Pagrindinis mokslo bruožas – tai abstraktus teoretiškumas. Teoretizavimas, kaip socialinis reiškinys, atsirado Antikoje, kai vergvaldystės sąlygomis susidarė tinkamos galimybės atsirasti specifinei žmonių grupei, kuriai nereikėjo rūpintis pragyvenimo ištekliais ir kuri turėjo laisvo laiko bei žingeidumo domėtis pasaulio pažinimo reikalais. Šioje vietoje kaip tik pasireiškė dialektinis paradoksas – beribė laisva mintis atsirado ant kraštutinės nelaisvės (vergovės) pamato. Nuo tų laikų mokslinis požiūris į supantį pasaulį ištobulėjo iki profesionalios mokslinės veiklos, o pats mokslas tapo įtakingiausia visuomeninė bei gamybinė varomoji jėga. Šiai dienai gamtos bei visuomenės moksluose, kaip jau buvo pasakyta, apstu įvairiausių teorijų. Dėl šios priežasties aktualizuojasi dabartinių teorijų moksliškumo problema, ypač socialinių mokslų srityje. Bet kurios teorijos moksliškumas – tai jos metodo atitikimas objektyvumo kriterijams. Svarbiausi tokie kriterijai suformuoti gamtos mosksluose, į kuriuos bando orientuotis ir visuomenės moksliniai tyrinėjimai. Kokie gi teorijos moksliškumo kriterijai?
1.Redukcionizmas. Tai būdas paaiškinti sudėtingus reiškinius suvedant juos į paprastesnius dalykus, panaudojant tam stebėjimo ir eksperimento metodikas. Redukcionizmas naudojamas visuose moksluose, nors ir skirtingu laipsniu. Materialistinė dialektika sudėtingiausius pasaulio procesus ir reiškinius sugeba perteikti gana paprastai per priešingybių paveikslą. Net vaikas suvokia, kad viskas jį supančiame pasaulyje susideda iš priešingybių: diena ir naktis, žiema ir vasara, vyras ir moteris, vaikas ir suaugęs, mokytojas ir mokinys ir t.t. Jis taip pat suvokia, kad šios priešingybės neatskiriamos viena nuo kitos. Kai jį klausia, ką jis daugiau myli – mamą ar tėtį – vaikas pasimeta. Tuo pačiu jis dažnai mato ir tėvo bei motinos tarpusavio barnius, jų gyvenimiškas „kovas“. Vaikas – prigimtinis dialektikas. Tuo tarpu suaugęs žmogus jau būna „sugadintas“ metafiziškos švietimo sistemos. Taigi, priešingybių vienybė ir kova – labai paprastas ir suprantamas sudėtingų dalykų esmės suvokimas.
2.Racionalizmas. Tai loginis teorinių teiginių pagrįstumas, naudojamų sąvokų ir terminų tikslumas bei apibrėžtumas, matematinių, o dabar ir kompiuterinio modeliavimo metodų taikymas moksliniuose tyrimuose. K. Marksas yra pasakęs, kad mokslas yra mokslas tik jeigu jis naudojasi matematiniu aparatu. Istorinis materializmas, kaip sudėtinė materialistinės dialektikos dalis, kaip tik ir suteikia visuomeninių procesų analizei būtiniausią faktologinę medžiagą įvairių materialinių artefaktų pavidalu, kurių statistiškas apdorojimas padeda daryti logines teorines išvadas apie vieną ar kitą istorinį visuomenės laikotarpį. Kita vertus, įvairūs konkretūs sociologiniai tyrimai, kuriuose naudojami matematiniai metodai bei įvairūs kiekybiniai ekonominio visuomenės pamato pokyčių rodikliai padeda suvokti dabartinių socialinių procesų tendencijas, dialektiškai jas įvertinti ir ekstropoliuoti į ateitį.
3.Reliatyvizmas. Tai bet kurios teorijos istorinio ribotumo suvokimas, jos priklausomumo nuo vietos ir laiko sąlygų pripažinimas. Kiekviename istoriniame etape mūsų žinios apie vieną ar kitą reiškinį visada yra nepilnos, ne visai tikslios ir visai negalutinės. Iš čia išplaukia ir mokslinio paneigimo bei paveldėjimo fenomenas, kai tam tikra nauja teorija yra kartu ir senos teorijos paneigimas ir jos apibendrinantis išsaugojimas, kaip konkretaus atvejo. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Euklido ir Lobačevskio geometrija arba Niutono ir Einšteino fizika. Panaši situacija dialektiniame materializme apibūdinama Hegelio terminu „įveika“. Vienu žodžiu, kiekviena pasaulio vystymosi ir pažinimo stadija dalinai atmeta ir dalinai išsaugo savyje buvusios stadijos turinį. Bet nauja stadija – tai ne mechaniškai sujungto naujo ir išsaugoto turinio derinys. Tai nauja kokybė. Ją vėlgi iš dalies perima, o iš dalies ir paneigia kita po to einanti stadija. Kaip tik reliatyvizmo pritrūko tarybiniam marksizmui, kuris naują socializmo realybę bandė paaiškinti senomis kapitalizmo analizei pritaikytomis marksistinėmis sąvokomis ir teoriniais apibendrinimais.
Šiandien dialektika faktiškai tapo savarankiška socialinių mokslų atmaina – pokyčių teorija – ir gana plačiai nagrinėjama bei plėtojama įvairiose mokslo srityse. Kadangi dabartiniame pasaulyje permainos vyksta vis spartesniais tempais, žmonių ir visuomenės gyvenimas darosi vis dinamiškesnis bei sudėtingesnis, tai ir dialektika bei dialektinio mastymo (dialektinės logikos) vystymasis bei jo (mastymo) pagrindų suvokimas iškyla į pirmą vietą pažintinėje žmogaus veikloje.
Pats dialektinio mąstymo įsisavinimas – tai dialektinis procesas. Ir jis prasideda nuo žmogaus gyvenimo dialektiškumo suvokimo. Kiekvienas jaunas žmogus gali suprasti, kad šiandien jis yra kitoks žmogus nei buvo vakar, nes per praėjusią parą jis valgė, gėrė, miegojo, kažką tai skaitė, galvojo, su kažkuo kalbėjo, bendravo, su kažkuo susipyko ar susitaikė, kažką pasirinko, kažko atsisakė, žiūrėjo kokį filmą ar TV laidą, naršė internete, dar kažką darė – vienu žodžiu jis nors ir nežymiai, bet keitėsi, jis tapo kiek kitokiu žmogumi. Tie pokyčiai buvo nežymūs jam pačiam, nes tai – mikroskopiniai jo organizmo ir dvasinės būsenos pokyčiai. Bet kada nors jų susikaups toks kiekis ir jie susijungs į tokią visumą, kad ir pats jaunuolis ir visi aplink pastebės – jis jau suaugęs žmogus. Nežymūs pokyčiai suformavo jame naują asmenybinę kokybę su atnaujinta gyvenimiška patirtimi bei naujomis problemomis. Laikui bėgant jis taps vis daugiau panašus į savo tėvus, o vėliau jis pastebės, kaip pradeda veikti ir senėjimo procesai. Visi šie pokyčiai būtent ir vyksta pagal dialektikos dėsnius.
Dialektinio vystymosi dėsningumai galioja ir pačios marksistinės teorijos bei metodologijos atžvilgiu. Galimi įvairūs dialektinio mastymo modeliai. Juose gali būti panaudota daugiau ar mažiau dialektinių kategorijų bei sąvokų, jie gali būti sudėtingesni arba paprastesni pagal savo struktūrą ir turinį, į juos galima įtalpinti didesnę ar mažesnę filosofinio teoretizmo arba gyvenimiškos praktikos dalį. Mano galva, dialektinio mąstymo pagrindus galima suvesti į 3 triadas: trys dialektikos dėsniai, trys dialektinio mąstymo principai bei trys dialektinės vystymosi formos. Tokia „trialektika“ – tai, žinoma, kiek suprimityvintas realios tikrovės dialektikos variantas, bet būtent jis sudaro dialektinio mąstymo pagrindus, savotišką dialektikos pradžiamokslį.
Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков) 