VI.DIALEKTINĖS ANALIZĖS MĖGINYS (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Visas XX amžius buvo paženklintas socializmo ir kapitalizmo sistemų priešprieša. Ir kapitalizmas ir socializmas žlunga, kai pasiekia savo ribinę būseną. Kapitalizmas priartėjo prie tokios ribos Didžiosios depresijos (30-ieji praeito amžiaus metai) laikotarpiu. Socializmas – Gorbačiovo perestroikos laikais.

Tuometinis JAV prezidentas Ruzveltas paskelbdamas „naująjį kursą“ atgręžė šalį nuo pavojingos artėjančios prie ribos tendencijos ir išgelbėjo kapitalizmo sistemą. Gorbačiovas ir Jelcinas „reformuodami“ tarybinį socializmą peržengė kritinę ribą ir transformavo Tarybų Sąjungą į kapitalistinių valstybių sistemą. Kitaip panašioje situacijoje Kinijoje pasielgė Den Siaopinas. Jis, panašiai kaip ir Ruzveltas, neperžengė ribos ir pasinaudodamas kai kuriais kapitalistinės santvarkos “vaistais“ išgelbėjo iš esmės socializmo sistemą su kiniška specifika. Panašiu keliu nuėjo ir Vietnamas, o šiandien bando eiti ir socialistinė Kuba.

Taigi, ir JAV ir Kinija savo laiku buvo priartėjusios prie rizikingos ribos, bet išmintingi šių valstybių vadovai sugebėjo pervesti savo šalis į optimalaus tarpribinio sisteminio vystymosi zoną. Ir vienu, ir kitu atveju tai buvo padaryta pasitelkus kai kurios priešingos sistemos mechanizmus. JAV perėmė iš socializmo valstybės reguliavimo funkciją, pensijinio bei kitokių socialinių išmokų sistemą, o Kinija – iš kapitalizmo – privačios nuosavybės bei kai kuriuos laisvos rinkos elementus. Tuo tarpu baziniai sisteminiai ir kapitalizmo, ir socializmo principai išliko nepakitę.

Optimalaus dialektinio vystymosi zona – tai 2/3 visuomeninės nuosavybės ir 1/3 privačios – socializmo sistemos atveju ir, atvirkščiai, 2/3 privačios ir 1/3 visuomeninės – kapitalizmo sistemos atveju. Tokiu būdu subalansuotoje sistemoje iš dalies keičiasi ir visuomeninės bei privačios nuosavybės turinys ir funkcijos. Visuomeninė nuosavybė „privatizuojasi“ pagal savo ekonominio efektyvumo rodiklius, o liaudies valstybės reguliuojama privati nuosavybė „socializuojasi“. Ateityje, žinoma, visos šios proporcijos bei turinys ir funkcijos gali keistis.

Šioje vietoje akivaizdžiai pasireiškė sąmoningas arba nesąmoningas dialektinio mąstymo principų praktinis panaudojimas didžiosios politikos srityje. Bet yra ir kitas, metafizinio mąstymo pavyzdys panašioje situacijoje. Jis jau daugiau liečia demokratijos problematiką bei ekonomikos ir politikos, kaip priešingybių vienybės ir kovos, sistemą.

Vokietija 1930 ir TSRS 1985 susidūrė su rimtomis ekonominėmis ir socialinėmis-politinėmis problemomis.Vokietijoje vyraujanti Veimaro Respublikos demokratiškos anarchijos tendencija pasaulinės ekonominės depresijos fone atvedė šalį prie gilios socialinės – ekonominės krizės slenksčio. TSRS vyraujantis per dešimtmečius vienpartinės nomenklatūros autoritarizmas, pasikeitus pasaulinei ekonominei konjuktūrai, irgi įsuko šalį į socialinių-ekonominių sunkumų sūkurį.

Gelbėjant padėtį Vokietijoje buvo įjungta priešinga demokratijos apribojimų tendencija, kuri peržengus ribą, atvedė į fašistinę diktatūrą. TSRS, atvirkščiai, buvo pereita prie beribio demokratizavimo tendencijos, kuri ir paskatino valstybės subyrėjimą. Tokiu būdu, ir „didžiausias diktatorius“ Hitleris ir „didžiausias demokratas“ Gorbačiovas pasirodė kaip „didžiausi metafizikai“, kurių vykdoma antidialektiška politika turėjo milžiniškas neigiamas pasekmes daugumai abiejų šalių gyventojams ir visam pasauliui.

Lygiagrečiai abiejose valstybėse vyko ir ekonomikos politizavimo bei politikos ekonomizavimo procesai. Dėl politinių motyvų hitlerinėje Vokietijoje ekonomika buvo militarizuojama, o gorbočiovinėje Tarybų Sąjungoje – demilitarizuojama. Vokietijoje ši beribė tendencija atvedė šalį į karą ir pokarinį krachą, o TSRS – į faktišką istorinę kapituliaciją ir kariuomenės autoriteto diskreditavimą. Abiem atvejais rezultatas buvo vienodas: sisteminis politinis – valstybinis pralaimėjimas. Vėliau šiaip ne taip įveikus nestabilumo zoną ir galutinai sugriuvus buvusiems valstybiniams deriniams įvyko neigimo neigimo procesas ir susiformavo naujos kokybės valstybinės sistemos, kurios pradėjo naują egzistavimo ciklą. Deja, šiame procese aktyviai dalyvavo ir išorės jėgos, kurios sugebėjo situacijos dialektiką išnaudoti savo geopolitinių interesų labui.

Perdėto ekonomikos politizavimo tendencija šiandien reiškiasi ir dabartinėje Lietuvoje. Skandalingiausi pavyzdžiai šioje sferoje – Wiliams afera, LEO LT istorija, Klaipėdos SGD terminalo avantiūra bei kiti smulkesni ekonominiai sandoriai. Besaikis šios tendencijos palaikymas ir skatinimas jau atsigręžė savo priešingybe – milžiniškais nuostoliais šalies ūkiui, mokesčių mokėtojams ir valstybės prestižui.

Dialektiškai mąstant, tam tikras ekonomikos politizavimas – tai neišvengiamas dalykas. Bet tai priklauso nuo ekonomikos vystymosi cikliškumo bei valstybės raidos stadijos. Ekonomikos politizavimas būna neišvengiamas pereinamuoju laikotarpiu, kai vyksta esminiai pokyčiai. Stabilumo gi sąlygomis šią tendenciją turi keisti priešinga – politikos ekonomizavimo tendencija. Mūsų šalyje arba perdėm užsitęsė pereinamasis laikotarpis arba politikai tiesiog nesuvokia ekonomikos ir politikos prigimties bei jų dialektikos. O gal reikalas daug paprastesnis – tiesiog taip veikia valstybinio masto korupcija.

Apskritai, Lietuvos politinis elitas valdo šalį nepaisant jokios mokslinės – dialektinės logikos. Iš visų galimų vystymosi variantų mūsų valdžia beveik visada pasirenka dialektiškai blogiausią. Metafizinės visuomeninio gyvenimo tendencijos, kurias ji „užsuko“ ir paleido į tikrovę jau peržengė visas įmanomas ribas. Kiekybė jau „nėščia“ nauja kokybe. Bręsta neigimo neigimo situacija. Ankščiau ar vėliau dabartinis politinis ciklas pasibaigs ir prasidės naujas istorijos ritmas. Bet kas iki to laiko liks iš Lietuvos – štai kur klausimas? Visuomeninių bei žmogiškųjų pasirinkimų klaidos kaina būna itin didelė, o kartais ir lemtinga.

Dialektinio požiūrio ir marksistinės dialektikos metodo įsisavinimas bei valdymas – tai galingas tikrovės pažinimo ir pertvarkymo instrumentas. Galų gale, kaip rašė K. Marksas vienoliktoje ir paskutinėje savo tezėje apie Fouerbachą :“Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas yra tas, kad jį reikia pakeisti“.

Reklama

Michailas Bugakovas (Михаил Бугаков)

Filosofas, politologas, publicistas (Философ, политолог, публицист)
Įrašas paskelbtas temoje Marksistinės dialektikos pagrindai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s