balsys, V. Lazutka, P. Freidheimas. Beveik visi jie dirbo A. Steponavičiaus vadovaujamoje Filosofijos katedroje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Keletą metų ir man teko kartu darbuotis šio kolektyvo sudėtyje. Albinas Steponavičius (1930 – 1989) buvo išskirtinė asmenybė lietuviškų marksistų tarpe. Jis buvo tikras komunistas ir tuo pačiu labai gilus ir savarankiškai mąstantis marksistas. Gerbė žmones, turinčius tvirtus idėjinius įsitikinimus.

Spalvinga buvo ir jo biografija. Pats jis nemėgo pasakoti apie save, bet jo kolegos kai ką per įvairius pokalbius paviešindavo. Dabar jau sunku atskirti kas tuose pasakojimuose buvo tiesa, o kas – fantazijos. Iš tų pokalbių sužinojau, kad Albinas Steponavičius būdamas jaunu žmogumi ir tarnaudamas Tarybinėje Armijoje spėjo sudalyvauti Pietų ir Šiaurės Korėjų kare, vėliau buvo komandiruotas į Kubą ir kurį laiką dirbo Fidelio Kastro patarėju. Kuboje jis prisidėjo prie pirmo mokslinio komunizmo vadovėlio parengimo Kubos studentams. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo A. Sniečkaus padėjėju.

1989 metais jis sunkiai susirgo, jam buvo padaryta Kaune sudėtinga operacija. Bet mirė ne nuo jos. Ji rado negyvą sėdinti prie savo raudonos spalvos „Volgos“ vairo – neatlaikė širdis. Šią mašiną jam išvykstant iš Kubos padovanojo Fidelis Kastro. Palaidotas Albinas Steponavičius Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Netoliese palaidoti ir Tarybinės Lietuvos kultūros galiūnai – rašytojas Juozas Baltušis bei poetas Eduardas Mieželaitis – žmonės, kurie irgi liko iki paskutiniųjų dienų ištikimi savo idealams.

Albinas Steponavičius – tai žmogus – legenda, kuris visu savo gyvenimu įkūnijo dialektinę teorijos ir praktikos vienybę.

S. G. Labai įdomu! Apie A. Steponavičių girdėti neteko. Ką jis manė apie pagrindinius to meto Lietuvos marksistinės filosofijos atstovus – E. Meškauską, A. Lozuraitį ir t. t.?

M. B. Jis man kartą papasakojo įdomią istoriją, kuri kai ką pasako ir apie marksizmo situaciją anuometinėje Lietuvoje. A. Sniečkaus pavedimu jis kartu su CK revizorių grupe atliko marksistinės filosofijos dėstymo ekspertizę tuometiniame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete. Filosofijos katedrai tuomet vedėjavo žinomas ir autoritetingas, sukūręs, kaip tada buvo teigiama, savitą filosofinę mokyklą (R. Plečkaitis, A. Lozuraitis, J. Karosas ir kt.), profesorius E. Meškauskas (1909 – 1997). Man teko klausyti keletą E. Meškausko paskaitų ir, kiek atsimenu, buvo išlikęs dvejopas įspūdis: lyg viskas ir teisingai, bet kažkaip negyvai ir perdėm abstrakčiai bei schematiškai.

Bet grįšiu prie temos. Pagal savo ekspertizės rezultatus A. Steponavičius parašė analitinę pažymą, kurią pristatė Tarybų Lietuvos vadovams ir kuri, tikriausia, guli apdulkėjusi kokiuose nors archyvuose iki šiolei. Nepamenu dabar visų mūsų pakalbio su A. Steponavičiumi detalių, bet jam slogų įspūdį paliko VVU marksizmo studijose įsivyravę scholastika ir revizionizmas. Šie du dalykai yra persipynę tarpusavy ir įtakoja vienas kitą. Atseit, nesuvokdami marksistinio dialektizmo VVU filosofai paviršutiniškai ir formaliai dėsto marksizmo teoriją, o kūrybiškumo ieško už marksizmo ribų, tuo pačiu revizuodami šį visuomeninį mokslą. O ir pačią marksistinę filosofiją jie traktuoja tik kaip mokslo metodologiją. Tokia buvo pagrindinė A. Steponavičiaus mintis, kaip aš ją tada supratau.

Dabar, žvelgiant į praeitį, nemanyčiau, kad visa tai buvo kažkokia VU filosofų asmeninė „kaltė“, arba, kaip dabar būtų madinga sakyti, jų „filosofinė rezistencija“. Tiesiog tokia buvo aukštesnių akademinių sluoksnių politika, kuri buvo formuojama dar aukštesnėse valdžios sferose. Ir, deja, toks buvo jų marksizmo suvokimas.

S. G. Koks, Jūsų manymu, buvo idėjinių marksistų–leniniečių, kaip A. Steponavičiaus, santykis su sustingusiu, o galiausiai nusmukusiu ir išsigimusiu tarybiniu marksizmu? Kokia šito istorinė reikšmė, pamokos dabarčiai ir ateičiai?

M. B. Pirmiausiai, tai buvo asmenybės, kurios išsiskyrė bendrame pilkame tuometinės akademinės bendruomenės fone. Jie ne tik labai gerai žinojo klasikinį marksizmą, bet ir buvo plačiai išsilavinę žmonės, darbštūs, principingi, atviri. Tas pats A. Steponavičius neslėpė savo kritiško nusistatymo Sąjūdžio atžvilgiu, teigė, kad nors šis visuomeninis judėjimas ir padarė kai ką gera (visuomenės demokratizavimas, viešumo politika), bet iš esmės jis veda Lietuvą klaidingu keliu.

Idėjiniai Lietuvos marksistai buvo kritiški ir Tarybinės valdžios negerovėm, perdėtam biurokratizmui bei centralizmui, valdininkų sustabarėjimui ir savanaudiškumui. Jie buvo realūs internacionalistai ir socialistinės Lietuvos patriotai.

Bet per visus sudėtingus istorijos vingius jie sugebėdavo atskirti pelus nuo grūdų, suvokdavo dialektinę reiškinių esmę ir suprasdavo kokia jų pusė stiprina socializmą, o kokia veda į kapitalizmo restauraciją. Jeigu jie ir suklysdavo bei suprasdavo savo klaidą, tai viešai ją pripažindavo. Nevyniojo žodžius į vatą, tiesiai ir šviesiai pasakydavo savo nuomonę.

Ir M. Gorbačiovo paskelbtą pertvarką Tarybų Sąjungoje ir Lietuvos įvykius vertino labai skeptiškai ir pirmieji pradėjo kalbėti apie galimą tarybinio socializmo žlugimą. Nors „Perestroikos“ pradžioje ir jie buvo kiek pasimetę, bet gana greitai susivokė situacijoje. Tada mums, jauniems marksistams, kai kurie jų teiginiai ir pasisakymai atrodė beviltiškai pasenusiais ir per daug konservatyviais. Bet laikas ir gyvenimas parodė, kad jie daug kur buvo teisūs. Jie turėjo vieną privalumą – galėjo palyginti, remiantis savo gyvenimiška praktine patirtimi, smetoniškos ir Tarybinės Lietuvos visuomenes ekonominiu, socialiniu, kultūriniu bei teritoriniu aspektais. Ir šis palyginimas suteikdavo jiems papildomų ir sunkiai nuginčijamų argumentų, pagrindžiant marksizmo teorijos tiesas.

S. G. Nuoširdžiai dėkojame Jums už dėmesį, išsamius bei įdomius atsakymus į mūsų užduotus klausimus. Būtų malonu pabendrauti ir ateityje.

M. B. Marksizmas, kaip visuotinai pripažinta viena įtakingiausių visuomeninių teorijų, yra dėstomas didžiuosiuose Europos bei pasaulio universitetuose. Jo menkinimas ir ignoravimas – tai gilaus mūsų šalies provincialumo požymis.

Dabartiniai jaunos kartos marksistai auga ir bręsta kapitalizmo sąlygomis, todėl marksistinę šios santvarkos kritiką jie gali palyginti su realiu juos supančiu gyvenimu. Tai jų didžiulis pranašumas socializmo išvystymo iš utopijos į mokslą kelyje. Nes per pastarąjį laikotarpį socializmo teorija ir marksizmas visumoje, atvirkščiai, evoliucionavo iš mokslo į utopiją.

Žvelgiant į dabartį ir ateitį, galima teigti, kad kapitalistinė krizė dabar reiškiasi ne tik visuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje. Vyksta žmogaus nužmogėjimo procesas. Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema.

Linkiu sėkmės jauniems Lietuvos marksistams!

Dar ne istorijos pabaiga…

Paskelbta temoje Straipsniai | Parašykite komentarą