Keisti sutapimai
Pastaruoju metu pasaulio politikoje pasitaiko keistų sutapimų. Beveik lygiagrečiai JAV ir Rusijos prezidentai pasirašė iš esmės visiškai priešingas įstatymines iniciatyvas. Vienas pasirašė įstatymą dėl tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo savo šalies teritorijoje, kitas – dėl „LGBT“ propagandos draudimo savo šalyje. Kiek vėliau vėl lygiagrečiai vyksta Ukrainos prezidento V. Zelenskio vizitas į JAV ir Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojo D. Medvedevo vizitas į Pekiną su V. Putino laišku. Baidenas per Zelenskio vizitą skyrė Ukrainai 1,85 mlrd. doleriu, o JAV Kongresas patvirtino rekordinį šios šalies karinį biudžetą. Ir beveik tuo pačiu metu V. Putinas ir S. Šoigu Rusijos Gynybos ministerijos kolegijoje pristatė naujas didelio masto Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų reformas.
Globalus pasaulis, kaip ir turėtų būti pagal dialektikos dėsnius, galutinai skyla į dvi dalis. Tik ne geometrine, o geopolitine proporcija su visu jos sudėtingumu. Matyt, Naujieji 2023 metai gali tapti „didžiojo lūžio metais“, lūžio, kuris, deja, prasidėjo jau ankščiau.
1929 metais „Pravdoje“ išspausdintas I. V. Stalino straipsnis „Didžiojo lūžio metai“ tapo savotišku TSRS masinės žemės ūkio kolektyvizacijos pradžios katalizatoriumi. Dabar atrodo, kad visi šie „keisti sutapimai“ yra visos šiuolaikinės globalios erdvės masinės militarizacijos pranašai.
Pasaulis tokiu būdu atsisėda ant parako statinės ir laukia Šventės. Šioje pozicijoje galima išbūti gana ilgą laiką, jei nedaryti staigių judesių. Tačiau šiuolaikiniame neramiame pasaulyje tai beveik neįmanoma.
Taigi, belieka laukti paskutinio fejerverko. Linksmų Naujųjų metų visiems!
Žvaigždė virš vandenyno (TSRS 100-mečiui)
Tarybų Sąjungos egzistavimas matuojant istoriniais standartais yra gana trumpalaikis reiškinys, kuris telpa į vienos kartos vidutinės trukmės gyvenimą.
Tačiau pagal savo istorinę reikšmę, įtakos istorinių procesų eigai ir istorinių įvykių prisotinimą TSRS buvo ir lieka gilus, ilgalaikis, globalinio masto ir pasaulio raidą nulemiantis veiksnys.
Įsivaizduokite, kad žmonija atsidūrė ant šiuolaikinės „Nojaus arkos“ ir pasiklydo vandenyno platybėse po potvynio. Niekas nežino, kur plaukti ir kur yra ilgai lauktas krantas? Už borto tai štormas, tai štilis, tai cunamis. Visi susikivirčijo, atmosfera visomis prasmėmis slogi, karts nuo karto kyla maištai, riaušės, įvairios epidemijos, nerviniai priepuoliai, psichozės.
Ir staiga vidury nakties virš vandenyno danguje tarsi švyturys užsidega vieniša žvaigždė. Kurį laiką ji mirga visiškoje tamsoje, o paskui taip pat staiga užgęsta.
Kažkam pavyko savo įrenginiuose ir atmintyje užfiksuoti jos orientyrus bei koordinates, kažkas neturėjo tam laiko, kažkas visiškai nekreipė dėmesio. Bet galbūt kažkas atspėjo, kad tai buvo nurodytas kelias.
Taip ir Tarybų Sąjunga – akimirkai užsiliepsnojo pasaulio istorijos tamsoje ir išnyko. Ir dabar šios užgesusios žvaigždės šviesa vis dar pasiekia civilizacinių, socialinių ir kitų konfliktų, visuotinio chaoso ir neteisėtumo kamuojamą pasaulį.
Ji vis dar rodo kelią tiems, kurie klaidžioja žmonijos istorijos vandenyne.
Žmogus ir žmogaus teisės
Yra žinomas senovės graikų mitas, kuris iki mūsų dienų atėjo per Platono interpretaciją. Jo esmė ta, kad pirmieji žmonės buvo androginiški, tai yra, jie buvo keturkojės, keturrankės, dviveidės būtybės, kuriose buvo du pradai – vyriškas ir moteriškas.
Šie androginai buvo tokie galingi, kad metė iššūkį dievams ir pastarieji keršydami už tai suskaldė juos perpus, padalydami į vyrą bei moterį. Dabar šios dvi būtybės nuolatos ilgisi viena kitos ir ieško savo prarastos pusės, kad vėl susijungtų į vieną visumą. Kaip teigė Platonas, tai ir yra meilės traukos esmė.
Šis senovinis mitas, mano nuomone, yra tiesiogiai susijęs su šiuolaikinėmis liberaliomis genderinėmis lyčių problemomis su jų 50 „pilkų“ seksualinės orientacijos atspalvių ir kurias Vakarų visuomenė bando integruoti į žmogaus teisių sampratą.
Šiuo atžvilgiu logiška būtų prieš kalbant apie žmogaus teises pasidomėti, kas yra žmogus? Tai yra filosofinis klausimas ir aš į jį per daug nesigilinsiu. Bet tik pažymėsiu, kad nuo senovės graikų mitologijos ir filosofijos laikų aišku, kad viskas šiame pasaulyje susideda iš priešingybių, o vieningos visumos susidvejinimas yra vystymosi dialektikos esmė.
Taigi, žmogus pirmiausia yra jo sudvejinimas į vyrus ir moteris. Viskas, kas yra už šios priešingybės ribų, jau yra kažkas nežmoniško arba antžmogiško. Vakarų civilizacija, kaip rašė E. Fromas, užuot sulyginusi priešingus moteriškus ir vyriškus polius, stengiasi juos padaryti vienodus.
Homoseksualumas ir kiti „netradiciniai santykiai“, esminių seksualinių skirtumų ištrynimas ar jų kaita yra ne tik Vakarų civilizacijos, bet ir jos nešėjo bei kūrėjo – Vakarų žmogaus – nuosmukio, regreso ir išsigimimo ženklas. Tik klausimas, ar ši „translyčių epidemija“ išplis į likusį pasaulį, ar pavyks ją lokalizuoti šiuolaikinio „vakarietiškumo“ teritorijoje.
Tegul visas dabartinis vakarietiškas „bedlamas“ ten virsta savotišku panoptikumu, kurio pasižiūrėti lankysis smalsūs daugiakalbiai turistai, o paskui pasakos tautiečiams apie „užjūrio pabaisas“ kaip Marko Polo laikais ar dar ankstesniais laikotarpiais. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje viską galima pamatyti internete, tačiau žmonės kažkodėl vis tiek lankosi zoologijos soduose. Be to, kažkodėl knibžda įtarumas, kad toks „turizmas“ gali tapti labai pelningu verslu iniciatyviems žmonėms.
Vienas iš veiksmingų „netradicinės lokalizacijos“ būdų gali būti tokių klausimų išbraukimas iš „žmogaus teisių“ doktrinos turinio. Juk kalbame ne apie žmogaus teises ir net ne apie žmogų, o apie jo antipodą, apie paties žmogaus, kaip tokio, sunaikinimą.
Ironiškas istorijos paradoksas slypi tame, kad šiandien matome tarsi grįžimo į androginų mitologiją, tik į jos tragifarsišką karikatūrinę versiją – žmogus virsta postžmogumi, tai yra kažkokia amorfine neseksualia/poliseksualia ir bekūne/ daugiakūne būtybe, kurioje nėra priešingų pusių ir kurią galima suskaldyti tik į metafizines dulkes.
Kokios galėtų būti šio nežmogiško padaro žmogaus teisės?
Politika ir kriminalas
Politika turi kai kurių bendrų bruožų su iš esmės kriminaliniais reiškiniais. Apie tai rašė ir kai kurie žymūs politikos tyrinėtojai. Tiesa, kai kurie tai neigė. Anglų filosofas Dž. Lokas teigė, kad kur yra prievarta ir spaudimas, nėra tikros politikos. Kita vertus, žymus vokiečių politologas M. Veberis rašė, kad nėra politikos be prievartos. Italų mąstytojas N. Makiavelis savo ruožtu dar pažymėjo, kad reali politika neįmanoma be klastos ir melo.
Žinoma, galima ginčytis, kuris iš jų teisus, ar neteisūs visi. Tačiau Lietuvos liberal – konservatoriai apskritai pasakė naują žodį politikos teorijoje ir praktikoje: jie tiesiog totaliai kriminalizavo politinį procesą! Kriminaliteto erdvę jie išplėtė pagal politinės konjunktūros poreikį. Viskas, kas už jų pačių politinio komforto zonos ribų – tampa kriminalu.
Tam suteikiamas dar ir, neva, „teisinės valstybės“ pavidalas. Net ir politinės represijos turi būti vykdomos pagal specialiai šiam kriminaliniam reikalui priimtus ar naujai parengtus įstatymus bei jų pataisas.
Karas ir taika
Įvairūs stebėtojai, politologai ir propagandistai šiandien sutaria, kad Rusijos ir kolektyvinių Vakarų konfrontacija yra pakylėta į neįtikėtiną lygį. Vis dažniau pasigirsta balsų apie kažkokio riboto branduolinio karo galimybę ir tikimybę. Tai, žinoma, savaime yra utopija. Tačiau, kaip rodo istorija, utopijos kartais būna realizuojamos. Tačiau, kaip taisyklė, ne su utopinėmis išlaidomis ir nuostoliais, o gana realiais. Branduolinio konflikto atveju nuostoliai bus tiesiog katastrofiški visam pasauliui. Kokia galima išeitis iš šios situacijos?
Gal verta prisiminti taikaus dviejų sistemų sambūvio sampratą, užmirštą kartu su Tarybų Sąjungos išnykimu? Tik dabar tai jau būtų ne socialinių ir ekonominių sanklodų priešprieša paremta konfrontacija, o kultūrinio ir civilizacinio pobūdžio skirtumų pagrindu. Ši priešprieša yra fundamentalesnė ir gali baigtis tik vieno iš civilizacinių – kultūrinių darinių pergale.
Tačiau yra įvairių būdų laimėti. Ne tik ir nebūtinai mūšio lauke. 1990-aisiais Vakarai, kaip žinoma, laimėjo Šaltąjį karą. Bet kokiu atveju, toks karas taikaus sambūvio sąlygomis yra geresnis nei garantuotas abipusis visų sistemų ir civilizacijų susinaikinimas branduolinių mūšių laukuose.
Gerovės eros pabaiga
Prancūzijos prezidentas E. Makronas paskelbė Europos gerovės eros pabaigą. Europa šimtmečius kūrė savo gerovę ant negailestingo kolonijų išnaudojimo ir nevienodų mainų su trečiojo pasaulio šalimis pamatų. Pagaliau būtent Europa panaudojo savo reikmėms buvusios TSRS resursus. Net pasauliniai karai negalėjo visam tam užkirsti kelio. Dabar kolonijos baigėsi, o trečiasis pasaulis priešinosi neokolonijinei Vakarų politikai.
Tačiau svarbiausia, kad dėl Ukrainos įvykių kilo rimta Vakarų Europos ir Rusijos konfrontacija, dėl kurios Europos Sąjungą ištiko didžiulė energetinė krizė ir ją lydinčios įvairios kitokios krizės. Dažniausiai tokiose situacijose ieškoma kaltų. Bet suversti kaltę kam nors „tolimam“ – Putinui ar Baidenui – vargu ar pavyks. Kaltas dažniausiai būna „artimasis“ – kaimynas ar viršininkas.
Taigi, ES laukia socialinių protestų bangos ir išcentrinių tendencijų išsiplėtojimas.
Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков) 