Kaip žinia, marksizmas neatsirado tuščioje vietoje, tai sintetinis žmonijos dvasinės – intelektinės evoliucijos apibendrinimas ir rezultatas, kuris turi savo teorinius – kultūrinius išteklius. V. Leninas garsiajame veikale „Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys“ parodė, kad marksizmo ištekliniai šaltiniai – tai kūrybingiausių visuomeninės minties vystymosi požiūriu Europos nacijų pasiekimai, kurie galutinai susiformavo XIX amžiaus pradžioje: vokiečių klasikinė filosofija, anglų politinė ekonomija ir prancūzų utopinis socializmas.
Visi šie trys šaltiniai buvo K. Markso ir F. Engelso išanalizuoti, įvertinti ir iš materialistinių dialektinių pozicijų pertvarkyti į dialektinio materializmo filosofiją, marksistinę politekonomiją ir mokslinio socializmo – komunizmo teoriją. Visa tai ne tik padarė ženklią įtaką istoriniam civilizacijos vystymuisi, bet ir įvykdė revoliucinį perversmą socialiniuose moksluose bei žmonijos pasaulėžiūroje.
Šiandien atsiranda ir nauji tolimesnio marksizmo vystymosi šaltiniai – tai dabartinio mokslo pasiekimai. Nuo marksizmo atsiradimo laikų ir gamtos, ir socialinių, ir humanitarinių mokslų srityje atsirado nemažai įvairiausių teorijų, kurios kartais moksliškai, kartais pseudomoksliškai, o kartais ir antimoksliškai bando paaiškinti naujus visuomeninio gyvenimo reiškinius ir faktus. Sakoma, kad kiekvienoje tiesoje yra dalis tiesos. Visose teorijose galima surasti kažkokį racionalumo grūdą arba dar moksliškai nepaaiškintų problemų užuomazgą. Mokslas tuo ir skiriasi nuo įvairiausių šarlataniškų išvedžiojimų, kad jo tiesas riekia pagrįsti, tai yra patvirtinti arba paneigti.
Pastoviausias mūsų gyvenimo dalykas – tai nuolatiniai jo pokyčiai. Šių pokyčių įvairovė, dinamiškumas bei sudėtingumas sunkiai pasiduoda išsamiai mokslinei analizei. Todėl ir mūsų žinios bei teoriniai išvedžiojimai tampa fragmentiški bei nenuoseklūs. Bet egzistuoja filosofinis apibendrinančio pažinimo bei mastymo metodas, kuris tarsi šviesos spindulys tamsiame kambaryje padeda suvokti ir supančios mus aplinkos visumą, ir sudarančias šią visumą detales. Tai dialektikos metodas.
Šiame straipsnyje pabandysiu pristatyti šio metodo esmę bei jo pradinį turinį. Kadangi savo aukščiausią pakopą dialektinis metodas pasiekė marksizmo teorijoje, o patys marksizmo pradininkai buvo jį meistriškai įvaldę, tai ir patį šį metodą priimta vadinti marksistine dialektika.
Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков) 