IV. TRYS DIALEKTINIO MĄSTYMO PRINCIPAI (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Principas – tai dėsnio realizavimosi būdas. Dialektinis mąstymas arba dialektinė logika adekvačiai atspindi realaus pasaulio dialektiką ir iš esmės sutampa su dialektinio vystymosi dėsniais. Dialektinė istorijos logika atvaizduojama dialektinėje mąstymo logikoje.

1. Pusiausvyros (harmonijos ar balanso) principas.

Šis principas įkūnija priešybių tapatybę, kuri ryškiausia tada, kai priešybių jėgos yra vienodos. Tai brandžiausia prieštaravimo stadija. Visi reiškiniai ir procesai visatoje siekia pusiausvyros. Priešingybių harmoningas subalansavimas – tai brandžios ir stabilios būsenos charakteristika. Bet pusiausvira – tai ne mechaninis priešybių subalansavimas. Tiesiog tai situacija, kai priešingybės susilieja į vieną visumą ir papildo viena kita, sudarydamos tuo pačiu palankią egzistencijos erdvę tarp dviejų priešingų polių.

Žmogus instinktyviai visada nujaučia, kad gyvybinga tiesa yra kažkur per vidurį. Dar Aristotelis suformulavo taip vadinamo „auksinio vidurkio“ principą. Tarp dviejų niūrokų mūsų planetos polių yra ekvatoriaus zona, kur visiškai kitoks klimatas, apstu įvairiausios augmenijos ir gyvūnijos. Kiekvienas gydytojas žino, kad jeigu ligonio temperatūra yra apie 34 arba 43 laipsnius Celsijaus, tai jis gali mirti. Bet jeigu temperatūra apie 36,6 laipsnių – tai gyvybės ir normalaus funkcionavimo erdvė. Chemija teigia, kad natris ir chloras pavojingi žmogaus sveikatai elementai. Bet jų subalansuotas sujungimas – tai valgomoji druska, kuri reikalinga žmogaus organizmui.

Taigi, subalansuotas priešingybių sujungimas visada sudaro harmonijos arba pusiausvyros zoną, kurioje atsiranda optimaliausios vystymosi sąlygos. Kai kurie specialistai teigia, kad optimalią subalansuoto vystymosi zoną sudaro 60 – 70 % vienos priešingybės ir 30 – 40% kitos. Už jos ribų yra poliariškos rizikos zonos, artėjant prie kurių pokyčių procesas susiduria su neigiamomis pasėkmėmis ir priešinga pokyčių tendencija. Kiekvienoje šeimoje ar darbo kolektyve, pavyzdžiui, moteriško arba vyriško prado dominavimas problemišku daro pačios sisteminės visumos egzistavimą.

Visuomenėje svarbus balansas tarp įvairių socialinių grupių, politikoje – tarp skirtingų valdžių, ekonomikoje – tarp nuosavybės formų ir t.t. Globaline prasme neperseniausiai egzistavo pasaulinės socializmo sistemos ir pasaulinės kapitalizmo sistemos balansas. Tai sudarė dialektišką priešingybių vienybę ir kovą. Žlugus TSRS neišvengiamai anksčiau ar vėliau ir kapitalistinis Vakarų pasaulis turėjo susidurti (ir tai jau matoma) su rimtomis egzistencinėmis problemomis, nes išnykus vienam dialektinės visumos paliariškumui nyksta ir jo priešingybė, žlunga visa globalinių santykių sistema. Iliuzija, kad pasaulyje dominuos nugalėjusi priešingybė pasibaigė. (Kaip, deja, ir iliuzija dėl amžiams nugalėto Antrajame pasauliniame kare fašizmo).

Tik stiprėjantis komunistinės Kinijos ir atsigaunančios Rusijos globališkumas bei kitų globalinių „žaidėjų“ atsiradimas dar gali transformuoti šį degradavimo procesą į kažkokią naują pasaulinę balansinę tvarką. Bet ir šiuo atveju Vakarai jau nebebus tais „Vakarais“, prie kurių pasaulis per 500 metų Vakarų Europos dominavimo buvo pripratęs. „Europos saulėlydis“ – tai „geležinė“ dialektinės logikos išvada.

Kita vertus, besiformuojantis daug-poliarinis pasaulis – tai tik pereinamoji jo būklė. Galu gale pagal dialektikos dėsnius vis vien susiformuos nauja bipoliarinė pasaulinė tvarka. Vien-poliariškumas ir duag-poliariškumas – tai tik laikini nukirpimai nuo dialektiškai prieštaringos pusiausviros.

Šiandieniniame visuomeniniame Lietuvos gyvenime visur balansas yra pažeistas: visuomenėje išskirtinės pozicijos sudarytos stambaus verslo grupėms, politikoje dominuoja užkulisinio klano interesai, ekonomikoje viską diktuoja privati nuosavybė.

Deja, balansinės pusiausvyros dialektiškumas pasireiškia tuo, kad jis nuolat pažeidžiamas vienos ar kitos jį sudarančios priešingybės naudai. Dialektinių priešingybių balansas niekada nesiekia 50/50 santykio. Dialektika – tai ne aritmetika. Kartais tam, kad atstatyti balansą tenka ir „perlenkti lazdą“. Kaip sakoma, neperlenksi – neištiesi. Nuolatinis balanso „išbalansavimas“ arba, kalbant sinergetikos terminais, chaoso ir tvarkos priešprieša – tai egzistencinė bet kurios pusiausvyros būklė. Čia irgi veikia triadiškumas: balansas – disbalansas – balansas+ arba: tvarka – chaosas – tvarka+.

Pusiausvyros kitimas visada reiškia, kad konkrečiu momentu konkrečioje situacijoje daugiau yra vienos priešingybės elementų bei tendencijų, nei kitos. Jei daugiau stiprumo, tai mažiau silpnumo, jei daugiau aktyvumo, tai mažiau pasyvumo, jei daugiau senatvės, tai mažiau jaunystės ir t.t. Žmogaus gyvenime vienokiu ar kitokiu laikotarpiu gali dominuoti sėkmės arba nesėkmės veiksniai. Pusiausvyros principas veikia nepaisant žmogaus norų ir valios. Žmogus gali tik paskatinti bei paspartinti jo veikimą arba trukdyti jam pasireikšti. Bet pastaruoju atveju žmogaus veiksmai gali atsisukti prieš jį patį.

2. Tendencijos principas.

Subalansuotos sistemos pusiausvyros išsiderinimas – kita jos dialektikos pusė, kita poliarinė priešingybė, kuri veda prie jos (sistemos) chaoso. Sistemos priešingybių subalansavimas ir išsiderinimas reiškiasi kaip tendencijos. Aukščiau aš jau minėjau, kad priešingybių vienybė – tai laikinas reiškinys, o jų kova – tai nuolatinė būsena. Jeigu yra kova, reiškia kažkas laimi, kažkas pralaimi. Kiekvienoje sistemoje kaupiasi įvairūs pokyčiai, kurie vyksta vienos iš sistemos esmę sudarančių priešingybių kryptimi.

Šie pokyčiai (ir kiekybiniai, ir smulkūs kokybiniai) sudaro tendenciją, tai yra jie neturi tiesiosios linijos formos, o gali nukrypti, daryti visokius posūkius, netgi grįžti į išeities tašką, bet galų gale pokyčių tendencija link vienos iš sistemos priešingybės įgauna vis ryškesnį pobūdį. Atėjus pavasariui klimatas turi aiškią atšilimo tendenciją, nors kiekviena sekanti diena gali būti ne tik šiltesnė, bet ir šaltesnė nei prieš tai buvusi. Iš vadybos vadovėlių yra žinoma, kad verslo organizacijose gali vyrauti arba valdymo centralizacijos arba decentralizacijos tendencijos priklausomai nuo organizacijos dydžio, sociokultūrinės aplinkos, vaidybinio stiliaus ir kitokių veiksnių. Ekonomikoje taipogi atskirais laikotarpiais pradeda dominuoti nuosmukio arba pakilimo tendencijos. Valstybės valdymo srityje tam tikru laikotarpiu į pirmą vietą iškyla autoritarinės arba demokratinės tendencijos. Žmogaus organizme kokia nors liga arba progresuoja, arba žmogus sveiksta ir panašiai. Jeigu vyraujanti tendencija link vienos priešingybės pasiekia kritinį tašką, sustiprėja priešinga tendencija, kuri stumia pokyčių procesą atgal į balanso būseną.

Tendencijos gali keistis vietomis panašiai kaip futbole komandos po pertraukos keičiasi vartais. O ir rungtynių eigoje žaidybinė situacija prie vienų ar kitų vartų nuolat keičiasi į priešingą. Tarp kitko, šis komandinis žaidimas tikriausiai yra dialektiškiausias sporto reginys. Jame galima pamatyti visų dialektikos dėsnių, principų ir formų koncentraciją. Deja, būna ir negrįžtamos tendencijos. Pavyzdžiui, gyvo organizmo senėjimas. Visuomenėje bei žmogaus gyvenime tendencijos gali būti subjektyviai valdomos, stabdomos arba spartinamos.

Dabartinę pasaulio amerikanizuotos globalizacijos tendenciją pastebimai keičia jo ekonominio bei politinio segmentavimo ir regionalizavimo tendencija. Šiandien vyraujanti Lietuvoje ištautinimo ir išvalstybinimo tendencija susiduria su vis stiprėjančia nepriklausomos valstybės atstatymo iš naujo tendencija, tautos suverenių galių įtvirtinimo procesais. Vis gilėjantis kapitalizavimas šalyje, visų gyvenimo sričių sukomercinimas susilaukia vis didėjančio socialinės valstybės bei socialistinės idėjos šalininkų pasipriešinimo. Kuo stipresnis valdžios spaudimas, tuo stipresnis ir opozicinis pasipriešinimas (pastarasis gali reikštis įvairiomis formomis, tame tarpe ir išorėje ne itin pastebimomis) jos valdomom ir diegiamom tendencijom.

Priešingos tendencijos – 1) arba galų gale tampa stipresnės ir sugrąžina sistemą į pusiausvyros būklę, 2) arba visiškai įveikia iki šiolei vyraujančią tendenciją ir nuveda sistemą į priešingą rizikos zoną, 3) arba pačios būna nugalimos ir priverstos galutinai užleisti savo pozicijas iš pat pradžių besireiškiančiai tendencijai. Antru ir trečiu atvejais pokyčių tendencijos peržengia taip vadinamą ribą ir sistema patiria kokybinį šuolį, kuriame aktualizuojasi neigimo neigimo bei kiekybinių pokyčių perėjimo į kokybinius dialektika.

3. Ribos principas.

Iš aukščiau pateiktų pusiausvyros ir tendencijos principų tampa aišku, kad tapačios sistemos pokyčiai vyksta tam tikrose ribose. Pokyčių tendencija pasiekusi ribą arba įveikia ją, arba grįžta į išeities tašką, arba į balanso būseną. Nors pradinė tendencija ir gali visiškai priartėti prie ribos, bet iš esmės vienos ir tos pačios sistemos rėmuose pati abipusė riba niekada nepasiekiama, kadangi susiduria su atvirkštinės tendencijos pasipriešinimu. Naktis visuomet tamsiausia prieš aušrą. Pralaimėjimas prasideda pasiekus šlovės viršūnę.

Pati riba gali būti ir nematoma bei nesuvokiama. Jos įveika ir sistemos kokybės kaita gali vykti nežymiai. Senovės Graikų filosofijoje yra taip vadinamos aporijos „Plikis“ ir „Krūva“. Jeigu nuo galvos krenta plaukai, tai po kurio plauko atsiranda plikė? Po kurio grūdo jų visumą jau galima vadinti krūva? Tai yra pačios „ribos riba“ gali būti visiškai nefiksuojama ir „nepagaunama“. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ji konkreti. Riba – tai kiekybės ir kokybės priešingybių vienybė. Kiekvienas objektas ir reiškinys turi savo ribą iki kurios kokybė egzistuoja nepaisant kiekybinių pokyčių.

Artėjimas prie ribos – tai sistemos erozija, o jos peržengimas – sistemos griūtis. Mirtis – gyvenimo griūtis. Skyrybos – šeimos griūtis. Revoliucija – valstybės griūtis. Bet tuo pačiu sveikos gyvensenos tendencijos – gyvenimo pratęsimas. Susitaikymas ir kompromisas šeimoje – jos išgelbėjimas. Reformos – subalansuoja valstybę revoliucinėje situacijoje. Perdėtas demokratizavimas veda į anarchiją. Saikingas – užtikrina tvarką. Ir t.t.

Taigi, kiekviena tendencija įveikus ribą transformuojasi į savo priešingybę. Šios dialektinės metamorfozės fiksuojamos ir liaudies sąmonėje, kuri teigia: „ Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis“ arba „Nėra to blogio, kuris neišeitų į gėrį“ ir panašiai. Ribos principo suvokimas leidžia žmogui pasirinkti išmintingą gyvenimo taktiką ir strategiją. Jos nepaisymas dažniausia atveda prie netikėtų ir nemalonių pasekmių. Visada naudinga žinoti, kad visi reiškiniai ir procesai turi savo ribas. Kitaip puikaus rezultato siekimas gali perbraukti tiesiog gerą rezultatą, o paskutinis lašas gali perpildyti kantrybės taurę.

Politinių skandalų mūsų šalyje kiekybinė tendencija jau pasiekė tokią ribą, kad tai atvedė į visos politinės – partinės sistemos krizę. Realaus valstybingumo požymių nykimas ir žmonių gyvenimo desocializavimo procesai jau priartėjo prie ribos, už kurios – valstybės praradimas ir tautos bei liaudies ištautinimas ir išliaudinimas. Tauta nyksta kaip etnosas, liaudis – kaip sociumas. Jie nyksta ir kaip realūs reiškiniai ir kaip sąvokos. Šią tendenciją, dabar jau vargu ar galima besustabdyti. Ją galima tik sulėtinti, pakoreguoti arba transformuoti į kažkokį naują derinį.

Deja, ribos gali prasiplėsti arba, atvirkščiai, susiaurėti. Reikalas tas, kad nėra visiškai uždarų sistemų. Kiekvieną sistemą dar veikia išorės faktoriai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja jos vidinius procesus. Kaip teigė V. Leninas – dialektinis mąstymas – tai konkreti analizė konkrečios situacijos.